Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-07-21 · Administracinė byla Nr. A-143-861-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-07-21
Bylos Nr.
A-143-861-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Ričardas Piličiauskas
Atsakovas
Telšių rajono policijos komisariato
Pareiškėjas
R. N.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A143 – 861/2009Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 9.1.1.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2009 m. liepos 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Telšių rajono policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl išeitinės kompensacijos neišmokėtos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. N. (toliau – pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Telšių rajono policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, apeliantas) neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį – 2 029,51 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad Telšių rajono policijos komisariato viršininko 2004 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. R4-38 buvo atleistas iš tarnybos vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 4 punktu (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės). Išmokant kompensaciją, buvo išskaičiuotas 33 procentų dydžio pajamų mokestis – 2 029,51 Lt, todėl sumažėjo kompensacija. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, išskaičiuodamas pajamų mokestį iš jam išmokamos kompensacijos, pasielgė neteisėtai. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas neapmokestinamosioms pajamoms priskiria Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijas, taip pat kompensacijas, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjas teigė, kad darbdavys, atleisdamas jį iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą neturėjo galimybės pareikšti savo valios, nes atsiradus tokiam atleidimo pagrindui privalėjo atleisti jį iš tarnybos kitą dieną ir negalėjo pasielgti kitaip. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 21 – 22) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad išeitinėms kompensacijoms Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir jos turi būti apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos grąžinamos mokesčių mokėtojų prašymu. Teigė, kad turėjo būti taikoma privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra. Be to, trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo būti patraukta Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Policijos departamentas) atsiliepimu į skundą (b. l. 15 – 16) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad atsakovas, išmokėdamas pareiškėjui priklausančią išeitinę kompensaciją ir išskaičiuodamas atitinkamą pajamų mokesčio tarifą, pasielgė teisėtai. Pažymėjo, jog Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio 5 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos grąžinamos mokesčių mokėtojų prašymu. Teigė, kad turėjo būti taikoma privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra. Be to, trečiuoju suinteresuotu asmeniu turėjo būti patraukta Valstybinė mokesčių inspekcija. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas 2004 m. atsakovo įsakymo dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos ir atleidimo procedūros neskundė. Su pareiškėju nustatyta tvarka buvo atsiskaityta, ir jis dėl kompensacijos išmokėjimo pretenzijų nereiškė. Teigė, kad vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatomis išmokama išeitinė kompensacija nėra priskiriama neapmokestinamosioms pajamoms.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 38 – 41) pareiškėjo skundą patenkino ir priteisė jam iš atsakovo neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį –2 029,51 Lt.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija atsakovo įsakymo, kuriuo jis buvo atleistas iš vidaus tarnybos dėl sveikatos būklės ir išeitinės kompensacijos dydžio. Ginčas yra kilęs dėl nepagrįsto bei neteisėto išeitinės kompensacijos, išmokėtos atleidžiant jį iš vidaus tarnybos, apmokestinimo. Teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovavosi Statuto 57 straipsniu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktu. Pažymėjo, jog vertinant pareiškėjo pareikštų reikalavimų teisėtumą bei pagrįstumą būtina nustatyti jo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindą, kuris tiesiogiai veikia ginčo dalyką, esmę bei turinį, t. y. ar tokiam atleidimui pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą turėjo įtakos valiniai darbdavio veiksmai, ar tai buvo kiti tarnybos pasibaigimo padariniai, nepriklausantys nuo darbdavio valios. Statuto 53 straipsnyje reglamentuoti atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindai, tačiau jie nėra diferencijuoti pagal šalių valinį pobūdį. Pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą, remiantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadomis, todėl vadovaujantis Statuto 57 straipsnio nuostatomis jam priklausė nustatyto dydžio išeitinė kompensacija. Teismas nurodė, kad Statuto, analogiškų Darbo kodekso (toliau – DK), Valstybės tarnybos įstatymo teisės normų, reglamentuojančių atleidimo pagrindus, nesant darbuotojo kaltės, dėl to taikomus apribojimus, garantijas, draudimus, siekiant apsaugoti darbuotojo interesus, teisinio turinio sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad darbdavys, atleisdamas pareigūną dėl sveikatos būklės, neturi galimybės pareikšti savo valios, neturi pasirinkimo teisės bei negali savarankiškai nuspręsti leisti toliau tęsti tarnybos santykius tokiam pareigūnui ar ne. Tuo pačiu ir atleidžiamo pareigūno valia visiškai neveikia tokio sprendimo dėl atleidimo priėmimo. Taigi atleidimo iš tarnybos tokiu pagrindu neveikia nei vienos iš šalių valia. Teisės teorijoje atleidimas tokiu pagrindu, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, taip pat priskiriamas prie teisinių pagrindų, nepriklausančių nuo šalių valios. Esant Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam atleidimo pagrindui, pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos kitą dieną po to, kai atsiranda ar nustatomas faktas (aplinkybė), dėl kurio pareigūnas nebegali tęsti tarnybos. Esant šiems pagrindams, pareigūną galima atleisti iš vidaus tarnybos ir jo laikino nedarbingumo bei atostogų metu. Būtent ši teisės norma imperatyviai įpareigoja įstaigos vadovą ir atitinkamai suponuoja jam ne tik pareigą atleisti pareigūną, bet ir nustato konkretų atleidimo iš darbo šiuo pagrindu terminą, kurio jis negali pasirinkti. Darbdavys negali šios normos traktuoti kitaip, veikti savo nuožiūra, reikšti savo pozicijos. Įstatymas nenumato jokių aplinkybių, kuriomis remdamasis darbdavys galėtų sulaikyti pareigūną darbe. Taigi darbdavys, atleisdamas pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra saistomas tik medicinos ekspertizės komisijos išvados ir negali išreikšti savo valios, todėl išeitinė kompensacija, išmokama atleidžiant pareigūną pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą (dėl sveikatos būklės), yra neapmokestinamosios pajamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006 ir kt.). Teismas konstatavo, kad esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, kai pareiškėjas iš vidaus tarnybos atleistas ne darbdavio valia ir Statuto 57 straipsnyje numatyto dydžio jam išmokėta išeitinė kompensacija yra neapmokestinamosios pajamos, pareiškėjo skundas yra pagrįstas ir tenkintinas. Nurodė, kad remiasi pareiškėjo paaiškinimais ir atsakovo antspaudu patvirtinta pažyma (atsiskaitymo lapeliu), kuria priskaičiuota pajamų mokesčio suma sudarė 2 029,51 Lt. Pažymėjo, jog atsakovas taikyti ieškinio senatį nereikalavo (DK 27 str. 2 d., Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 48 str. 1 d.).

III.

Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 47 – 48) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Išmokėdamas kompensaciją, privalėjo vadovautis atitinkamais teisės aktais, tarp jų ir įstatymais, reglamentuojančiais mokesčių mokėjimą. Išeitinės kompensacijos pagal DK priskiriamos prie garantinių išmokų kaip darbuotojų socialinės garantijos. Jų paskirtis yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių. Išeitinių kompensacijų dydis nustatomas pagal pareigūno gautą darbo užmokestį ir tarnybos stažą. Tuo tarpu kompensacija yra suprantama kaip atlyginimas, kuriuo siekiama kompensuoti nuolatinių Lietuvos gyventojų patirtas išlaidas, susijusias su darbu, paremti gyventojus bei atlyginti už tai, kas prarasta (pvz., komandiruotės išlaidos). Mokant išeitines kompensacijas, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos netaikomos. Todėl išeitinės kompensacijos pagrįstai apmokestinamos apmokestinimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.

2. Sprendimą grindė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. spalio 4 d. raštu Nr. (13.1)-46-33061, kuriame Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui pranešta, kad iš išeitinės kompensacijos išskaičiuotas ir sumokėtas į valstybės biudžetą gyventojų pajamų mokestis negali būti grąžintas.

3. Pagal ABTĮ, ginčai tarp mokesčio mokėtojo (arba mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčio administratoriaus (Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos) dėl mokesčio apskaičiavimo ar sumokėjimo priskiriami prie mokestinių ginčų. Todėl sprendžiant klausimą dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo, neturėdamas įstatymų suteiktų įgaliojimų, negalėjo būti patrauktas atsakovu ir atstovauti Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, taip pat SODROS Telšių skyriui. Tinkamas atsakovas šioje byloje yra Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

4. Pareiškėjas įsakymo dėl jo atleidimo iš vidaus tarnybos ir atleidimo procedūros neskundė. Su juo nustatyta tvarka buvo atsiskaityta, jis dėl atsiskaitymo bei kompensacijos išmokėjimo pretenzijų nereiškė. Grąžinti iš išeitinės kompensacijos išskaičiuotą gyventojų pajamų mokestį pareiškėjas paprašė praėjus metams nuo atleidimo iš tarnybos ir visiško atsiskaitymo.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 52 – 53) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Pareiškėjas privalėjo kreiptis dėl permokėtų mokesčių į mokesčių administratorių tiesiogiai arba per atsakovą Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka. Ši procedūra buvo pažeista.

2. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnį, mokestiniams ginčams nustatoma privaloma ikiteisminė jų nagrinėjamo procedūra, kurioje būtinai dalyvauja mokesčių administratorius. Pareiškėjas, neįvykdęs šios procedūros, neturėjo teisės kreiptis dėl neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalies priteisimo į teismą, o teismas neturėjo teisės nagrinėti šio klausimo (ABTĮ 22 str. 3 d.).

3. Telšių rajono policijos komisariatas negalėjo būti patrauktas atsakovu ir atstovauti Valstybinei mokesčių inspekcijai sprendžiant klausimą dėl mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo bei grąžinimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte (bylai aktuali 2004-04-29 įstatymo Nr. IX-2202 redakcija) yra išvardinti atvejai, kai pajamų mokesčiu nėra apmokestinamos įstatymuose arba kituose teisės aktuose mokesčių mokėtojui išmokamos kompensacijos. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl šalių skirtingo šios Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo normos aiškinimo tuo aspektu, ar pareiškėjui 2004 m. liepos mėn. išmokėtą Statuto 57 straipsnyje numatytą išeitinę kompensaciją (kuri buvo jam išmokėta jį atleidžiant iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 str. 1 d. 4 p.) galima priskirti šioje teisės normoje numatytoms kompensacijoms. Todėl nagrinėjamai bylai yra aktualus sisteminis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 57 straipsnio bei Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto aiškinimas.

Kolegija pažymi, kad toks aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1831/2006 bei 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1868/2008 (pažymėtina, kad šiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse buvo pasisakyta dėl kitos – 2006-11-09 įstatymo Nr. X-885 - Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. redakcijos. Tačiau abi nurodytos aptariamo punkto redakcijos yra vienodos, todėl yra aiškintinos vienodai). Pagal nurodytą aiškinimą, Statuto 57 straipsnyje nustatyta išeitinė kompensacija, pareigūną atleidžiant iš vidaus tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punktą, patenka į Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytų kompensacijų sampratą, t.y. tokios išeitinės kompensacijos priskirtinos prie neapmokestinamųjų pajamų.

Kolegija taip pat pažymi, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija) yra būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų jau išnagrinėtose analogiškose, iš esmės panašiose bylose (šiuo atveju minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami tie patys teisės aiškinimo klausimai). Todėl, vadovaudamasi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, kolegija konstatuoja, kad neturi pagrindo kitaip aiškinti nurodytų materialinės teisės normų ir daryti kitokios, negu šiuo klausimu minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. ir 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyse padarytos, išvados. Tuo pačiu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė nurodytas materialinės teisės normas.

Atsakydama į apelianto argumentus dėl atsakovo tinkamumo, kolegija pažymi, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies bei 23 straipsnio (2003-11-25 įstatymo Nr. IX-1848 redakcija) taikymo požiūriu atsakovas yra mokestį apskaičiuojantis asmuo, kuriam nustatyta pareiga apskaičiuoti ir už pareiškėją sumokėti į biudžetą susijusį su darbo santykiais pastarojo pajamų mokestį. Todėl ginčas, atsiradęs tarp mokesčio mokėtojo (pareiškėjo) ir mokestį išskaičiuojančio asmens (atsakovo), ABTĮ taikymo prasme yra ne mokestinis, o administracinis ginčas (ABTĮ 2 str. 17, 18 d.).

Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAnatolijus BaranovasArtūras DrigotasRičardas Piličiauskas