- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-07
- Bylos Nr.
- AN2-51-360/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-06-3-001277-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Savinijus Katauskas
- Pažeidėjas
- D. D.
- Advokatai
- Dovydas Cvetkovas
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Savinijus Katauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos D. D. atstovo advokato Dovydo Cvetkovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vyriausiasis specialistas L. L. 2018 m. liepos 11 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą D. D. už tai, kad ji 2018 m. balandžio 26 d., 7.40 val., (duomenys neskelbtini), dirbdama barmene UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje kavinėje, V. B. pardavė 0,5 l vyno „Ant bangos“ vienkartiniame plastikiniame inde bei pati išnešė indą su alkoholiniu gėrimu iš kavinės patalpų į lauką ir perdavė jį pirkėjui. Taip D. D. pažeidė Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą, kuris numato, kad Lietuvos Respublikoje alkoholiniais gėrimais prekiauti draudžiama: pirmadieniais – šeštadieniais iki 10.00 valandos ir nuo 20.00 valandos, o sekmadieniais - iki 10.00 valandos ir nuo 15.00 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Šiais veiksmais padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 168 straipsnio 1 dalyje. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2018 m. rugsėjo 19 d. nutarimu D. D. už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 168 straipsnio 1 dalyje, paskirta administracinė nuobauda – 25 Eur bauda. D. D. atstovas advokatas D. Cvetkovas nutarimą apskundė apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
2. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi administracinėn atsakomybėn patrauktos D. D. atstovo advokato skundo netenkino ir nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktos D. D. atstovas advokatas prašo nutartį panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną D. D. nutraukti, nes nėra būtinojo nusižengimo elemento – tyčios ir kaltės.
3.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčo sprendimui akivaizdžiai taikė negaliojančią Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto redakciją. Nuo 2018 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja redakcija, kuri numatė, kad „Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje“. Teismas taikė normą, kuri galiojo iki 2018 m. sausio 1 d., kurioje buvo nurodytas reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje. Negaliojančio įstatymo taikymas ginčo išsprendimui įtakojo tai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino D. D. veiksmus ir jų teisines pasekmes.
3.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas skundžiamoje nutartyje pats sukūrė esminių faktinių aplinkybių prieštaravimą, kurio niekaip nepašalino. 2018 m. lapkričio 28 d. teismo posėdžio metu, apklausiant liudytojus, buvo aiškiai nustatyta, kad baro klientas V. B., išėjęs į lauką su plastikiniu bokalu vyno, lauke neišgėrė nei lašo iš savo bokalo. Tai patvirtina liudytojų I. A., L. L. ir paties V. B. teisme duoti parodymai. Teismo posėdžio garso įraše tai aiškiai girdėti. Teismas skundžiamoje nutartyje pateikia nesuprantamą dviprasmišką išvadą, esą „net ta aplinkybė, jog V. B., būdamas lauke, nespėjo suvartoti alkoholinio gėrimo, nes buvo sulaikytas pareigūnų, nepašalina jos atsakomybės“. Iš tokios teismo formuluotės atrodo, kad V. B. išėjęs į lauką puolė godžiai gerti bokalo turinį, bet nespėjo išgerti, nes jį sustabdė pareigūnai. Tačiau pačioje nutartyje teismas, pateikdamas liudytojų parodymus, nurodo, kad I. A. ir L. L. teigė, kad V. B. stiklinė buvo pilna, tai reiškia, kad jis iš viso gėrimo negėrė. O pateikdamas V. B. parodymus, teismas neleistinai iškraipo jo žodžius ir pateikia tokius, kokių šis teisme iš viso nesakė, tai yra esą jis „vyną baigė gerti lauke“. V. B. teisme to nesakė ir tai aiškiai girdėti teismo posėdžio garso įraše. Priešingai, V. B. nurodė, kad lauke jis neišgėrė nei lašo. Tuo faktu, kad nustatyta, kad V. B. lauke neišgėrė nei lašo alkoholio, savo baigiamojoje kalboje rėmėsi ir D. D. atstovas advokatas D. Cvetkovas. Tačiau teismas šitą esminę aplinkybę visiškai iškreipė ir pateikė savą prieštaringą interpretaciją. Ši aplinkybė svarbi, nes Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas numato sąlygas, kad draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. D. D. viso proceso metu įrodinėjo, kad jos veiksmuose, išprašant V. B. iš baro, nebuvo tyčios pažeisti šią įstatymo nuostatą, kad ji pardavė šiam asmeniui alkoholinį gėrimą, griežtai laikydamasi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų, o incidentas su kliento išprašymu iš baro įvyko jau vėliau, jai tinkamai pardavus gėrimą klientui (išpilsčius gėrimą ir užtikrinus jo vartojimą vietoje). Taigi D. D. teigė, kad ji nesiekė pažeisti nei vieno iš nurodytų reikalavimų. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad V. B. išsinešto gėrimo lauke net nespėjo suvartoti nei vieno gurkšnio. Tai svarbu, nes nustačius šią aplinkybę, išeina taip, kad D. D. buvo nubausta vien už tai, kad V. B. tik išėjo į lauką su vyno bokalu, lauke nei lašo neišgėrė ir po akimirkos grįžo į barą. Byloje nustatyta, kad gėrimą V. B. galiausiai suvartojo baro patalpose. Neteisėta bausti barmenę D. D. už tai, kad klientas lauke neišgėrė nei lašo alkoholio ir jį suvartojo vietoje, tai yra baro patalpose, kaip tai numato įstatymas. Tai yra įstatymas skirtas tam, kad užtikrintų alkoholio vartojimą vietoje. Bausti vien už tai, kad asmuo išėjo iš baro su bokalu ir neatsigėręs nei gurkšnio po akimirkos grįžo į barą yra neteisinga ir neatitinka nei Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto dispozicijos, nei teismų praktikos, nei protingumo ir teisingumo principų. Teismų praktikoje išaiškinta, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto draudimas skirtas mažinti alkoholio vartojimą ir prieinamumą. Šiuo gi atveju šitie reikalavimai nebuvo pažeisti – visas alkoholis buvo suvartotas vietoje (bare) ir tai patvirtina byloje esantys įrodymai.
3.3. Apeliaciniame skunde pažymima, kad D. D. pardavė V. B. 0,5 l vyno vienkartiniame plastikiniame inde, kas visiškai atitinka Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimą išpilstyti parduodamus alkoholinius gėrimus. Gėrimas buvo parduotas vartoti vietoje ir V. B. pradėjo tą gėrimą vartoti bare. Vien dėl to, kad V. B. bevartojant vietoje savo gėrimą, D. D. pajuto nuo jo sklindantį aitrų išmatų kvapą, ji buvo priversta išprašyti jį lauk. Tai yra D. D. nei prekiavo alkoholiniais gėrimais pažeisdama Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą, nei turėjo tokį tikslą. Priešingai, ji įstatymo reikalavimų laikėsi, tai patvirtina jos elgesys parduodant alkoholinį gėrimą V. B., laikantis įstatymo reikalavimo gėrimą išpilstyti, ir tai patvirtina V. B. elgesys gėrimą pradėjus vartoti vietoje. Taigi būtinoje nusižengimo sudėties elemento – tyčios ir kaltės – D. D. veiksmuose nebuvo.
Atsiliepimas
4. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir nutartį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo procesinis sprendimas (nutartis, nutarimas) laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai jame išdėstytos teismo išvados atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes bei jų visumą.
6. Nagrinėjamu atveju D. D. buvo patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ANK 168 straipsnio 1 dalį, numatančią mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo vietose dirbančių darbuotojų administracinę atsakomybę už mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais tvarkos ar kitų alkoholinių gėrimų pardavimo, laikymo ir gabenimo reikalavimų pažeidimą. D. D. inkriminuotas ir ji nubausta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą. Apeliaciniame skunde nesutinkama su jos patraukimu administracinėn atsakomybėn, tačiau apygardos teismas, patikrinęs administracinio nusižengimo bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skundžiamo nutarimo išvados nėra prieštaringos, atitinka bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą.
7. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas numato, kad prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama pirmadieniais–šeštadieniais iki 10 valandos ir nuo 20 valandos, o sekmadieniais – iki 10 valandos ir nuo 15 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais; šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ir tik vartoti vietoje. Taigi įstatymo leidėjas, uždrausdamas prekybą alkoholiu viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, tam tikru laiku numatė išimtį, kada vis dėlto šis draudimas netaikomas. Iš minėtos Alkoholio kontrolės įstatymo normos formuluotės yra aišku, jog išimtimi iš bendros taisyklės pasinaudoti galima, kai yra tenkinamos dvi kumuliatyvos, t. y. kartu egzistuojančios sąlygos: parduodami pilstomi alkoholiniai gėrimai ir tik vartoti vietoje.
8. Nagrinėjamu atveju D. D. nubausta už tai, kad dirbdama barmene kavinėje, V. B. pardavė 0,5 l vyno vienkartiniame plastikiniame inde bei pati išnešė indą su alkoholiniu gėrimu iš kavinės patalpų į lauką ir perdavė jį pirkėjui. Taigi apeliantė patraukta administracinėn atsakomybėn už antrosios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte numatytos išimties sąlygos pažeidimą, t. y. ne tik, kad neužtikrino, jog parduotas pilstomas alkoholis būtų vartojamas vietoje, tačiau pati paskatino pirkėją išeiti iš kavinės. Apeliaciniame skunde pažymima, kad D. D. pardavė V. B. alkoholinio gėrimo vienkartiniame inde bei užtikrino, kad alkoholis būtų vartojamas vietoje ir tik vėliau klientui vartojant alkoholį, ji pajutusi nuo jo sklindantį nemalonų kvapą, buvo priversta išprašyti jį lauk ir taip elgdamasi minėto įstatymo reikalavimų nepažeidė. Apygardos teismas tokius argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę poziciją siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Visų pirma pati apeliantė aiškindama įvykio aplinkybes procese nebuvo nuosekli. Savo rašytiniame paaiškinime ji nurodė, kad klientui įpylė vyno, o po to, kai jis atsiskaitė, pajuto, kad nuo pastarojo dvokia, todėl susinervinusi išprašė jį lauk ir išnešė jo stiklinę su vynu (b. l. 13). Teikdama paaiškinimus apylinkės teismo posėdyje D. D. kiek kitaip papasakojo reikšmingas aplinkybes bei nurodė, kad įpylusi klientui vyno pasiūlė jam prisėsti, ji skubėjo, nes tuo metu kaip tik buvo vežamos prekės, ji ėjo į sandėlį ir tik grįžusi iš sandėlio pajuto nuo kliento sklindantį kvapą. Taigi apeliantės paaiškinimai teismo posėdyje neatitinka jos rašytinio paaiškinimo ir tai tik verčia manyti, jog D. D. pasakodama apie įvykį nebuvo nuoširdi ir atvira, stengėsi sušvelninti savo atsakomybę. Teisme pati D. D. paaiškino, kad V. B. nebuvo atsitiktinis klientas, kurio būklė jai būtų buvusi nežinoma, netgi priešingai, ji teisme nurodė, kad V. B. jai buvo žinomas iš anksčiau, yra buvęs įspėtas, jog su tokiu kvapu neateitų ir netgi tą pačią naktį dėl to buvo neaptarnautas. Todėl neįtikinanti apeliantės pozicija, jog iš pradžių nuo V. B. sklidusio kvapo ji nejuto ir tik vėliau, kai alkoholis buvo parduotas, o klientas jį gėrė kavinėje, ji pradėjo užuosti nepakenčiamą kvapą, jog net buvo priversta jį išprašyti lauk, nors tuo metu, kaip pati teigė, kitų klientų kavinėje nebuvo, o durys į lauką buvo atidarytos. Jei jau D. D. pardavė išpilstytą alkoholį klientui, tai tam, jog jos veiksmai nepažeistų teisės aktų reikalavimų, privalėjo užtikrinti, jog klientas alkoholį vartos vietoje, o pasiteisinimai, jog V. B. kavinėje negalėjo būti dėl kvapo, jos atsakomybės nepašalina. Šiuo atveju apeliantė netgi pati neneigia raginusi V. B. kuo greičiau, net nebaigus gerti alkoholio, išeiti iš kavinės į lauką ir V. B. taip ir padarė. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, kaip tik tuo metu, kai apeliantė ir V. B. išėjo į lauką, kur pati D. D. atidavė pastarajam įsigytą alkoholį, prie kavinės į aikštelę atvyko ir kontrolę vykdę pareigūnai, I. A. ir L. L., kurie apylinkės teismo posėdyje patvirtino, kad patys pamatė, kaip iš kavinės pardavėja išstūmė vyriškį bei įdavė jam plastikinę tarą su vynu, tara buvo pilna, jie vyriškį sustabdė ir šis paaiškino, kad jis nusipirko alkoholio, tačiau pardavėja jam neleido gerti bare ir išvarė lauk, pardavėja jiems paaiškino, kad klientas dvokia. Apylinkės teismas visiškai pagrįstai patikėjo pareigas vykdžiusių pareigūnų, prisiekusių sakyti tiesą, parodymais, kadangi jie iš esmės atitinka ir kitus bylos duomenis: 2018 m. balandžio 26 d. patikrinimo aktą (b. l. 15), iš dalies ir pačios administracinėn atsakomybėn patrauktos D. D. parodymus, jos rašytinį paaiškinimą (b. l. 13). Teisme apklaustas V. B. prisiminė, jog tuo metu dėl kažko susiginčijus, baro darbuotoja jam liepė išeiti iš baro, o kadangi nebuvo baigęs gerti vyno, nenorėjo šio palikti. V. B. paaiškinimai teisme neprieštarauja ir jo iškart po įvykio pasirašytam rašytiniam paaiškinimui (b. l. 14). Taigi, atsižvelgiant į aptartų aplinkybių visumą, byloje neabejotinai yra nustatyta, kad D. D., pardavusi klientui į tarą įpiltą alkoholį, neužtikrino, jog alkoholis būtų vartojamas vietoje, netgi priešingai, pati sudarė sąlygas, kad alkoholis būtų vartojamas ne vietoje, o tokie jos veiksmai nesuderinami su Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimais, todėl ji visiškai pagrįstai buvo patraukta administracinėn atsakomybėn ir nubausta.
9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad V. B. lauke negėrė alkoholio ir netrukus grįžo į barą, kur gėrimą baigė vartoti, todėl nėra pagrindo D. D. bausti, tačiau su tokiais argumentai negalima sutikti. Iš faktinių byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad V. B. lauke alkoholio nespėjo išgerti, nes kaip tik tuo metu atvyko pareigūnai, kurie, nustatę pažeidimą, su pačiu V. B. grįžo į barą, jog būtų užfiksuotos reikšmingos aplinkybės. Taigi D. D. išprašytas į lauką klientas, kuriam buvo atiduotas ir įsigytas bei nebaigtas vartoti alkoholis, atgal į barą grįžo ne dėl to, jog apeliantė būtų norėjusi ištaisyti savo pažeidimą, o tik dėl to, jog pareigūnai užfiksavo įvykį bei ėmėsi atitinkamų veiksmų.
10. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog skundžiamame nutarime teismas vadovavosi sena Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto redakcija, kurioje anksčiau buvo numatytas reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje. Iš skundžiamo nutarimo turinio matyti, jog iš tikrųjų motyvuose kai kur užsimenama apie reikalavimą parduoti alkoholinius gėrimus atidarytoje pakuotėje, nors nusižengimo padarymo metu tokios Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos jau buvo pasikeitusios, tačiau šis netikslumas nekeičia priimto sprendimo esmės, kadangi nutarime buvo pripažinta, jog D. D. neužtikrino ne to, kaip alkoholis buvo parduotas (pagal nusižengimo padarymo metu galiojusią redakciją jis turėjo būti pilstomas, tai ir buvo padaryta ir dėl to ginčo nėra), o būtent vartojimo vietoje sąlygos (šis reikalavimas galiojo ir ankstesnėje Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto redakcijoje).
11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti su apylinkės teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia patikimai spręsti dėl D. D. kaltės padarius jai inkriminuotą ANK 168 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą. Naikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu įvertino byloje esančius įrodymus (ANK 569 straipsnis) ir priėmė teisingą bei pagrįstą procesinį sprendimą. Išnagrinėjęs apeliacinį skundą, skundžiamą apylinkės teismo nutartį bei administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apygardos teismas pripažįsta, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis yra pagrįsta ir teisėta, o D. D. pagal ANK 168 straipsnio 1 dalį yra nubausta visiškai pagrįstai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas
nutaria:
Palikti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos D. D. atstovo advokato Dovydo Cvetkovo apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.