- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-14
- Bylos Nr.
- A-1744-146/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01627-2014-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Laugeda“
- Atsakovas
- Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laugeda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laugeda“ skundą atsakovams Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai prie Ūkio ministerijos dėl nutarimo pakeitimo, sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Laugeda“ (toliau – ir UAB „Laugeda“, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–5), prašydamas: 1) pakeisti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2014 m. vasario 20 d. nutarimą Nr. 12PS-11, pritaikius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30¹ straipsnio nuostatas, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, paskirti švelnesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali; 2) panaikinti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2014 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 7R-182 dėl įpareigojimo pareiškėją kompensuoti valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo išlaidas – 4 191,30 Lt.
Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) komisija 2014 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 12PS-11 (toliau – ir Nutarimas Nr. 12PS-11) (I t., b. l. 8–13) skyrė UAB „Laugeda“ 1 000 Lt baudą už Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo (toliau – ir PSĮ) 9 straipsnio 1 punkto pažeidimą, t. y. už Lenkijos Respublikoje nupirktų apšvietimo girliandų Art. Nr. 9636, kurios buvo pripažintos nesaugiomis naudoti, platinimą internetinės prekybos būdu Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2014 m. vasario 26 d. raštu (sprendimu) Nr. 7R-182 (toliau – ir Sprendimu Nr. 7R-182) (I t., b. l. 14) informavo UAB „Laugeda“, kad pateikė sąskaitą faktūrą už neatitinkančios privalomųjų saugos reikalavimų apšvietimo girliandos Art. Nr. 9636 atitikties įvertinimą saugos reikalavimams, taip pat informavo, kad neapmokant už ekspertizę, Inspekcija kreipsis į teismą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigė, kad pritaikytos UAB „Laugeda“ turtinio pobūdžio sankcijos už padarytą pažeidimą yra akivaizdžiai per griežtos ir neatitinka UAB „Laugeda“ padaryto pažeidimo sunkumo, pažeidžia teisingumo ir proporcingumo principus. Tarnybos komisija neįvertino ar netinkamai įvertino eilės aplinkybių, į kurias, pareiškėjo nuomone, yra būtina atsižvelgti. Tarnybos komisija nevertino tos aplinkybės, kad UAB „Laugeda“ girliandas įsigijo Lenkijos Respublikoje, t. y. prekė jau buvo patekusi į Europos Sąjungos valstybės rinką. Pareiškėjas, laisvai įsigijęs prekes ES valstybėje narėje, buvo įsitikinęs, kad gali laisvai platinti prekę Lietuvos Respublikos teritorijoje be papildomo patikrinimo dėl jos patikimumo. Pareiškėjo komercinė ūkinė veikla nėra susijusi su prekyba internetu, todėl pareiškėjas neturi pakankamos patirties nei internetinės prekybos srityje, nei prekybos elektros prekėmis srityje. Pareiškėjas ne tik paskelbė spaudoje apie tai, kad jo parduotos prekės yra pavojingos, tačiau ir išreiškė ketinimą, kad visi parduoti gaminiai bus priimti atgal, atlyginant jų įsigijimo kainą. Tokiu būdu, pareiškėjo valia atlyginti galbūt padarytą žalą dėl nesaugių prekių pateikimo į prekybą buvo išreikšta tinkamai. Tarnybos komisija konstatavo, kad UAB „Laugeda“ vadovai gailisi dėl to, jog buvo nepakankamai apdairūs ir rūpestingi, pradėję platinti prekes, kurios, kaip jie manė, gali būti platinamos be apribojimų pagal abipusio pripažinimo principą be papildomos patikros dėl jų naudojimo saugumo. Be to, UAB „Laugeda“ nėra bausta administracine tvarka už analogiškus administracinius teisės pažeidimus. Pareiškėjas teigė, jog Tarnybos komisija ne visas aplinkybes, nurodytas ATPK 31 straipsnyje ir PSĮ 24 straipsnio 3 dalyje kaip lengvinančios pažeidėjo atsakomybę, pripažino ir tinkamai įvertino. UAB „Laugeda“ yra įpareigota ne tik sumokėti baudą už administracinio teisės pažeidimo padarymą, bet ir sumokėti 4 191,30 Lt Inspekcijai už jos užsakymu UAB „Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centras“ atliktus girliandos bandymus. Tarnybos komisija nagrinėdama administracinę bylą dėl paskirto turtinio įpareigojimo pareiškėjui nepasisakė. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu, jis yra nubaustas ne 1 000 Lt, bet 5 191,30 Lt pinigine nuobauda. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1150 (Žin., Nr. 83-2888) patvirtintoje Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarkoje (toliau – ir Ekspertizės tvarka) numatyta, kad ekspertizės išlaidas apmoka ekspertizės užsakovas jam skirtomis Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis (15 p.). Jeigu tiriamas produktas neatitinka privalomųjų jo saugos reikalavimų, išlaidas ekspertizės užsakovui apmoka gamintojas, platintojas ar paslaugų teikėjas (16 p.). Pareiškėjo nuomone, tokia Ekspertizės tvarkos nuostata yra ydinga ir negali būti taikoma dėl to, kad ūkio subjektai nepagrįstai išskirti į dvi nelygiavertes grupes: pažeidusius Produktų saugos įstatymo reikalavimus ir nepažeidusius tokių reikalavimų. Pareiškėjui pritaikyta turtinė sankcija – 4 191,30 Lt už patikros atlikimą savo griežtumu prilygsta maksimaliai baudai, skiriamai pažeidėjui už jam inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą (PSĮ 23 str. 1 d.). Produktų saugos įstatymas nustato, kad už įstatymo nuostatų nesilaikymą pažeidėjui gali būti skiriamos tik administracinės baudos. Įstatymas nenumato, kad asmenys, pažeidę įstatymo nuostatas, gali būti baudžiami ir kitokiu būdu – nustatant jiems kitas turtines prievoles. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad PSĮ 18 straipsnis, reglamentuojantis valstybinės produktų saugos ekspertizės skyrimą, nenumatė, kad už valstybinės ekspertizės atlikimą turėtų sumokėti įstatymo nuostatas pažeidęs asmuo. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, kaip įstaiga prie ūkio ministerijos, vykdanti valstybės funkciją – įgyvendinti ne maisto gaminių ir paslaugų rinkos priežiūros srities politiką bei dalyvauti įgyvendinant vartotojų teisių apsaugos politiką ne maisto produktų srityje, yra finansuojama iš valstybės biudžeto. Tai, kad vartotojų teisių gynimas yra valstybės funkcija, ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas (pvz., 2003 m. kovo 17 d., 2004 m. vasario 26 d. nutarimai). Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas mano, kad Ekspertizės tvarkos 16 punkto nuostata, įtvirtinanti už įstatymo pažeidimus ūkio subjektui papildomą piniginę prievolę ir įpareigojanti ūkio subjektą kompensuoti valstybės funkcijas vykdančiam viešajam juridiniam asmeniui biudžeto lėšas, panaudotas valstybės funkcijos įgyvendinimui, prieštarauja Biudžeto sandaros įstatymo 3, 13 ir 14 straipsnių, Konstitucijos 23 ir 46 straipsnių nuostatoms. Todėl pareiškėjas prašė teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintos Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarkos 16 punkto nuostatos neprieštarauja Produktų saugos įstatymo 18 straipsnio, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, 46 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 28–31) Tarnyba paaiškino, kad Inspekcijos pateiktuose dokumentuose (2013 m. gruodžio 31 d. patikrinimo akte Nr. 1BM-322 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 1BM-322), 2014 m. sausio 10 d. sprendime dėl pavojingo produkto Nr. 1BM-4 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1BM-4) ir 2014 m. sausio 10 d. Produktų saugos įstatymo pažeidimo protokole Nr. 1BM-5 (toliau – ir Protokolas Nr. 1BM-5)) nustatyta, kad pareiškėjo UAB „Laugeda“ apšvietimo girliandos yra pavojingos, t. y. neatitinka standartų LST EN 60598-20:2010+AC:2010 (20.6.1., 20.6.2., 20.7.9., 20.11.1., 20.11.2, 20.12.2., 20.12.3. punktų) ir LST EN 60598-l:2009+A1 1:2009 (3.2.1, 3.3., 5.3., 4.13.1., , 5.2.10., 5.2.10.1., 5.2.10.3., 8.2.1., 8.2.6. punktų) reikalavimų, galimas elektros smūgio pavojus, tuo pareiškėjas pažeidė PSĮ 9 straipsnio 1 punktą. Bauda pareiškėjui skirta vadovaujantis PSĮ 23 straipsnio 1 punktu, kuriame nustatyta, kad gamintojui, platintojui, pateikusiems į rinką pavojingų gaminių, skiriama nuo 500 iki 5000 litų bauda, bei PSĮ 24 straipsnio 3 dalimi. Skirdama baudą pareiškėjui UAB „Laugeda“ už Produktų saugos įstatymo pažeidimą Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija atsižvelgė į Produktų saugos įstatymu nustatytą skirtinos baudos minimumo ir maksimumo vidurkį (2 750,00 Lt), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, t. y. atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su Inspekcija, informavo vartotojus apie pavojingus gaminius spaudoje. Nors pareiškėjo padarytas pažeidimas yra pavojingo pobūdžio, tačiau, atsižvelgdama į Nutarime Nr. 12PS-11 nustatytas lengvinančias aplinkybes, Tarnybos komisija skyrė mažesnę, nei numatytas baudos vidurkis (2 750,00 Lt), t. y. 1 000,00 Lt baudą, taigi, baudos dydis yra tinkamai individualizuotas.
Atsakovas Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 106–108) Inspekcija paaiškino, kad PSĮ 18 straipsnyje nustatyta, jog valstybinė produktų saugos ekspertizė atliekama valstybės institucijų užsakymu, kai šios negali įvertinti, ar produktas yra saugus, o atlikimo ir apmokėjimo tvarka nustatoma Vyriausybės. Pareiškėjo skunde išdėstytas išlaidų už ekspertizę traktavimas yra teisiškai nepagrįstas ir atmestinas, nes Inspekcijos reikalavimas atlyginti ekspertizės išlaidas yra grindžiamas Produktų saugos įstatymą įgyvendinančiu teisės aktu – Ekspertizės tvarkos 16 punktu. Atsakovo nuomone, Ekspertizės tvarkos 15 ir 16 punktai, paskirstantys pareigą apmokėti ekspertizės išlaidas, yra logiški ir kildinami iš Inspekcijai teisės aktais nustatytos pareigos vykdyti ne maisto produktų rinkos priežiūrą ir ūkio subjektų atsakomybės, nesilaikant Produktų saugos įstatyme nustatytos pareigos tiekti į rinką tik saugius gaminius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 5 d. sprendimu (I t., b. l. 178–184) pareiškėjo UAB „Laugeda“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčija Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimą Nr. 12PS-11, kuriuo Tarnyba UAB „Laugeda“ už Produktų saugos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto pažeidimą skyrė 1 000 Lt baudą,
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs tik dėl Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 12PS-11 paskirtos baudos dydžio.
Produktų saugos įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas reikalavimas, kad į rinką teikiamas produktas turi būti saugus. Saugaus gaminio apibrėžimas pateiktas PSĮ 3 straipsnio 5 dalyje – tai bet koks gaminys, kurio naudojimas įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ilgalaikį naudojimą, taip pat surinkimo, įrengimo bei priežiūros naudojant reikalavimus, nesukelia jokios rizikos arba kelia vartotojų gyvybei ir sveikatai tik minimalią riziką, kuri yra suderinama su gaminio vartojimu ir laikoma priimtina bei atitinkančia aukštą vartotojų saugos ir sveikatos apsaugos lygį, ypač atkreipiant dėmesį į: 1) gaminio parametrus, jo sandarą, pakuotę, surinkimo ir naudojimo tvarką, priežiūrą naudojant; 2) poveikį kitiems gaminiams, jei yra pagrindas numatyti, kad jis bus naudojamas su kitais gaminiais; 3) gaminio pateikimą vartotojui, ženklinimą, įspėjimus, užrašus ant gaminio ar pakuotės, naudojimo ir sunaikinimo po naudojimo instrukciją ir kitą gamintojo pateiktą informaciją; 4) vartotojų grupes, ypač vaikus ir pagyvenusius žmones, kuriems gaminio vartojimas gali sukelti didesnę riziką. PSĮ 8 straipsnyje yra nustatyta gamintojo pareiga užtikrinti gaminių saugą. Pagal šio straipsnio 1 punktą, gamintojas privalo teikti į rinką tik saugius gaminius, o 7 punkte įtvirtinta pareiga vykdyti kontrolės institucijų nurodymus ir reikalavimus. PSĮ 9 straipsnyje yra nustatyta platintojo pareiga užtikrinti gaminių saugą nurodytais būdais. Šio straipsnio 1 punktas įpareigoja platintoją teikti į rinką tik saugius gaminius, o 7 punkte įtvirtinta pareiga vykdyti institucijų nurodymus ir reikalavimus. PSĮ 23 straipsnis skirtas reglamentuoti baudas už Produktų saugos įstatymo pažeidimus. Minėto straipsnio 1 dalyje numatyta nuo 500 iki 5 000 litų bauda gamintojui, platintojui, pateikusiems į rinką pavojingų gaminių.
Teismas Produktų saugos įstatymo taikymo kontekste pažymėjo, kad pareiškėjas pripažintas pažeidęs PSĮ 9 straipsnio 1 punktą kaip platintojas, kurio apibrėžimą pateikia PSĮ 2 straipsnio 10 dalis. Pareiškėjas atsakovo atlikto tyrimo metu ir skunde teismui iš esmės pripažino įvykdęs jam inkriminuojamus pažeidimus. Skunde išreikštą pareiškėjo abejonę, kad UAB „Laugeda“ neimportavo prekių, o įsigijo iš kito Europos Sąjungos šalies juridinio vieneto – importuotojo, todėl ne jai turi būti skiriama bauda, teismas atmetė kaip nepagrįstą, motyvuodamas tuo, kad pagal PSĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatas baudos skiriamos tiek gamintojams, tiek platintojams, taip pat pažymėdamas, jog ginčo dėl to, jog pareiškėjas laikytinas platintoju, byloje nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo (toliau – ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, VTAĮ) 11 straipsnį, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba yra valstybės įstaiga prie Teisingumo ministerijos, įgyvendinanti valstybės politiką vartotojų teisių apsaugos srityje ir užtikrinanti vartotojų teisių apsaugą, to paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5, 6, 7 punktuose numatytoms funkcijoms įgyvendinti tarnybos direktorius sudaro kolegialų organą – komisiją. VTAĮ 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad Tarnyba taiko įstatymų nustatytas poveikio priemones. Skundžiamą Nutarimą Nr. 12PS-11 priėmė Tarnybos komisija. Be to, PSĮ 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių produktų saugą, įgyvendinimą koordinuoja Tarnyba.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nesutiko su paskirtos baudos dydžiu, prašė Nutarimu Nr. 12PS-11 paskirtą 1 000 Lt baudą pakeisti, paskiriant švelnesnę baudą. Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta bauda yra mažesnė nei vidurkis baudos (2 750 Lt) , skiriamos pagal PSĮ 23 straipsnio 1 dalį. Skiriant baudą už pavojingų produktų pateikimą į rinką yra atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (PSĮ 24 straipsnio 3 dalis), kurios apibūdintos PSĮ 24 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje. Atsakovas baudą paskyrė įvertinęs lengvinančią aplinkybę, kad UAB „Laugeda“ bendradarbiavo su Inspekcija, informavo vartotojus apie pavojingus gaminius spaudoje. Teismas, įvertinęs paminėtas teisės aktų nuostatas ir bylai reikšmingas aplinkybes, konstatavo, kad Tarnyba pagrįstai taikė lengvinančias aplinkybes ir paskyrė mažesnę nei baudos vidurkis baudą – 1 000 Lt, nes pareiškėjas pažeidimą pripažino, bendradarbiavo su Inspekcija, informavo vartotojus apie pavojingus gaminius spaudoje, taip pat Tarnyba atsižvelgė į gaminio pavojingumą, kad UAB „Laugeda“ šiuos gaminius platino internete, kad buvo parduota 101 girlianda. Teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentą, jog nebuvo padaryta konkrečios žalos vartotojams, todėl bauda turėtų būti mažintina, pažymėjo, kad PSĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatytos baudos dydžio nelemia žalos tretiesiems asmenims padarymas ar nepadarymas, užtenka pavojingo produkto į rinką pateikimo fakto nustatymo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui skirtos baudos dydis (1 000 Lt) yra proporcingas padarytam pažeidimui ir atitinka nuobaudos tikslus, todėl teismas pripažino, jog mažinti baudą nėra pagrindo.
Pareiškėjas taip pat ginčijo Inspekcijos 2014 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 7R-182, įpareigojantį pareiškėją kompensuoti valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo išlaidas – 4 191,30 Lt. Teigė, kad Produktų saugos įstatymas nustato, jog už įstatymo nuostatų nesilaikymą pažeidėjui gali būti skiriamos tik administracinės baudos, įstatymas nenumato, kad asmenys, pažeidę įstatymo nuostatas, gali būti baudžiami ir kitokiu būdu – nustatant jiems kitas turtines prievoles. PSĮ 18 straipsnis, reglamentuojantis valstybinės produktų saugos ekspertizės skyrimą, nenumato, kad už ekspertizės atlikimą turėtų sumokėti įstatymo nuostatas pažeidęs asmuo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutiko ir pabrėžė, kad į rinką teikiamas produktas turi būti saugus (PSĮ 4 str. 1 d.). PSĮ 9 straipsnyje yra įtvirtinta platintojo pareiga užtikrinti gaminių saugą nurodytais būdais. Šio straipsnio 1 punktas įpareigoja platintoją teikti į rinką tik saugius gaminius, o 7 punkte numatyta pareiga vykdyti institucijų nurodymus ir reikalavimus. Valstybinė produktų saugos ekspertizė atliekama valstybės institucijų (šiuo atveju Inspekcijos) užsakymu, kai šios negali įvertinti, ar produktas yra saugus. Šios ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė (PSĮ 18 str.). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtino valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarką, kurios 16 punkte nustatyta, kad jeigu produktas neatitinka privalomųjų jo saugos reikalavimų, išlaidas ekspertizės užsakovui apmoka gamintojas, platintojas ar paslaugų teikėjas ne vėliau kaip per mėnesį nuo ekspertizės išvadų gavimo dienos.
Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas ekspertizės akto nustatyta tvarka neginčijo, su juo sutiko. Minėtame akte aiškiai konstatuota, kad UAB „Laugeda“ platinamos apšvietimo girliandos Art. Nr. 9636 neatitinka LST EN 60598-2-10:2010+AC:2010 ir LST EN 60598-1:2009+A11:2009 reikalavimų, yra pavojingos, galimas elektros smūgio pavojus, todėl pagal Ekspertizės tvarkos 16 punkto nuostatas pareiškėjas privalo apmokėti ekspertizės išlaidas. Pareiškėjo teiginius, kad jis nubaustas ne 1 000 Lt, o 5 191,30 Lt pinigine nuobauda, teismas pripažino nepagrįstais, motyvuodamas tuo, kad išlaidos (4 191,30 Lt) už ekspertizės atlikimą nėra bauda pagal PSĮ 23 straipsnio nuostatas. Ekspertizės tvarkos 16 punkto nuostatos imperatyviai nustato, kad jeigu produktas neatitinka privalomųjų jo saugos reikalavimų, išlaidas ekspertizės užsakovui apmoka gamintojas, platintojas ar paslaugų teikėjas. Šiuo atveju teismas nustatė, kad gaminių (apšvietimo girliandų) platintoja UAB „Laugeda“ nesilaikė Produktų saugos įstatyme nustatytos pareigos tiekti į rinką tik saugius gaminius, todėl privalo atlyginti ekspertizės išlaidas, kurios negali būti laikomos bauda.
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas Inspekcijos Sprendimas Nr. 7R-182, įpareigojantis pareiškėją apmokėti apšvietimo girliandos ekspertizės išlaidas, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais.
Taip pat teismui nekilo abejonių dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1150 (Žin., Nr. 83-2888) patvirtintos Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarkos 16 punkto nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 18 straipsniui, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 2 daliai, 13 straipsniui, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, 46 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatoms. Todėl teismas konstatavo, jog kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra pagrindo.
Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nusprendė, kad Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimas Nr. 12PS-R-11 ir Inspekcijos 2014 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 7R-182 yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti ar keisti pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
III.
Pareiškėjas UAB „Laugeda“ (toliau – ir apeliantas) elektorinių ryšių priemonėmis paduotame apeliaciniame skunde (I t., b. l. 186–189) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Dėl paskirtos nuobaudos dydžio apeliantas teigia, kad atsakovai, viešieji juridiniai asmenys, privalėjo vadovautis ne tik Produktų saugos įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatomis (VAĮ 3 str. 1 d. 1 p., 36² str., 36³ str.) ir apelianto atžvilgiu taikyti ultima ratio principą, nepriklausomai nuo to, kad šis principas Produktų saugos įstatyme tiesiogiai nėra minimas. Viešojo administravimo įstatymo, kaip bendrosios teisės normos, prieš specialiąsias teisės normas viršenybė viešiesiems juridiniams asmenims įtvirtinta VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Aplinkybės, kurias tiek teismas, tiek atsakovai pripažino lengvinančiomis, taip pat apelianto kaltės laipsnis (t. y. kad UAB „Laugeda“ buvo įsitikinusi, jog Europos Sąjungos valstybėje pirkdama produktą perka jį saugų), žalos atsiradimas ar nebuvimas, UAB „Laugeda“ veiksmai sužinojus, kad produktas nėra saugus, patvirtina, jog Viešojo administravimo įstatymo bei Produktų saugos įstatymo nustatyti tikslai yra pasiekti.Dėl ekspertinio tyrimo išlaidų atlyginimo apeliantas pažymi, kad atsakovai veikdami savo kompetencijos ribose vykdė valstybinę funkciją. Šios bylos kontekste ekspertizė, siekiant išsiaiškinti, kiek pavojingas ar nepavojingas rinkai tiekiamas produktas, buvo būtina. Galimybė pasitelkti privačias įmones ekspertizės atlikimui įtvirtinta ir PSĮ 18 straipsnyje. Tokiu būdu, ekspertizė, atliekama nepriklausomos laboratorijos, yra būtina valstybės funkcijos vykdymui užtikrinti ir negali būti papildoma finansinė našta ūkio subjektui.
Šalies argumentai
3. Apelianto nuomone, Vyriausybės nutarimu Nr. 1150 patvirtintos Ekspertizės tvarkos 16 punktas, už įstatymo pažeidimą sukurdamas ūkio subjektui papildomą piniginę prievolę ir įpareigodamas ūkio subjektą kompensuoti valstybės funkcijas vykdančiam viešajam juridiniam asmeniui biudžeto lėšas, panaudotas valstybės funkcijos įgyvendinimui, prieštarauja Biudžetu sandaros įstatymo 3, 13 ir 14 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsnių nuostatoms. Todėl apeliantas prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1150 (Žin., Nr. 83-2888) patvirtintos Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarkos 16 punkto nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos produktų saugos įstatymo 18 straipsnio, Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 13 straipsnio, 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio, 46 straipsnio 1, 3, 5 dalių nuostatoms.
Atsakovas Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 2–6) Tarnyba pakartoja tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi savo atsiliepime į skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus Tarnyba papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 36² straipsnio 5 dalimi, ultima ratio principas netaikomas ūkio subjektų veiklos patikrinimų metu, jeigu jo taikymas trukdo siekti ūkio subjektų veiklos priežiūros tikslų, susijusių su teisės aktų reikalavimų laikymosi priežiūra, laikytis specialiuosiuose priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintų atitinkamai priežiūrai keliamų reikalavimų.
Šalies argumentai
Atsakovas Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 7–9) Inspekcija pažymi, jog PSĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į rinką teikiamas produktas turi būti saugus, o 9 straipsnyje imperatyviai nustatytos platintojo pareigos, tarp jų ir pareiga tiekti į rinką tik saugius gaminius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. liepos 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-778/2010 konstatavo, kad atsakomybei pagal Produktų saugos įstatymą už pavojingo produkto pateikimą į rinką pasekmės nėra būtinos, privalu konstatuoti tik pavojingo produkto pateikimo į rinką faktą. Ginčo atveju Inspekcijos surinkta medžiaga neabejotinai patvirtina, kad apeliantas platino produktus (apšvietimo girliandas), kurie neatitiko Produktų saugos įstatyme saugiam gaminiui nustatytų reikalavimų, yra nesaugūs ir kelia rimtą riziką (elektros smūgio pavojų) vartotojų sveikatai ir gyvybei, todėl šis apelianto padarytas Produktų saugos įstatymo pažeidimas negali būti vertinamas kaip mažareikšmis teisės aktų reikalavimų pažeidimas. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija mano, jog Tarnybos paskirta 1 000 Lt bauda, kuri artima PSĮ 23 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai minimaliai baudai, atitinka apelianto padarytą pažeidimą, yra teisinga ir pagrįsta. Dėl apelianto argumentų, susijusių su išlaidų apmokėjimu už valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimą, Inspekcija pažymi, kad Ekspertizės tvarkos 16 punktas, nustatantis pareigą gamintojui, platintojui ar paslaugų teikėjui, pateikusiam į rinką pavojingą gaminį, apmokėti ekspertizės išlaidas, yra logiškas ir kildinamas iš teisės aktais nustatytos pareigos gamintojui, platintojui ar paslaugų teikėjui tiekti į rinką tik saugius gaminius pažeidimo. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl yra teisėtas, apeliantas nepateikė argumentų, suteikiančių pagrindą panaikinti šį teismo sprendimą
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė siekdamas, kad būtų pakeistas Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimas Nr.12PS-11, kurio UAB „Laugeda“ už Produktų saugos įstatymo 9 straipsnio 1 punkto pažeidimą skirta 1000 Lt bauda, ir paskirta bauda būtų sumažinta.
Pareiškėjas šioje byloje taip pat apskundė Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos 2014 m. vasario 26 d. raštą Nr.7R-182 „Dėl apmokėjimo už ekspertizę“, įrodinėdamas, kad Inspekcija nepagrįstai pateikė UAB „Laugeda“ sąskaitą apmokėti produkto saugos ekspertizės išlaidas.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė reikalavimą pakeisti Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimą Nr. 12PS-11, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad atsakovas privalėjo vadovautis ne tik Produktų saugos įstatymu, bet ir Viešojo administravimo įstatymu bei taikyti ultima ratio principą (VAĮ 3 str. 1 d. 1 p., 36² str., 36³ str.). Apelianto nuomone,UAB „Laugeda“ kaltės laipsnis (UAB „Laugeda“ buvo įsitikinusi, jog ES valstybėje narėje perka saugų produktą), žalingų pasekmių nebuvimas, UAB „Laugeda“ veiksmai sužinojus, kad produktas nėra saugus, Tarnybos ir teismo pripažintos lengvinančios aplinkybės, patvirtina, jog Viešojo administravimo įstatymo bei Produktų saugos įstatymo nustatyti tikslai yra pasiekti.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo prašymo pakeisti Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimą Nr. 12PS-11, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Teismas išsamiai išnagrinėjo Produktų saugos įstatymo reikalavimų kontekste pareiškėjo argumentus, kuriais remdamasis jis prašė pakeisti atsakovo 2014 m. vasario 20 d. nutarimą Nr. 12PS-11, ir priėjo prie motyvuotų išvadų, kad 1000 Lt bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui, atitinkanti nuobaudos tikslus poveikio priemonė. Teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 12PS-11 pareiškėjui paskirta bauda yra mažesnė už baudos, kuri pagal Produktų saugos įstatymo 23 straipsnio 1 dalį gali būti skiriama gamintojui, platintojui, pateikusiems į rinką pavojingu gaminių (nuo 500 iki 5 000 Lt), vidurkis (2 750 Lt). Apeliantas nepateikė įrodymų, kad Tarnyba ar pirmosios instancijos teismas neįvertino kokių nors aplinkybių, kurios galėjo būti reikšmingos individualizuojant skiriamos baudos dydį.
Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo argumentus, kuriais pareiškėjas grindė savo poziciją, nesutikdamas su paskirtos baudos dydžiu, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, iš naujo neaptaria pareiškėjo apeliaciniame skunde iš naujo kartojamų aplinkybių dėl kurių pasisakė pirmosios instancijos teismas.
Dėl apelianto akcentuojamos aplinkybės, kad gaminį (apšvietimo girliandas), kuris atlikus ekspertizę buvo pripažintas pavojingu (galimas elektros smūgio pavojus), pirko kitoje ES valstybėje narėje ir buvo įsitikinęs, kad gaminys yra saugus, teisėjų kolegija pažymi, kad šis apelianto argumentas, kurį beje teismas taip pat įvertino, nekeičia pareigų, kurios kyla platintojui pagal įstatymą, apimties ir nėra pagrindas keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei Tarnybos 2014 m. vasario 20 d. nutarimą Nr.12PS-11. UAB „Laugeda“ Produktų saugos įstatymo prasme buvo ginčui aktualaus gaminio platintoja, o pagal šį įstatymą platintojai privalo teikti į rinką tik saugų produktą (PSĮ 9 straipsnio 1 punktas).
Produktų saugios įstatymas yra suderintas 2001 m. gruodžio 3 d. Europos Parlamento ir tarybos direktyva Nr.2001/95/EB dėl bendros gaminių saugos (toliau ir – Direktyva Nr.2001/95/EB). Pagal Direktyvos 2 straipsnyje pateiktas sąvokas; f) „platintojas“ – kiekvienas tiekimo grandinės profesionalas, kurio veikla neturi poveikio gaminio saugos ypatybėms; e) „gamintojas“: i) Bendrijoje įsisteigęs gaminio gamintojas arba kitas asmuo, kuris prisistato kaip gamintojas prie gaminio užrašydamas savo pavardę/pavadinimą, prekės ženklą ar kitą skiriamąjį ženklą, arba asmuo, kuris gaminį perdirba; ii) gamintojo atstovas, kai gamintojas nėra įsisteigęs Bendrijoje, arba, jei Bendrijoje įsisteigusio atstovo nėra, – gaminio importuotojas; iii) kiti tiekimo grandinės profesionalai, jei jų veikla gali daryti poveikį gaminio saugos ypatybėms. Taigi Direktyvos Nr. 2001/95/EB prasme gamintojui priskiriamas ir gaminio importuotojas. Direktyvos Nr. 2001/95/EB 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad platintojai privalo tinkamai rūpintis, kad būtų galima užtikrinti taikomų saugos reikalavimų vykdymą, visų pirma jie privalo netiekti tokių gaminių, kurie, kaip jiems, profesionalams, iš jų turimos informacijos yra žinoma arba turėtų būti žinoma, neatitinka tų reikalavimų. Be to, neperžengdami savo atitinkamos veiklos ribų, jie dalyvauja stebėdami išleistų į rinką gaminių saugą, ypač perduodami informaciją apie susijusią su gaminiais riziką, saugodami ir pateikdami dokumentus, reikalingus gaminių kilmei nustatyti, ir bendradarbiaudami vykdant veiksmus, kurių gamintojai ir kompetentingos institucijos imasi tokiai rizikai išvengti. Neperžengdami savo atitinkamos veiklos ribų, jie imasi priemonių, leidžiančių jiems veiksmingai bendradarbiauti. Taigi tiek Direktyvoje Nr. 2001/95/EB, tiek nacionalines teisės akte (Produktų saugios įstatymo 9 str. 1 p.) yra įtvirtinta platintojo pareiga teikti į rinką tik saugius gaminius. Gamintojų pareigos ir atsakomybė aptarta kitose šių teisės aktų normose.
Apelianto argumentą, esą atsakovas turėjo vadovautis ne tik Produktų saugos įstatymo, bet ir Viešojo administravimo nuostatomis ir taikyti apelianto atžvilgiu ultima ratio principą, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Apelianto nurodytas principas yra įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 36² straipsnio, kuris nustato ūkio subjektų veiklos priežiūros principus. Minėtos įstatymo normos 36² straipsnio 5 punkte įtvirtintas metodinės pagalbos teikimo principas. Šioje įstatymo normoje nurodyta, jog šis principas reiškia, kad priežiūrą atliekantys subjektai bendradarbiauja su ūkio subjektais, konsultuoja ūkio subjektus priežiūrą atliekančio subjekto kompetencijos klausimais, įgyvendina kitas prevencinio pobūdžio priemones, padedančias ūkio subjektams laikytis teisės aktų reikalavimų, o poveikio priemones taiko kaip ultima ratio priemonę. Šis principas netaikomas ūkio subjektų veiklos patikrinimų metu, jeigu jo taikymas trukdo siekti ūkio subjektų veiklos priežiūros tikslų, susijusių su teisės aktų reikalavimų laikymosi priežiūra, laikytis specialiuosiuose priežiūrą reglamentuojančiuose įstatymuose ir jų įgyvendinamuosiuose teisės aktuose, Europos Sąjungos teisės aktuose ar Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtintų atitinkamai priežiūrai keliamų reikalavimų. Atsakovas, priešingai nė apeliantas, pagrįstai atkreipia dėmesį į šios Viešojo administravimo įstatymo normos taikymo išimtį, ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą pagrįstai teigia, kad poveikio priemonė pareiškėjui (platintojui), pateikusiam į rinką pavojingą gaminį, turėjo būti taikoma, nes tai numato specialusis įstatymas (Produktų saugos įstatymas) ir pagrįstai buvo pritaikyta pagal šį įstatymą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė reikalavimą panaikinti Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos prie Ūkio ministerijos 2014 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 7R-182, teigia, kad valstybės institucijos (Inspekcijos) funkcijų vykdymui būtinos ekspertizės nustatant, ar gaminys yra saugus, išlaidų atlyginimo našta negali būti perkelta ūkio subjektui.
Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundžiamo Inspekcijos 2014 m. vasario 26 d. rašto Nr. 7R-182 „Dėl apmokėjimo už ekspertizę“ turinį, pirmiausia pažymi tai, kad šis raštas yra vienas iš susirašinėjimo tarp Inspekcijos ir UAB „Laugeda“ dokumentų dėl apmokėjimo už ekspertizę. Byloje nustatyta, kad Inspekcija 2014 m. sausio 16 d. raštu Nr.7R-59, vadovaudamasi Ekspertizės tvarkos 16 punktu, pateikė UAB „Laugeda“ apmokėti kompensavimo sąskaitą SF-10000782 4191 Lt sumai už apšvietimo girliandos bandymus, kuriuos atliko UAB „Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centras“, pateikdamas Inspekcijai apmokėjimui 2013 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą SB Nr. 13/110 4191,30 Lt sumai (įskaitant 727,42 Lt PVM). UAB „Laugeda“ 2014 m. sausio 30 d. raštu kreipėsi į Inspekciją, pareikšdama, kad kompensavimo sąskaitoje SF-10000782 nurodyta suma neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, ir prašė pateikti UAB „Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centras“ sąskaitos kopiją bei jos pagrįstumą įrodantį dokumentą, taip pat paaiškinti kokiu būdu parenkamas asmuo, atliekantis ekspertizę. Inspekcija 2014 m. vasario 5 d. raštu Nr.7R-118 išsiuntė UAB „Laugeda“ UAB „Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centras“ pateiktą sąskaitą faktūrą, paaiškino, kad ekspertizę atlikęs juridinis asmuo buvo parinktas viešojo konkurso būdu. Pareiškėjo skundžiamas Inspekcijos 2014 m. vasario 26 d. raštas Nr. 7R-182 yra atsakymas į UAB „Laugeda“ 2014 m. vasario 21 d. raštą, kuriuo ši įmonė dar kartą kreipėsi į Inspekciją, pakartotinai prašydama pateikti UAB „Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centras“ sąskaitos pagrįstumą įrodantį dokumentą. Inspekcija 2014 m. sausio 16 d. rašte Nr.7R-59 pakartotinai paaiškino, kad ji negali pateikti UAB „Laugeda“ tokio dokumento, nes ekspertizę atlikusi įmonė veikia pagal savo vidines bei akreditavimo taisykles. Pakartotinai paaiškino, kad Inspekcija įmonę ekspertizės atlikimui parinko viešojo konkurso būdu, šios įmonės pateiktą sąskaitą Inspekcija pateikė UAB „Laugeda“ apmokėjimui vadovaudamasi Ekspertizės tvarkos 16 punktu. Be to, informavo pareiškėją, kad jei jis nevykdys Ekspertizės tvarkos 16 punkto nuostatų, Inspekcija kreipsis į teismą dėl šios sumos išieškojimo iš UAB „Laugeda“. Iš minėtų susirašinėjimo dokumentų matyti, kad Inspekcija, vadovaudamasi Ekspertizės tvarkos 16 punktu, sąskaitą (reikalavimą) UAB „Laugeda“ apmokėti už ekspertizę pateikė 2014 m. vasario 5 d. raštu Nr.7R-118, o ne pareiškėjo skundžiamu 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 7R-182. Atsižvelgiant į minėtas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundžiamas raštas vertintinas tik kaip atsakovo atsakymas į pareiškėjo 2014 m. vasario 21 d. raštą, kuriuo pareiškėjas prašė suteikti papildomą informaciją dėl Inspekcijos 2014 m. vasario 5 d. raštu Nr.7R-118 pateiktos sąskaitos apmokėti gaminio, neatitinkančio privalomųjų saugos reikalavimų, ekspertizės išlaidas. Inspekcija 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. 7R-182 informavo pareiškėją, kad jo prašomos informacijos neturi ir pateikti negali. Vertinant Inspekcijos 2014 m. vasario 26 d. rašto Nr. 7R-182 turinį nėra pagrindo išvadoms, kad Inspekcija nesuteikė pareiškėjui prašomos informacijos, nes pranešimas apie tai, kad UAB „Laugeda“ neturi UAB „Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centras“ sąskaitos pagrįstumą įrodančių dokumentų, yra informacijos suteikimas. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pažymi, kad naikinti Inspekcijos 2014 m. vasario 26 d. raštą Nr. 7R-182 nėra pagrindo. Nors pirmosios instancijos teismas šį raštą paliko galioti remdamasis kitais motyvais, tačiau dėl Produktų saugos įsistatymo 23 straipsnio ir Ekspertizės tvarkos 16 punkto nuostatų pasisakė teisingai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad ekspertizės išlaidos negali būti traktuojamos kaip bauda už įstatymo pažeidimą, numatyta Produktų saugos įstatymo 23 straipsnyje, todėl pareiškėjas nepagrįstai nurodo, esą UAB „Laugeda“ buvo nubausta ne 1 000 Lt, o 5 191,30 Lt bauda.
Produktų saugos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nustatė, kad valstybinę produktų saugos ekspertizė atlieka Vyriausybės įgaliotos institucijos. Jos atlikimo ir apmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Vykdydama šį įstatymų leidėjo pavedimą Vyriausybė 2001 m. rugsėjo 21 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtino Valstybinės produktų saugos ekspertizės atlikimo ir apmokėjimo tvarką, taip pat suteikė teisę atlikti valstybinę ne maisto produktų saugos ekspertizę šio Nutarimo 2 punkte nurodytoms įstaigoms ir įmonėms, tarp jų uždarajai akcinei bendrovei Elektrotechninių gaminių sertifikavimo centrui (buitinių elektroninių gaminių).
Ekspertizės tvarkos 15 punktas nustato, kad ekspertizės išlaidas apmoka ekspertizės užsakovas jam skirtomis Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Jeigu papildomos ar pakartotinės ekspertizės išvados atitinka pirminės ekspertizės išvadas, išlaidas savo lėšomis apmoka šios ekspertizės pageidavęs gamintojas, platintojas ar paslaugų teikėjas. Ekspertizės tvarkos 16 punkte nurodyta, kad jeigu produktas neatitinka privalomųjų jo saugos reikalavimų, išlaidas ekspertizės užsakovui apmoka gamintojas, platintojas ar paslaugų teikėjas ne vėliau kaip per mėnesį nuo ekspertizės išvadų gavimo dienos. Iš minėto teisinio reguliavimo matyti, kad išlaidas ekspertizės užsakovui gamintojas, platintojas ar paslaugų teikėjas apmoka tik tuo atveju, kai atlikus ekspertizę nustatoma, kad produktas neatitinka privalomųjų jo saugos reikalavimų.
Teisinis reguliavimas, kad pavojingą produktą paleidęs į rinką gamintojas, platintojas turi atlyginti tokio produkto saugos ekspertizės išlaidas, kai nustatoma, kad produktas neatitinka privalomųjų jo saugos reikalavimų, teisėjų kolegijai nekelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pažymėtina ir tai, kad bylos proceso šalies individualioje byloje pateiktas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, teismui nėra privalomas ir priklauso individualią bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurios taikymą lemia teismo pagrįsta abejonė dėl nagrinėjamoje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (ABTĮ 4 str.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegijai dėl apelianto nurodyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai pagrįstų abejonių nekyla.
Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Laugeda“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.