Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-61-460/2014

Teisėja Erinija Kazlauskienė (Proceso Nr. 2-06-3-10746-2012-4)

2014 m. sausio 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Virginijos Nijolės Griškevičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-417-730/2013 pagal ieškovės R. L. ieškinį atsakovui Š. L. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių bei atsakovo Š. L. priešieškinį ieškovei R. L. dėl santuokos nutraukimo, esant kito sutuoktinio kaltei, ir su santuokos nutraukimu susijusių pasekmių, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija, išvadą teikianti institucija Klaipėdos miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius, ir atsakovo Š. L. (apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Institucijos, teikiančios išvadą, atstovė pateikė išvadą, kad neprieštarauja, jog vaiko gyvenamoji vieta būtų nustatyta su mama, ginčo dėl bendravimo su vaiku tvarkos nėra, jei iš atsakovo būtų priteista išlaikymo kompensacija nuo ieškinio pateikimo teismui dienos, ji turėtų būti mažesnė, šalys neturėtų gyventi kartu, nes šalių santykiai kenkia vaikui (t. 2, b. l. 185).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl automobilio VOLKSWAGEN PASSAT padalijimo, nukrypimo nuo lygių dalių principo dalijant turtą, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimą turtu, atsisakymo jam suteikti išlaikymą iš ieškovės.

Dėl automobilio VOLKSWAGEN PASSAT

Pirmosios instancijos teismas netenkino atsakovo reikalavimo dėl automobilio VOLKSWAGEN PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pripažinimo atsakovo asmenine nuosavybe, nes, teismo nuomone, byloje nepakanka rašytinių įrodymų nustatyti faktui, jog atsakovas automobilį įsigijo už asmenines lėšas.

Teisėjų kolegija šiuo klausimu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis nesutinka, mano, kad apylinkės teismas netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas) yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Nepriklausomai nuo kiekvieno iš sutuoktinių asmeninio indėlio sukuriant turtą, preziumuojama, jog jų dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Tačiau CK normose nustatytos ir šios taisyklės išimtys.

Visų pirma tokia išimtis nustatyta CK 3.89 straipsnyje, reglamentuojančiame asmeninę sutuoktinių nuosavybę. Pagal CK 3.89 straipsnį, sutuoktinis, kuris mano, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Paneigus šią prezumpciją ir įrodžius, kad turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė, šis turtas į dalytino turto masę nepatenka.

Pažymėtina, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įsigijimo metu aiškiai buvo išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Taigi turtas, nors ir įgytas santuokos metu, laikomas asmenine sutuoktinio nuosavybe, jeigu: (1) įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą ir (2) jeigu to turto įsigijimo metu aiškiai buvo išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai turtas viešame registre įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu ir nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nustatant jo teisinį režimą būtina vertinti ne tik objektyviuosius (turto įsigijimo momentą ir įsigijimo pagrindą), bet ir kitus kriterijus: konkretaus turto paskirtį, šio turto pobūdį, tikruosius šalių ketinimus įsigyjamo turto atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09- 29 nutartis Nr. 3K-3-422/2008).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija mano, jog atsakovas įrodė būtinas sąlygas bei tikruosius šalių ketinimus, patvirtinančius, kad ginčo automobilis yra jo asmeninė nuosavybė:

1. 2011-04-27 pinigų dovanojimo sutartimi G. K. L. padovanojo asmeniškai sūnui Š. L. (atsakovui) lengvojo automobilio pirkimui 12 000 Lt (t. 1, b. l. 148); ši aplinkybė patvirtina, kad ginčo automobilis įsigytas už atsakovo asmenines lėšas. Be to, įvertinus tai, kad pinigų dovanojimo sutartyje nurodyta konkreti dovanojamų pinigų paskirtis – lengvojo automobilio pirkimui, bei tai, kad atsakovas dovaną priėmė ir tą pačią dieną (2011-04-27) įsigijo automobilį VOLKSWAGEN PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įrodo aiškią atsakovo valią įsigyti šį turtą asmenine nuosavybe.

2. Aplinkybės, kad ginčo automobilį atsakovas įsigijo už pinigus, gautus iš savo mamos G. K. L., neneigė ir ieškovė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė bandė paneigti tik atsakovui padovanotų pinigų kilmę, teigdama, kad tai atsakovo santuokos metu uždirbti ir į jo mamos sąskaitą pervesti pinigai, kurie po to tariamai buvo padovanoti atsakovui. Ieškovės nurodytos aplinkybės buvo paneigtos byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Į bylą pateiktas G. K. L. sąskaitos (duomenys neskelbtini), esančios ,.Swedbank“, AB, išrašas per laikotarpį nuo 2005-01-10 iki 2012-08-17 patvirtina, kad automobilį atsakovas įsigijo iki pinigų pervedimo į G. K. L. sąskaitą, tai patvirtina aplinkybę, kad automobilis yra įsigytas už asmenines atsakovo lėšas. Aplinkybė, kad G. K. L. turėjo galimybę padovanoti atsakovui nurodytą pinigų sumą, taip pat įrodyta byloje esančiais dokumentais: 2010-10-25 buto pirkimo–pardavimo sutartimi bei 2010-10-25 pakvitavimu, patvirtintais Klaipėdos m. 7-ajame notarų biure.

3. Skundžiamame sprendime apylinkės teismo padaryta išvada, kad atsakovui nepateikus pirkimo–pardavimo sutarties, nėra galimybės nustatyti, ar už dovanotą pinigų sumą – 12 000 Lt –atsakovas įsigijo automobilį, nes iš G. K. L. sąskaitos grynaisiais pinigais yra išmokėta 15 000 Lt, nepaneigia automobilio įsigijimo už asmenines atsakovo lėšas fakto. Be to, pažymėtina, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nei automobilio įsigijimo kainos, nei jo vertės neginčijo.

4. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pateiktame ieškinyje pati prašė automobilį priteisti atsakovui, t. y. net neginčijo, kad automobilis yra atsakovo asmeninė nuosavybė.

Anksčiau išdėstytos aplinkybės bei faktiniai duomenys patvirtina, jog pripažindamas ginčo automobilį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, apylinkės teismas nevertino šio turto pobūdžio bei tikrųjų šalių ketinimų įsigyjamo turto atžvilgiu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė paaiškino, kad dėl automobilio pirkimo atsakovas su ja nesitarė, apie atsakovo sprendimą įsigyti automobilį ieškovė nieko nežinojo, todėl akivaizdu, kad tokiais konkliudentiniais atsakovo veiksmais dar kartą buvo aiškiai išreikštas atsakovo ketinimas šį turtą įsigyti asmenine nuosavybe.

Teisėjų kolegija mano, kad apeliantas pateikė įrodymus. patvirtinančius automobilio įsigijimą už asmenines lėšas faktą bei aiškia atsakovo valia automobilį įsigyti asmenine nuosavybės teise. Pateiktų įrodymų visuma neabejotinai leidžia teigti, kad ginčo automobilis yra atsakovo asmeninė nuosavybė. Taigi atsakovas paneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad automobilis VOLKSWAGEN PASSAT, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl ši apylinkės teismo sprendimo dalis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas, juo minėtas automobilis pripažintinas asmenine atsakovo nuosavybe.

Dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo

Skundžiamame sprendime apylinkės teismas, spręsdamas buto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo klausimą, nukrypo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir nurodė, kad būtų protinga, sąžininga ir teisinga nustatyti, jog ieškovės dalis šiame bute yra 2/3 dalys, o atsakovo – 1/3, tai pinigine išraiška sudaro 82 700 Lt ieškovei ir 41 300 Lt atsakovui. Nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo teismas motyvavo tuo, kad butui įsigyti buvo panaudotos ieškovės asmeninės lėšos, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tai sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovės mama Nijolė Paulauskienė 1997-02-03 padovanojo ieškovei vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), sutartyje nenurodyta, jog butas perduodamas bendrojon jungtinėn nuosavybėn (t. 1, b. l. 186). 2004-12-19 ieškovės mama N. P. dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukrai ieškovei 5 000 Lt buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui nenurodant, kad pinigai perduodami bendrojon jungtinėn nuosavybėn (t. 2, b. l. 12). Ieškovė butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2004-12-20 pardavė už 75 000 Lt (t. 2, b. l. 8). Ieškovė tą pačią dieną, t. y. 2004-12-20, nupirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), už 79 000 Lt (t. 2, b. l. 21–22).

Ieškovė įrodinėjo, kad yra pagrindas priskirti butą jos asmenine nuosavybe, kadangi butas buvo įsigytas už lėšas, gautas realizavus jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą ir jos asmenines lėšas, kadangi lėšos jai buvo padovanotos, ir buto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta jos valia, jog butą ji įsigyja asmenine nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija vertindama šią teisinę situaciją mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šį nukrypimo nuo lygių dalių principą, kadangi išsamiai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus ir teisingai įvertino bei nustatė, kad buto įsigijimui buvo panaudotos asmeninės ieškovės lėšos ir tai sudaro pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo.

Nagrinėjant reikšmingas bylos aplinkybes analizuotinas CK 3.88 straipsnio 3 dalies reglamentavimas. Minėtoje normoje nustatyta, jog turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Šiuo atveju ginčo butas nėra įvardytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, priešingai, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, butas registruotas ieškovės nuosavybės teise (t. 1, b. l. 9).

Paminėtina ir tai, kad nors buto pirkimo–pardavimo sutartyje ir nurodyta, kad jis įgyjamas kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau, kaip patvirtina bylos duomenys, realiai visos piniginės lėšos buvo vien tik ieškovės investicija iš jos asmeninio turto (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis).

Kaip jau minėta, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, butas registruotas ieškovės nuosavybės teise, tai reiškia, kad buto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta jos valia, jog butą ji įsigyja asmenine nuosavybės teise.

Skirtingai negu mano apeliantas, apylinkės teismas vertino tai, kad per aštuonerius metus, šalims gyvenus ginčo bute, apeliantas prisidėjo prie buto išlaikymo savo lėšomis, prisidėjo prie buto remonto, ir tik įvertinęs visas šias aplinkybes ir faktinius duomenis pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įvertinus ieškovės įneštas asmenines lėšas, atsižvelgiant į apelianto indėlį, anksčiau nurodytą teisinį reglamentavimą, apibrėžiantį bendrosios jungtinės nuosavybės ir nukrypimo nuo lygių dalių principų institutus, atsakovui turi būti priteistina 1/3 ginčo buto dalis, o ne butas pripažįstamas asmenine ieškovės nuosavybe, kaip to prašė ieškovė (CK 3.123 straipsnis). Tik šiuo būdu bus apginti Konstitucijoje įtvirtinti ir saugomi ieškovės ir atsakovės nepilnamečio vaiko interesai (Konstitucijos 39 straipsnio 3 dalis), asmeninė ieškovės nuosavybė (Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalis).

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo formos ir dydžio

Spręsdamas nepilnamečio sutuoktinių sūnaus N. L. išlaikymo klausimą, apylinkės teismas padarė išvadą, kad, įvertinus nurodytas aplinkybes (atsakovo darbingumo lygį, atsakovo pajamas, ieškovės turtinę padėtį), labiau šalių sūnaus interesus atitiktų išlaikymo priteisimas iš atsakovo turtu, t. y. 1/3 dalimi buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kurios piniginė išraiška yra 41 300 Lt. Teismas manė, kad šiuo atveju nebūtų pažeisti atsakovo interesai, nes iš byloje esančių atsakovo paaiškinimų, jo mamos G. K. L. parodymų matyti, kad atsakovo mama gyvena viena jai nuosavybės teise priklausančiame name, rūpinasi atsakovu, nereiškė prieštaravimų, kad negalėtų jam suteikti gyvenamojo ploto.

Apeliantas mano, kad šiuo atveju apylinkės teismas, priteisdamas iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui, nevertino nepilnamečio vaiko poreikių, o priteisto išlaikymo dydis, kuris, išdalijus natūra priteisto turto vertę, sudarytų po 279 Lt per mėn. (41 300 Lt/148 mėn.), yra neproporcingai per didelis.

Apeliantas, nesutikdamas su priteistu išlaikymo dydžiu – 279 Lt – pateikia kasacinio teismo praktikos apžvalgą. Teisėjų kolegija sutinka, kad minėta kasacinio teismo praktika yra aktuali ir šiai bylai ypač reikšminga.

Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad kasacinis teismas, nustatydamas priteistino išlaikymo dydžio orientyrus, akcentavo tai, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009), mažesnis išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą.

Taigi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad priteisiant nepilnamečiam vaikui išlaikymą, tikslinga atsižvelgti į minimalios mėnesinės algos dydį MMA), kuri bylos nagrinėjimo metu apeliacinės instancijos teisme yra 1 000 Lt (nagrinėjant bylą apylinkės teisme buvo 850 Lt), o ne į MGL (anksčiau bazinę socialinę išmoką), kaip iš esmės neteisingai ir tik sau palankiai kasacinio teismo praktiką interpretuoja apeliantas, jos dydis 130 Lt. Tai reiškia, kad priteisiant nepilnamečiam vaikui išlaikymą iš vieno iš tėvų, orientacinis kriterijus buvo 425 Lt, o šiuo metu yra 500 Lt.

Teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas įvertino minimalius vaiko poreikius, išanalizavo atsakovo turtinę padėtį bei jo galimybes, taikė ir apelianto pateikiamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisingai ją inkorporuodama į teismo sprendimą, ir dėl apelianto turtinės padėties ir sveikatos būklės priteisdamas mažesnį nei orientacinį – 425 Lt – išlaikymą, priteisė 279 Lt, t. y. apelianto situaciją vertino kaip išskirtinį atvejį, todėl apelianto argumentai, kad apylinkės teismas nevertino vaiko poreikių, atsakovo turtinės padėties, atmestini kaip nepagrįsti (CK 3.192 straipsnio 2 dalis, CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 185 straipsnis).

Apeliantas mano, kad apylinkės teismas, priteisdamas nepilnamečiam vaikui išlaikymą turtu, pažeidė teisėtus atsakovo interesus į gyvenamąjį būstą, o kartu ir konstitucinę įstatymo saugomą atsakovo teisę i orumą.

Teisėjų kolegija sutinka, kad apelianto nurodytos vertybės yra ginamos Konstitucijos. Tačiau apeliantas neturėtų savo konstitucinių teisių suabsoliutinti. Visų pirma teismai nagrinėja ieškovės inicijuotą santuokos nutraukimo bylą, joje taip pat nagrinėjamai reikšmingi su šalių nepilnamečiu vaiku susiję klausimai: išlaikymo priteisimas, gyvenamosios vietos nustatymas ir kt. Tai reškia, kad šioje konkrečioje byloje pirmiausia turi būti prioritetiškai atsižvelgiama į vaiko interesus (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

Aktualu pažymėti, jog institucija, teikianti išvadą, Klaipėdos miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad šalys neturėtų gyventi kartu, nes šalių santykiai kenkia vaikui (t. 2, b. l. 185). Tai reiškia, jog nepriteisiant išlaikymo turtu, apeliantui paliekant 1/3 buto dalį, ir apeliantui gyvenant ginčo bute, būtų iš esmės pažeisti, o galbūt ir nepataisomai, vaiko interesai ir kiti jo teisiniai gėriai.

Svarbu ir tai, kad byloje nėra įrodymų, kad apeliantas, faktiškai su ieškove gyvendamas ne santuokoje, tinkamai teikia vaikui išlaikymą (CPK 178 straipsnis). Pabrėžtina, kad vaikui išlaikymas reikalingas ne į ateitį, tačiau jis reikalingas nedelsiant mokymuisi, gebėjimų ugdymui, pomėgiams ir kt., siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe. Be to, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimo. Visais atvejais svarbu užtikrinti, kad vaikas turėtų materialines sąlygas fiziškai ir socialiai vystytis, ugdyti ir tobulinti savo gebėjimus. Nagrinėjamu atveju priteisus išlaikymą turtu, ieškovė turėtų galimybę iš minėto turto (1/3 dalies) sugeneruoti pajamų, kita vertus, tai būtų ir tinkama investicija į vaiko ateitį apsaugant jį nuo pašalinės neigiamos įtakos (bendraujant abiem tėvams ginčo bute).

Teisėjų kolegija, išanalizavusi šiuos klausimus, mano, jog apylinkės teismas, priteisdamas išlaikymą nepilnamečiam atsakovo sūnui turtu, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias priteistino išlaikymo būdus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles, todėl ši apylinkės teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl išlaikymo priteisimo atsakovui iš ieškovės

Apylinkės teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovo reikalavimas priteisti jam iš ieškovės išlaikymą periodinėmis išmokomis po 232 Lt per mėnesį yra nepagrįstas ir šį reikalavimą atmetė. Teismo nuomone, šio reikalavimo nėra pagrindo tenkinti, nes santuoka iširo ir dėl atsakovo kaltės, be to, priteisus atsakovui išlaikymą, nukentėtų ieškovės ir atsakovo nepilnamečio sūnaus poreikiai.

Apeliantas teigia, kad spręsdamas šį klausimą apylinkės teismas nevertino nei santuokos trukmės, nei atsakovo galimybių save išlaikyti, be to, bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigta įstatyme įtvirtinta prezumpcija dėl išlaikymo atsakovui reikalingumo.

Teisėjų kolegija su apelianto išdėstytais argumentais nesutinka. Apeliantas konkrečiai nurodo vieną priežastį, dėl ko jam turėtų būti priteistas išlaikymas, t. y. apeliantas prašo priteisti po 232 Lt per mėnesį išlaikymą, iki bus nustatytas atsakovui 100 procentų darbingumas. Tai reiškia, kad atsakovas nėra 100 procentų darbingas, ir tai yra pagrindas suteikti jam išlaikymą.

Šiuo atveju svarbios byloje nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas 2011-12-04, būdamas neblaivus (neblaivumas 3,13 prom.) patyrė traumą, tai yra, buvo sugėrovų sumuštas (t. 2, b. l. 9, 49–52), po jos prarado dalį darbingumo. Taigi dėl to, kad atsakovas dėl savo kaltės prarado dalį darbingumo, su ieškove nutraukdamas santuoką prašo savo praradimą kompensuoti prisiteisdamas išlaikymą, tokiu būdu dalį naštos perkeldamas ieškovei. Tai negali būti vertinamas kaip pagrįstas reikalavimas ir atitinkantis išlaikymo instituto reglamentavimą.

Kitas svarbus aspektas yra tas, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priteisus atsakovui išlaikymą iš ieškovės, be abejonės, liktų neužtikrinti ieškovės ir atsakovo nepilnamečio sūnaus minimalūs poreikiai.

CK 3.72 straipsnio 4 dalis numato, kad sutuoktinis, dėl kurio kaltės santuoka nutraukta, neturi teisės į išlaikymą. Kadangi šiuo atveju santuoka iširo ir dėl atsakovo kaltės, apeliantas to apeliaciniame skunde neginčija, todėl šiuo pagrindu atsakovas teisės į išlaikymą neturi.

Atsižvelgdama į įstatyme įtvirtintą prezumpciją ir faktines aplinkybes, teisėjų kolegija laikosi nuomonės, kad apylinkės teismas pagrįstai atmetė reikalavimą priteisti išlaikymą atsakovui.

Dėl bute esančių kilnojamųjų daiktų padalijimo

Kaip žinia, teismas šeimos santykių bylose yra aktyvus (CPK 376 straipsnis). Bylos duomenimis, atsakovas su ieškove ginčo bute nebegyvena nuo 2013-06-20, priešingų ir tai paneigiančių duomenų byloje nėra (CPK 178 straipsnis).

Šiuo aspektu sutiktina su apelianto argumentais, kad jam ginčo bute nebegyvenant, gali kilti klausimų su priteistu jam kilnojamuoju turtu, esančiu bute, išsaugojimo, pasiėmimo terminais. Siekdama užtikrinti tinkamą teismo sprendimo vykdymą teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju yra tikslinga pakeisti šią apylinkės teismo sprendimo dalį nustatant, kad apylinkės teismo atsakovui priteisti kilnojamieji daiktai: 1 000 Lt vertės sekcija, 1 000 Lt vertės televizorius SONY, 2 500 Lt vertės minkšti odiniai svetainės baldai (sofa ir du foteliai), 300 Lt vertės baras, iš viso 4 800 Lt vertės daiktai, priteistini ieškovei, sumokant atsakovui 4 800 Lt kompensaciją.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas santuokos nutraukimo, turto padalijimo ir kt. klausimų ypatumus, iš esmės pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, tačiau yra pagrindas jį pakeisti, todėl apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl automobilio VOLKSWAGEN PASSAT, kilnojamųjų daiktų priteisimo pakeistinos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas irgi pakeistinas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Kadangi apelianto skundas tenkintinas iš dalies, vertindama jo tenkintų ir atmestų apeliacinio skundo reikalavimų dalis, šalių beveik analogiškas patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme: apeliantas patyrė 900 Lt išlaidų advokato pagalbai, ieškovė 1 000 Lt advokato pagalbai, teisėjų kolegija mano, kad šiuo atveju yra tikslinga, kad apeliacinės instancijos teisme šalys lieka su savo patirtomis bylinėjimosi išlaidomis.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 10 d. sprendimo dalis dėl automobilio VOLKSWAGEN PASSAT ir kilnojamųjų daiktų priteisimo pakeisti ir išdėstyti taip:

pripažinti automobilį VOLKSWAGEN PASSAT, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) asmenine atsakovo Š. L. nuosavybe;

priteisti asmeninės nuosavybės teise R. L.: 1 000 Lt vertės sekciją, 1 000 Lt vertės televizorių SONY, 2 500 Lt vertės minkštus odinius svetainės baldus (sofą ir du fotelius), 300 Lt vertės barą, iš viso 4 800 Lt vertės daiktų, o Š. L. iš R. L. priteisti 4 800 Lt dydžio kompensaciją.

Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.