Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas Pašalpos dydį, vadovavosi Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 str. 5 d. bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 (toliau – Nuostatai) 7 p. ir 10 p. Atsakovas, apskaičiuodamas Pašalpos dydį, taikė ne vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, kuris yra 112,31 Eur, o gerokai mažesnį maksimalų vienos dienos kompensuojamojo uždarbio dydį, kuris yra tik 67,81 Eur. Pareiškėjos supratimu, Vilniaus skyrius nepagrįstai apribojo (o Fondo valdyba tokį ribojimą pripažino teisėtu) paskirtos Pašalpos dydį ir tokiu būdu pažeidė jos teises, nes, apskaičiuodamas Pašalpos dydį, taikė Įstatymo 6 str. 5 d. ir Nuostatų 7 bei 10 p., nors jau žinojo apie Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. KT8-N5/2016 (toliau - Nutarimas), kuriuo pripažino, kad Įstatymo ir Nuostatų nuostatos (t. y. Įstatymo 6 str. 5 d. ir Nuostatų 7 bei 10 p.), susijusios su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų motinystės pašalpų dydžio ribojimu, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog Pašalpa apskaičiuota ir atsakovo bei Fondo valdybos sprendimai priimti remiantis teisės aktais, kurie prieštarauja Konstitucijai. Todėl Fondo valdybos sprendimas naikintinas, o atsakovo sprendimas iš dalies naikintinas.

Pasak pareiškėjos, Konstitucinis Teismas aiškiai pasisakė, kodėl atidedamas Nutarimo paskelbimas, t. y. vien dėl to, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu ir reikia pasirengti neapribotų motinystės pašalpų skyrimui ir mokėjimui. Šios priežastys atspindi tik finansinę Nutarimo įgyvendinimo pusę ir niekaip nepaneigia ar net nešvelnina to fakto, kad, Konstitucinio Teismo nuomone, Įstatymo 6 str. 5 d. bei Nuostatų 7 p. ir 10 p. nuostatos tiek, kiek jos riboja skiriamos ir mokamos motinystės pašalpos dydį, prieštarauja Konstitucijai.

Vilniaus skyrius ir Fondo valdyba, priimdami sprendimus, vadovavosi teisės aktais, neatitinkančiais Konstitucijos, ir tuo būdu pažeidė konstitucinį teisinės valstybės principą, suponuojantį tai, kad visos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise. Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens sprendimai ta apimtimi, kuria jie prieštarauja Nutarimui, yra neteisėti.

VSDFV Vilniaus skyrius nesutinka su pareiškėjos skundu ir mano, jog jis yra nepagrįstas.

Pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota vadovaujantis galiojančiomis Ligos ir motinystės įstatymo 6 str. 5 d., Nuostatų 7 ir 10 p. nuostatomis, kurios, iki oficialiai Teisės aktų registre bus paskelbtas Konstitucinio Teismo 2016-03-15 nutarimas Nr. KT8-N5/2016, ir toliau yra taikytinos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir skirti jai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016-04-06 iki 2016-08-09 netaikant Ligos ir motinystės įstatymo 6 str. 5 d. nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio ir už šį laikotarpį išmokėti jai motinystės pašalpos nepriemoką.

Vilniaus skyrius prašo atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas teismui 2017-01-23 pateikė duomenis (b. l. 63 – 65) apie perskaičiuotą pareiškėjai skundžiamais sprendimais paskirtą motinystės pašalpą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas atmestinas

Byloje ginčas kilo dėl Vilniaus skyriaus 2016-04-12 sprendimo Nr. 6-24-5686 (b. l. 5) ir ikiteismine tvarka išnagrinėjus pareiškėjos skundą priimto Fondo valdybos 2016-05-26 sprendimo Nr. (11.1)1-3150 (b. l. 9) teisėtumo ir pagrįstumo.

Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Taigi, sprendžiant pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą, pirmiausia, būtina įvertinti skundžiamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) (toliau – ir ABTĮ) nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad, nagrinėdamas individualų ginčą, teismas vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius byloje esančius įrodymus, tačiau negali analizuoti visų įmanomų prielaidų, galinčių turėti įtakos tiriamų viešojo administravimo sprendimų teisėtumui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. nutartis adm. b. Nr. A492-163/2013 ir kt.).

Byloje nustatyta, jog Vilniaus skyrius 2015-01-04 sprendimu Nr. PA_SP-149 (b. l. 66) perskaičiavo pareiškėjas skirtiną pašalpos sumą. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė minėtas sumas yra gavusi ir sutinka su perskaičiavimo teisingumu. Be to, nurodė, jog nepageidauja skundo atsisakyti (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:03 min iki 02:05 min).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 5 str. 3 d. 1 p. ir 22 str. 1 d. visi viešojo administravimo subjektų priimti aktai, nepaisant tų aktų formos, taip pat veiksmai (neveikimas), sukeliantys asmeniui teisines pasekmes, t. y. darantys įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, gali būti skundžiami teismui. Remiantis šiomis teisės normomis, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-09-25 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; 2009-07-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009).

Tarp šalių kilęs ginčas iš esmės dėl netinkamai apskaičiuotos motinystės pašalpos. Nustatyta, jog skundo padavimo metu, pareiškėjos pažeistos teisės pasireiškė tuo, jog buvo netinkamai apskaičiuota ir išmokėtą pašalpa. Atsakovui priėmus naują sprendimą, perskaičiavus pašalpą ir ją išmokėjus, konstatuotina, jog išnyko tarp šalių kilęs ginčas. Nors pareiškėja prašo panaikinti ir administracinius aktus, tačiau teismo vertinimu, jie pareiškėjai nesukelia teisinių pasekmių ir nedaro jokios įtakos jos teisiniam statusui, t. y. nepažeidžia jos teisių ir teisėtų interesų. Taigi, šių reikalavimų išnagrinėjimas bei teismo sprendimas negali pakeisti tarp šalių susiklosčiusio materialinio teisinio santykio ir apginti pareiškėjos teisių, kurios nėra pažeistos. Pažymėtina, kad teismas turi teisę panaikinti ne bet kokios administracinius aktus, o tik tuos, kurie, be kita ko, pažeidžia pareiškėjos teises (ABTĮ 5 str., 22 str. 1 d.). Nustačius, jog šie administraciniai aktai nepažeidžia pareiškėjos teisių, teismui nesuteikiama teisė juos panaikinti.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad išnykus ginčo dalykui skundo reikalavimas yra atmestinas, o su šiuo reikalavimu susijusių argumentų bei motyvų vertinimas teisiškai yra nereikšmingas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-08-22 sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1450/2008). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas atmestinas.

ABTĮ 44 str. 1 d. numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju, sprendimas priimtas atsakovo naudai, kadangi skundas atmetamas.

ABTĮ 44 str. 3 d. numatyta, jog šio straipsnio 2 dalyje numatyta pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka ir tuo atveju, kai pareiškėjas atsisako prašymo (skundo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus prašymą (skundą) teismui. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, jog neketina atsisakyti skundo (teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:03 min iki 02:05 min). Taigi nors pareiškėjos atstovė tvirtino, jog netinkamai perskaičiuotos pašalpos dalį gavo, tačiau skundo neatsisakė (skundo atsisakymo neišreiškė raštu bei aiškiai nenurodė ir teismo posėdžio metu). Skundo neatsisakymas reiškia, jog pareiškėja laiko, jog jos teisės yra pažeistos. Šiame sprendime padarius priešingą išvadą, jog pareiškėjos teisės nėra pažeistos, ir skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos pareiškėjos naudai nepriteisiamos ir šiuo pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 85–87 str., 88 str., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016-07-01) 132 str. 1 d., 133 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos V. Š. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.