Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1460/2008 pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant F. M. R., Z. V. R., A. J. S., V. S., V. Z., R. D. O., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

IV.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas pareiškėjui teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies (teismas klaidingai sprendime nurodo 4 straipsnio 5 dalį, nes minimo straipsnio dalių numeracija pakeista 2003 m. balandžio 8 d. įstatymu Nr. IX-1490) nuostatas ir bylą sprendė vadovaudamasis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo taikė ABTĮ 4 straipsnio 6 dalies nuostatas. Nurodytoji norma gali būti taikoma ir ginčas sprendžiamas vadovaujantis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, tik tai atvejais, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį. Nagrinėjamu atveju ginčo santykius pilnai reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Įstatymas). Šio įstatymo 2-ame straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas asmenų, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teises. Asmenims, nepatenkantiems į Įstatymo 2 straipsnyje išdėstytą sąrašą, nuosavybės teisės negali būti atkurtos. Todėl pirmosios instancijos teismas spręsdamas šį ginčą privalėjo taikyti Įstatymo 2-ąjį straipsnį, taip pat kitas šio Įstatymo nuostatas, o ne spręsti bylą remiantis bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme.

Įstatymu, o taip pat ir iki jo priėmimo galiojusiu 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr.I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims (buvusiems savininkams), kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų (numatytų Įstatymo 2 straipsnyje) teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės – šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Tai lemia išvadą, kad visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, nes tai yra išeities taškas vertinant ar asmuo turi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.

Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte pateiktą definiciją savininkas tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. 1940m. liepos 22d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t.y. valstybės, nuosavybe. Dėl to, sprendžiant kas buvo nacionalizuoto turto savininkas būtina nustatyti, kas iki 1940m. liepos 22d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

Byloje surinkti rašytiniai įrodymai tvirtina, kad žemės nacionalizacijos dienai ginčo žemės savininke buvo P. K.. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę bei vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnyje pateiktu teisiniu reglamentavimu turi būti ir vertinama ar pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės P. K. turėtą žemę.

Pareiškėjas savo reikalavimo teisę kildina iš to, kad jo žmona, mirusi 2003 metais, 1993 metais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises P. K. turėtą žemę (NTA byla b.l. 17). Pareiškėjo žmona L. B. (S.) buvo buvusios savininkės P. K. sesers F. S. (K.) dukra. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo žmona yra buvusios savininkės P. K. dukterėčia, t. y. pareiškėjo žmona pretendavo atkurti nuosavybės teises į tetos turėtą nuosavybę.

Kolegija konstatavo, kad Įstatymo 2 straipsnis nenumato galimybės atkurti nuosavybės teises į tetų (dėdžių) turėtą nuosavybę (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai). Kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo žmona testamentiniu kelių (Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas) būtų paveldėjusi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teismas konstatavo, kad tiek pareiškėjo mirusi žmona L. B. (S.), tiek jos teisių testamentinis paveldėtojas – pareiškėjas – neturi teisės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės P. K. nuosavybėje turėtą žemę.

Pareiškėjas savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą taip pat grindžia Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimu nustatytu juridinę reikšmę turinčius faktu, kad pareiškėjo žmonos senelis J. K. po savo dukros P. K. žūties, 1941 m. birželio 22 d. paveldėjo išlikusį nekilnojamąjį turtą: 1 ha 1837 kv.m. ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini )– S.Neries g. 5-2, Palangoje. Kolegija konstatavo, kad nurodytas teismo sprendimas taip pat nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas (jo žmona) būtų įgijęs teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į P. K. turėtą nuosavybėje žemę, nes Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad nuosavybės teisės atkuriamos asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Byloje nėra pateikta duomenų, kad teismo sprendimu pripažintas P. K. nuosavybės teisių perėmėjas J. K. būtų testamentu palikęs kokį nors turtą pareiškėjo žmonai.

Kadangi nei pareiškėjas, nei jo buvusi žmona L. B. neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės P. K. žemę, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

V.

V. B. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. rugsėjo 17 d. padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-1460/2008 remiantis administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktų pagrindu.

1. Klaipėdos apskrities viršininkas kontroliavo tremtinių namo ir žemės pardavimų-perpardavimų eigą. 1995 m. birželio 28 d. Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 12 leista nupirkti O. L. 0,0754 žemės sklypą (duomenys neskelbtini) Palangoje. Sklypas parduotas su 40% pirkimo nuolaida (sutartis užregistruota registre Nr. 25/1776-1). Padaryta nežiūrint į tai, kad 1994 m. gegužės 26 d. jai parduotas valstybinės žemės sklypas Zanavykų g. 5 taip pat su 40% nuolaida. 1996 m. birželio 11 d. sklypą (duomenys neskelbtini) pardavė V. P.. 1998 m. birželio 29 d. apskrities valdytojo įsakymu, buvusiems municipalizuoto namo gyventojams I. Arienei, A. Š., P. V. antrą kartą buvo leista išpirkti žemės sklypus prie namų valdos (duomenys neskelbtini), Palangoje.

Leista privatizuoti municipalizuotos namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini), sklypus P. V. - 461 kv. m., (sutartis Nr. P 25/95-0397); V. M. - 376 kv. m. (sutartis Nr. P 25/95-0400). Vėliau sudeginus namą, jau nesančios namų valdos savininkais Klaipėdos RC duomenimis tapo A. L., P. V., P. B.. Pastarajai namų valdos dalį padovanojo jos brolis V. M. (reg. Nr. 7266), o A. L. padovanojo jo motina O. L. (reg. Nr. 2-2955). V. R. iniciatyva 2006 m. birželio 15 d. O. L. papildomai sumokėjo 39,57 Lt už žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Palangoje. Tai rodo, kad apeliantas dalyvavo pareiškėjo turto pardavimuose.

2. Klaipėdos AVA ignoravo LR 1996 m. birželio 20 d. Konstitucinio įstatymo Nr.I- 1392 8 straipsnio nuostatą, nustačiusią draudimą parduoti žemę, kol į ją neatstatytos piliečių nuosavybės teisės.

3. Pažeista teismų praktikos nuostata, kad jeigu asmuo nustatytu laiku padavė prašymą atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, negalima traktuoti, kad tas žemės sklypas yra laisvos valstybinės žemės fondo dalis (Lietuvos aukščiausiojo teismo byla Nr. 3K-3-371).

4. Klaipėdos apskrities viršininko institucijos, Palangos miesto savivaldybė slėpė nuo teismo ir pretendentų į nuosavybės atkūrimą pareiškėjo senelio J. K. namų valdos ir žemės daugkartinius pirkimus-pardavimus.

Po juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme 2007 m. vasario 28 d., kad J. K. yra paveldėjęs savo dukros Pelagėjos turtą, Palangos m. savivaldybės administracija 2007 m. balandžio 19 d. išdavė leidimą UAB „Palangos valda“, į. k. 300090748, esančiai Algirdo g. 59-9, Vilnius, statyti 2 379 kv. m. negyvenamąjį namą. Apgaulės esmė: 1. statyba buvo pradėta dar iki leidime nurodytos datos; 2. iš savivaldybės dingo J. K. žemės sklypo topografinis planas. Mūsų prašymų nagrinėjimo teismuose metu atsirado situacijos topografiniai planai, kuriuose fiksuojamos naujos pavardės, nieko bendro neturinčios su J. K. šeima; 3. pastatytas gyvenamasis namas, butai buvo parduodami nuo namo statybos pradžios; 4. namas jau perparduotas; 5. yra pagrindas manyti, kad teisminio bylų nagrinėjimo vilkinimas, paskutinieji Klaipėdos apskrities viršininko skundai Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, o čia negavus užtarimo, apeliacinis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, buvo vien priedangos paieška neteisėtai užvaldyto J. K. turto.

5. Teismo sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams: LR Konstitucijai, Europos Sąjungos nutarimams, Konstitucinio Teismo nutarimams, reguliuojantiems nuosavybės teisių atkūrimą, žmogaus prigimtines teises bei paveldėjimą.

6. Iš nenuoseklių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo minčių galima suprasti, kad sovietinė 1940 m. liepos 22 d. deklaracija galioja. Teismas nesuprato, kad ji suluošino 17-os žmonių, susietų giminystės ryšiais su J. K., likimus. Klaipėdos apskrities viršininkas ignoravo Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimą nepripažįstantį šios deklaracijos galias, nustačiusį juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K. priėmė dukros Pelagėjos palikimą. Valdė žemę, disponavo visu turtu iki savo mirties.

7. Nėra duomenų, kad savininkas J. K. būtų testamentu palikęs turtą. Teismas nevertino aplinkybių, kad duktė Pelagėja žuvo pirmąją karo dieną- 1941 m. birželio 22 d., kad Lietuvoje iki 1942 m. veikė Seimo 1936 m. lapkričio 30 d. priimtas Ipotekos įstatymas, pasirašytas A. Smetonos, kurio 32 straipsnis nustatė turto paveldėjimo pagrindus. Sovietinė deklaracija tuo laiku, prasidėjus karui, neveikė. Veikė civilinių įstatymų Sąvado 1880, 1882, 2640 straipsniai. Neatsižvelgta į karo meto ypatybes, į tai, kad visi šiandieniniai pareiškėjai 1941 m. pradžioje buvo ištremti į Sibirą. Paveldėjimo pagal įstatymą teisė niekad nebuvo panaikinta. O atkuriant nuosavybės teises tremtiniams, politiniams kaliniams įstatymų leidėjas reikalauja ypatingo dėmesio.

8. Teismas nenagrinėjo kitų pretendentų prašymų. Teismui buvo pateikti kitų J. K. šeimos narių įgaliojimai. Tačiau teismas vien pakartojo iš praeito dešimtmečio teismų sprendimų teiginius „į tetų, dėdžių, dukterėčių“ nekilnojamąjį turtą nuosavybės teisės neatkuriamos. Teismas neišsiaiškino, kas kreipėsi į teismą.

Prašymus atkurti nuosavybės teises visi palikuonys pateikė laiku. Pareiškėjai F. M. R., Z. V. R., A. J. S., V. S., R. D. O. - visi yra teisėti pretendentai į J. K. palikimą. Jie pretenduoja į savo senelio, o ne į tetų, dėdžių, dukterėčių turtą.

9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė: 1. 1938 m. gegužės 12 d. konstitucijos VIII skyriaus „Tautos ūkis“ reguliuojamus nuosavybės santykius; 2. LR 1990 m. kovo 11 d. įstatymą „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“; 3. LR Konstitucinio teismo nutarimus. Čia pabrėžta, kad LR piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą. Tęstinių nuosavybės teisių atkūrimas grindžiamas 1991 m. birželio 18 d. LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kitais atkūrimo įstatymais. Tačiau teisme buvo pasakyta, kad deklaracija veikia.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nekreipė dėmesio, kad yra galiojantis Palangos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 28 d. sprendimas.

11. LR įstatymai numato nuosavybės teisių atkūrimą mirusiojo savininko vardu. Šiuose įstatymuose suformuluotų nuostatų teismai nepaisė. Nuosavybės teisių atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 2 straipsnio 3 dalis numato galimybę atkurti nuosavybės teisę ir jeigu savininkas nepaliko testamento.

12. Pažeidžiant įstatymus, vykstant teisminiam nagrinėjimui pretendentų, buvusių tremtinių, žemė paslapčiomis buvo parduodama-perparduodama. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. K. yra žemės Palangoje (duomenys neskelbtini) savininkas ir įsiteisėjus teismo sprendimui 2007 m. balandžio 19 d. išduotas statybos leidimas AB „Palangos valda“ statyti 2379,92 kv. m. naudingojo ploto pastatą. Klaipėdos AVA atsisakė ieškoti būdų spręsti nuosavybės atkūrimo klausimus, nors Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo V. B. skundas patenkintas. Klaipėdos AVA apskundus šį nutarimą namas baigtas statyti ir jis jau parduotas.

13. Generalinės prokuratūros 2001 m. liepos 12 d. rašte Nr. 13-08-452 nurodyta, kad buvusių Palangos m. vykdomojo komiteto darbuotojų veiksmuose yra požymiai nusikaltimo numatyto LR BK 288 straipsnyje, tačiau byla negali būti keliama suėjus jų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

14. Teismas nesuprato tęstinumo sampratos esmės, t. y. kad LR piliečių teisės į žemę neišnyko. Priėmus 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaraciją, tik buvo sudaryti laikini trukdžiai Lietuvos nepriklausomybei. Šie trukdžiai pašalinti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d. Nesuprantant nuosavybės teisių į žemę ištakų, tęstinumo sampratos, prigimtinių teisių perimamumo esmės, daroma didžiulė nuoskauda žmonėms, menkinamos LR įstatymų galios, ribotu mąstymu diskredituojama Lietuvos Respublika Europos erdvėje.

15. Nuo LR įstojimo į Europos Sąjungą dienos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kurio sprendimas negali būti skundžiamas, baiminasi prisiimti riziką arba panaudoti protingumo principą, netgi matant, kad žmogaus prigimtinės teisės akivaizdžiai pažeistos, nepripažįstamas LR teisės normų tęstinumas. Teismas galėtų prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo ES teisės aktų aiškinimo, galiojimo klausimu. Tokius veiksmus numato LR 1996 m. birželio 20 d. Konstitucinis įstatymas Nr. 1-1392.

16. Įsiteisėjus 2007 m. vasario 28 d. Palangos miesto apylinkės teismo sprendimui J. K. laikytinas savo dukros P. K. turto paveldėtoju.

Pretendentų pavėlavimas pateikti dokumentus priklausė nuo objektyvių priežasčių. Teismo sprendimas priimtas tik 2007 m. vasario 28 d.. Termino praleidimo priežastys yra sukurtos pačių žemėtvarkos struktūrų, jų vengimu kontaktuoti su pretendentais; administraciniuose teismuose dėl didelio darbo krūvio byla iki nagrinėjimo laikyta labai ilgai; valdžios institucijos bet kokiomis dingstimis trukdė nustatyti teisingumą; per tą laiką mirė L. S. (B.), labai pablogėjo V. B. sveikata, darytos širdies operacijos. Visi kiti pretendentai yra daugiau nei 80 metų amžiaus, ligoti, neįgalūs.

17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šios bylos nagrinėjimo metu veikė Lietuvos aukščiausiojo teismo Civilinių bylų išplėstinės teisėjų kolegijos 1993 m. kovo 10 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-74/1999 išsakyta nuostata, kad aplinkybė, kas buvo savininkas po 1940 m. birželio 15 d. turi būti nustatoma pagal iki tos datos veikusius įstatymus, vadovaujantis Sąvado X tomo 1 dalimi, 998 ir 1246 straipsniais. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad J. K. neturėjo teisės paveldėti. Po dukros Pelagėjos žūties jis paveldėjo ir valdė žemę, naudojo ją savo ir šeimos naudai. Palikimas priimtas pradėjus valdyti.

18. Pareiškėjai į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi laiku, t. y. Atkūrimo Įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytais terminais. Jeigu teismo sprendimas priimtas vėliau, laikoma, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises, pateikti laiku.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Teismo sprendimu, išsprendus šalių ginčą, įsiteisėjęs sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Tačiau ABTĮ 153 straipsnis numato specialią teismo sprendimo revizavimo procedūrą, tai yra proceso atnaujinimą. Tačiau šis institutas yra ribojamas tam tikrais ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalimi nustatyta, kad bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas esant šioje normoje nurodytiems pagrindams. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas turi būti motyvuotas. Nustatyti pagrindai bei prašymo turinys įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str.1 d.).

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 ir 10 punktais.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Taigi, būtina sąlyga proceso atnaujinimui šiame punkte numatytu pagrindu yra tai, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės turi būti esminės bylai.

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas, nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pagrindinis ginčo momentas – ar pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės apie Klaipėdos apskrities viršininko veiksmus 1995 – 2006 metais, vertinant jas aptariamos bylos kontekste, negali būti laikomos esminėmis. Nėra pagrindo teigti, jog dėl tokių aplinkybių papildomo įvertinimo gali pasikeisti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo šioje byloje padarytos išvados.

Todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujintas jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtinta abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos.

Pažymėtina, kad siekiant atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, materialinės teisės normų pažeidimo konstatavimas turi būti akivaizdus. Pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš pareiškėjo prašymo turinio, jis ginčija ne konkrečios apeliacinės instancijos teismo taikyto įstatymo normos aiškinimą ir taikymą, o iš esmės nesutinka su faktinių aplinkybių vertinimu, ir nurodo ginčo teisinių santykių teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog šioje administracinėje byloje apeliacinės instancijos teismas, taikydamas ir aiškindamas materialinės teisės normas, padarė esminį šios normos pažeidimą, nesivadovavo materialinės teisės taikymo tikslais. Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo kaip pagrindą procesui atnaujinti nurodo savo faktinių aplinkybių vertinimą, kas jokiu būdu nelaikytina proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagrindu.

Kitų ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų pareiškėjas nenurodė, todėl darytina išvada, jog pareiškėjo prašymas nėra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, dėl ko jis netenkintinas ir procesas šioje byloje neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

atsisakyti atnaujinti procesą pagal V. B. prašymą.

Nutartis neskundžiama.