Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-9647-484/2015

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2015-10-26
Bylos Nr.: eI-9647-484/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03279-2015-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Ina Kirkutienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Straseta“
Atsakovas: Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Advokatai: Milvydas Pūkas

Kategorijos

1.9.2Pelno mokestis

Administracinė byla Nr. eI-9647-484/2015Proceso Nr. 3-61-3-03279-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 1.9.2.; 1.9.3.6; 3.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m spalio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, dalyvaujant pareiškėjos atstovams advokatui Milvydui Pūkui ir S. S., atsakovo atstovui Arūnui Abromavičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Straseta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - Panevėžio AVMI) 2014-12-19 sprendimu Nr. FR0682-699 pareiškėjai UAB “Straseta” (toliau – mokesčių mokėtojas, bendrovė) nurodė sumokėti į valstybės biudžetą 270 496 Lt (78 341,06 Eur) pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM), 92 323,84 Lt (26 738,83 Eur) PVM delspinigius, 30 proc. 74729 Lt (21 643,01 Eur) PVM baudą, 70 664 Lt (20 465,71 Eur) pelno mokesčio (toliau - PM), 4 519,56 Lt (1 308,96 Eur) PM delspinigius, 30 proc. 21 199 Lt (6 139,66 Eur) PM baudą (32-36 b. l. MGK byla).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2015-02-26 sprendimu Nr. 69-17 patvirtino Panevėžio AVMI 2014-12-19 sprendimą Nr. FR0682-699 (19-21 b. l. MGK byla).

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2015-05-25 sprendimu Nr. S-87(7-62/2015) patvirtino VMI prie FM 2015-02-26 sprendimą Nr. 69-17 (214-232 b. l. MGK byla).

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Straseta“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti MGK 2015-05-25 sprendimą Nr. S-87(7-62/2015), VMI prie FM 2015-02-26 sprendimą Nr. 69-17 ir Panevėžio AVMI 2014-12-19 sprendimo Nr. FR0682-699 dėl patikrinimo akto tvirtinimo 1, 2, 3 dalis ta apimtimi, kuria nuspręsta patvirtinti papildomai apskaičiuotą 18 922 Lt (5 480,19 Eur) PVM bei su juo susijusius delspinigius ir baudas bei 4, 5 ir 6 dalis, kuriomis nuspręsta: 1) patvirtinti Panevėžio AVMI 2014-10-30 patikrinimo akte Nr. FR0680-714 pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą papildomai apskaičiuotus: 238 398 Lt (69 044,54 Eur) PVM ir 70 664 Lt (20 465,71 Eur) PM; 2) patvirtinti apskaičiuotus 82082,88 Lt (23 772,85 Eur) PVM delspinigius ir 4 519,56 Lt (1 308,96 Eur) PVM delspinigius; 3) skirti baudas: 71 519 Lt (20 713 Eur) PVM baudą ir 21 199 Lt (6 139 Eur) PM baudą. Pareiškėja skunde taip pat prašė priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodė, kad nesutinka su centrinio mokesčių administratoriaus ir MGK padaryta išvada, jog mokesčių administratoriui pagrįstai kilo abejonių dėl jos ūkinės-komercinės veiklos ir jos rezultatų 2009-2013 m., bei, kad apskaičiuojant mokesčio bazę pagrįstai vadovautasi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 str. nuostatomis, nes dėl mokesčio mokėtojo veiksmų nebuvo galima nustatyti tikslaus mokestinės prievolės dydžio.

Pabrėžė, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo – verslo subjektas, veikiantis kaip uždaroji akcinė bendrovė, kuri, kaip verslo organizavimo teisinė forma yra siejama su pelno siekimu, tačiau verslo vykdymas savaime nereiškia, kad bus gaunama pelno. Verslo subjekto veiklos rezultatai priklauso nuo daugybės faktorių, kurių vienas pagrindinių, užsiimant mažmenine prekyba, yra parduodamų prekių paklausa, taip pat kaina, pirkėjų skaičius ir kita. Iš bendrovės mokesčių administratoriui pateiktų demografinių duomenų matyti, kad potencialių ir realių pirkėjų skaičius jos veiklos teritorijoje yra gana mažas, todėl maža ir perkamoji galia, o norint išlikti rinkoje, būtina taikytis prie rinkos diktuojamų taisyklių, o būtent - prie klientų. Taip pat nurodė, kad mažmeninė prekyba yra tik maža šeimos verslo dalis, kuri veikiau yra labiau socialinis projektas ir labdara, nei verslas, kadangi pagrindinis šeimos verslas – ūkininkavimas. Į tai tinkamai neatsižvelgė nei centrinis mokesčių administratorius, nei MGK. Teigia, kad S. šeima, kaip ūkininkai, yra suinteresuoti, kad vykdomos veiklos vietovėje būtų darbo jėgos (žmonių, galinčių dirbti fizinį darbą), kadangi tai tiesiogiai lemia jų pagrindinės veiklos rezultatus, todėl mažmeninės prekybos parduotuvėmis yra siekiama suteikti veiklos bei papildomų pajamų ir vyrų, dirbančių ūkiuose, antrosioms pusėms (žmonoms), siekiant žmones išlaikyti minėtose vietovėse, kad jie neišvyktų į kitus (dažniausiai didesnius) miestus, kur didesnės galimybės abiems rasti darbą – dar kartą atkreipiant dėmesį į vis blogėjančią provincijų demografinę padėtį. Toks tikslas buvo visą mažmeninės prekybos parduotuvių laikotarpį, todėl nepagrįstai teigiama MGK sprendime, kad nuostolinga veikla gali būti tik tam tikrą laikotarpį.

Pareiškėjas nesutinka su MGK vertinimu, kad jis netinkamai vykdė mokesčio mokėtojo pareigas: apskaičiuodamas mokesčius, į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis. Panevėžio AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojų atlikto operatyvaus patikrinimo metu 2010-09-30 surašytame įstatymų pažeidimo protokole Nr. IPP-9 užfiksuota, jog pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje rasta 340 butelių alkoholinių gėrimų, kurių vertė 1672,17 Lt, nesant prekybos ir sandėliavimo vietoje ir nepateikus juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo ir gabenimo dokumentų. Pareiškėjo įsitikinimu, MGK nevertino to, kad operatyvaus patikrinimo metu minėtų dokumentų nebuvo prekybos vietoje, kadangi jie buvo išvežti į bendrovės buhalteriją suvesti į bendrovės apskaitos registrus. Apie tai buvo informuota ir Panevėžio AVMI, kuriai minėti trūkstami dokumentai buvo pristatyti tą pačią dieną, kai buvo atliktas patikrinimas. Dėl Panevėžio AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojų 2011-06-15 atlikto operatyvaus patikrinimo metu surašyto administracinio teisės pažeidimo protokolo pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo surašytas ne pareiškėjui, o jo darbuotojai N. M., kadangi būtent ji pažeidė Kasos aparatų diegimo ir naudojimo tvarkos aprašo 21 punkto reikalavimus. Apie nustatytą pažeidimą pareiškėjas informuotas nebuvo.

Taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas darbuotojams moka tokį užmokestį, koks buvo sulygtas sudarant darbo sutartis, derinant tiek bendrovės, tiek darbuotojų interesus, todėl mokestinio patikrinimo metu nustatyta aplinkybė, jos bendrovės mokamas darbo užmokestis yra labai mažas ir mažai kito po 2012-11-15 organizuoto Panevėžio AVMI Mokestinių prievolių departamento rajonų mokesčių mokėtojų skyriaus Biržų poskyrio pokalbio su pareiškėjo direktoriaus įgaliotu asmeniu, mokesčių administratoriui neturėjo kelti abejonių.

Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus išvada, kad buvo nepagrįstai padidinta pardavimo savikaina. Teigia, kad visos sumos, už kurias iš tiekėjų įsigytos prekės, nurodytos bendrovės buhalterinėje apskaitoje bei tiekėjų išrašytose sąskaitose faktūrose. Paaiškino, kad aukštą prekių savikainą lėmė žemas antkainis, kurį reguliuoja pati rinka bei paklausa. Pareiškėjas pripažįsta, jog 2012 m. pardavimo savikaina buvo neteisingai deklaruota dėl kompiuterinės buhalterinės apskaitos programos klaidos. Mokestinio tyrimo metu pastebėjus šią klaidą, ji buvo ištaisyta – patikslinta prekių savikaina ir pateiktos patikslintos mokesčių deklaracijos.

Pažymėjo, kad norint mokesčių mokėtojui apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, pirmiausia reikia įrodyti, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. Teigia, kad mokesčių administratoriui bendrovė pateikė visus duomenis, tinkamai vedė ir tvarkė buhalterinę apskaitą, todėl pagrindo skaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus teikiamus paskaičiavimus, nebuvo pagrindo. Pareiškėjas noriai bendradarbiavo su mokesčių administravimo institucijomis bei veikė sąžiningai.

Mano, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 str. 1 d., nepagrįstai taikė analogijos ir ekonominių modelių metodus, kadangi taikant šiuos metodus buvo lyginamos įmonės, kurios veikia skirtingose vietovėse, nebuvo nurodyta jų demografinė padėtis, kas lemia realių ir potencialių pirkėjų skaičių, neatsižvelgta į tose vietovėse gyvenančių žmonių poreikius. Be to, lyginamose įmonėse žymiai skiriasi ir darbuotojų skaičius, pajamos, prekių įsigijimo vertė, skaičius. Taip pat skiriasi ir prekių antkainiai lyginant su pareiškėjo. Pareiškėjo teigimu, skirtumai atsirado dėl to, kad lyginamos skirtingose rinkose veikiančios parduotuvės, kuriose, galimai skirtingi ir gyventojų poreikiai, materialinė padėtis bei gyventojų perkamoji galia. Mano, kad lyginti skirtingus verslo subjektus yra ne tik nelogiška, tačiau tai pažeidžia ir pamatinius protingumo bei teisingumo principus, tad neabejotinai taikant minėtus metodus pareiškėjui mokesčiai negali būti skaičiuojami. Taip pat negali būti skiriamos ir mokesčių baudos. Tvirtina, kad paskirtų baudų dydis galutinai neigiamai paveiktų ir taip nuostolingai dirbančią bendrovę.

Pareiškėjas nesutinka su MGK sprendimo teiginiais, kad nesutikdamas su mokesčių administratoriaus pateiktais apskaičiavimais, jis turėjo teisę pateikti savo apskaičiavimus taip pat taikant analogijos metodą bei lygindamas įmones. Teigia, kad bendrovė objektyviai neturi tokios galimybės, kadangi egzistuoja teisės normos, kurios draudžia verslo subjektams dalintis/keistis informacija apie prekių savikainą, taikomą antkainį. Toks draudimas galioja ne tik Lietuvoje, tačiau ir ES lygmeniu, kadangi žinant tokią informaciją kiltų grėsmė dėl konkurencijos teisės pažeidimų sudarant „draudžiamus susitarimus“, kurie darytų neigiamą poveikį vartotojams. Taigi, šiuo aspektu yra apribojama bendrovės galimybė tinkamai ginti savo teises, todėl teiginiai apie neteisingai nustatytą mokesčių bazę yra neabejotinai pagrįsti, priimtini ir turi būti vertinami bendrovės naudai.

Dėl MGK nustatytų aplinkybių, kad tikrintuoju laikotarpiu bendrovė leidžiamiems atsiskaitymams priskyrė 90399 Lt degalų vertę ir įtraukė į PVM ataskaitą 18922 Lt degalų įsigijimo pirkimo PVM, nors remiantis VĮ „Regitra“ duomenimis, bendrovė neturėjo jokių transporto priemonių, paaiškino, kad remiantis 2002-02-01 panaudos sutartimi S. S. bendrovei perdavė naudotis dyzelinį automobilį F. T., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Prieš S. S. įsigyjant minėtą automobilį, jis priklausė likviduotai S. S. įmonei, tačiau realiai jį valdė S. S., vėliau oficialiai įsiregistravęs automobilio nuosavybės teisę savo vardu. Minėtas automobilis panaudos sutarties pagrindu buvo naudojamas pareiškėjo veiklos tikslais bei funkcijoms, reikalingoms veiklai vykdyti nuo 2002-02-01, nors pats automobilis S. S. vardu buvo registruotas nuo 2002-03-30.

Benzinas 2009-2013 m. buvo naudojamas žoliapjovėms, skirtoms parduotuvių aplinkai tvarkyti, ir benzininiam pjūklui, reikalingam malkoms, skirtoms parduotuvių patalpoms šildyti paruošti. Šias aplinkybes mokesčių administratoriui taip pat paaiškino ir bendrovės buhalteris. Dyzelinis kuras buvo naudojamas transportui, naudojamam vykdant veiklą skirtingose vietovėse. Atsižvelgiant į parduotuvių darbo laiką, transporto priemonės buvo naudojamos ir savaitgaliais. Atkreipė dėmesį, kad MGK ir mokesčių administratorius mini tik dyzelinį automobilį F. T., tačiau nenurodo, jog 2013 metais bendrovė pagal panaudos sutartį naudojo ir S. S. buldozerį (duomenys neskelbtini), savivartį (duomenys neskelbtini) bei pakrovėją (duomenys neskelbtini) kurie taip pat varomi dyzeliniu kuru (2014-10-24 buhalterio paaiškinimas). Visos šios transporto priemonės buvo naudojamos bendrovės PVM apmokestinamų prekių tiekimui ir paslaugų teikimui. Kuro sunaudojimą patvirtina pridedami kuro sunaudojimo aktai.

Šalies argumentai

Pareiškėjas abejoja MGK sprendimo teisėtumu ir dėl skundo nagrinėjimo tvarkos. Paaiškino, kad skundo nagrinėjimas MGK vyko nedalyvaujant centrinio mokesčių administratoriaus atstovui, nors MGK sprendime iš esmės remiamasi VMI pateiktais argumentais, palaikoma VMI pozicija visais klausimais. Be to, skundo nagrinėjime bei MGK sprendimo priėmime pranešėju buvo asmuo, dirbęs VMI Apeliacijų skyriuje. Minėtas skyrius nagrinėjo ir šį mokestinį ginčą. Dėl šių priežasčių pareiškėjas MGK sprendimą laiko šališku ir dėl to nepagrįstu.

Anot pareiškėjo, VMI prie FM sprendimas priimtas praleidus įstatymo nustatytus terminus. Pagal MAĮ 154 str. 2 d. vietos mokesčių administratorius skundą centriniam mokesčių administratoriui turi nusiųsti (o ne išsiųsti) per 3 darbo dienas, todėl laikytina, kad VMI prie FM skundas turėjo pasiekti 2015-01-23. Kadangi VMI prie FM ginčijamame sprendime nenurodo aplinkybių, dėl kurių terminas sprendimui priimti buvo pratęstas iki 60 d., o atsižvelgiant į sprendimo motyvus, darytina išvada, jog jokio papildomo tyrimo VMI prie FM neatliko, o tiesiog atkartojo Panevėžio AVMI argumentus bei pacitavo teismų praktiką, laiko, kad VMI prie FM turėjo priimti sprendimą per 30 d. laikotarpį nuo jo gavimo dienos, t. y. 2015-02-22 d. (ši diena buvo sekmadienis, todėl terminas sprendimui priimti nusikėlė 2015-02-23), terminą skaičiuojant nuo 2015-01-24 imtinai. Tuo tarpu VMI prie FM ginčijamas sprendimas priimtas 2015-02-26, o išsiųstas tik 2015-03-02.

Dėl nurodyto pažeidimo taip pat pažymėjo, kad nors MAĮ atskirai nereglamentuojamas terminas, kada centrinis mokesčių administratorius, priėmęs sprendimą turi jį išsiųsti, tačiau ši norma neturi būti aiškinama mokesčių administratoriaus naudai, nes tai galimai suteiktų VMI teisę piktnaudžiauti savo teisėmis, t. y. priimti sprendimus vėliau nei reglamentuota įstatyme.

Nurodė, kad bendrovės veikla buvo įvertinta ir pagal Pelno mokesčio įstatymo reikalavimus. Mokestinio patikrinimo metu 1450 Lt sumažintas 2009 metų nuostolis ir nustatytas 134220 Lt nuostolis. Nuostolis už 2010 metus nustatytas 198941 Lt ir taip atitinkamai ir už kitus veiklos metus nuostoliai pakoreguoti. Vadinasi, VMI bendrovės veiklą jau įvertino pagal atitinkamus mokesčius nustatančius konkrečius įstatymus ir jokio pagrindo taikyti MAĮ 70 str. neturėjo, nes mokesčiai bendrovei jau nustatyti pagal konkrečius įstatymus. Minėtų aplinkybių nevertino MGK ir dėl jų pagrįstumo nepasisakė. Nepasisakė ir dėl visų kitų aplinkybių, kurios buvo nurodytos bendrovės skunde.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepime su UAB „Straseta“ skundu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad Panevėžio AVMI patikrino pareiškėjo PVM ir PM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-12-31 ir nustatė, jog pareiškėjas deklaracijose (forma FR0600) nedeklaravo pardavimo PVM: už 2010 m. gegužės mėn. - 770 Lt, už 2011 m. spalio mėn. - 10886 Lt, už 2013 m. sausio mėn. - 54 Lt, už 2013 m. balandžio mėn. - 58 Lt, už 2013 m. gruodžio mėn. - 860 Lt, todėl papildomai apskaičiavo 12628 Lt PVM. Panevėžio AVMI konstatavo, kad pareiškėjas PVM atskaitoje deklaravo pirkimo PVM sumas neturėdamas tam pateisinamųjų dokumentų: už 2010 m. kovo mėn. - 330 Lt, už 2013 m. vasario mėn. - 86 Lt, už 2013 m. spalio mėn. - 133 Lt, todėl papildomai apskaičiavo 549 Lt PVM. Mokesčių administratorius nustatęs, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad 2009 – 2013 m. pirktas kuras buvo naudojamas PVM apmokestinamoje veikloje, konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės į 18922 Lt PVM atskaitą. Atitinkamai, Panevėžio AVMI išlaidas, kurios nesusijusios su pareiškėjo veikla, priskyrė neleidžiamiems atskaitymams ir nustatė nuostolius: 2009 m. – 134220 Lt, 2010 m. – 198941 Lt, 2011 m. – 1296 Lt, 2013 m. – 10157 Lt. Panevėžio AVMI 2014-10-30 patikrinimo akte Nr. FR0680-714 (toliau – Patikrinimo aktas) nurodė, kad nuo 2003 m., išskyrus 2004 m., pareiškėjas dirbo nuostolingai, nuostolinga veikla buvo finansuojama iš direktoriaus (akcininko) S. S. bei žmonos R. S. asmeninių lėšų, pirkimo PVM artimas pardavimo PVM, pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais be dokumentų ir buvo neapskaitomi grynieji pinigai kasos aparate, nepagrįstai padidinta 2010 ir 2012 m. pardavimo savikaina. Inspekcija surinkusi informaciją iš tokią pat ūkinę-komercinę veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų konstatavo, jog pareiškėjo antkainis mažesnis už pagal įmonių A, B, C duomenis išvestą vidutinį antkainį, todėl taikydama antkainio skirtumą pagal savo įvertinimą nustatė, kad mokesčių bazė, nuo kurios skaičiuojami PVM ir PM: 2009 m. – 209312 Lt, 2010 m.– 319 864 Lt, 2011 m. – 82 046 Lt, 2012 m. – 179 076 Lt, 2013 m. – 359 265 Lt. Taigi Panevėžio AVMI, taikydama analogijos ir ekonominių modelių metodus, už 2009 – 2013 m. papildomai priskaičiavo 238397 Lt PVM sumą, taip pat už 2012, 2013 m. – 7 0664 Lt PM sumą. Pareiškėjui 2014-10-30 patikrinimo akte papildomai apskaičiuota: 270 496 Lt PVM,70 664 Lt PM.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas paaiškino, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius pagal savo įvertinimą, jei negali nustatyti mokėtino mokesčio įprastine tvarka, tačiau tai gali būti atliekama įvertinus faktus, aplinkybes ir kitą informaciją. Mokesčių administratorius, atlikdamas apskaičiavimą, objektyviai negali tiksliai apskaičiuoti mokesčio, todėl tikėtinus skaičiavimus privalo atlikti vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais. Šiuo atveju, Panevėžio AVMI, atlikusi pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos tyrimą, nustatė, kad: 1) pareiškėjas nuo 2003 m. deklaravo nuostolius, išskyrus 2004 ir 2012 m.; 2) nuostolinga veikla pastoviai buvo finansuojama iš akcininkų įnašų (2009 – 2013 m.), nors niekada akcininkams dividendai išmokėti nebuvo; 3) pirkimo PVM artimas pardavimo PVM; 4) nustatytas atvejis, kai neapskaitomi pinigai kasos aparate; 5) nustatytas atvejis, kai pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais be dokumentų, kurie vėliau buvo pateikti, paaiškinant, kad dokumentai buvo buhalterijoje, nes reikėjo suvesti duomenis į suvestinius apskaitos registrus; 6) nepagrįstai padidinta 2010 ir 2012 metų pardavimo savikaina; 7) neteisingai deklaruojamos pardavimo pajamos ir pardavimo PVM; 8) iš pelno (nuostolio) ataskaitos neteisingai perkeliami nuostoliai pildant Metines pelno deklaracijas; 9) neteisingai apskaitytos gautos prekės pagal konsignacijos sutartį su UAB „Meldynas“. Įvertinusi šių faktų visumą, daro išvadą, kad Panevėžio AVMI pagrįstai kilo abejonės dėl pareiškėjo ūkinės–komercinės veiklos ir jos rezultatų 2009 – 2013 m. Inspekcija negalėjo nustatyti tikslaus pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio dėl mokesčių mokėtojo veiksmų. Taigi, Panevėžio AVMI, pagrįstai taikydama MAĮ 70 str. nuostatas, atliko pareiškėjo veiklos įvertinimą rinkdama, lygindama ir analizuodama įvairius šaltinius.

Atsiliepimas

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius, nepagrįstai taikė analogijos ir ekonominių modelių metodus, nes neatsižvelgta į S. taikomą veiklos modelį. Paaiškino, kad analogijos metodas gali būti taikomas, jeigu parenkamas analogiškas mokesčių mokėtojas, vykdantis analogišką ūkinę-komercinę veiklą analogiškomis veiklos sąlygomis, t. y. atskirais mokestiniais laikotarpiais turintis panašią apyvartą, panašų darbuotojų skaičių, vykdantis veiklą panašioje vietovėje, panašiomis konkurencinėmis rinkos sąlygomis ir kt. (VMI viršininko 2004-05-24 įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 11 p.). Nėra reikalaujama identiškų veiklos sąlygų, o tai reiškia, jog yra priimtini nesutapimai dėl darbuotojų skaičiaus, apyvartos ir kitų rodiklių. Esminis momentas yra veiklos panašumas analogiškomis sąlygomis, be kita ko, apskaičiuojant mokesčius, pasitelkiant į pagalbą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Pažymėjo, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti taikomo metodo pagrįstumą, turėtų teikti įrodymus, jog pasirinkimas nėra tinkamas (pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, kad analogijos metodui pasirinkti kiti ūkio subjektai vykdė veiklą ne toje pačioje teritorijoje kaip pareiškėjas, buvo vykdoma visiškai kitokia ūkinė-komercinė veikla bei pan.) ir mokesčių administratoriui atliekant įvertinimą turi būti taikomas kitas metodas, tačiau tai padaryta iš esmės nebuvo (LVAT 2011-05-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-966/2011, UAB „Šilas“ v. VMI).

Nurodė, kad šiuo atveju, Panevėžio AVMI parinko 3 įmones, kurios veiklą vykdo panašioje geografinėje padėtyje (duomenys neskelbtini) ir vykdo mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas. Įmonės gauna skirtingas pajamas iš prekybos (pvz., 2009 m.: įmonė A – 9062690 Lt, įmonė B – 696098 Lt, įmonė C – 325445 Lt), parduotų prekių įsigijimo vertė (pvz., 2009 m.: įmonė A – 7529981 Lt, įmonė B – 572987 Lt, įmonė C – 275243 Lt), dirba skirtingas darbuotojų skaičius (įmonė A – 75, įmonė B – 5, įmonė C – 2), tačiau šie nesutapimai yra priimtini, nes veikla panaši aukščiau minėtomis analogiškomis sąlygomis. Kaip matyti, Panevėžio AVMI taip pat pasitelkė reikšmingą rodiklį – įmonių taikomus antkainius ir nustatė, kad antkainių vidurkis svyruoja nežymiai (pvz., 2009 m.: įmonė A – 20,35 proc., įmonė B – 21,48 proc., įmonė C – 18,23 proc., 2010 m.: įmonė A – 21,58 proc., įmonė B – 20,58 proc., įmonė C – 19,97 proc.), t. y. 1,6 - 5,6 proc. Kaip matyti, nors ir skiriasi tam tikri veiklos rodikliai tarp minėtų įmonių, tačiau antkainio nustatymui jie neturi esminės reikšmės – antkainis yra apylygis. Vertinant pareiškėjo veiklos rodiklius (pvz., pardavimo pajamos 2009 m. – 1665171 Lt, parduotų prekių savikaina 2009 m. – 1549675 Lt, vidutinis darbuotojų skaičius 2009 – 2013 m. - 25) ir taikytus antkainius (2009 m. – 7,45 proc., 2010 m. – 3,78 proc., 2011 m. – 17,07 proc., 2012 m. – 13,85 proc., 2013 m. – 14,40 proc.), nustatyta, kad tam tikri veiklos rodikliai skiriasi nuo aukščiau minėtų įmonių, tačiau reikšmingas pareiškėjo veiklos rodiklis, kuris tarp analogiškų įmonių svyruoja nežymiai, - antkainis ženkliai skiriasi (skaičiuojant nuo aukščiau minėtų įmonių apskaičiuoto antkainių vidurkio: 2009 m. - 12,57 proc., 2010 m. - 16,93 proc., 2011 m. - 3,70 proc., 2012 m. - 8,55 proc., 2013 m. - 14,40 proc.), nors pareiškėjos vykdoma veikla panaši į analogiškomis sąlygomis veikiančių įmonių veiklą ir nėra reikalaujama ūkio subjektų identiškų veiklos sąlygų. Analogiškų įmonių taikyti antkainiai tarpusavyje yra gana artimi, todėl nekelia abejonių, t. y. jie atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus. Atsižvelgdamas į tai, mano, kad Panevėžio AVMI pagrįstai juos taikė vertindama pareiškėjo pajamų realumą 2009 – 2013 m. Panevėžio AVMI, skaičiuodama pareiškėjos pajamas 2009 – 2013 m., nustatė analogiškų įmonių antkainius, jų vidutinius antkainius, pareiškėjo taikytus antkainius ir apskaičiavo antkainio skirtumą (pareiškėjo antkainį minusuojant iš analogiškų įmonių vidutinio antkainio). Vėliau, nustatytas skirtumas buvo taikomas skaičiuojant mokesčio bazę kartu su pareiškėjo deklaruotais prekių pardavimais, t. y. į pardavimus patenka ir oficialus antkainis bei savikaina, todėl nesutinka su pareiškėju, jog pritaikytas didesnis vidutinis antkainis.

Dėl pareiškėjo skundo argumento, jog bendrovės tolimesnė veikla bus negalima, nes papildomai apskaičiuotų mokesčių ji nepajėgi sumokėti ir turės stabdyti savo veiklą, VMI nurodė, kad pareiškėjas, manydamas, kad finansinė būklė gali tapti kritinė (sudėtinga), turi teisę kreiptis su prašymu dėl nepriemokos mokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, tačiau toks prašymas bus nagrinėjamas tik pasibaigus mokestiniam ginčui (MAĮ 88 str. 2 d.).

Dėl pareiškėjo motyvo, kad administracinė nuobauda skirta ne bendrovei, bet jos darbuotojai, netinkamai įforminusiai sandorį, todėl pareiškėjui neturėtų kilti mokestinė atsakomybė, MGK sprendimas yra šališkas, nes jo nagrinėjimo metu pranešėja buvo anksčiau VMI dirbusi MGK narė, lingvistinius teisės normų aiškinimus dėl MAĮ 154 straipsnio 2 dalies turinio ir t.t. atsakovas sutinka su MGK sprendime išdėstyta pozicija. Be to, atsakovo vertinimu, minėti motyvai yra teisiškai nepagrįsti ir nereikšmingi nustatytos faktinės situacijos ir jos teisinio vertinimo turiniui, todėl laikytini pareiškėjo gynybine pozicija susidedančia iš nieko nenustatančių, neįrodančių ir/ar nepaneigiančių formuluočių visumos, t. y. nesudarančia pagrindo naikinti ginčijamų pagrįstų ir teisingų sprendimų, priimtų išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su ginču susijusias aplinkybes.

Vadovaujantis išdėstytu, laiko, kad Panevėžio AVMI, atsakovas ir MGK tinkamai įvertino įstatymų nuostatas ir pagrįstai konstatavo pareiškėją turint pareigą sumokėti į biudžetą minėtas mokestinės nepriemokos sumas.

Pareiškėjos atstovai teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimus remdamiesi skunde išdėstytais argumentais. Pareiškėjo atstovas M.Pūkas papildomai akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyti nereikšmingi buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo pašalinti. Mokesčio bazė buvo aiški, mokesčių mokėtojas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, pateikė visus dokumentus, todėl MAĮ 70 str. nuostatų taikyti nebuvo pagrindo.

Šalies argumentai

Pareiškėjos atstovas S. S. papildomai paaiškino, kad parduotuvių skaičius turi įtakos įsigyjant prekes, taikomos didesnės nuolaidos. Didindami parduotuvių skaičių, siekė didinti apyvartą. Mažmeninė prekyba nėra pagrindinė S. šeimos veikla. Prekybinė veikla remiama iš S. šeimos asmeninių lėšų. Dividendai akcininkams mokami nebuvo.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą remdamasis teismui pateikto atsiliepimo į skundą argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Panevėžio AVMI patikrino pareiškėjo PVM ir PM apskaičiavimo teisingumą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2013-12-31 ir patikrinimo rezultatus patvirtino 2014-12-19 sprendimu Nr. FR0682-699 (32-36 b. l. MGK byla). Pareiškėjo deklaruota veikla tikrinamuoju laikotarpiu buvo mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai, tabakas (EVRK 471100), bei jos vykdyta mažmeninė prekyba buvo septyniose prekybos vietose.

Vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas deklaracijose (forma FR0600) nedeklaravo pardavimo PVM: už 2010 m. gegužės mėn. - 770 Lt, už 2011 m. spalio mėn. - 10886 Lt, už 2013 m. sausio mėn. - 54 Lt, už 2013 m. balandžio mėn. - 58 Lt, už 2013 m. gruodžio mėn. - 860 Lt, todėl papildomai apskaičiavo 12628 Lt PVM. Panevėžio AVMI konstatavo, kad pareiškėjas PVM atskaitoje deklaravo pirkimo PVM sumas neturėdamas tam pateisinamųjų dokumentų: už 2010 m. kovo mėn. - 330 Lt, už 2013 m. vasario mėn. - 86 Lt, už 2013 m. spalio mėn. - 133 Lt, todėl papildomai apskaičiavo 549 Lt PVM. Panevėžio AVMI nustatė, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad 2009-2013 m. pirktas kuras buvo naudojamas PVM apmokestinamoje veikloje, todėl konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės į 18922 Lt PVM atskaitą. Panevėžio AVMI, atitinkamai, išlaidas, kurios nesusijusios su pareiškėjo veikla priskyrė neleidžiamiems atskaitymams ir nustatė nuostolius: 2009 m. - 134220 Lt, 2010 m. -198941 Lt, 2011 m.- 1296 Lt. 2013 m.-10157 Lt.

Dėl pareiškėjos nurodytų mokestinio ginčo procedūros pažeidimų

Vienu iš argumenų, dėl kurio centrinio mokesčių administratoriaus 2015-02-26 sprendimas Nr. 69-17 turėtų būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjas nurodo tai, kad sprendimas priimtas praleidus MAĮ 154 straipsnyje nustatytus terminus.

MAĮ 154 straipsnyje įtvirtinta, kad skundas dėl mokestinio ginčo centriniam mokesčių administratoriui paduodamas per vietos mokesčių administratorių, kurio sprendimas yra skundžiamas (1 dalis); vietos mokesčių administratorius gautą mokesčių mokėtojo skundą ir jam nagrinėti reikiamą medžiagą per 3 darbo dienas privalo nusiųsti centriniam mokesčių administratoriui (2 dalis); centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo dėl mokestinio ginčo per 30 dienų nuo jo gavimo dienos; šis terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęstas iki 60 dienų, jeigu skundui nagrinėti reikia papildomo tyrimo, o apie tai turi būti raštu pranešta skundą padavusiam mokesčių mokėtojui (3 dalis). Kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, termino, per kurį turi būti priimtas sprendimas dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, pradžia laikytina diena, kurią centrinis mokesčių administratorius gavo skundą.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo 2015-01-19 skundas dėl Panevėžio AVMI 2014-12-19 sprendimo Nr. FR0682-699 vietos mokesčių administratoriaus buvo gautas 2015-01-20 (registracijos Nr. 5K-110), bei kartu su reikalinga skundo nagrinėjimui medžiaga VMI prie FM buvo persiųstas 2015-01-23 raštu Nr. (36.9)-6K-186, t. y. nepraleidus MAĮ 154 str. 2 d. nustatyto 3 darbo dienų termino (22, 23-28 b. l. MGK byla). Dokumento gavimo žyma, esanti ant VMI prie FM 2015-01-23 rašto Nr. (36.9)-6K-186, patvirtina, kad pareiškėjo 2015-01-19 skundą centrinis mokesčių administratorius gavo 2015-01-28 MI prie FM sprendimą dėl pareiškėjos 2015-01-19 skundo priėmė 2015-02-26, t. y. nepraleidusi MAĮ 154 str. 3 d. nustatyto 30 dienų termino, skaičiuojant šį terminą nuo skundo gavimo dienos, t.y. nuo 2015-01-28. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad VMI prie FM ginčijamą sprendimą Nr. 69-17 priėmė pažeisdama įstatymo nustatytą terminą. Taigi, mokestinio ginčo nagrinėjimo procedūra šiuo aspektu nebuvo pažeista.

Pareiškėjas kaip vieną iš ginčijamo MGK sprendimo panaikinimo pagrindų nurodė tai, kad jis priimtas šališkai, kadangi vienas iš šios komisijos narių (pranešėjas) yra buvęs VMI prie FM Apeliacijų skyriaus darbuotojų, be to, mokestinis ginčas išnagrinėtas nedalyvaujant atsakovo atstovui, nors paremtas išskirtinai jo argumentais.

Dėl MGK galimo šališkumo pažymėtina, kad pagal MGK 2004 m. lapkričio 25 d. įsakymu Nr. 1-14 patvirtinto MGK darbo reglamento (toliau – Darbo reglamentas) 7, 24, 41-42 punktus MGK yra kolegialus organas ir sprendimus priima posėdžiuose balsų dauguma, kiekvienam Komisijos nariui turint po vieną balsą. Pranešėjui yra tik pavedama pristatyti mokesčio mokėtojo skundą, todėl atskirai jis jokios sprendžiamosios galios neturi. Iš MGK 2015-05-25 posėdžio protokolo Nr. PP-144(7-62/2015) turinio matyti, kad posėdyje dalyvavo pareiškėjo atstovai, kurie MGK nariams nušalinimų nepareiškė (209-212 b. l. MGK byla). Jokių kitų aplinkybių, leidžiančių abejoti MGK nešališkumu, mokestinio ginčo medžiagoje nenustatyta. Tai, kad MGK posėdyje nedalyvavo atsakovo atstovas, nelaikytina procedūriniu pažeidimu, kadangi MGK pagal Darbo reglamento 26 punktą gali nuspręsti nagrinėti mokestinį ginčą centrinio mokesčių administratoriaus atstovui nedalyvaujant. Pareiškėjo atstovai MGK posėdyje neprašė dėl to atidėti skundo nagrinėjimo. Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentus dėl skundo nagrinėjimo MGK procedūros pažeidimų laiko nepagrįstais ir atmeta.

Dėl ginčo esmės

Nustatyta, kad ginčas šioje byloje kilo dėl MAĮ 70 straipsnio pagrindu pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant analogijos ir ekonominių modelių metodus, nustatytos pareiškėjo mokesčių bazės, kuria remiantis už 2009-2013 m. apskaičiuota mokėtina 238 397 Lt PVM suma ir už 2012, 2013 m. apskaičiuota 70 664 Lt PM suma, dėl pareiškėjai neleisto atskaityti 18 922 Lt PVM bei kuro įsigijimo išlaidų priskyrimo leidžiamiems atskaitymams.

Nustatyta, kad ginčijamus mokesčius (PVM ir PM) mokesčių administratorius pareiškėjui apskaičiavo remdamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia teisę mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą. Pagal MAĮ 70 straipsnio 1 dalį, „tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas (1) apskaičiuoti mokesčius, (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, (3) tvarkyti apskaitą, (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575‑146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. išplėstinė teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012, 2013 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-27/2013, ir kt.).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad buhalterinę apskaitą vedė remdamasis galiojančiais teisės aktais, aptiktas klaidas deklaracijose pašalino, mokesčių administratoriui pateikė visus reikalingus dokumentus mokesčio bazei nustatyti, bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, todėl nebuvo jokio pagrindo taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamu atveju Panevėžio AVMI, atlikusi pareiškėjo ūkinės-komercinės veiklos tyrimą, remdamasi bendrovės direktoriaus, buhalterio paaiškinimais ir pateiktais finansinės atskaitomybės dokumentais, nustatė, kad 1) pareiškėjas nuo 2003 m. deklaravo nuostolius, išskyrus 2004 ir 2012 m.; 2) nuostolinga veikla pastoviai buvo finansuojama iš akcininkų įnašų (2009-2013 m.), nors niekada akcininkams dividendai išmokėti nebuvo; 3) pirkimo PVM artimas pardavimo PVM; 4) nustatytas atvejis, kai neapskaitomi pinigai kasos aparate; 5) nustatytas atvejis, kai pareiškėjas prekiavo alkoholiniais gėrimais be dokumentų, kurie vėliau buvo pateikti, paaiškinant, kad dokumentai buvo jos buhalterijoje, nes reikėjo suvesti duomenis į suvestinius apskaitos registrus; 6) nepagrįstai padidinta 2010 ir 2012 metų pardavimo savikaina; neteisingai deklaruojamos pardavimo pajamos ir pardavimo PVM; 7) iš pelno (nuostolio) ataskaitos neteisingai perkeliami nuostoliai pildant Metines pelno deklaracijas (duomenys neskelbtini) 8) neteisingai apskaitytos gautos prekės pagal konsignacijos sutartį su UAB „Meldynas“.

Bendrovės direktorius ir akcininkas S. S. tiek teisme, tiek mokesčių administratoriui aiškino, kad bendrovei priklauso septynios parduotuvės. Mažmeninė prekyba yra tik dalis S. šeimos verslo, kuri iš esmės laikytina labdara, būdas išlaikyti pagrindiniame versle (ūkininkaujant) dirbančius žmones. Parduotuvėms dirbant nuostolingai, t. y. neužtenkant pajamų veiklos sąnaudoms padengti, nuostoliai buvo dengiami asmeninėmis S. šeimos narių lėšomis. Pripažino, kad akcininkams dividendai nebuvo mokami.

Kaip nurodė pats pareiškėjas savo skunde, verslo organizavimo teisinė forma (uždaroji akcinė bendrovė) yra siejama su pelno siekimu. Esant tokiai situacijai, kuomet įmonė veikia nepelningai, ir ši situacija tęsiasi beveik visą ūkio subjekto veiklos laikotarpį (išskyrus 2004 ir 2012 m., kada buvo deklaruotas pelnas), o ūkio subjekto dalyviai skolina verslui gana ženklias pinigines lėšas (pagal patikrinimo akte nurodytus duomenis bendrovės direktoriaus bendrovei paskolintos lėšos 2009-01-01 sudarė 305 694,44 Lt, o 2013-12-31 – 1 015156,4 Lt; bendrovės direktoriaus žmonos R. S. 2009-01-01 bendrovei paskolintos lėšos buvo 261 150,90 Lt, o 2013-12-31 – 445 750,90 Lt; b. l.46 MGK byla), negaudami jokių dividendų, sudaro pagrįstas prielaidas abejoti ūkio subjekto deklaruojamu veiklos rezultatų tikrumu, kadangi tokia situacija prasilenkia su ekonomine logika.

Aplinkybę, kad pareiškėjas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius į mokesčio deklaracijas įrašydama neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokestinio ginčo medžiagoje patvirtina keletas nustatytų faktų. Nustatyta, kad Panevėžio AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojų atlikto operatyvaus patikrinimo metu 2010-09-30 surašytas Įstatymų pažeidimo protokolas Nr. IPP-9, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje rasta 340 butelių alkoholinių gėrimų, kurių bendra vertė 1672,17 Lt, neturint prekybos ir sandėliavimo vietoje ir nepateikus juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo ir gabenimo dokumentų. Konstatuotas Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 d. 12 p. ir 2 d. 10 p. reikalavimų pažeidimas, už kurį UAB „Straseta“ 2010-10-01 nutarimu Nr. 55P-938-9 paskirta ekonominė sankcija (95 b. l. MGK byla). Duomenų, kad pareiškėja šį nutarimą ginčijo, nėra. Bendrovė pripažino šį pažeidimą.

Taip pat patikrinimo metu buvo nustatyta, kad Panevėžio AVMI Operatyvios kontrolės skyriaus darbuotojai 2011-06-15 atliko operatyvų patikrinimą ir už kasos aparatu neįtrauktų į apskaitą pinigų laikymą kasoje pareiškėjo parduotuvės darbuotojai N. M. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą ir administraciniu nurodymu nurodė sumokėti baudą, paskirtą už ATPK 163⁷ straipsnio 1 dalyje nurodyto pažeidimo padarymą (89 b. l. MGK byla). Nors administracinė nuobauda buvo paskirta bendrovės darbuotojai – fiziniam asmeniui, ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad pareiškėjui priklausančioje parduotuvėje neteisingai buvo apskaitomi grynieji pinigai.

Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjo mokamas darbo užmokestis yra labai mažas: 2009 metais vidutinis darbuotojų skaičius buvo 25, vidutinis darbo užmokestis – 596 Lt; 2010 metais vidutinis darbuotojų skaičius buvo 28, vidutinis darbo užmokestis – 540 Lt; 2011 metais vidutinis darbuotojų skaičius buvo 29, vidutinis darbo užmokestis – 535 Lt; 2012 metas vidutinis darbuotojų skaičius buvo 27, vidutinis darbo užmokestis – 622 Lt; 2013 metais vidutinis darbuotojų skaičius buvo 25 darbuotojai, vidutinis darbo užmokestis 739 Lt. Šiuo klausimu Panevėžio AVMI Mokestinių prievolių departamento rajonų mokesčių mokėtojų skyriaus Biržų poskyryje 2012-11-15 buvo apklaustas pareiškėjos atstovas, kuris paaiškino, kad 11 iš 25 darbuotojų dirba ne visu etatu. Įmonė darbuotojų visai darbo dienai įdarbinti neplanuoja. Pareiškėjui buvo pasiūlyta apsvarstyti veiklos rodiklių gerinimo galimybes. Tačiau kaip matyti, ir po šio pokalbio pareiškėjo darbuotojų darbo užmokestis kito mažai (47, 84 b. l. MGK byla).

Mokestinio patikrinimo metu atlikus parduotų prekių savikainos ir antkainio analizę, remiantis 2010 m. parduotų prekių savikainos paskaičiavimo žiniaraščio, Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitos (9 psl.) ir 2012 m. pelno ataskaitos duomenimis nustatyta, kad 2010 ir 2012 metais nepagrįstai padidinta pardavimo savikaina. 2010 m. prekių savikainą sudarė 96,35 proc. pardavimo pajamų, 2011-2013 m. prekių įsigijimo savikainą vidutiniškai sudarė 88,07 proc. pardavimo pajamų. Atlikus prekėms taikytų antkainių analizę nustatyta, kad 2010-2013 m. vidutinis antkainis sudarė 10,29 proc. (47, 66-71, 113-116 b. l. MGK byla). Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas 2012 m. pelno mokesčio deklaracijoje buvo deklaravęs veiklos nuostolį ir tik Panevėžio AVMI mokestinio tyrimo metu, kuris buvo pradėtas 2014-08-04, nustačius, kad pareiškėjo 2012 m. veiklos rezultatas 71 818 Lt apmokestinamasis pelnas (nuostolį prieš apmokestinimą sumažinus neteisingai padidinta prekių savikaina ir įsigytų degalų verte bei neapskaityta ir nedeklaruota pajamų suma). Pareiškėjas 2014-08-27 pateikė patikslintą pelno mokesčio deklaraciją, t. y. pareiškėjas, pateikdamas 2014-08-27 patikslintą 2012 m. veiklos rezultatą, pripažino padaręs nustatytus pažeidimus dėl padidintų sąnaudų bei sumažintų ir nedeklaruotų pajamų. Teismo posėdyje pareiškėjo atstovai taip pat neneigė ištaisę deklaracijose nustatytus neatitikimus.

Pareiškėjo pateiktų PVM deklaracijų duomenys rodo, kad bendrovė deklaravo pardavimo PVM artimą pirkimo PVM: 2009 m. pardavimo PVM – 335526 Lt, atskaitomas pirkimo PVM – 335587 Lt; 2010 pardavimo PVM – 412481 Lt, atskaitomas pirkimo PVM – 415363 Lt; 2011 m. pardavimo PVM – 461584 Lt, atskaitomas pirkimo PVM – 428402 Lt; 2012 m. pardavimo PVM – 438963 Lt, atskaitomas pirkimo PVM – 439631 Lt.

Apibendrinus nurodytas aplinkybes, matyti, kad pareiškėjas neapskaitė ir nedeklaravo visų gaunamų pajamų, todėl netinkamai nustatė PVM ir PM bazes, į apskaitos dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Pareiškėjo teikiami paaiškinimai dėl pažeidimų nebuvimo paneigti mokestinio patikrinimo metu surinktais duomenimis. UAB „Straseta“ nepateikė įrodymų liudijančių apie tai, kad vis dėlto buhalterinė apskaita atitiko keliamus teisės aktų reikalavimus ir buvo įmanoma apskaičiuoti ar patikrinti mokesčių apskaičiavimą ne pagal mokesčių administratoriaus atliekamą įvertinimą. Taigi, nagrinėjamu atveju buvo MAĮ 70 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos apskaičiuoti pareiškėjo mokėtinų prievolių dydį pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, nes rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad mokėtino mokesčio dydžio nebuvo galima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka, kadangi mokesčių mokėtojas netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuojant mokesčius, į mokesčių deklaraciją įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis.

Atmestini ir tie pareiškėjo skundo argumentai, kuriais yra ginčijami mokesčių administratoriaus veiksmai, pritaikant atitinkamus metodus, kuriais remiantis jis nustatė konkrečius pareiškėjui mokėtinų mokesčių dydžius.

Pagal MAĮ 69 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius, apskaičiuodamas konkretų mokestį, privalo atkurti iškreiptas ar nuslėptas aplinkybes, su kuriomis įstatymas sieja apmokestinimą, t. y. turi įvardinti, kokiu būdu buvo mokestis iškreiptas/nuslėptas ir kokios yra realios aplinkybės, kurioms esant mokestis nustatyta tvarka turi būti apskaičiuotas, ir kaip jis turi būti apskaičiuotas. Pažymėtina, kad minėtame MAĮ 70 straipsnyje yra apibrėžtas mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“, o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus”. Teisė pasirinkti įvertinimo metodą tenka pačiam mokesčių administratoriui. Teisminėje praktikoje ne kartą akcentuota, kad, atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais paskaičiavimais. MAĮ 70 straipsnio 1 dalis skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y. įrodyti, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-04-29 nutartis adm. b. Nr. A442-635/2010, 2007-6-05 nutartis adm. b. Nr. A11-603/2007).

Iš bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjui mokesčių bazę apskaičiavo, taikydamas analogijos ir ekonominių modelių metodus. Pagal Taisyklių 11-12 punktus analogijos metodas gali būti taikomas, jeigu parenkamas analogiškas mokesčių mokėtojas, vykdantis analogišką ūkinę-komercinę veiklą analogiškomis veiklos sąlygomis, t. y. atskirais mokestiniais laikotarpiais turintis panašią apyvartą, panašų darbuotojų skaičių, vykdantis veiklą panašioje vietovėje, panašiomis konkurencinėmis rinkos sąlygomis ir kt. Vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos ar veiklos rodiklius su analogišką veiklą vykdančio mokesčių mokėtojo mokesčio deklaracijos rodikliais. Remiantis Taisyklių 25 punkto nuostatomis, taikant šį ekonominių modelių metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių informacijos šaltinių. Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti reikalingus, rodiklius. Tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį pirkimo mąstą ir panašiai. Surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus (pvz., realizavimo pajamų, bendrojo pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos). Pasirenkamas skaičiavimo modelis priklauso nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos (Taisyklių 26 punktas). Mokesčių administratorius, taikydamas šį vertinimo metodą, taip pat turi įvertinti ir kitas aplinkybes, kurių tiesioginė įtaka gali būti įvertinta (Taisyklių 27 punktas).

Pagal teisėkūros subjekto išreikštą valią, parenkant analogišką mokesčių mokėtoją, nereikalaujama identiškų veiklos sąlygų, o tai reiškia, jog yra priimtini nesutapimai dėl darbuotojų skaičiaus, apyvartos ir kitų rodiklių. Esminis momentas yra veiklos panašumas analogiškomis sąlygomis be kita ko, apskaičiuojant mokesčius, pasitelkiant į pagalbą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pažymėtina, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti taikomo metodo pagrįstumą, turėtų teikti įrodymus, jog pasirinkimas nėra tinkamas (pavyzdžiui, kaip šiuo atveju, kad analogijos metodui pasirinkti kiti ūkio subjektai vykdė veiklą ne toje pačioje teritorijoje kaip pareiškėjas, buvo vykdoma visiškai kitokia ūkinė-komercinė veikla bei pan.) ir mokesčių administratoriui atliekant įvertinimą turi būti taikomas kitas metodas, tačiau tai padaryta iš esmės nebuvo.

Nustatyta, kad Panevėžio AVMI parinko 3 įmones, kurios veiklą vykdo panašioje geografinėje padėtyje (duomenys neskelbtini) ir vykdo mažmeninę prekybą nespecializuotose parduotuvėse, kuriose vyrauja maistas, gėrimai ir tabakas (47-48 b. l. MGK byla). Iš patikrinimo akto 4 lentelės turinio matyti, kad šių bendrovių pajamos iš prekybos yra skirtingos: 2009 m.: įmonė A - 9062690 Lt, įmonė B - 696098 Lt, įmonė C - 325445 Lt. Taip pat skiriasi ir parduotų prekių įsigijimo vertė: 2009 m.: įmonė A - 7529981 Lt, įmonė B - 572987 Lt, įmonė C -275243 Lt; darbuotojų skaičius: įmonė A - 75, įmonė B - 5, įmonė C – 2. Tačiau šie neatitikimai nereiškia, kad šios įmonės negali būti tinkamu šaltiniu pareiškėjo mokesčio bazei nustatyti, kadangi jų veikla panaši aukščiau minėtomis analogiškomis sąlygomis. Kaip matyti, Panevėžio AVMI palygino šių įmonių taikomus antkainius ir nustatė, kad antkainių vidurkis svyruoja nežymiai (pvz., 2009 m.: įmonė A - 20,35 proc., įmonė B -21,48 proc., įmonė C - 18,23 proc., 2010 m.: įmonė A - 21,58 proc., įmonė B - 20,58 proc., įmonė C - 19,97 proc.), t. y. 1,6-5,6 proc. (47-48 b. l. MGK byla). Tai rodo bendrą tendenciją ir nekelia jokių abejonių dėl šio rodiklio teisingumo. Tuo tarpu pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu taikytas antkainis ženkliai skiriasi (skaičiuojant nuo aukščiau minėtų įmonių apskaičiuoto antkainių vidurkio: 2009 m. - 12,57 proc., 2010 m. - 16,93 proc., 2011 m. - 3,70 proc., 2012 m. - 8,55 proc., 2013 m. - 14,40 proc.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Panevėžio AVMI pagrįstai rėmėsi pasirinktų įmonių antkainių duomenimis, vertindama pareiškėjo pajamų realumą 2009-2013 m.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ikiteisminėje mokestinio ginčo stadijoje surinktų įrodymų visuma, mokesčių administratoriaus pasirinktas įvertinimo metodas bei pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas leidžia daryti išvadą, kad mokestinė bazė nustatyta atsižvelgus į visas reikšmingas aplinkybes bei nepažeidžiant minėtame straipsnyje įtvirtintų teisingumo bei protingumo kriterijų. Teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjui apskaičiuotos mokestinės prievolės dydžio. Tokių abejonių nekelia ir pareiškėja.

Dėl įsigyto kuro vertės atskaitymų

Nustatyta, kad bendrovė 2009 metų leidžiamuose atskaitymuose apskaitė 1450 Lt įsigytų degalų vertę, 2010 metų leidžiamuose atskaitymuose apskaitė 29647 Lt įsigytų degalų vertę, 2011 metais leidžiamuose atskaitymuose apskaitė 32562 Lt įsigytų degalų vertę, 2013 m. – 26740 Lt įsigytų degalų vertę.

Pagal PMĮ 17 str. nuostatas leidžiami atskaitymai yra visos faktiškai patirtos įprastinės tokiai veiklai vieneto sąnaudos, būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti. Pagal to paties įstatymo 11 str. 4 d., išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais. PMĮ 17 straipsnio komentare dėl autotransporto priemonių eksploatavimo išlaidų nurodyta, kad įmonė pati nusistato, kokiais dokumentais turi būti įforminama kelionė ir degalų bei kitų medžiagų sunaudojimas. Tačiau tai nereiškia, kad ši mokesčių mokėtojo diskrecija yra neribota. Remiantis tuo, kad buhalterinės apskaitos dokumentuose turėtų būti pateikta tokia informacija, pagal kurią būtų galima apskaičiuoti mokestinės prievolės dydį, darytina išvada, kad apskaitos dokumentuose, kuriuose įforminama kelionė ir degalų sunaudojimas, turi būti tokie duomenys: kelionės maršrutas, atstumai tarp pradinių ir galutinių važiavimo punktų, važiavimo tikslas, krovinio pavadinimas ir kt. Mokesčių administratoriui pateiktos transporto priemonių panaudos sutartys neįrodo, kad jos buvo naudojamos PVM apmokestinamajai vertei sukurti, kadangi nėra pateikta jokių kitų objektyvių duomenų apie transporto priemonių realų panaudojimą prekybos veikloje, t. y. dokumentų, kuriuose būtų nurodyta degalų sunaudojimo normos, konkrečių automobilių nuvažiuotų kilometrų skaičius, sunaudotų degalų kiekis. Teismo posėdyje apklaustas liudytoju bendrovės vyr. buhalteris paaiškino, kad kuras buvo nurašomas į sąnaudas remiantis pirkimo dokumentais, pagal kurias jis įsigytas. Paaiškinti, kur buvo panaudotas kuras, 2014-08-26 mokesčių administratoriui jis negalėjo. Iš pareiškėjo pateiktų kuro nurašymo aktų taip pat nėra galimybės nustatyti patirtų sąnaudų realumo, kadangi juose taip neįvardintos veikloje naudotos transporto priemonės, maršrutai, panaudoto kuro kiekiai. Be to, kaip matyti, šie dokumentai yra surašyti po mokestinio patikrinimo, t. y. 2014-10-29. Iš to darytina išvada, kad mokestinio patikrinimo metu nebuvo galimybės nustatyti tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjos uždirbtų pajamų. Todėl mokesčių administratorius turėjo teisę priskirti šias kuro išlaidas neleidžiamiems atskaitymams.

Bylos duomenys rodo, be to, tai pripažįsta ir pareiškėjas, kad atsižvelgiant į šį PMĮ pažeidimą buvo koreguojamos PM deklaracijos. Vadinasi, pareiškėjas šį pažeidimą pripažino. Ši aplinkybė, kaip jau minėta, buvo vertinama ir mokesčių administratoriui sprendžiant dėl mokesčių bazės nustatymo pagal mokesčių administratoriaus į vertinimą būtinumo. Neteisingas deklaracijų pateikimas yra vienas iš pagrindų abejoti mokesčių mokėtojo veiklos teisingumu. Pažymėtina, kad aptariama aplinkybė mokesčių administratoriaus buvo vertinama visumoje su kitomis MAĮ 70 straipsnio taikymui būtinomis sąlygomis, kurios leido daryti išvadą, kad įprastu būdu mokesčių bazės nustatyti nėra galimybės.

Dėl pareiškėjai paskirtų baudų dydžio

PVM baudos dydis nustatomas vadovaujantis tais pačiais principais, kaip ir skiriant MAĮ numatytą baudą (VMI viršininko 2007-03-28 įsakymu Nr. VA-25 patvirtintos Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos (2007-03-28 redakcija) 12.2 p. Pažeidus PM įstatymo nuostatas, išskyrus 46 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus, baudos skiriamos ir delspinigiai skaičiuojami MAĮ nustatyta tvarka (LR PM įstatymo 56 str.).

Pagal MAĮ nuostatas, baudos skiriamos už atitinkamus pažeidimus, jos laikomos represinėmis priemonėmis, jomis siekiama prevencinių tikslų atgrasyti nuo tokių pažeidimų ateityje tiek patį pažeidėją, tiek kitus asmenis. Baudos dydžio individualizavimui reikšmingos aplinkybės yra nurodytos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje. Konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą. LVAT praktikoje, aplinkybė, dėl pažeidimo pobūdžio, paprastai siejama su pažeidimą padariusio mokesčių mokėtojo kaltės forma (tyčia ar neatsargumas), pažeidimu siektais tikslais, jų (pažeidimų) trukme, daugetu, padarytos žalos dydžiu ir pan.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarime nurodytus baudų dydžio nustatymo principus, yra pasisakęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tuomet atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, bendradarbiavimą, bei kitas įstatyme numatytas aplinkybes baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą skiriantį baudą motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-214/2008).

Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį (į valstybės biudžetą nesumokėta dalis PVM ir PM, padaryta žala), atsakomybę lengvinančias aplinkybes (mokesčių mokėtojas geranoriškai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi), daro išvadą, pareiškėjui paskirtų baudų dydis (30 proc.) atitinka padarytus pažeidimus ir yra teisingas, nėra pagrindo teigti, jog teisingumo ar proporcingumo principai reikalautų pareiškėjui skirtas baudas ir (ar) delspinigius dar labiau sumažinti ar visiškai jų neskirti. Pareiškėjas ginčo dėl baudų ir delspinigių apskaičiavimo teisingumo nekelia.

Atsižvelgiant į šiame sprendime paminėtas, taip pat į patikrinimo akte, ginčijamame vietos mokesčių administratoriaus sprendime dėl patikrinimo akto tvirtinimo nurodytas aplinkybes, mokestinio patikrinimo metu surinktus ir byloje esančius įrodymus, galima daryti pagrįstą išvadą, jog mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju iš esmės įvykdė jam MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas (prieduose pateiktose lentelėse atsispindi visi mokesčių administratoriaus pasirinkti rodikliai, įvertinant mokestinę prievolę, jos sudarytos dėl atskirų mokestinių laikotarpių). MGK, ikiteisminėje ginčo nagrinėjimo stadijoje išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo pareiškėjo skundą, teisingai taikė ginčą reglamentuojančius teisės aktus, todėl priėmė teisėtą sprendimą. MGK sprendime aiškiai nurodyti jo priėmimo motyvai ir pagrindai. Tai, kad MGK nepasisakė dėl visų pareiškėjo skunde nurodytų argumentų, nedaro MGK sprendimo neteisėtu. Kaip matyti, MGK sprendime išsamiai aprašė mokestiniame ginče nustatytas faktines aplinkybes ir pagrindė pareiškėjui papildomai apskaičiuotos mokestinės prievolės ir taikytų sankcijų teisingumą. Teismo įsitikinimu, MGK neprivalo atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, tačiau šiuo atveju MGK, vertino kitus pareiškėjo skundo argumentus, palaikydama centrinio mokesčių administratoriaus sprendime išdėstytą poziciją. Teismo vertinimu, toks argumentavimas yra pakankamas, kadangi pareiškėjui centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo argumentai buvo žinomi.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimų remiantis skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).

Atmetus pareiškėjo skundą, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjo UAB „Straseta“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė