Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-330/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.,1.2.5.,1.2.21.4.,2.1.15.Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00101-2011-4

2012 m. spalio 19 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo Vladislovo Miluko apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 252 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trims mėnesiams;

- pagal BK 252 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta – laisvės atėmimas penkeriems (5) metams ir šešiems (6) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. V. priteista 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiosios S. N. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val. 30 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose - (duomenys neskelbtini), Prienų r., kambaryje, tarpusavio konflikto su savo sugyventine S. N. metu grasino ją nužudyti, stovėdamas šalia jos ir laikydamas rankoje peilį, grasino nukentėjusiajai S. N. žodžiais „pirmiausiai vaikas, tu ir aš“, „ žiurke aš vaiką užsiauginsiu pats“, po to pagriebęs nukentėjusiąją S. N. už plaukų ir nutempęs į virtuvę ją smaugė, tokiu būdu grasino nužudyti S. N., esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

A. V. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val. 35 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namuose - (duomenys neskelbtini), Prienų r., kambaryje, tarpusavio konflikto su savo sugyventine S. N. metu, užsukęs nukentėjusiosios S. N. dešinę ranką jai už nugaros ir paguldęs ant lovos laikydamas prispaudęs, padarė jai kraujosruvas odoje dešiniame dilbyje ir dešiniame žaste, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, nežymiai ją sužalojo.

A. V. pagal BK 252 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val. 50 min., (duomenys neskelbtini), Prienų r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pagrobė ir laikė įkaitu vieno mėnesio amžiaus kūdikį V. N., gim. (duomenys neskelbtini), užrakinęs gyvenamojo namo duris, būdamas kambaryje, laikymas V. N. rankose ir įrėmęs peilį jam į šoną už jo atidavimą reikalavo iš valstybės institucijos - Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Prienų rajono policijos komisariato pareigūnų atlikti veiksmą- grąžinti jam arklį, kurį galimai iš jo išviliojo nežinomi asmenys.

A. V. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2010 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo 15 vnt. pramoninės gamybos, 22 kalibro (5,6 mm.) ilguosius žiedinio įskėlimo šovinius, kurie pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriami šaudmenų kategorijai, neteisėtai, neturėdamas leidimo juos gabeno į savo namus - (duomenys neskelbtini), Prienų r., ir ten neteisėtai, neturėdamas leidimo iki 2011 m. kovo 15 d. juos laikė. Tokiu būdu neturėdamas leidimo įgijo, gabeno ir laikė šaudmenis.

Nuteistojo A. V. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Nesutikdamas su A. V. nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį gynėjas skunde nurodo, kad nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikimais ir prieštaringais nukentėjusiosios S. N. parodymais, o nuteistojo parodymus nemotyvuotai atmetė. Nukentėjusiosios parodymai apie prieš ją pavartoto fizinio smurto intensyvumą ir pobūdį paneigiami byloje esančia teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad apžiūrėjus S. N. kūną, smaugimo ir tampymo už plaukų žymių nerasta. Bylos duomenimis nepaneigiami A. V. parodymai apie tai, kad konfliktas su nukentėjusiąja kilo dėl šios neištikimybės, o nuteistasis, laikydamas S. N. už rankos, siekė ne ją sužaloti, o paimti mobiliojo ryšio telefoną. S. N. parodymų apie tai, kad A. V. jos atžvilgiu išsakė grasinančius žodžius, nepatvirtino byloje apklausti liudytojai M. V., I. V., A. K., A. D., kurie gyveno tame pačiame name ir konfliktą turėjo girdėti. Be to, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai A. V. išsakytus žodžius, kad vaiką gali užauginti pats, įvertino kaip grasinančius.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad A. V. nepagrįstai pripažintas kaltu ir pagal BK 252 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, nuosprendį priėmęs teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo parodymus apie tai, kad po įvykusio konflikto su S. N., šis rūpinosi jų sūnumi V. N. – jį maitino, supo ant rankų. A. V. laikydamas rankoje peilį siekė ne sužaloti V. N., o apsiginti nuo policijos pareigūnų. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad V. N. po įvykio nebuvo konstatuoti jokie sužalojimai. Gynėjo teigimu, byloje nesurinkta pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą dėl A. V. kaltės padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuteistasis viso proceso metu tvirtino, jog 15 šovinių jam perdavė G. U. paaiškinęs, jog jie skirti šaudymui iš pneumatinio ginklo. Tą aplinkybę, kad G. U. perduoti šoviniai yra netinkami šaudyti iš pneumatinio ginklo, A. V. pastebėjo tik G. U. išvykus, todėl negalėjo jų grąžinti. Be to, spinta, kurioje buvo laikomi šoviniai, naudojosi ne tik nuteistasis, bet ir S. N..

Nuteistojo A. V. gynėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis, jo gynėjas ir nukentėjusioji S. N. prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog byloje surinkti duomenys neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad A. V. veikoje yra BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvieji požymiai. Apeliantas tvirtina, jog A. V. nežinojo, kad jis savo gyvenamojoje vietoje laiko šaudmenis, kuriems reikalingas atitinkamas leidimas. Tokie apeliacinio skundo argumentai paneigiami objektyviais bylos duomenimis.

BK 253 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atsakomybė už neteisėtą, t. y. neturint leidimo, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Šiame BK straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatyminį reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.

Byloje surinktais duomenimis patikimai nustatyta, kad 2011 m. kovo 15 d. atliktos kratos nuteistojo A. V. gyvenamoje vietoje metu buvo surasti ir paimti penkiolika šovinių (1 t. 10-26 b.l.). Iš Alytaus apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvados Nr. 52-16-IS1-77 matyti, kad šoviniai, rasti ir paimti kratos metu iš nuteistojo A. V. gyvenamosios vietos, yra pramoninės gamybos 22 kalibro (5,6 mm) ilgieji žiedinio įskėlimo šoviniai, skirti įvairių modelių 22 kalibro pistoletams, revolveriams, karabinams ir šautuvams. Specialistas taip pat padarė išvadą, jog šie šoviniai yra šaudmenys, tinkami šaudymui (1 t. 39 -40 b.l.).

Nuteistasis A. V., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu pirmąjį kartą, kaltu dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis prisipažino bei paaiškino, kad įvykio vietos apžiūros metu rastus šovinius jis įsigijo Aleksoto turguje (1 t. 127-128 b.l.). Vėlesnės apklausos metu nuteistasis pakeitė savo parodymus ir ėmė tvirtinti, jog šiuos šovinius jo gyvenamojoje vietoje paliko sugyventinės S. N. brolis G. U.. Nuteistasis šios apklausos metu pripažino, kad neturėjo leidimo laikyti ginklą ar šaudmenis, tačiau kelis G. U. paliktus šovinius panaudojo – savo namų kieme šovinius susprogdino (1 t. 132-133 b.l.). Trečiosios apklausos metu A. V. nurodė dar kitokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes – teigė, jog prieš kelis metus, vasarą, jis turėjo pneumatinį ginklą, todėl G. U. paprašė atvežti šiam ginklui tinkančių šovinių. Po kelių savaičių G. U. atvežė dėžutę šovinių, po savaitės juos apžiūrėjęs nuteistasis pamatė, kad atvežti šoviniai šaudymui iš pneumatinio ginklo netinkami. A. V. teigė, jog šių šovinių G. U. negrąžino, kadangi negalėjo su juo susisiekti. Ir šios apklausos metu nuteistasis patvirtino, kad kelis šovinius susprogdino panaudodamas plytą (1 t. 137-139 b.l). Be to, pirmosios instancijos teisme A. V. nurodė, kad kelis G. U. atvežtus šovinius išbandė jais užtaisydamas ginklą ir iššaudamas. Nuteistasis paaiškino, kad 2011 m. kovo 15 d., policijos pareigūnams atvykus į jo namus, jis pas save laikytus šovinius padėjo ant palangės, taip norėdamas pareigūnus pagąsdinti (3 t. 28-33 b.l.).

Įvertinusi pirmiau aptartus nuteistojo A. V. parodymus dėl šaudmenų įgijimo ir laikymo aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie viso proceso metu nebuvo nuoseklūs ir vienodi, jie iš dalies paneigiami kitais bylos duomenimis. Antai, A. V. nurodė, jog jo namuose rastus šaudmenis jis įgijo iš G. U.. Pastarasis, apklaustas pirmosios instancijos teisme, kategoriškai paneigė tokį nuteistojo aiškinimą ir nurodė, kad A. V. pardavė pneumatinį šautuvą ir juo šaudyti skirtus šovinius, tačiau niekuomet nėra jam perdavęs šaudmenų, kurie kratos metu buvo rasti nuteistojo gyvenamojoje vietoje (3 t. 43-44 b.l.). Teisiamajame posėdyje apklausta nukentėjusioji S. N. paneigė nuteistojo aiškinimą, kad A. V. neturėjo galimybės susisiekti su jos broliu G. U. ir, jo teigimu, netinkamus šovinius grąžinti. Nukentėjusioji nurodė, kad jos brolis G. U. dažnai atvykdavo pas ją į namus, kur ji gyveno su A. V. (3 t. 33-37 b.l.). Taigi pirmiau aptarti objektyvūs bylos duomenys paneigia nuteistojo A. V. aiškinimą apie šovinių, rastų ir paimtų iš jo namų, įgijimo aplinkybes. Pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės paneigia nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kad A. V. nežinojo, kad jo namuose laikyti šoviniai priskiriami šaudmenims, kuriais disponuoti yra būtinas leidimas. Visų pirma teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip savo parodymuose patvirtino ir pats nuteistasis A. V., jis suprato, kad jo namuose laikyti šoviniai yra netinkami šaudyti iš pneumatinio ginklo. Be to, iš apelianto parodymų sektų, kad keletą šovinių jis susprogdino savo namo kieme, keletą šovinių pabandė iššauti iš ginklo. Tą aplinkybę, kad A. V. žinojo, jog jo laikomi šoviniai yra koviniai ir gali būti panaudoti šaunant iš atitinkamų ginklų, taigi, ir tai, kad jiems reikalingas atitinkamas leidimas, patvirtina ir aplinkybė, kad 2011 m. kovo 15 d., į jo namus atvykus policijos pareigūnams ir bandant jį sulaikyti, nuteistasis, siekdamas juos pagąsdinti, namie laikytus šovinius padėjo matomoje vietoje. Liudytojas R. L. (policijos pareigūnas) pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2011 m. kovo 15 d., sulaikant A. V., šis iš kito kambario atsinešė kelis šovinius ir padėjo juos ant palangės, taip pat nurodė turintis šautuvą, kurio galimu panaudojimu pagrasino policijos pareigūnams (3 t. 58-60 b.l.).

Taigi, pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nuteistasis A. V., būdamas suaugęs, normalaus protinio išsivystymo žmogus, turintis patirties praktiškai naudojant šaunamuosius ginklus, žinojo, jog savo gyvenamojoje vietoje laiko šovinius, neabejotinai suprato, jog neturi leidimo disponuoti šiais šaudmenimis ir laikyti juos savo gyvenamojoje vietoje bei norėjo taip veikti. Tokie A. V. nusikalstami veiksmai (neteisėtas šaudmenų laikymas savo gyvenamojoje vietoje) pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, apeliacinis instancijos teismas konstatuoja, kad apygardos teismo išvada, jog A. V. 2010 metais, ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo 15 vienetų pramoninės gamybos 22 kalibro (5, 6 mm) ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių ir šiuos šovinius gabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), Prienų rajone, neatitinka faktinių byloje nustatytų aplinkybių.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos nusikalstamos veikos, pripažintos įrodyta, aplinkybės: jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte reikalaujama, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų nurodomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais remiantis teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nusikalstamai neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis gali reikštis alternatyviomis veikomis – gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu. Bet kurios iš šių alternatyvių veikų padarymas gali būti pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų reikalavimų. Šioje byloje teismas, pripažindamas A. V. kaltu dėl 15 vienetų pramoninės gamybos 22 kalibro (5, 6 mm) ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių įgijimo ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens ir šaudmenų gabenimo į savo gyvenamąją vietą, šių nuostatų nesilaikė. Nuosprendyje visiškai nenurodyta iš kokių asmenų, kurioje vietoje bei kokiomis aplinkybėmis A. V. įgijo bei gabeno nurodytus šaudmenis; įgijimo bei gabenimo faktai nebuvo nustatyti jokiais objektyviais byloje surinktais duomenimis. Tuo tarpu, kaip jau minėta, šių šaudmenų laikymo aplinkybės patikimai nustatytos pirmiau aptartais objektyviais bylos duomenimis. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog A. V. 2010 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo 15 vienetų pramoninės gamybos 22 kalibro (5,6 mm.) ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių, kurie pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriami šaudmenų kategorijai, ir neteisėtai, neturėdamas leidimo juos gabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), Prienų rajone, nepatvirtinamos Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta tvarka gautais ir patikrintais duomenimis. Todėl šie A. V. inkriminuoti BK 253 straipsnio 1 dalies objektyvieji požymiai iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintini.

Teisėjų kolegija, pašalinusi A. V. iš teismo nuosprendžio aprašomosios dalies minėtas aplinkybes, nustato tokias šios aukščiau aptartos nusikalstamos veikos aplinkybes:

A. V. nuo ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatyto laiko iki 2011 m. kovo 15 d., neteisėtai, neturėdamas leidimo, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Prienų rajone, laikė 15 vienetų pramoninės gamybos 22 kalibro (5,6 mm.) ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių, kurie pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriami šaudmenų kategorijai.

Dėl nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį.

Skundžiamu apygardos teismo nuosprendžiu A. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2011 m. kovo 15 d., apie 15.30 val., tarpusavio konflikto su sugyventine S. N. metu, rankoje laikydamas peilį, grasino jai žodžiais „pirmiausiai vaikas, tu ir aš“, „žiurke, aš vaiką užauginsiu pats“, tai pat ją tampė už plaukų, smaugė ir tokiu būdu grasino nužudyti S. N.. Nuosprendį priėmęs teismas nustatė, kad A. V. užlaužė S. N. ranką ir laikę nukentėjusiąją prispaudęs ant lovos, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei nežymiai ją sužalodamas. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. V. kaltu dėl šių nusikalstamų veikų padarymo, rėmėsi vien tik nepatikimais ir prieštaringais nukentėjusiosios S. N. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Apelianto teigimu, A. V. ir S. N. konfliktas prasidėjo dėl pastarosios nederamo elgesio (neištikimybės), nuteistasis jai negrasino, o teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus padarė norėdamas atimti iš S. N. mobiliojo ryšio telefoną. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, A. V. kaltė padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas grindžiama įrodymų visuma, įvertinta išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas svarbias bylos aplinkybes. Nuteistojo paaiškinimai neigiant veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes paneigti faktais, nustatytais teisėtais būdais gautų duomenų, kurių pakankamumas ir patikimumas tinkamai įvertinti skundžiamame teismo nuosprendyje, visetu.

Priešingai nei teigiama nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, nukentėjusiosios S. N. parodymai dėl A. V. neteisėtų veiksmų jos atžvilgiu viso proceso metu buvo nuoseklūs ir išsamūs. Visų apklausų metu ji vienodai teigė, kad 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val., tarp jos ir sugyventinio A. V., kuris buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kilo konfliktas, kurio metu jis sugriebė nukentėjusiąją už plaukų ir nutempęs į virtuvę, privertė atsiklaupti ant kelių. Netrukus jis prievarta paguldė S. N. ant lovos ir ėmė smaugti. Nukentėjusiajai ištrūkus ir nubėgus į kambarį, ją pasivijęs A. V. sugriebė už dešinės rankos ir ją užsukęs liepė atiduoti mobiliojo ryšio telefoną. S. N. atidavus mobiliojo ryšio telefoną, A. V. vėl ėmė ją smaugti ir tuo pačiu metu grasino sakydamas „žiurke, aš vaiką užsiauginsiu pats“. S. N. teigė, jog tokius A. V. išsakytus žodžius ji suprato kaip grasinimą nužudyti, todėl išsigandusi pradėjo šauktis pagalbos. Netrukus į kambarį atbėgo nuteistojo brolis A. V. ir motina M. V., tačiau nuteistasis juos išvarė ir, grasindama peiliu, S. N. pasakė, kad „pirma vaikas, tada, o paskui aš sau pasidarysiu galą“. S. N. šaukiantis pagalbos, į duris ėmė belstis A. D.. A. V. atidarius duris, nukentėjusioji iš kambario pabėgo (1 t. 45-46, 47-48 b.l., 3 t. 33-37 b.l.). Tokie nukentėjusiosios parodymai sutampa su kitais objektyviais bylos duomenimis.

Liudytojai M. V. ir A. V. savo parodymuose patvirtino, kad 2011 m. kovo 15 d., dienos metu, iš gyvenamojo namo pusės, kurioje gyveno A. V. su sugyventine S. N., jie išgirdo pagalbos šauksmą. Nuėję pažiūrėti, pamatė ant lovos šalia kūdikio gulinčią S. N., o A. V. tuo metu buvo užsukęs jos dešinę ranką už nugaros. Nuteistajam pareikalavus, M. V. ir A. V. iš kambario išėjo. A. V. patvirtino ir tai, kad po penkiolikos minučių vėl išgirdo S. N. šauksmą, todėl sugrįžo į A. V. namo dalį. A. V. atidarius duris, jo rankoje pamatė peilį (1 t. 99-101, 103-104, 105-106 b.l., 3 t. 41-42 b.l.). Nukentėjusiosios S. N. nurodytas aplinkybes dėl prieš ją pavartoto fizinio smurto pobūdžio patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad S. N. konstatuota kraujosruva dešiniame dilbyje ir dešiniame žaste. Šie sužalojimai padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais (1 t. b.l. 65-66).

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiosios parodymų apie tai, jog A. V. ją tampė už plaukų bei smaugė, nepatvirtina teismo medicinos specialisto išvadoje užfiksuoti duomenys. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia gynėjo dėmesį į tai, kad bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės, šiuo atveju panaudoto fizinio smurto intensyvumas ir pobūdis, nustatinėjamos ne vien tik teismo medicinos specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau ir kitais objektyviais bylos duomenimis. Kaip jau minėta, S. N. visų apklausų metu nurodė vienodas jos sužalojimo aplinkybes, A. V. panaudoto fizinio smurto pobūdį. Aukščiau aptartų objektyvių duomenų visuma patvirtina nukentėjusiosios S. N. parodymus, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo jais abejoti.

Pats nuteistasis A. V. savo parodymuose viso proceso metu teigė, kad 2011 m. kovo 15 d. jis vartojo alkoholinius gėrimus, buvo stipriai apsvaigęs, todėl negali nurodyti, ar grįžęs namo konfliktavo su S. N. (1 t. 127-128, 137-139 b.l.). Kita vertus, apklaustas teisiamajame posėdyje nuteistasis neatmetė galimybės, kad galėjo prieš S. N. smurtauti (3 t. 28-33 b.l.).

Taigi pirmiau aptartais duomenimis patikimai nustatyta, kad: 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val., tarp S. N. ir A. V. buvo kilęs konfliktas, kurio metu šis panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – tampė už plaukų, kelis kartus ją smaugė; užlaužė dešinę ranką; po pavartoto fizinio smurto, rankoje laikydamas peilį, A. V. S. N. atžvilgiu išsakė grasinančio turinio žodžius – „žiurke, aš vaiką užsiauginsiu pats“, „pirma vaikas, tada tu, o paskui aš sau pasidarysiu galą“; nukentėjusioji A. V. išsakytus žodžius suprato kaip realų grasinimą nužudyti. Pažymėtina, kad nuteistasis A. V., naudodamas fizinį smurtą, grasindamas peiliu ir išsakydamas grasinančio pobūdžio žodžius S. N. atžvilgiu, pasirinko tokią bauginimo išraišką, kuri sudarė objektyvų pagrindą manyti, jog gali kilti realus pavojus nukentėjusiosios gyvybei ir sveikatai. Pagal formuojamą teismų praktiką, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).

Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog Kauno apygardos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas tokius nuteistojo A. V. veiksmus pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, susiję su konflikto tarp A. V. ir S. N. pradžia. Teisėjų kolegija pažymi, jog net ir nustačius, kad konfliktas prasidėjo dėl A. V. įtarimų S. N. esant neištikimai, ši aplinkybė nepaneigia pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių, leidžiančių konstatuoti, jog nuteistojo veiksmuose yra BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų objektyviųjų bei subjektyviųjų sudėties požymių visuma.

Dėl nuteisimo pagal BK 252 straipsnio 1 dalį.

Kauno apygardos teismo nuosprendyje nustatyta, kad: A. V. 2011 m. kovo 15 d., apie 15. 50 val., užsirakinęs savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Prienų rajone, pagrobė ir laikė įkaitu vieno mėnesio kūdikį V. N.; grasindamas peiliu ir įrėmęs jį V. N. į šoną, už kūdikio išlaisvinimą iš valstybės institucijos – Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ir Prienų rajono policijos komisariato pareigūnų reikalavo atlikti veiksmą – grąžinti jam arklį. Tokie nuteistojo veiksmai, pirmosios instancijos teismo nuomone, atitinka BK 252 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius ir kvalifikuotini kaip žmogaus pagrobimas įkaitu.

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, pirmiau nurodytus nuteistojo A. V. nusikalstamus veiksmus kvalfikuodamas pagal BK 252 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl šioje dalyje Kauno apygardos teismo nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu.

BK 252 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagrobė ar laikė pagrobtą žmogų ir už paleidimą reikalavo iš tarptautinės organizacijos, valstybės ar jos institucijos atlikti bet kokį veiksmą ar susilaikyti nuo veiksmų, taip pat tam, kas grasino tuoj pat nužudysiąs ar sužalosiąs pagrobtą žmogų reikalaudamas sudaryti sąlygas išvengti sulaikymo. Pagrobimu laikytinas bet koks neteisėtas žmogaus laisvės atėmimas siekiant, kad toks veiksmas įgalintų kaltininką pareikšti reikalavimą trečiajai šaliai – tarptautinei viešajai organizacijai, valstybei ar jos institucijai, ir susieti šio reikalavimo įvykdymą su įkaito paleidimu. Taigi, kvalifikuojant kaltininko nusikalstamą veiką pagal BK 252 straipsnio 1 dalį, esminę reikšmę turi aplinkybė, kokių tikslų siekė kaltininkas pagrobdamas žmogų įkaitu ir ar žmogaus pagrobimas įkaitu kaltininkui buvo pagrindinis veiksnys, leidęs pareikšti reikalavimą trečiajai šaliai bei susieti šio reikalavimo įvykdymą su įkaito paleidimu.

Šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje jau aptartais bylos duomenimis nustatyta, kad: 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val., tarp S. N. ir A. V., kuris buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, kilo asmeninio pobūdžio konfliktas, kurio metu šis panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – tampė už plaukų, kelis kartus rankomis smaugė, užlaužė dešinę ranką; po pavartoto fizinio smurto, rankoje laikydamas peilį, A. V. S. N. atžvilgiu išsakė grasinančio turinio žodžius. Nukentėjusiosios S. N. parodymais nustatyta ir tai, kad po šių A. V. veiksmų, ji iš gyvenamojo namo pabėgo, o nuteistasis kambaryje liko su judviejų mažamečiu sūnumi V. N.. Būdama lauke S. N. iškvietė policijos pareigūnus, kurie atvyko po keleto minučių. Tuo tarpu A. V. buvo užrakinęs namų duris, todėl atvykę policijos pareigūnai negalėjo patekti į namo vidų. S. N. teigė mačiusi, kad A. V. rankose laikė kūdikį ir peilį, kuriuo grasino nužudyti V. N. ir nusižudyti pats (3 t. 33-37 b.l.).

Teisiamajame posėdyje apklausti policijos pareigūnai S. A. ir R. L. parodė, kad buvo gautas pranešimas apie šeimyninį konfliktą name, esančiame (duomenys neskelbtini), Prienų rajone. Nuvykę į nurodytą vietą, liudytojus pasitiko S. N., kuri paaiškino, kad jos sugyventinis grasino ją nužudyti. Policijos pareigūnai negalėjo patekti į gyvenamąjį namą, kuriame tuo metu buvo A. V., kadangi šis buvo užrakinęs duris iš vidaus. S. A. į namo vidų bandė patekti pro langą, tačiau pastebėjo, kad A. V. rankose laiko kūdikį ir peilį, kurį buvo įrėmęs V. N. į šoną. A. V. nurodė policijos pareigūnams nebandyti patekti į namą, priešingu atveju grasino nužudyti kūdikį ir nusižudyti pats. Po kurio laiko A. V. pasakė, kad įleis policijos pareigūnus į namą, jei šie padės jam susigrąžinti arklį, kurį apgaulės būdu iš jo išviliojo čigonai. Liudytojams laukiant atvykstančių kitų policijos pareigūnų, A. V. galando peilį, taip pat padėjo ant palangės, matomoje vietoje, iš kambario atsineštus šovinius. Atvykus Prienų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkui D. J. ir kitiems pareigūnams, po kelių valandų, apie 18 val., A. V. įsileido policijos pareigūnus ir parašė pareiškimą dėl įkeisto arklio (3 t. 37-38, 58-60 b.l.).

Liudytojai D. J., A. K., D. Ž. (policijos pareigūnai) teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jie buvo informuoti apie tai, jog A. V. savo gyvenamojoje vietoje laiko įkaitu paėmęs mažametį V. N.. Nuvykę į įvykio vietą, policijos pareigūnai pamatė, kad A. V. yra užsirakinęs namo viduje, rankose laiko kūdikį ir peilį. Policijos pareigūnai bandė raminti A. V., tačiau šis nesutiko atrakinti durų. Tik po kelių valandų A. V. sutiko įsileisti policijos pareigūną R. L.. Pastarajam ir D. Ž. įėjus į namo vidų, nuteistasis buvo sulaikytas. Liudytojai nurodė ir tai, kad A. V. elgėsi agresyviai, jo agresija buvo nukreipta į sugyventinę S. N. (3 t. 38-40, 40-41, 57-58 b.l.).

Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis A. V. neneigė pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių – to, kad: 2011 m. kovo 15 d., po konflikto su S. N., jis buvo užsirakinęs savo namuose su mažamečiu sūnumi V. N. ir neįsileido atvykusių policijos pareigūnų; laikydamas rankose kūdikį jis turėjo peilį, kuriuo grasino nužudyti V. V. ir nusižudyti pats. Nuteistasis A. V. paaiškino, kad taip elgėsi, nes buvo išsigandęs atvykusių policijos pareigūnų, bijojo, kad jie neatimtų mažamečio sūnaus V. N.. Nuteistasis teigė atsimenantis ir tai, kad policijos pareigūnams papasakojo apie iš jo apgaulės būdu išviliotą arklį. Jis prašė policijos pareigūnų padėti jį susigrąžinti, tačiau buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, todėl visų pokalbio dėl arklio detalių neatsimenantis. Tačiau nuteistasis tvirtino, kad pagrindinis motyvas, kodėl jis neįsileido policijos pareigūnų, buvo ne siekis susigrąžinti prarastą arklį, o policijos pareigūnų baimė (3 t. 28-33 b.l.). Iš esmės tokius pačius parodymus nuteistasis A. V. davė ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Šios apklausos metu jis paaiškino, kad tuo metu, kai atvyko policijos pareigūnai, jis jau buvo užsirakinęs savo namuose. Pamatęs, kad policijos pareigūnai į namo vidų bando patekti pro langą ir dėl to išsigandęs, jis paėmė peilį ir pagrasino juo nužudyti tame pačiame kambaryje buvusį mažametį sūnų V. N.. Nuteistasis teigė pamanęs, kad policijos pareigūnai išsigąs jo grasinimų ir išvažiuos. A. V. nurodė nepamenantis, kodėl ir kuriuo metu jis pradėjo pokalbį su policijos pareigūnas dėl apgaulės būdu išvilioto arklio. Nuteistasis patvirtino ir tai, kad jeigu į įvykio vietą nebūtų atvykę policijos pareigūnai, jis nebūtų grasinęs nužudyti V. N. ir nebūtų niekam išsakęs reikalavimo dėl arklio grąžinimo (3 t. 110-113 b.l.).

Taigi pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad: 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val., tarp nuteistojo A. V. ir jo sugyventinės S. N. kilo šeimyninis konfliktas; siekdama išvengti A. V. smurtavimo, S. N. iš namų pabėgo ir iškvietė policijos pareigūnus; atvykus policijos pareigūnams, A. V. jau prieš tai buvo užsirakinęs namuose, kuriuose tuo pačiu metu buvo ir mažametis V. N.; pamatęs atvykusius policijos pareigūnus, A. V. išsigando, jų į namo vidų neįsileido, atsisakė atrakinti duris; paėmęs peilį grasino juo nužudyti V. N. ir nusižudyti pats; po kurio laiko, policijos pareigūnams bendraujant su A. V., šis nurodė policijos pareigūnams imtis priemonių siekiant grąžinti iš jo apgaulės būdu išviliotą arklį. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad A. V. įvykio dieną buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to elgėsi agresyviai S. N. atžvilgiu, vartojo prieš ją fizinį smurtą ir, panaudodamas peilį, grasino ją nužudyti. Nei šio, pirminio, konflikto metu, nei S. N. pabėgus iš namo, A. V. jokių reikalavimų neišsakė ir negrasino nužudyti mažamečio V. N.. Policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko ne dėl A. V. veiksmų mažamečio V. N. atžvilgiu, bet dėl asmeninio pobūdžio konflikto tarp nuteistojo ir jo sugyventinės S. N.. Nuteistasis A. V. viso proceso metu nuosekliai tvirtino, jog pagrindinis motyvas, dėl kurio jis peiliu grasino nužudyti V. N. ir nusižudyti pats, buvo policijos pareigūnų baimė. Tuo tarpu reikalavimą dėl apgaulės būdu išvilioto arklio sugrąžinimo jis policijos pareigūnams išsakė ne iš karto jiems atvykus, tačiau po kurio laiko, pokalbio metu. Tokius nuteistojo parodymus iš esmės patvirtino ir pirmiau aptarti įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų parodymai, kuriuose šie liudytojai teigė, kad A. V. buvo agresyviai nusiteikęs būtent S. N. atžvilgiu, o reikalavimą sugrąžinti arklį jis išsakė ne iš karto, o įkalbinėjimų atrakinti duris metu.

Šios bylos duomenimis patikimai nustatytos faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad A. V., policijos pareigūnams išsakydamas grasinimą nužudyti savo mažametį sūnų V. N. ir nusižudyti pats, šio savo veiksmo nesiejo su vėliau spontaniškai išsakytu reikalavimu grąžinti iš jo apgaulės būdu išviliotą arklį. Kaip jau minėta, nuteistasis A. V. nuosekliai tvirtino, jog tokį jo elgesį lėmė baimė, kad iš jo gali būti atimtas mažametis vaikas, kad prieš jį patį gali būti panaudota fizinė prievarta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, A. V. pats, savo iniciatyva, nesiėmė jokių priemonių sumodeliuoti tokios situacijos, į kurią patekęs, jis turėtų objektyvią galimybę policijos pareigūnams išsakyti savo reikalavimus dėl arklio grąžinimo. Priešingai, policijos pareigūnai į įvykio vietą atvyko pagal S. N. pranešimą apie vykstantį šeimyninį konfliktą; iki policijos pareigūnų atvykimo A. V. nebuvo išsakęs grasinimų sūnaus V. N. atžvilgiu, taip pat nereikalavo iš policijos pareigūnų atlikti kokius nors veiksmus jo naudai. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog A. V. tokiais savo veiksmais (užsirakindamas namuose, grasindamas peiliu nužudyti V. N. bei nusižudyti) siekė pareikšti reikalavimą policijos pareigūnams bei tiesiogiai susiejo šio reikalavimo įvykdymą su įkaitu paimto sūnaus V. N. paleidimu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta, jog A. V., išsakydamas reikalavimą grąžinti iš jo apgaulės būdu išviliotą arklį, savo tikslą pasiekė – policijos pareigūnai ėmėsi veiksmų, kad arklys jam būtų grąžintas. Iš Lietuvos apeliaciniam teismui pateikto Prienų rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. balandžio 13 d. nutarimo matyti, kad ikiteisminis tyrimas pagal A. V. pareiškimą dėl apgaulės būdu išvilioto arklio nutrauktas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių (3 t. 101-104 b.l.). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kauno apygardos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad A. V. savo reikalavimus policijos pareigūnams išsakė 2011 m. kovo 15 d., apie 15.50 val. Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. N. policijos pareigūnams apie vykstantį šeimyninį konfliktą pranešė tik 16.07 val. (1 t. 4 b.l.).

Pažymėtina, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas už žmogaus pagrobimą įkaitu suponuoja būtinumą konstatuoti atitinkamą tyčią, t. y. savo veiksmų suvokimą kaip kito asmens laisvės atėmimą siekiant pareikalauti iš tarptautinės organizacijos, valstybės ar jos institucijos atlikti kokį nors veiksmą ar nuo jo susilaikyti, kaip įkaito paleidimo sąlygą, ir norą taip veikti. Pirmiau aptartais duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti neabejotinos išvados buvus būtent tokiam A. V. tyčios kryptingumui. Tuo tarpu teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes, pirmiau aptarti A. V. veiksmai turi BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamos veikos požymių.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Objektyviai grasinimas pasireiškia aktyviais veiksmais pranešant žmogui, kad jis bus nužudytas arba sunkiai sužalotas ar susargdintas. Grasinimas gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai, taip pat per kitus asmenis arba viešu pareiškimu, pasisakymu.

Pirmiau aptartais bylos duomenimis patikimai nustatyta, to neneigia ir pats nuteistasis, kad jis grasinimą nužudyti mažametį V. N. išsakė atvykusiems policijos pareigūnams. Įvertinus visas įvykio aplinkybes – tai, kad A. V. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi agresyviai, prieš tai smurtavo S. N. atžvilgiu, mažamečiui V. N. grasino peiliu, buvo įrėmęs jį šoną, nesutiko įleisti į namus policijos pareigūnų, - suponuoja neabejotiną išvadą, kad įvykio vietoje buvę pareigūnai, taip pat kiti asmenys – S. N. ir nuteistojo artimieji, turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog A. V. grasinimas nužudyti mažametį V. N. yra konkretus ir realus. BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad grasindamas kaltininkas supranta, jog kelia mirties ar sunkaus sveikatos sutrikdymo baimę, ir nori taip elgtis. Pats nuteistasis A. V. savo parodymuose pripažino, jog išsakydamas grasinimą mažamečio V. N. atžvilgiu siekė, jog šį grasinimą policijos pareigūnai suprastų kaip realų ir iš įvykio vietos pasišalintų. Vadinasi, nuteistasis, grasindamas nužudyti V. N., suprato, kad įvykio vietoje buvusiems asmens kelia V. N. nužudymo ar sunkaus sužalojimo baimę ir norėjo taip elgtis. Nors apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis tvirtino, jog neketino nužudyti V. N., tačiau, kaip jau buvo minėta, grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti.

Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje. Ši nusikalstama veika buvo padaryta tokiomis aplinkybėmis:

A. V. 2011 m. kovo 15 d., apie 15 val. 50 min., savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Prienų rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, policijos pareigūnų ir kitų asmenų akivaizdoje, laikydamas rankose mažametį V. N., gim. (duomenys neskelbtini), įrėmęs peilį jam į šoną, tokiais veiksmais grasino nužudyti mažametį V. N..

Perkvalifikavus A. V. nusikalstamą veiką pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, nustatytinas ir jam skirtinos bausmės dydis.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę A. V., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Šiuo atveju buvo padarytas nesunkus nusikaltimas, tačiau atsižvelgtina į tai, kad A. V. savo neteisėtais veiksmais kėlė realų pavojų savo mažamečio sūnaus sveikatai ar net gyvybei.

Vertindama nuteistojo asmenybę, kolegija atsižvelgia į tai, kad A. V. yra teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka, yra charakterizuojamas patenkinamai. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusioji S. N. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė atleidusi A. V., su juo susituokusi ir prašė sušvelninti jam paskirtąją bausmę. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu jo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo elgesiui.

Už BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką gali būti paskirtos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti A. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskyrus laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytinas artimas šio BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos vidurkiui.

Dėl pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (grasinimas nužudyti S. N.), 140 straipsnio 1 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį paskirtųjų bausmių.

Iš nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka ir su A. V. paskirtosiomis bausmėmis, nurodo, kad jos paskirtos neteisingai, tačiau nepateikia jokių motyvų, kuriais remiantis turėtų būti pakeistas Kauno apygardos teismo nuosprendis bausmės skyrimo dalyje.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad A. V. BK bendrosios dalies normos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, pritaikytos tinkamai. Skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinys leidžia daryti išvadą, kad nuteistajam bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, individualizuotos atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, 54 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas motyvavo, kokios aplinkybės lėmė nuteistajam skirtinų bausmių dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį paskirtosios bausmės nėra per griežtos, todėl jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė S. N. pareikšto civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti klausimą. Teisėjų kolegija su šiuo gynėjo apeliacinio skundo argumentu sutinka.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir tinkamai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Tokią teisę nukentėjusieji realizuoja baudžiamojoje byloje pareikšdami civilinį ieškinį. Civilinis ieškinys baudžiamajame procese – tai asmens, dėl nusikalstamos veikos patyrusio turtinės ar neturtinės žalos, reikalavimas įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti padarytus nuostolius. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas ir teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji S. N. ikiteisminio tyrimo metu pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui jos ir mažamečio V. N. naudai. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad tiek S. N., tiek jos mažametis sūnus V. N. dėl nuteistojo veiksmų patyrė neigiamų dvasinių išgyvenimų.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad S. N. civiliniu ieškiniu prašė priteisti po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo jos ir mažamečio sūnaus V. N. naudai. Tuo tarpu nuosprendį priėmęs teismas, pripažinęs, kad civilinis ieškinys yra pagrįstas ir visiškai tenkintinas, visą prašomą priteisti sumą – 20 000 Lt priteisė vien tik S. N. naudai. Pagal formuojamą teismų praktiką, civiliniu ieškovu fizinis asmuo pripažįstamas nepriklausomai nuo jo amžiaus, veiksnumo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių. Tokiam nukentėjusiajam, kuris dėl pirmiau nurodytų aplinkybių negali tinkamai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, turi būti paskirtas atstovas pagal įstatymą, kurio paskirtis yra padėti atstovaujamam asmeniui teisėtais būdais ir priemonėmis ginti jo interesus (BPK 54 straipsnio 1 dalis). Tačiau visais atvejais, kai ieškinys tenkinamas, žalos atlyginimas turi būti priteisiamas ne atstovo, o atstovaujamojo naudai. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad mažametis V. N. buvo pripažintas nukentėjusiuoju šioje byloje, o jo motina S. N. pripažinta jo atstove pagal įstatymą (1 t. 83-85 b.l.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas S. N., kuri šioje byloje turi nukentėjusiosios ir atstovės pagal įstatymą statusą, naudai visą prašomą civilinio ieškinio sumą – 20 000 Lt, nesilaikė Baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų ir nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, svarstydamas pareikšto civilinio ieškinio klausimą, privalėjo nurodyti motyvus dėl abiems nukentėjusiesiems – S. N. ir V. N. priteistino civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo bei dydžio ir teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje aiškiai nurodyti, kokia dalis civilinio ieškinio priteisiama kiekvienam iš civilinių ieškovų.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. N. pareikšto civilinio ieškinio dalis, kuria buvo prašoma priteisti mažamečio S. N. naudai 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, yra nepagrįsta ir patenkinta nepagrįstai. Kaip jau minėta, pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Taigi neturtinė žala yra siejama iš esmės su įvairaus pobūdžio dvasiniais išgyvenimais, kuriuos tiesiogiai patiria nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas V. N. A. V. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu buvo mėnesio laiko amžiaus, todėl jis objektyviai negalėjo nei suvokti su juo atliekamų veiksmų esmės, nei patirti tokio pobūdžio dvasinių išgyvenimų, kurie suponuoja pareigą atlyginti neturtinę žalą. Be to, byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad A. V. nusikalstamais veiksmais mažamečiui V. N. būtų padaryti kokie nors fiziniai sužalojimai, galintys sukelti neigiamų padarinių ateityje. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, mažamečio V. N. atstovės pagal įstatymą jo naudai pareikštas civilinis ieškinys dėl 10 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo buvo patenkintas nepagrįstai.

Pažymėtina ir tai, kad apygardos teismas, visiškai tenkindamas S. N. pareikštą civilinį ieškinį, nesilaikė teismų praktikoje suformuluoto reikalavimo įvertinti visus kriterijus, reikšmingus neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti. Neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas S. N. pareiškto civilinio ieškinio pagrįstumą, neatsižvelgė į A. V. įvykdytomis nusikalstamomis veikomis sukeltas pasekmes (dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų S. N. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, dėl jos atžvilgiu išsakytų grasinimų ji neabejotinai patyrė ir dvasinių išgyvenimų), taip pat nuteistojo A. V. turtinę padėtį (nusikalstamos veikos padarymo metu jis niekur nedirbo, byloje nėra duomenų apie tai, kad A. V. turėtų savo vardu registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto); padarytos turtinės žalos dydį (nukentėjusioji S. N. nepareiškė civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti). Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. N. naudai priteistas 20 000 Lt dydžio civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti prieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams, todėl jis mažintinas. Spręsdama klausimą dėl S. N. priteistino civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti dydžio, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji teigė atleidusi A. V., su juo susituokusi ir neprašanti neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, proporcingumo, sąžiningumo bei teisingumo principai būtų įgyvendinti priteisiant S. N. 5000 Lt dydžio civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendį pakeisti.

A. V. nusikalstamą veiką iš BK 252 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 145 straipsnio 1 dalį.

A. V. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, A. V. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo nužudyti V. N.) paskirtąją bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 145 straipsnio 1 dalį (dėl grasinimo nužudyti S. N.), 140 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį ir galutinę subendrintą bausmę A. V. paskirti laisvės atėmimą vieneriems metams ir devyniems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. V. į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2011 m. kovo 15 d. iki 2012 m. sausio 30 d. ir atliktos bausmės dalį nuo 2012 m. sausio 30 d. iki 2012 m. spalio 19 d.

Iš A. V. nukentėjusiosios S. N. naudai priteistą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 5000 Lt.

Iš Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 30 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti įrodytomis pripažintas aplinkybes, kad A. V. iki 2010 m., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo 15 vienetų pramoninės gamybos, 22 kalibro (5,6 mm.) ilgųjų žiedinio įskėlimo šovinių, kurie pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskiriami šaudmenų kategorijai, ir neteisėtai, neturėdamas leidimo, juos gabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), Prienų rajone.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.