- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- ATP-76-185/2017
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs I. U. skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017-01-06 nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamu Utenos rajono apylinkės teismo 2017-01-06 nutarimu I. U. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 123 str. 1 d. 30 Eur bauda, pagal ATPK 123 str. 5 d. – 25 Eur bauda bei pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 str. 3 d. – 550 Eur bauda. Vadovaujantis ANK 38 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir I. U. paskirta galutinė subendrinta 550 Eur bauda.
I. U. nubaustas už tai, kad 2016-09-03 13.15 val. Utenoje, (duomenys neskelbtini), vairavo motociklą „Honda CBR 1000RR“, be valstybinio numerio ženklo (ant motociklo buvo pritvirtinta plastikinė lentelė su lipdukais, atitinkančiais itališko valstybinio numerio skaičių ir raidžių kombinaciją), kai atimta teisė vairuoti transporto priemones, motociklas neįregistruotas nustatyta tvarka, neapdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 225, 226 p. reikalavimus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu I. U. prašo peržiūrėti Utenos rajono apylinkės teismo 2017-01-06 nutarimą, šį nutarimą panaikinti ir administracinę teiseną jo atžvilgiu nutraukti. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu neginčijo to, jog atsisėdo ant motociklo turėdamas tikslą jį patraukti į šalį ir užgesinti variklį, bet teismui paaiškino, jog šioje situacijoje siekė ne vairuoti šią transporto priemonę, t. y. valdant ją dalyvauti eisme, bet esant avarinei situacijai patraukti ją nuo kelio, taip išvengiant pavojaus turtui ir aplinkiniams, todėl jo veiksmuose nebuvo jokio ketinimo vairuoti motociklą, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones. Tačiau teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 73 d., pagal kurią transporto priemonės vairavimas suprantamas kaip transporto priemonėje ar ant jos esančio asmens veiksmai, kuriais valdoma transporto priemonė, pripažino, jog sėdėdamas ant motociklo, kurio variklis užvestas, jį valdė, t. y. galėjo juo važiuoti ar stumtis kojomis, ar atlikti kitus veiksmus, todėl jį vairavo. Mano, kad toks teismo sprendimas šiuo atveju neatitinka teisingumo principo, kadangi teismas, galimai būdamas šališkas, netinkamai aiškino vairavimo sąvoką, jo kaltę grindė prielaidomis, taigi netinkamai nustatė administracinio teisės nusižengimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, todėl toks teismo sprendimas turi būti peržiūrėtas apeliacine tvarka. Teigia, kad jam inkriminuotas ANK 424 str. 3 d. numatytas teisės pažeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia, todėl šiuo atveju bylą nagrinėjęs teismas privalėjo nustatyti jo suvokimą, kad vairuoja transporto priemonę, kai jam įstatymų numatyta tvarka atimta teisė vairuoti transporto priemonę, ir norėjo taip veikti. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas tyčiai nustatyti neskyrė apskritai jokio dėmesio, kadangi liko neatskleistas tyčios turinys ir nenurodytos aplinkybės, patvirtinančios šį administracinio teisės nusižengimo sudėties požymį. Teismas be jokio tam teisinio ir faktinio pagrindo atsisakė vertinti jo nurodytus tikslus bei motyvus, teigdamas, jog tai tik jo pasirinkta gynybos taktika, nors, remiantis teismų praktika, privalėjo tai daryti. Be to, teismas tik deklaratyviai nurodė, jog šią neva gynybos taktiką paneigia kiti byloje surinkti įrodymai, kurių net neišvardijo, tačiau konstatuodamas, kad jis pats pripažino, jog atsisėdo ant motociklo turėdamas tikslą jį patraukti į šalį ir užgesinti variklį, padarė išvadą, jog jį galėjo valdyti. Tačiau jei ši jo nurodyta įvykių seka, kuria teismas įvardijo kaip jo gynybos taktiką, yra kategoriškai paneigta, tokiu atveju teismas pats sau prieštarauja, kadangi iš dalies rėmėsi jo parodymais, „pritemdamas“ juos prie tariamo transporto priemonės vairavimo fakto. Teismas neabejotinai privalėjo nustatyti ne tik transporto priemonės vairavimo faktą, bet ir subjektyviuosius požymius, t. y. privalėjo vertinti, kokiais tikslais ir motyvais jis pradėjo atlikinėti transporto priemonės vairavimą. Jo nurodyti tikslai ir motyvai, kurie nebuvo niekaip paneigti, atitinka vos ne būtinojo reikalingumo situaciją ir negali būti prilyginami tyčiniams veiksmams – vairuoti transporto priemonę, kai yra atimta teisė tai daryti, kadangi tai nesuderinama su teisingumo principu. Be to, jis veiksmus, už kuriuos teismo buvo nubaustas – pastatė motociklą šalia bortelio turėdamas tikslą jį patraukti nuo kelio važiuojamosios dalies, atliko galimai vykdydamas pareigūnų teisėtus nurodymus arba veikdamas su jų priežiūra. Tai patvirtina ne tik pareigūnų parodymai, bet ir eismo įvykio nuotraukos, kurios parodo, jog motociklų padėtis skiriasi nuo tos, kurią nupasakojo pareigūnai buvus jiems vos atvykus. Taigi jo tariamo nusižengimo pagrindas yra siekis esant avarinei situacijai patraukti transporto priemonę nuo kelio, taip išvengiant pavojaus aplinkiniams ir turtui. Būtent su tuo yra siejamas jo tyčios kryptingumas. Viso to nepaisymas ir administracinės atsakomybės formalus taikymas yra nesuderinamas su administracinės atsakomybės taikymo pagrindais. Pažymi ir tai, kad jo tariami pažeidimai nesukėlė eismo įvykio ar kokios nors žalos aplinkiniams ir turtui, nekėlė jokio pavojaus eismo saugumui, o valdydamas motociklą jis net nedalyvavo eisme. Šios aplinkybės taip pat paneigia jam inkriminuotos veikos pavojingumą, kaip vieną iš esminių administracinio nusižengimo požymių. Nurodo, kad šiuo atveju jo veiksmuose nėra ir objektyviųjų jam inkriminuoto nusižengimo, numatyto ANK 424 str. 3 d., požymių. Šio nusižengimo padarymo faktas tiesiogiai sietinas su transporto priemonės vairavimu. Teigia, jog tam, kad būtų galima konstatuoti, jog jis vairavo transporto priemonę, būtina nustatyti, kad valdydamas ją vairu pajudėjo iš vietos. Kaip minėjo, teismas nutarime konstatavo, jog jis, sėdėdamas ant motociklo, kurio variklis buvo užvestas, jį valdė, t. y. galėjo juo važiuoti ar, kaip jis teigia, stumti kojomis ar atlikti kitus veiksmus, t. y. jį vairavo. Mano, kad teismas sutapatino kelias skirtingas sąvokas: motociklo valdymą, galėjimą juo važiuoti ar stumti kojomis ir motociklo vairavimą. Tačiau galėjimas važiuoti transporto priemone ar ją pajudinti iš vietos privalo būti atskiriamas nuo jos vairavimo, kadangi vien tai, kad jis galėjo su transporto priemone pajudėti, nereiškia, jog ją vairavo. Teigia, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo neabejotinai nustatytas ir pats vairavimo faktas, t. y. byloje nepašalintos abejonės dėl to, ar sėdėdamas ant motociklo, valdydamas transporto priemonę, iš tiesų su ja pajudėjo. Vairavimo faktą apylinkės teismas laikė įrodytu policijos pareigūnų A. R. ir A. R. parodymais. Tačiau byloje liko nepašalintos abejonės, o būtent, policijos pareigūnų parodymai nesutampa dėl neva judančio motociklo pamatymo fakto, t. y. A. R. nurodė, jog jį pajudant su motociklu pastebėjo važiuodamas tarnybiniu motociklu 5–7 km per valandą greičiu, o A. R. nurodė, kad tuo metu jie su kolega važiavo 20–30 km per valandą greičiu. Tai leidžia abejoti ne tik pareigūnų gebėjimu pamatyti lėtą motociklo judėjimą (pagal jų parodymus – pajudantį vos 2–3 m), bet ir apskritai pačiu judančio motociklo pamatymo faktu. Pažymi, jog pareigūnų parodymai neatitinka ir elementarių logikos reikalavimų, nes jie parodė, jog per lietų važiavo atsidarę priekines šalmo dalis, kas mažai tikėtina, jog lyjant jie taip būtų važiavę, o jei tai tiesa, tokiu atveju jų gebėjimas matyti būtų buvęs dar prastesnis. Pareigūnai nurodė, jog jie matė, kaip jis neva pajudėjo 2–3 m, tačiau jų pačių pateiktos nuotraukos tai akivaizdžiai paneigia, nes iš nuotraukos matyti, jog transporto priemonė stovi nuo sankryžos maksimaliai apie pusę metro. Pagal policijos pareigūnų parodymus, kad motociklas pajudėjo 3 m, tai jis turėjo pajudėti iš sankryžos, tačiau tokių duomenų, kad motociklas stovėjo sankryžoje, byloje nėra, to nenurodė ir pareigūnai. Taigi apskritai lieka neaišku, kaip motociklai atsidūrė tokioje padėtyje, kokioje pavaizduoti fotonuotraukose, kai pareigūnai nurodė, kad vairuojamas motociklas neva pajudėjo iš vietos ir pavažiavo kelis metus prieš eismą, sukdamas į dešinę ir praleisdamas priešais atvažiuojančias transporto priemones. Pagal šias aplinkybes motociklai, jų sulaikymo metu, turėjo stovėti įstrižai ar arčiau kelio važiuojamosios dalies ar ant jos, kadangi pareigūnai nurodė, kad tik privažiavę liepė užgesinti variklius. Jeigu pareigūnai liepė vairuotojams, įskaitant ir jį, pastatyti motociklus į padėtį, kuri matoma nuotraukose, tokiu atveju apie jo tariamą nusižengimą negali būti net kalbos, nes jo veiksmų pavojingumas būtų tolygus veiksmams, atliktiems pareigūnų akivaizdoje jau po tariamo nusižengimo, tačiau dėl šių veiksmų pareigūnai jokių pretenzijų neturėjo. Jei už motociklų patraukimą nuo kelio po pareigūnų atvykimo vairuotojai nebuvo nubausti, nesupranta, kodėl turėtų būti baudžiamas už bandymą patraukti motociklą nuo kelio iki pareigūnų atvykimo. A. R. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog pareigūnai pastebėjo iš stovėjimo vietos išvažiuojantį motociklą, tačiau suprantama, jog sąvoka „išvažiuojantis“ nėra tapati sąvokai „važiuojantis“, todėl tai, jog jis motociklu neva važiavo, tėra pareigūno subjektyvus vertinimas, kuriuo pasirėmė teismas. Liudytojas R. T. posėdžio metu patvirtino aplinkybes, kurias nurodė ir jis, jog įvykio dieną motociklo nevairavo, o jį vairavo R. T., kuris jį vežė kaip keleivį. Taigi laikantis nekaltumo prezumpcijos principo, šioje byloje negalima daryti neabejotinos išvados dėl jo kaltumo darant jam inkriminuotą nusižengimą, numatytą ANK 424 str. 3 d. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja faktinės aplinkybės, keliančios pagrįstų abejonių Utenos rajono apylinkės teismo nešališkumu nagrinėjant šią bylą. Utenos rajono apylinkės teismas baudžiamojoje byloje atmetė prokuroro prašymą patvirtinti 2015-10-28 nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo jam susitaikius su nukentėjusiuoju, konstatavęs, jog nėra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taip pat teismas 2016-02-11 nutartimi atmetė prokuroro prašymą patvirtinti 2015-10-28 nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo jo atžvilgiu pagal laidavimą, remdamasis tuo, jog 2015-11-19 padarė naują administracinį teisės pažeidimą. Dėl šio pažeidimo jį kaltu pripažino šio teismo teisėja L. D., kuri taip pat nagrinėjo ir baudžiamąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje jis buvo kaltinamasis. L. D. 2016-04-28 nutartimi nusprendė nuo pastarosios bylos nagrinėjimo nusišalinti, tačiau nusišalinimo nepatvirtino Panevėžio apygardos teismas ir perdavė šiai teisėjai bylą nagrinėti iš esmės. Išnagrinėjusi bylą teisėja apkaltinamuoju nuosprendžiu atsisakė jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Taigi net trys paskutiniai teismo procesai prieš jį buvo vedami teisėjos L. D., nors Utenos rajono apylinkės teisme dirba 7 teisėtai. L. D. buvo pareikštas nušalinimas ir šioje byloje, tačiau teisėja su nušalinimu nesutiko ir bylą išnagrinėjo iš esmės. Taigi manytina, jog nurodytos aplinkybės objektyviam stebėtojui gali sukelti pagrįstų abejonių dėl bylą išnagrinėjusio teismo vidinio įsitikinimo nešališkumo, neutralumo bei objektyyumo sprendžiat jo administracinės atsakomybės klausimą. Suprantama ir žmogiška, jog teisėja, nagrinėdama ne vieną bylą dėl to paties asmens ir priimdama visada tik neigiamus sprendimus, gali susidaryti atitinkamą neigiamą požiūrį į asmenį ir įgyti tam tikrą „įprotį“ neigiamus sprendimus priimti ir ateityje, o tai didina tikimybę priimti nepagrįstą sprendimą byloje, kurioje šis asmuo iš tiesų nėra kaltas, kaip nagrinėjamu atveju. Pažymi, jog interesą bet kokiu būdu „pritemti“ administracinio nusižengimo, numatyto ANK 424 str. 3 d., padarymą patvirtina ir tai, jog šio nusižengimo inkriminavimas neatsiejamas nuo kitų jam inkriminuotų teisės pažeidimų, todėl nutraukus bylos dalį dėl transporto priemonių vairavimo neturint teisės vairuoti, tektų nutraukti ir bylos dalį dėl kitų pažeidimų.
Atskiru dokumentu I. U. taip pat reiškia nušalinimą visam Panevėžio apygardos teismui ir prašo perduoti administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui, kurį grindžia pirmiau jau nurodytais argumentais bei tuo, kad Panevėžio apygardos teismo teisėjai ne kartą jau yra išreiškę tam tikrą poziciją jo atžvilgiu, ne vienu atveju sukeliančią abejonių dėl šio teismo nešališkumo (taip pat ir dėl šio teismo priimtų sprendimų pagrįstumo).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas V. G. prašo apylinkės teismo nutarimą palikti nepakeistą ir I. U. apeliacinio skundo netenkinti. Nurodo, kad pažeidimas, už kurį I. U. patrauktas administracinėn atsakomybėn, buvo padarytas sąmoningai (tyčiniais veiksmais). I. U., dar prieš darydamas pažeidimą, turėjo galimybę numatyti visas neigiamas tokio poelgio pasekmes. Paskirtos nuobaudos patiriami nepatogumai yra adekvatūs I. U. neteisėtos veikos rezultatui, už kurį atsakingas yra jis pats.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Nagrinėjamu atveju I. U. reiškia nušalinimą visam Panevėžio apygardos teismui. Kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, sprendžiant dėl teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo nuo bylos nagrinėjimo sąlygų ar pagrindų, taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normos (ANK 576 str. 2 d.), kurios nereglamentuoja viso teismo nušalinimo, todėl I. U. reiškiamas nušalinimas visam Panevėžio apygardos teismui laikomas teisiškai nepagrįstu ir atmetamas. I. U. konkrečių argumentų dėl Panevėžio apygardos teismo teisėjo P. Šimkaus galimo šališkumo apeliaciniame skunde nenurodo, todėl plačiau apie tai nepasisakoma.
Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas turi būti nešališkas. Nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką asmeninis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui, nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Teismas turi būti nešališkas ir objektyviai, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Tam, kad būtų eliminuotas teismo šališkumas, BPK nuostatos bylos nagrinėjimo teisme dalyviams suteikia teisę reikšti nušalinimus.
Kaip matyti iš pateiktos medžiagos, nagrinėjamoje byloje teisė pareikšti nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai nebuvo varžoma – I. U. šia teise pasinaudojo ir pareiškė nušalinimą Utenos rajono apylinkės teismo teisėjai L. D., kurį grindė tais pačiais argumentais, kokie išdėstyti ir apeliaciniame skunde, t. y. kad minėta teisėja yra priėmusi procesinius sprendimus jo atžvilgiu kitose bylose. Tačiau aukštesnės instancijos teismas pažymi, tai pagrįstai savo 2016-10-03 nutartyje, kuria atmestas apelianto prašymas dėl nušalinimo, konstatavo ir apylinkės teismo teisėja L. D., jog BPK 58 str. tokių nušalinimo pagrindų, kuriuos nurodo I. U., neįtvirtina, o motyvuotai kitokių aplinkybių, keliančių pagrįstų abejonių dėl teisėjos nešališkumo, apeliantas savo prašyme dėl nušalinimo nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir bylą nagrinėjusi teisėja bei jų nėra nurodoma ir apeliaciniame skunde, todėl I. U. išdėstyti argumentai, kuriais grindžiamas teisėjos šališkumas, yra nepagrįsti ir atmetami.
ANK 569 str. 4 d. nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kai išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pagal bylos medžiagą bei skundžiamo nutarimo turinį aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas bylą tyrė ir įrodymus vertino objektyviai ir nešališkai. Apylinkės teismas skundžiamą nutarimą grindė byloje laikantis įstatymo reikalavimų surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus, su kuriais visiškai sutinka ir aukštesnės instancijos teismas. Apeliaciniame skunde pateikiami teiginiai dėl bylą nagrinėjusios teisėjos priimto apeliantui nepalankaus procesinio sprendimo, įrodymų vertinimo ar neišsamaus bylos išnagrinėjimo negali būti pripažinti pagrindu spręsti apie teisėjos šališkumą. Tai, kad apylinkės teismas bylos duomenis įvertino nepalankiai apeliantui ir priėmė nutarimą, kuriuo jį pripažino kaltu dėl jam inkriminuotų teisės pažeidimų ir nusižengimų padarymo, nėra teisėjos šališkumą parodantis faktas, nes teismo išvados I. U. kaltės klausimu yra motyvuotos ir pagrįstos įrodymais. Visi šie duomenys nagrinėjamoje byloje nesudaro pagrindo konstatuoti nei kokio nors teisėjos asmeninio tendencingumo, nei daryti išvadų apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu. Taigi apibendrinus konstatuotina, kad jokių konkrečių pirmosios instancijos teismo teisėjos šališkumo požymių, atitinkančių BPK 58 str. 1 ir 2 d. išvardytus teisėjo nušalinimo pagrindus, byloje nenustatyta, o teismo įrodymų vertinimas, neatitinkantis apelianto norų, negali būti laikomas šališkumu.
Iš apeliacinio skundo matyti, kad I. U. nesutinka su jam inkriminuotu nusižengimu, numatytu ANK 424 str. 3 d., analogiškai kaip ir apylinkės teisme teigia, kad jo veiksmuose nėra šio nusižengimo subjektyvių ir objektyvių požymių, nes jis atsisėdo ant motociklo turėdamas tikslą patraukti jį į šalį ir užgesinti variklį, o ne jį vairuoti, kai jam įstatymų numatyta tvarka atimta teisė vairuoti transporto priemonę, be to, neįrodytas ir faktas, kad motociklu jis būtų važiavęs. Tačiau tokia I. U. versija yra motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumos analize ir pagrįstai apylinkės teismo vertinta kritiškai, kaip siekis išvengti griežtos administracinės atsakomybės.
Aukštesnės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas teisingai įvertino ir pagrįstai skundžiamame nutarime faktinėms aplinkybėms nustatyti ir apelianto kaltę įrodyti rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų A. R. ir A. R. parodymais, kuriais netikėti nėra pagrindo, nes jie pažeidimo darymą matė tiesiogiai, jų parodymai nuo pat pradžių yra nuoseklūs, dėl esminių įvykio aplinkybių tarpusavyje sutampa, jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų minėtų liudytojų šališkumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui, nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas, iš bylos duomenų matyti, kad I. U. su liudytojais nebuvo pažįstami. Abu policijos pareigūnai tvirtino aiškiai matę, kad I. U. vairuojamas motociklas su keleive mergina pajudėjo iš vietos ir pavažiavo kelis metrus prieš eismą, sukdamas į dešinę ir praleisdamas atvažiuojančias transporto priemones. Taigi pareigūnai patvirtino matę ne tik I. U. vairuojamą motociklą važiuojantį, bet ir tai, kad jo vairuojamas motociklas suko į dešinę, t. y. link važiuojamosios kelio dalies, o ne link bortelio, kaip teigė apeliantas, o tai atitinkamai paneigia I. U. apeliacinio skundo teiginius dėl tyčios jo veiksmuose – vairuoti transporto priemonę, kai yra atimta teisė, nebuvimo. Taip pat apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino I. U. parodymus ir juos patvirtinusio liudytojo R. T. parodymus, jog buvo apvirtęs kitas A. G. vairuojamas motociklas, kuris po to neužsivedė, dėl to R. T. dar prieš atvažiuojant policijos pareigūnams išėjo atnešti laidą motociklui užvesti, nes jie prieštarauja pirmiau nurodytų policijos pareigūnų parodymams, kurie tvirtino tiesiogiai matę A. G. vairuojamą motociklą važiuojantį jau po galimo jo griuvimo ir jį kartu su I. U. vairuojamu motociklu sulaikė. Šiuos policijos pareigūnų parodymus patvirtino ir A. G., kuris savo paaiškinimuose nenurodė, kad jo motociklas būtų neužsivedęs ir juo būtų negalima važiuoti, priešingai, jis neginčijo vairavęs motociklą nei tiriant pažeidimą, nei dalyvaudamas teismo posėdyje (administracinio teisės pažeidimo byla Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to, kaip parodė policijos pareigūnai, I. U. pažeidimo vietoje nekėlė tokio klausimo, kad ne jis, o kažkas kitas, vairavo motociklą, neteigė, kad jis nevairavo. I. U. buvo pristatytas į policijos komisariatą, kur jam buvo surašytas protokolas už tai, kad jis vairavo motociklą neturėdamas teisės jo vairuoti (kai teisė jam atimta), bei kitus nustatytus pažeidimus, ir tik tada ėmė neigti, kad vairavo motociklą. R. T. parodymai, kad prieš daromą pažeidimą motociklą vairavo jis, o I. U. važiavo tik kaip keleivis, nepaneigia pirmiau aptartais įrodymais neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje I. U. vairavo motociklą, juolab, kad daromo pažeidimo metu R. T. pažeidimo vietoje nebuvo, ką patvirtino ir pats R. T., kad jis dar prieš atvažiuojant policijos pareigūnams išėjo iš įvykio vietos, todėl, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė apylinkės teismas, jis negalėjo žinoti, ar jam išėjus I. U. vairavo motociklą. Be to, atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kaip teisme parodė policijos pareigūnai, pats R. T. vėliau į pažeidimo vietą atvažiavo su savo motociklu ir užsukęs į kiemą ten jį paliko, nes jam buvo perduotas I. U. vairuojamas motociklas, kad jis jį pristatytų į policijos komisariatą.
Šalies argumentai
Taigi atsižvelgęs į pirmiau aptartus duomenis, aukštesnės instancijos teismas, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas I. U., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus pažeidimus, numatytus ATPK 123 str. 1 d. ir 123 str. 5 d., bei nusižengimą, numatytą ANK 424 str. 3 d., kurios apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas apylinkės teismo nutarimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
I. U. apeliacinio skundo netenkinti ir Utenos rajono apylinkės teismo 2017-01-06 nutarimą palikti galioti nepakeistą.
Ši nutartis neskundžiama.