- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2006-03-22
- Bylos Nr.
- 1A-34/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Elena Vainienė, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- I. D.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendžio, kuriuo
I. D. nuteistas pagal LR BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 11 (vienuolikai) metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš I. D. priteista 856 Lt turtinės žalos ir 20 000 neturtinės žalos atlyginimo A. M. .
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. D. nuteistas už tai, kad 2004 m. spalio 30 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) esančioje D.M. priklausančioje sodyboje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu tyčia rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių B. M. į pilvo, krūtinės ir kitas kūno sritis, ko pesekoje dėl ūmaus nukraujavimo į krūtinės ir pilvo ertmes, dešinio plaučio viršutinės ir vidurinės skilčių bei kepenų dešinės skilties sužalojimo nukentėjusysis mirė. Tokiu būdu jis tyčia nužudė B. M. .
Šalies argumentai
Nuteistasis I. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes nuosprendyje dėstomos išvados neatitinka bylos aplinkybių, buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to jam paskirta aiškiai per griežta bausmė. Be to, teismas rėmėsi įrodymais, kurie surinkti nesilaikant BPK reikalavimų. Taip pat nesutinka su priteisto iš jo neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.
Žemesnės instancijos teismas
Pripažinęs jį kaltu pagal BK 129 str. 1 d. dėl tyčinio nužudymo teismas nepagrįstai pasirėmė jo parodymais, duotais iš karto po įvykio, nes tuos parodymus duoti jį įtakojo policijos pareigūnai, žadėję jo nesulaikyti ir paleisti į namus. Vėliau, apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, jis nurodė jau tikrąsias įvykio aplinkybes, kurias patvirtino ir kiti įrodymai, tų parodymų jis nepakeitė ir teisme. Nuosprendyje visiškai nepaminėta ir netirta aplinkybė, kad konflikto metu B. M. grasino jam ginklu, dėl ko jis nukentėjusįjį ir pastūmė ant laiptų. Tas ginklas buvo surastas ir paimtas. Tai patvirtina, kad pasekmių, atsiradusių B. M. griūnant ant laiptų, jis nesitikėjo ir negalėjo jų numatyti. Krisdamas B. M. galėjo stipriai susimušti, nes neišlaikė koordinacijos dėl sunkaus 4.35 prom. girtumo. 2004 m. lapkričio 19 d. apklaustas teisme įtariamuoju jis parodė, jog B. M. jam skundėsi, kad jį kažkas sumušė. Jis sunkiai judėjo, ėjo susirietęs. Teismas neįvertino ir šių jo parodymų. Buvo pasiremta jo 2004 m. spalio 31 d. vykusios apklausos metu duotais parodymais, bet tuomet jo nurodyti suduoti smūgiai neatitiko specialisto išvadų. Jose nurodoma, kad B. M. buvo suduota ne mažiau negu 10 smūgių. Šios išvados patvirtina, kad nukentėjusysis galėjo būti sumuštas dar iki pareinant į namus. Įrodymais negalėjo būti laikomi ant B. M. drabužių rasti jo drabužių pluoštų pėdsakai ir ant jo bliuzono rasti B. M. kraujo pėdsakai. Jis neneigia, kad kartu su B. M. nuėjo beveik iki įvykio vietos. Be to, ta vieta yra arti namų, todėl ten galėjo būti rasti ir jo batų pėdsakai. Teismas padarė išvadą, kad slapto sekimo metu jis prisipažino sudavęs smūgius nukentėjusiajam. Tačiau iš sekimo metu padarytų pokalbių išklotinių matosi, kad jis ne atvirai prisipažino, o tik aptarinėjo tyrimo metu savo duotus parodymus. Jis padarė ne nužudymą, o neatsargų gyvybės atėmimą. Teismas jam paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, nes jis yra jauno amžiaus, dirbo ir buvo gerai charakterizuojamas, ruošėsi sukurti šeimą, anksčiau nebuvo teistas. Su nukentėjusiuoju jį siejo artimi giminystės ryšiai, nusikaltimas padarytas buitinio konflikto metu ir pačiam B. M. tą konfliktą išprovokavus. Dėl to, ką padarė, jis labai gailisi. Teismas be to priteisė iš jo per didelio dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą. Nebuvo atsižvelgta į jo turtinę padėtį, į tai, kad jis neturi jokio turto, dabar yra suimtas ir ilgą laiką neturės galimybės turėti jokių pajamų. Prašo visus įrodymus išnagrinėti iš naujo ir nuosprendį pakeisti. Jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 1 d. į BK 132 str. 1 d. ir sušvelninti paskirtą bausmę. Taip pat sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Teismo posėdyje nuteistasis I. D. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti ir jį išteisinti arba sušvelninti jam paskirtą bausmę. Nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nuosprendį panaikinti ir I. D. atžvilgiu priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašo nuteisto apeliacinį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuosprendis nuteistojo I. D. atžvilgiu keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo nenustatant jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).
Iš apeliacinio skundo turinio, nuteistojo parodymų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose matosi, kad jo nurodomos bylos aplinkybės, taip pat nesutikimo su nuosprendžiu argumentai bei dėstomi reikalavimai nenuoseklūs ir prieštaringi. Teisminio nagrinėjimo metu I. D. iš viso neprisipažino kaltu, apeliaciniame skunde prašo perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką į BK 132 str. 1 d. bei sušvelninti bausmę. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, baigiamosiose kalbose apeliantas jau prašo jį arba išteisinti, arba sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Išnagrinėjusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, kolegija pirmiausia atmeta tą apelianto argumentų dalį, kurioje ginčijamos teismo išvados apie I. D. dalyvavimą nužudymo padaryme, nesutinkama dėl su tuo susijusių įrodymų įvertinimu ir nusikalstamos veikos kvalifikavimu. Šie argumentai nepagrįsti ir paneigti išnagrinėtais įrodymais.
Šalies argumentai
Išnagrinėtoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) esančiame name gyveno B. M. , jo buvusi sutuoktinė D. M. ir jų dukra R. M. . Apeliaciniame skunde nuteistasis neteisingai nurodo, kad B. M. su juo tariamai siejo giminystės ryšiai. I. D. tik draugavo su R. M. . Tačiau nuo 2004 m. vasaros jis kartu su R. M. irgi gyveno tame pačiame name. 2004 m. spalio 30 d. ryte D.M. ir R.M. išvyko pas gimines į kaimą ir tą dieną į namus negrįžo. Namuose (duomenys neskelbtini) liko dviese B. M. ir I. D. . Tos dienos vakare jie kartu gėrė alų, degtinę ir begeriant tarp jų kilo konfliktas. Šios aplinkybės nekelia abejonių ir jų neginčija pats apeliantas.
Nuteistasis I. D. teisme parodė, kad kai tą pavakarę grįžo iš darbo, B.M. jau buvo girtas, pasiūlė išgerti dar. Jie virtuvėje gėrė degtinę. Jau tuo metu B. M. triukšmavo, nes nerado savo pinigų. Pasibaigus degtinei, jie abu išėjo į miestą, nusipirko dar degtinės, kartu buvo užėję į degalinę nusipirkti alaus, o po to vėl kartu grįžo į namus ir gėrė toliau. B. M. vėl apkaltino jį pinigų vagyste, kumščiais daužė stalą ir reikalavo atiduoti jo pinigus. Taip pat grasino jį nušauti. Jis išėjo į lauką parūkyti, o jam iš paskos išėjo ir B. M. . Stovėdamas ant laiptų, rankose jis laikė pistoletą ir vėl grasino jį nušauti. Išsigandęs jis rankomis pastūmė B. M. ir šis pargriuvo ant laiptų. Daugiau nukentėjusiajam nesudavė jokių smūgių. Priėjęs prie gulinčio B. M. , jis padėjo jam atsistoti, o po to jį apieškojo, tačiau pistoleto pas jį nerado, kur tas ginklas dingo, jis nežino. B. M. pasiūlė dar išgerti, sakė, kad degtinės turi garaže. Namuose pasiėmęs pinigų, jis B. M. paliko kieme, o pats nuėjo į degalinę ir ten gėrė alų. Po to grįžo namo, bet B. M. ten nerado. Neužilgo namuose jį sulaikė policija, o iš pareigūnų jis sužinojo, kad B. M. rastas negyvas gulintis šalia gatvės netoli nuo namų. Kas jį nužudė, jis nežino, jis pats to nepadarė, nes smūgių B. M. nesudavė, o tik vieną kartą jį pastūmė.
Nors I. D. kaltu neprisipažino, teismo išvadą, kad jis nužudė B. M. , patvirtina liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolai, specialistų išvados ir kiti nuosprendyje išdėstyti bylos duomenys. Tai iš dalies patvirtina paties I. D. teisme duoti parodymai, ir visiškai patvirtina jo perskaityti ankstesni parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.
Liudytojas V. M. parodė, kad tą dieną, apie pietus, B. M. buvo užėjęs pas jį į namus. Vėliau dukra jam pasakojo, kad matė B. M. kartu su jo būsimu žentu einančius gatve. I. D. buvo nusipirkęs degtinės ir jie abu nuėjo į B. M. namų pusę. Liudytoja I. M. parodė, kad po pietų lauke grėbdama lapus matė gatve einančius B. M. ir I. D. . B. M. sustojo prie jos pasikalbėti, laukė, kol I. D. grįš nupirkęs degtinės ir sakė, kad tai jo būsimas žentas. Grįžus I. D. , jie abu nuėjo į B. M. namų pusę. Abu šie liudytojai B. M. elgesyje nepastebėjo nieko keisto, ant jo veido ir kitų kūno dalių nematė jokių sumušimų ir sužalojimų pėdsakų. Liudytoja P. V. , dirbusi UAB ,,Pakrijas“ degalinėje kasininke, parodė, kad apie 18 val. matė į degalinės kavinę einantį B. M. . Šis buvo girtas, tačiau jokių jo sužalojimų ji nepastebėjo. Šios degalinės kavinės barmenė liudytoja R. K. parodė, kad šiek tiek po 18 val. į kavinę atėjo B. M. su kažkokiu jaunu vyru. Jie abu gėrė alų, buvo girti, bet B. M. buvo girtesnis ir sunkiai laikėsi ant kojų. Kad jis būtų buvęs sužalotas, ji nepastebėjo. Netrukus jie abu iš kavinės išėjo. Tą patį vakarą, apie 20³⁰ val., tas pats jaunas vyras į kavinę, šį kartą vienas, atėjo dar kartą. Jos elgesys jai kažkuo pasirodė keistas. Visų išvardintų liudytojų parodymai patvirtina, kad tą dieną po pietų I. D. ir B. M. buvo kartu, dviese ėjo pirkti degtinės, vaikščiojo gatve, buvo užėję į degalinės kavinę ir vėl kartu grįžo į B. M. namus. Jokių kitų asmenų kartu su jais nebuvo. Išvardinti liudytojai taip pat vienodai parodė, kad nors B. M. ir buvo girtas, tačiau jis elgėsi įprastai, niekuo nesiskundė, liudytojai nematė jokių jo sumušimo pėdsakų.
Iš bylos matosi, kad B. M. lavonas su išoriniais smurto pėdsakais buvo surastas tą patį vakarą, apie 21⁰⁵ val., netoli jo paties namų, gulintį prie šaligatvio šalia Lakūnų gatvės. Lavonas rastas gulintis ant nugaros, kūnas guli tiesiai, lygiagrečiai šaligatvio kraštui, kojos ištiestos tiesiai, abi rankos priglaustos prie liemens. Iš teismo medicinos specialisto išvadų matosi, kad B. M. mirtis įvyko tą patį vakarą, apie 21 val. dėl nukraujavimo į krūtinės ir pilvo ertmes, dešiniojo plaučio viršutinės ir vidurinės skilčių bei kepenų dešinės skilties sužalojimo. Lavono tyrimo metu rasti galvos, kaklo, krūtinės ir pilvo sumušimai, daugybiniai šonkaulių lūžimai, plaučių ir kepenų sužalojimai ir plyšimai, taip pat daugybinės kraujosruvos veido, kaklo ir kitose kūno srityse. Visi sužalojimai priešmirtiniai, padaryti trumpame laiko tarpe prieš mirtį, jie padaryti ne mažiau dešimties poveikių pasekoje. Po sužalojimų padarymo nukentėjusysis galėjo dar kurį laiką būti gyvybingas. Iš kitų byloje esančių specialistų išvadų matosi, kad ant daugelio ištirtų B. M. drabužių rasta medvilnės pluoštų, kurie yra bendro grupinio priklausomumo su I. D. bliuzono pluoštais. Nuo B. M. striukės ir batų nuimtas dirvožemis yra bendro priklausomumo su dirvožemiu, paimtu prie gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini). Atlikus DNR tyrimą, kategoriškai nustatyta, kad ant I. D. bliuzono rastas kraujas priklauso B. M. . Kraujo rasta ir ant nuteistojo striukės, tačiau tyrimo metu nepavyko nustatyti, kam jis galėjo priklausyti.
Apžiūrint įvykio vietą prie namo (duomenys neskelbtini), netoli nuo šio namo laiptų rasti žemėje įspausti pėdsakai, panašūs į gulinčio žmogaus kūno pėdsakus, ten pat rasti batų padais palikti pėdsakai, padarytos jų gipsinės išliejos. Specialisto išvadose nurodoma, kad užfiksuoti avalynės padų pėdsakai buvo palikti dešinės ir kairės kojų avalyne, turinčia tokį patį padų raštą ir matmenis, kaip ir tyrimui pateikta paimta I. D. avalynė.
Iš bylos matosi, kad keletą kartų apklaustas įtariamuoju ir kaltinamuoju, I. D. savo parodymus keitė arba juos papildydavo naujomis aplinkybėmis. Nuosprendyje teismas pasirėmė jo perskaitytais parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis su tuo nesutinka ir dėsto daug argumentų, dėl kurių, jo nuomone, tie parodymai negalėjo būti laikomi įrodymais, kolegija tuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teisme visi I. D. anksčiau duoti parodymai buvo perskaityti dar kartą, o nuteistasis papildomai apklaustas apie tų parodymų keitimo priežastis. Atlikus papildomą įrodymų tyrimą, kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėtus įrodymus, tame tarpe ir paties I. D. įvairių apklausų metu duotus parodymus, įvertino tinkamai ir teisingai.
Apklaustas įtariamuoju 2004 m. spalio 31 d. I. D. kaltu prisipažino pilnai. Tuomet jis parodė, kad namuose su B. M. geriant degtinę ir prasidėjus konfliktui dėl tariamai dingusių B. M. pinigų, jis išėjo į lauką parūkyti. Ten pat išėjo ir B. M. , kuris ir toliau nesiliovė prie jo kabinėtis. Tada jis koja spyrė B. M. į galvą. Nuo to smūgio nukentėjusysis pargriuvo ant žemės šalia namo laiptų. Jam pradėjus keltis, jis sudavė jam dar 3-4 smūgius rankomis į krūtinę ir šonus, o po to dar spyrė jam į šoną. Po to, nenorėdamas, kad B. M. kas nors pamatytų gulintį prie namų, užsikėlė jį sau ant pečių, išnešė iš kiemo, panešė apie 45 metrus gatve ir paguldė B. M. prie šaligatvio šalia Lakūnų gt. esančio pastato Nr. 6. Ten jį palikęs, grįžo į namus. B. M. jis sumušė, nes būdamas girtas stipriai susinervino. Apklaustas teisme ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą, I. D. jam pareikštų įtarimų irgi neneigė. Atsakydamas į teisėjo klausimus parodė, kad smūgius sudavė ne kokiais nors daiktais, o tik rankomis. Dar parodė, kad būsimas uošvis būdavo įkyrus, nuolat kaltindavo jo pinigų vagystėmis, o dėl to ką padarė, jis labai gailisi. Šio teismo posėdžio metu I. D. gynėjas, prašydamas I. D. nesuimti, savo prašymą argumentavo atviru įtariamojo prisipažinimu. Dar kartą apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. lapkričio 9 d., I. D. savo ankstesnius parodymus pakeitė ir jau nurodė visai kitokias konflikto su B. M. ir smurto prieš jį panaudojimo aplinkybes. Šios apklausos metu jis jau parodė, kad B. M. jokių smūgių nesudavė, o tik vieną kartą jį pastūmė. Būtent šios apklausos metu jis pirmą kartą jau parodė ir apie tai, kad išėjęs į lauką B. M. rankoje laikė pistoletą ir grasino jį nušauti. Apeliaciniame skunde nuteistasis neteisingai nurodo, kad šios apklausos metu jis tariamai parodė ir apie B. M. pasakojimus, jog jį kažkas prieš tai sumušė. Tokių parodymų I. D. tos apklausos metu nedavė, o priešingai, parodė, kad kraujo ir kitokių sumušimo pėdsakų ant B. M. kūno nematė. Kad jam skauda, B. M. jam pasakė jau po to, kai nuo pastūmimo buvo pargriuvęs ant namo laiptų. Dar vėlesnės 2005 m. birželio 6 d. vykusios apklausos metu I. D. iš viso atsisakė duoti bet kokius parodymus, o teisminio nagrinėjimo metu, vėl neprisipažinęs kaltu, nurodė tas pačias įvykių aplinkybes ir šie jo parodymai jau buvo išdėstyti.
Svarstant klausimą, kurie iš aptartų nuteistojo parodymų yra teisingi, įvertinamas kiekvienų iš tų parodymų turinys ir tai, kuriuos iš jų patvirtina kiti ištirti įrodymai bei nustatytos abejonių nekeliančios bylos aplinkybės, Kolegijos nuomone, teismas pagrįstai patikėjo ir nuosprendį pagrindė būtent pirminiais I. D. parodymais, o tokia išvada daroma dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, atmetami apelianto argumentai dėl parodymų pakeitimo priežasčių. Nuteistasis teigia, kad apklaustas įtariamuoju kitą dieną po sulaikymo jis dar buvo ištiktas šoko. Be to, tuomet parodymus davė ne savo valia, o psichologiškai paveiktas policijos pareigūnų, kurie vertė jį prisipažinti, už tai žadėjo jo nesulaikyti ir paleisti į namus. Priešingu atveju, grasino, kad jam bus paskirta labai griežta bausmė. Tokius nuteistojo argumentus teismas pagrįstai atmetė. Iš 2004 m. spalio 31 d. vykusios įtariamojo apklausos protokolo matosi, kad apklausos metu dalyvavo I. D. gynėjas ir to neneigia pats apeliantas. Tikrai neįtikėtina, kad gynėjo akivaizdoje kas nors būtų įtariamajam daręs kokį nors poveikį. Taip pat neįtikėtina, kad policijos pareigūnai būtų privertę I. D. nurodyti tokias nusikaltimo padarymo aplinkybes, kurios buvo žinomos tik pačiam nuteistajam. Juo labiau, kad tuo metu ikiteisminio tyrimo pradžioje daugelis bylos aplinkybių dar nebuvo nustatytos, nebuvo gautos teismo medicinos ir kitų specialistų išvados, neapklausti liudytojai ir neištirti kiti įrodymai. Visa tai leidžia padaryti išvadą, kad visas nusikaltimo aplinkybes pats nuteistasis išdėstė savo valia ir niekieno neverčiamas. Tai, kad nurodytos apklausos metu I. D. tiksliai išdėstė visus tos dienos įvykius, smulkias konflikto su B. M. kilimo ir jo sumušimo aplinkybes, paneigia ir apelianto argumentus dėl jo tuo metu tariamai patirto šoko ir ypatingos psichinės bei psichologinės būklės. Tai paneigia ir byloje atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės išvados. Jose nurodoma, kad I. D. ne tik nesirgo ir neserga psichikos ligomis, tačiau nusikaltimo padarymo metu nebuvo ir laikino psichikos sutrikimo būsenoje. Dėl psichikos būklės jis galėjo būti apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu. Apelianto skundo argumentas, kad jo pirminių parodymų tariamai nepatvirtina specialisto išvados apie B. M. nustatytų sužalojimų kiekį, atmetamas kaip nepagrįstas. Tose išvadose nurodoma, kad sužalojimai B. M. buvo padaryti ne mažiau kaip dešimčia poveikių. Nurodytos apklausos metu nuteistasis buvo parodęs kad sudavė keliais smūgiais mažiau. Tačiau vargu, ar jis tiksliai galėjo prisiminti visus suduotus smūgius, be to dalis sužalojimų B. M. tikrai galėjo būti padaryta jam pargriūnant ant laiptų. Taigi tarp specialisto išvadų ir jau aptartų pirminių nuteistojo parodymų jokių, o juo laibiau esminių, prieštaravimų nėra. Kad pirmosios apklausos metu I. D. nurodė tikrąsias nusikaltimo padarymo aplinkybes, patvirtina ir jau aptarti jo parodymai, duoti teisme sprendžiant kardomosios priemonės skyrimo klausimą. Nors šio teismo posėdžio metu nuteistasis nebuvo apklausinėtas labai plačiai, tačiau ir iš šių protokole užfiksuotų parodymų aiškiai matosi, kad I. D. visiškai prisipažino kaltu, taip pat ir dėl to, kad sudavė B. M. pranešime apie įtarimą išvardintus smūgius. Tos apklausos metu jis dar pareiškė, jog supranta, kad tikrai bus suimtas, o tai dar kartą paneigia jo vėlesnius argumentus apie tai, kad pirminės apklausos metu buvo prisipažinęs tik dėl policijos pažadų paleisti į laisvę. Taigi, jau aptartus pirminius savo parodymus I. D. patvirtino ir teismo posėdžio metu. O kad to posėdžio metu jam būtų irgi daromas koks nors spaudimas, manyti tikrai nėra jokio pagrindo, to nenurodo ir pats apeliantas.
Išdėstytos aplinkybės parodo, kad jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių nuteistasis ikiteisminio tyrimo pradžioje būtų buvęs priverstas save apkalbėti, taip pat įtikinamų tų parodymų pakeitimo priežasčių apeliantas neišdėstė.
Šalies argumentai
Vis dėlto, svarbiausiu motyvu, dėl kurio teismas vienais I. D. parodymais patikėjo, o kitus atmetė, yra vienų ar kitų parodymų atitikimas kitoms bylos aplinkybėms. Apeliaciniame skunde nuteistasis be jokio pagrindo nurodo, kad vėlesnius pakeistus jo parodymus tariamai patvirtina kiti įrodymai. Toks argumentas visiškai neatitinka tikrovės. Priešingai, šioje byloje nustatyta, kad visi kiti ištirti įrodymai patvirtina būtent pirminius nuteistojo parodymus, kuriuose jis išdėstė B. M. sumušimo aplinkybes. Tuo tarpu jo pakeistus parodymus tie kiti įrodymai paneigia. Tuo pačiu jie paneigia ir nuteistojo apeliaciniame skunde dėstomus argumentus.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad B. M. kas nors galėjo sumušti dar iki jam sugrįžtant į namus iš darbo. Tačiau tai paneigia jau aptarti liudytojų parodymai. Liudytojai matė tą dieną B. M. , nors ir išgėrusį, tačiau sveiką, nesumuštą ir niekuo nesiskundusį. Jau buvo paminėta, kad apie jokius tariamus B. M. pasakojimus apie jo ankstesnį sumušimą anksčiau nieko nebuvo parodęs ir pats nuteistasis. Priešingai, jis pats parodė, kad jokių sumušimo pėdsakų ant B. M. nematė. Todėl jo dabartiniai aiškinimai apie tai, kad B. M. dar iki konflikto su juo neva sunkiai judėjo, ėjo susirietęs, yra aiškiai išgalvoti. Be to, galimybę, jog B. M. dar anksčiau sumušė kokie nors kiti asmenys, visiškai paneigia teismo medicinos specialisto išvados. Nors jose ir neatmetama galimybė, kad po sužalojimų padarymo nukentėjusysis kurį tai laiką dar galėjo būti gyvybingas ir mirė ne iškarto, tačiau akivaizdu, kad taip sužalotas B. M. tikrai nebūtų galėjęs vaikščioti po mietą ir normaliai bendrauti su kaimynais. Specialisto išvadose be to nurodoma, kad visi sužalojimai buvo padaryti tuo pačiu metu. Apeliantas dar nurodo, kad B. M. galėjo pats susižaloti griūdamas, nes buvo labai girtas. Skunde I. D. be to vėl teigia, kad smūgių nukentėjusiajam nesudavė, o jį tik vieną kartą pastūmė. Šiuos apelianto argumentus visų pirma paneigia jo paties ikiteisminio tyrimo metu duoti ir jau aptarti parodymai. Be to, ir šiuos argumentus paneigia tos pačios specialisto išvados. Nustatyta, kad B. M. buvo padarytas ne vienas, ne keli, o daugybė kūno sužalojimų įvairiose kūno vietose. Jam nustatyti galvos, kaklo, krūtinės ir pilvo sumušimai, daugybiniai šonkaulių lūžimai, plaučių bei kepenų sužalojimai ir plyšimai. Tie sužalojimai galėjo būti padaryti ne mažiau kaip dešimčia trauminių poveikių. Nors B. M. tikrai buvo nustatytas sunkaus laipsnio 4,23 prom. girtumas, tačiau akivaizdu, kad pats griūdamas tiek ir tokių sužalojimu jis negalėjo pasidaryti. Taip pat akivaizdu, kad taip sužalotas nukentėjusysis negalėjo būti ir vieną kartą nugriūdamas ant namo laiptų. Tai paneigia nuteistojo tvirtinimus, kad jis tik vieną kartą pastūmė nukentėjusįjį. Specialisto išvados kaip tik patvirtina jo pirminius parodymus, kad jis ne tik B. M. pastūmė, tačiau dar ir mušė jį rankomis bei spardė kojomis.
Kad nuteistasis mušė nukentėjusįjį ne tik ant namo laiptų, bet ir šalia jų, o sumušęs dar ir išnešė B. M. iš namo kiemo, o po to paguldė ir paliko prie šaligatvio, irgi patvirtina ne tik pirminiai I. D. parodymai, bet ir juos patvirtinantys kiti įrodymai. Kaip jau buvo minėta, įvykio vietos apžiūros metu šalia gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), netoli šio namo laiptų ant dirvožemio rasti įspaudimai, panašūs į gulinčio žmogaus kūno paliktus pėdsakus. Ten pat rasti ir batų pėdsakai. Specialistų išvadose nurodoma, kad ant gatvėje rastos B. M. striukės bei batų surastas dirvožemis ir dirvožemis, paimtas apžiūrint įvykio vietą šalia gyvenamojo namo laiptų, yra bendro grupinio priklausomumo. Be to, nustatyta, kad šalia laiptų rasti avalynės padų pėdsakai buvo palikti abiejų kojų avalyne, turinčia tokį patį padų raštą ir matmenis, kaip ir iš I. D. paimtos avalynės. Šios išvados paneigia apelianto argumentus ir patvirtina nuteistojo pirminius parodymus apie tai, kad B. M. ne tik buvo pargriuvęs ant laiptų, bet ir buvo mušamas, ir gulėjo šalia laiptų ant žemės. Kitose specialistų išvadose dar nurodoma, kad ant B. M. ir I. D. drabužių rasti bendro grupinio priklausomumo tamsiai mėlynos ir violetinės spalvų medvilnės pluoštai. Ant I. D. striukės ir bliuzono buvo rasta žmogaus kraujo, be to, buvo kategoriškai nustatyta, kad ant nuteistojo bliuzono rastas kraujas priklauso būtent B. M. . Apelianto argumentai, kad taip galėjo atsitikti tik dėl to, kad po konflikto ant laiptų jie kartu su B. M. dar ėjo iš namo kiemo iki gatvės, neįtikinami ir atmestini. Pažymėtina, kad ant nuteistojo ir nužudytojo drabužių rasti ne vienos, o kelių rūšių bendro priklausomumo audinių pluoštai, be to, jie rasti ant daugelio drabužių. Todėl neįtikėtina, kad tie pluoštai ant drabužių galėjo atsirasti vien tik nuteistajam ir nukentėjusiajam atsitiktinai kontaktavus kartu einant. Tie pėdsakai, o taip pat ant I. D. rūbų rastas B. M. kraujas patvirtina, kad šie asmenys kontaktavo kur kas labiau, o tai taip pat atitinka pirminius nuteistojo parodymus apie tai, kad jis ne tik sumušė B. M. , bet ir išnešė jį iš kiemo į gatvę. Apeliantas skunde dar nurodo, kad jo slapto sekimo metu padarytuose garso įrašuose neužfiksuotas jo prisipažinimas dėl B. M. nužudymo. Iš tų įrašų matosi tik tai, kad jis aptaria savo paties jau duotus parodymus. Iš bylos matosi, kad toks slaptas I. D. sekimas areštinės kameroje darant garso ir vaizdo įrašus, vadovaujantis BPK 160 str., tikrai buvo paskirtas ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi. To sekimo metu buvo padaryti I. D. ir kito asmens areštinės kambaryje vykusių pokalbių garso įrašai. Iš tų įrašų stenogramų matosi, kad I. D. savo pašnekovui visų nusikaltimo padarymo aplinkybių aiškiai ir smulkiai iš tikrųjų nepapasakojo, daugiausia buvo kalbama apie įvairias gynybos versijas ir svarstoma, kuri iš jų nuteistajam yra palankiausia. Tačiau nuosprendyje išdėstyta teismo išvada, kad tų pokalbių metu I. D. pripažino sudavęs smūgius B. M. , irgi yra pagrįsta. Tai patvirtina kai kurios konkrečios įrašytų ir ištirtų pokalbių ištraukos. Pavyzdžiui, į savo pašnekovo klausimą apie suduotus smūgius I. D. atsakydamas patvirtino sudavęs B. M. šešis smūgius ,,nuo galvos iki krūtinės ląstos“, dar pasakė, kad tai padarė ne namo viduje, o lauke. Ištirtoje stenogramoje yra ir daugiau tokių I. D. aiškinimų. Bet kuriuo atveju, tie pokalbių įrašai paneigia apelianto teiginius, kad po pirmosios apklausos jis davė tik teisingus parodymus ir kad nuoširdžiai gailisi dėl kilusių įvykio pasekmių. Priešingai, tie įrašai parodo, kad nuteistasis nuolat svarstė ir kėlė vis naujas gynybos versijas siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės arba bent jau sušvelninti savo padėtį. Be jau išdėstytų bylos aplinkybių, teismo išvadas šioje byloje dar patvirtina ir kai kurie kiti bylos duomenys. Jau buvo išdėstyti liudytojos R. K. parodymai apie tai, kad antrą kartą tą patį vakarą jau vienas atėjęs į degalinės kavinę I. D. elgėsi neįprastai ir jo elgesys šiai liudytojai pasirodė keistas. Liudytoja parodė, kad tuomet I. D. jos klausė, ar į kavinę nebuvo atėjęs B. M. . Įvertinus paties I. D. parodymus apie tai, kad po konflikto prie namo laiptų jis B. M. tariamai paliko kieme, o pats pasiėmęs pinigų iš karto nuėjo į degalinės kavinę, toks nuteistojo klausimas barmenei apie B. M. visiškai nelogiškas. Tai leidžia padaryti išvadą, kad klausinėdamas apie B. M. pats tuo metu būdamas kavinėje, nuteistasis tokiu būdu tiesiog mėgino sudaryti būsimai liudytojai įspūdį, kad jis B. M. nužudyme dalyvauti negalėjo. Toks jo elgesys vertintinas priemone bandant išvengti atsakomybės. Be to, jau buvo aptarta, kad B. M. lavonas buvo surastas gulintis lygiagrečiai šaligatvio kraštui, ištiestomis ir suglaustomis kojomis ir prispaustomis prie liemens rankomis. Kyla labai didelių abejonių, ar B. M. po jam padarytų sužalojimų būtų galėjęs pargriūti ir gulėti tokioje taisyklingoje ir tvarkingoje pozoje. Liudytoju apklaustas B. M. lavoną gatvėje apžiūrėjęs policijos pareigūnas R. K. parodė, kad lavono gulėjimo padėtis jam irgi pasirodė keista ir neįprasta. Jam susidarė įspūdis, kad lavonas į tą vietą buvo atitemptas ir paguldytas. Kitiems žmonėms atpažinus B. M. ir parodžius, kur šis gyveno, tame gyvenamajame name jis su kitais pareigūnais sulaikė I. D. . Pasakius, kad B. M. rastas negyvas gatvėje, prisimena, kad I. D. į tai visai nesureagavo ir net neatrodė nustebęs. Visos šios aplinkybės dar kartą patvirtina kitus jau aptartus įrodymus, o taip pat ir perskaitytus pirminius I. D. parodymus apie tai, kad sumušęs B. M. ant namo laiptų ir šalia jų, po to pats nuteistasis nukentėjusįjį išnešė iš namo kiemo ir paguldė prie šaligatvio šalia Lakūnų gt. Tokie I. D. veiksmai irgi parodo jo siekimą išvengti įtarimų ir baudžiamosios atsakomybės.
Apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, nuteistasis reikalavo visus šios bylos įrodymus ištirti iš naujo, nes jie buvo surinkti tariamai nesilaikant BPK reikalavimų. Tokius apelianto argumentus ir reikalavimus kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, kolegija atliko įrodymų tyrimą, papildomai apklausė patį nuteistąjį, taip pat apklausė jo nurodytus liudytojus, kurie nebuvo apklausti pirmosios instancijos teisme. Tačiau iš naujo tirti ir visus kitus įrodymus, kuriais teismas pagrindė priimtą nuosprendį, nėra jokio reikalo, nes ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu jie buvo surinkti ir išnagrinėti nepažeidžiant procesinių įstatymų reikalavimų. Teisminio nagrinėjimo metu teismas apklausė patį nuteistąjį, nukentėjusiąją ir liudytojus, paskelbė įrodomąją reikšmę turinčius bylos dokumentus, todėl jokių BPK XXI skyriuje nustatytos įrodymų tyrimo tvarkos bei procedūros pažeidimų padaryta nebuvo. Ikiteisminio tyrimo metu bylos duomenys, kuriuos teismas pripažino įrodymais, irgi surinkti nepažeidžiant BPK reikalavimų. Jokių konkrečių pažeidimų, išskyrus pažeidimus jį pirmą kartą apklausiant įtariamuoju, skunde nenurodo ir pats apeliantas. Jo nuomone, įrodymais negalėjo būti specialistų išvados, patvirtinančios bendros grupinės priklausomybės pluoštų nustatymą ant jo ir nužudytojo drabužių ir B. M. kraujo pėdsakų nustatymą ant jo bliuzono. Dar nurodo, kad slapto sekimo metu padaryti pokalbių įrašai nepatvirtina jo prisipažinimo padarius nužudymą. Su tokiais apelianto argumentais negalima sutikti. BPK 20 str. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar tie duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Nors apeliantas su tuo ir nesutinka, visi paminėti bylos duomenys (specialistų išvados ir kt.) buvo gauti teisėtu būdu, įstatymų nustatyta tvarka ir jie tikrai patvirtino svarbias bylos aplinkybes. Todėl tuos duomenis teismas įrodymais pripažino pagrįstai. Priimdamas nuosprendį teismas pagrįstai rėmėsi ir I. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Apie tai, kad pirminės jo apklausos, vykusios 2004 m. spalio 31 d., metu nebuvo pažeisti jokie BPK reikalavimai, kad įtariamajam nebuvo daromas joks spaudimas ir nebuvo pažeista jo teisė į gynybą, šiame nuosprendyje jau buvo pasisakyta ir su tuo susijusių apelianto argumentų atmetimo motyvai jau išdėstyti. BPK 276 str. 1 d. numato galimybę perskaityti kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme. Tai gali būti padaryta esant konkrečioms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, viena iš kurių yra tai, kada teisme duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Be to, BPK 276 str. 4 d. leidžia perskaityti ir kaltinamojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, tačiau šiuo atveju tie parodymai perskaitomi kitiems byloje esantiems įrodymams patikrinti. 2004 m. spalio 31 d. I. D. apklausė ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Vadovaujantis BPK 20 ir 276 straipsnių nuostatomis, šie parodymai negali būti laikomi įrodymais, tačiau teismas tuos parodymus perskaitė nepažeisdamas procesinių įstatymų reikalavimų. Kaip jau buvo minėta, tie I. D. parodymai visiškai patvirtino kitus byloje esančius įrodymus. Taip pat jau buvo paminėta, kad I. D. pripažino ne tik pastūmęs, bet ir sumušęs B. M. ne tik nurodytos apklausos metu, tačiau ir teismo posėdžio metu sprendžiant kardomosios priemonės klausimą. Šie ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti ir vėliau perskaityti parodymai jau yra įrodymai ir jais teismas turėjo teisę pagrįsti priimamą nuosprendį. Kolegijos nuomone, visi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti, o taip pat šiame nuosprendyje aptarti įrodymai, nustatytų bylos aplinkybių visuma paneigia apelianto argumentus ir patvirtina teismo išvadas, kad konflikto metu I. D. ne tik pastūmė B. M. , bet ir sumušė jį suduodamas smūgius rankomis ir kojomis, padarydamas nukentėjusiajam sužalojimus, sukėlusius jo mirtį. Po to išnešė B. M. iš namo kiemo ir paliko jį gatvėje. Šios nuosprendyje išdėstytos nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra įrodytos ir atitinka faktines bylos aplinkybes.
Tačiau nuteistojo apeliacinis skundas yra iš dalies pagrįstas, nes kai kurių kitų nustatytų bylos aplinkybių teismas neįvertino ir tai turėjo svarbios reikšmės teisingo nuosprendžio priėmimui, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo klausimo išsprendimui, o tuo pačiu ir teisingos bausmės paskyrimui.
Iš bylos matosi, kad dar ikiteisminio tyrimo metu I. D. parodė, jog konflikto, prasidėjusio namuose, metu B. M. ne tik šūkavo ir reikalavo atiduoti jo tariamai pavogtus pinigus, bet ir grasino I. D. nušauti. Išėjęs jam iš paskos į lauką, stovėdamas ant laiptų, B. M. rankoje jau laikė pistoletą ir toliau grasino, kad jį nušaus. I. D. parodė, kad pavartojo prieš nukentėjusįjį smurtą po to, kai pamatė tą pistoletą ir išsigando. Tokius pačius parodymus jis davė ir teisiamajame posėdyje, juos patvirtino ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Tuo tarpu iš nuosprendžio aprašomosios dalies matosi, kad joje teismas nepaminėjo ne tik šių aplinkybių, bet ir faktiškai iš viso neišdėstė jokių teisminio nagrinėjimo metu duotų I. D. parodymų. Nuosprendyje paminėta tik tai, kad I. D. neprisipažino kaltu, o po to iš karto dėstomi jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Toliau nuosprendyje nieko nepaminėta ir apie kratos metu prie B. M. namo rastą pistoletą, motyvuojamojoje dalyje neišdėstyti jokie motyvai, kodėl teismas atmetė šiuos įrodymus ir jų iš viso neįvertino. Tai reiškia, kad šioje dalyje teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus neįvertindamas dalies nustatytų bylos aplinkybių, o taip pat nesilaikė nuosprendžio surašymo taisyklių pažeisdamas BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimus.
Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro kelias išvadas. Nurodytų procesinių įstatymų pažeidimų kolegija nelaiko esminiais, nes paminėtus įrodymus teismas išnagrinėjo teisiamajame posėdyje, o jų tik neįvertino ir neišdėstė nuosprendyje. Todėl nuteistojo teisės nebuvo suvaržytos ir jo teisė į gynybą nepažeista. Be to, jau paminėti nuosprendžio trūkumai, kolegijos nuomone, neturėjo reikšmės įrodymų, patvirtinančių, kad nuteistasis nužudė B. M. , įvertinimui, kadangi ir įvertinus papildomas aplinkybes, nurodyta teismo išvada ir toliau abejonių nekelia. Be to, jau išdėstytus nuosprendžio trūkumus yra galimybė pašalinti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka ir tai kolegija daro nuosprendį atitinkamai pakeičiant.
Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis dar kartą patvirtino parodymus apie tai, kad B. M. dar geriant degtinę namuose grasino jį nušauti, o išėjęs į lauką toliau tęsė tuos grasinimus jau laikydamas rankoje pistoletą. Nors nuteistasis šią aplinkybę nurodė ne pirmosios apklausos metu, o vėliau, šiuos jo parodymus patvirtina kiti įrodymai. Tai patvirtino apelianto prašymu apklausti papildomi liudytojai. Nužudytojo B. M. buvusi žmona liudytoja D.M. parodė, kad pas savo buvusį sutuoktinį jokio ginklo nėra mačiusi, tačiau B. M. konfliktų metu ir ją pačią grasindavo nušauti. B. M. dukra liudytoja R. M. parodė, kad pas tėvą matydavo dujinį pistoletą, kurį šis kartais netgi vežiodavosi automobilyje. Iš bylos matosi, kad po nusikaltimo įvykio praėjus jau dešimčiai dienų, 2004 m. lapkričio 10 d., kratos metu šalia namo Jiezno gtv. 61 esančiame kieme tikrai buvo surastas daiktas, panašus į šaunamąjį ginklą (pistoletą). Tai patvirtino kratą atliekant dalyvavusi liudytoja D.M.. Specialisto išvadoje nurodoma, kad šis surastas ir tyrimui pateiktas objektas yra fabrikinės gamybos dujinis pistoletas ,,Perfecta“, skirtas šaudyti dujiniais ir garsiniais šoviniais. Šis pistoletas priskiriamas D kategorijos šaunamiesiems ginklams, tačiau šaudymui jis yra netinkamas. Kolegijos nuomone, visus šiuos įrodymus atmesti nėra jokio pagrindo. Tuo pačiu nėra pagrindo ir netikėti I. D. parodymais, kad konflikto metu B. M. grasino jam šaunamuoju ginklu. Apie tai, kad tas ginklas netinkamas šaudymui, nuteistasis negalėjo žinoti, todėl nėra pagrindo atmesti ir jo parodymų, kad pamatęs B. M. rankoje pistoletą, jis buvo išsigandęs ir jautė grėsmę.
Nepaisant to, šių papildomų aplinkybių nustatymas, kolegijos nuomone, neduoda pagrindo kitokiam nuteistojo nusikalstamos veikos įvertinimui ir jos kvalifikavimui. Apelianto dėstomus argumentus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo kvalifikuojant jo veiką kolegija atmeta.
Jau aptartų įrodymų visuma paneigia apelianto versiją, kad jis B. M. tik pastūmė. Įrodyta, kad jis tyčia sumušė nukentėjusįjį suduodamas jam į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis ne mažiau negu 10 smūgių. Todėl nuteistojo veiką vertinti neatsargiu gyvybės atėmimu ir ją perkvalifikuoti į BK 132 str. 1 d. nėra pagrindo. Pats I. D. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad sumušė B. M. iš pykčio dėl jo nesiliaujančių kabinėjimųsi ir kaltinimų pinigų vagystėmis. Svarbu pažymėti, kad konfliktas su B. M. kilo ne staiga, o dar kartu girtaujant namo viduje. Vėlesnių apklausų metu I. D. jau parodė, kad nuo pat konflikto pradžios B. M. jam grasino ir jį nušauti. Todėl tolesni įvykiai jau išėjus iš namo ant laiptų ir tolesni paties B. M. veiksmai, taip pat ir pistoleto laikymas rankoje, nuteistajam negalėjo būti ir nebuvo netikėti. Be to, sudavęs pirmą smūgį nukentėjusiajam, nuteistasis jį apieškojo, pistoleto nerado ir tada toliau mušė B. M. . Kad tuo metu jis nebuvo net ir laikino psichikos sutrikimo būsenoje, patvirtino teismo psichiatrinės ekspertizės išvados. Be to, kad tuo metu nuteistasis nebuvo pasimetęs, ištiktas šoko ar labai susijaudinęs, patvirtina netgi tolesni jo paties veiksmai. Jis iš karto įvertino situaciją, bandydamas išvengti atsakomybės išnešė B. M. kūną iš kiemo, paliko jį gatvėje toliau nuo namų, o po to dar ir iš karto nuėjo į kavinę ir ten barmenės klausinėjo apie B. M. taip mėgindamas užsitikrinti tariamą alibi. Dėl išdėstytų priežasčių apelianto veika negali būti įvertinta ir nužudymu labai susijaudinus (BK 130 str.). Iš esmės tie patys argumentai paneigia ir galimybę, kad nuteistasis veikė būtinosios ginties situacijoje. Ikiteisminio tyrimo metu pats I. D. parodė, kad spyrė B. M. koja ir šis pargriuvo. Po to jis jau pats pakėlė nukentėjusįjį, jį apžiūrėjo ir pats įsitikino, kad jokio pistoleto nukentėjusysis jau neturi. Dėl šios priežasties ir dar įvertinus sunkaus laipsnio 4,23 prom. B. M. girtumą, akivaizdu, kad tuo metu jis I. D. negalėjo kelti ir nekėlė jokios grėsmės. Nepaisant to, nuteistasis ir toliau vartojo prieš jį smurtą suduodamas nukentėjusiajam smūgius rankomis ir kojomis. Tai reiškia, kad jis jau veikė nei esant būtinosios ginties situacijai, nei peržengdamas šios ginties ribas. Todėl BK 28 str. nuostatos šiuo atveju taip pat negali būti taikomos. Byloje tikrai nėra duomenų apie tai, kad I. D. norėjo B. M. nužudyti ir būtent to siekė. Tačiau suduodamas nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas daugybę stiprių smūgių, dėl kurių B. M. buvo sulaužyti net keletas šonkaulių, buvo padaryti plaučių sužalojimai bei plyšo kepenys, kaltininkas tikrai suprato, kad tokia veika jis kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę B. M. , ir, nors ir nenorėjo jam atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tai patvirtina ir tolesni nuteistojo veiksmai, kai jis net nebandė suteikti B. M. jokios pagalbos, o jį sumuštą išnešė iš kiemo ir paliko gatvėje. Iš viso to daroma išvada, kad I. D. nužudė B. M. veikdamas netiesiogine tyčia. Teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir nuteistojo nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 129 str. 1 d.
Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat prašo ir sušvelninti jam paskirtą bausmę. Dėl jau išdėstytų šiame nuosprendyje priežasčių šioje dalyje apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas. Kaip jau minėta, teismas neįvertino tos aplinkybės, jog nepaneigta, kad konfliktą be jokios pakankamos priežasties, o faktiškai tik dėl girtumo pradėjo pats B. M. . Apeliacinės instancijos teisme išnagrinėti įrodymai taip pat patvirtino, kad to konflikto metu B. M. dar ir grasino I. D. ginklu. Nors dėl jau aptartų aplinkybių kitaip įvertinti ir kvalifikuoti I. D. nusikalstamą veiką pagrindo nėra, tačiau toks provokuojantis paties nukentėjusiojo elgesys šiuo atveju neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai, kolegijos nuomone, būtina pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 6 p.).
Svarstant bausmės skyrimo klausimą, kolegija vadovaujasi BK 54 ir 61 straipsnių nuostatomis, o iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jau išdėstytais bausmės skyrimo motyvais. Kaip jau minėta, pakeičiant nuosprendį dėl BK bendrosios dalies normų taikymo, kolegija I. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys. Tuo tarpu nuteistojo prašymas tokia aplinkybe pripažinti jo gailėjimąsi yra nepagrįstas. Nagrinėjant šią bylą I. D. keitė parodymus, jis ir šiuo metu iš viso neprisipažįsta sumušęs B. M. , todėl akivaizdu, kad kaltininkas nei prisipažino padaręs nusikaltimą, nei dėl to nuoširdžiai gailisi. Nors nuteistasis su tuo ir nesutinka, tačiau teismas pagrįstai nustatė ir jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Sulaikymo metu I. D. buvo nustatytas vidutinio laipsnio 1, 67 prom. girtumas. Apeliantas pats parodė, kad tą dieną ir vakare gėrė alų ir degtinę, o ikiteisminio tyrimo metu buvo parodęs, kad sumušė B. M. , nes būdamas girtas susinervino. Taigi akivaizdu, kad apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir tai pagrįstai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Skiriant bausmę teismas jau atsižvelgė į padaryto nusikaltimo sunkumą ir pavojingumo laipsnį, kilusias neatstatomas pasekmes, taip pat atsižvelgė į kaltininko asmenybę. Iš bylos matosi, kad iki suėmimo I. D. dirbo, yra pakankamai gerai charakterizuojamas, yra jaunas ir nusikalto pirmą kartą. Vertindama nustatytų atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybių pobūdį ir tarpusavio santykį, kolegija taip pat daro išvadą, kad lengvinanti aplinkybė nusveria sunkinančią ir turi didesnės reikšmės bausmės dydžiui. Dėl visų išdėstytų aplinkybių I. D. paskirtoji 11 metų laisvės atėmimo bausmė vertintina kaip aiškiai per griežta ir yra pagrindas šią bausmę švelninti iki artimesnės baudžiamojo įstatymo žemutinei ribai.
Tuo tarpu apelianto argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo sumos sumažinimo atmetami kaip nepagrįsti. Kolegijos nuomone, net ir nustačius paties nužudytojo provokuojantį elgesį ir tai pripažinus I. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, mažinti teismo priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą vis tiek nėra pagrindo. Iš bylos matosi, kad teismas nužudytojo motinos nukentėjusiosios A. M. civilinį ieškinį patenkino tik iš dalies ir vietoj jos prašomo 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisė iš nuteistojo tik 20 000 Lt. Svarstant neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, pirmiausia įvertinama tai, kad I. D. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą, nužudė žmogų ir tai sukėlė jau neatstatomas pasekmes. Akivaizdu, kad dėl to nužudytojo motina patyrė didelį dvasinį sukrėtimą ir dvasinius išgyvenimus. Į tai, kad nuteistasis neturi jokio turto ir jo materialinė padėtis prasta, nuosprendyje jau buvo atsižvelgta. Kita vertus atsižvelgtina ir į tai, kad apeliantas yra jauno amžiaus ir darbingas, todėl galės sumokėti priteistą ieškinio sumą pabaigęs atlikti paskirtą bausmę. Taigi priteista iš jo 20 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma atitinka visus CK 6.250 str. 2 d. reikalavimus, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijus. Dar labiau mažinti šią sumą pagrindo nėra.
Iš bylos matosi, kad jau padavęs apeliacinį skundą, po to nuteistasis apeliacinės instancijos teismui atsiuntė dar daugybę įvairių pareiškimų bei prašymų. Juose reikalaujama atskiromis teismo nutartimis patvirtinti arba paneigti atskiras bylos aplinkybes, įvertinti ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų veiksmus, nustatyti, ar iš viso reikėjo atlikti konkrečius tyrimo veiksmus ir kt. Viename iš tų prašymų jis prašė jo draugę R.M. pripažinti jo šeimos nare. Išnagrinėjusi gautus prašymus ir pareiškimus, kolegija didžiąją jų dalį atmetė. Pirmiausia, buvo vadovaujamasi tuo, kad BPK paduotą apeliacinį skundą pakeisti arba papildyti nenumato galimybės. Be to, daugelis tuose prašymuose dėstomų aplinkybių buvo išnagrinėtos priimant sprendimą dėl apeliacinio skundo ir apie tai išdėstyta šiame nuosprendyje. Tuo tarpu kita dalis apelianto pareiškimuose dėstomų aplinkybių iš viso niekaip su šia byla nesusiję. Kolegija patenkino apelianto prašymą ir suteikė jam galimybę dar kartą susipažinti su visa bylos medžiaga. Nustačius kai kuriuos nuosprendžio surašymo trūkumus, jie irgi jau buvo aptarti, iš dalies dėl to buvo nustatyti ir pagrindai nuosprendžiui pakeisti. Jokių kitų ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu padarytų BPK normų pažeidimų, o juo labiau tokių, kurie būtų pažeidę apelianto teisę į gynybą ar kitaip suvaržę jo teises, byloje nenustatyta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi LR BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 23 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistojo I. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys.
Nuteistajam I. D. pagal LR BK 129 str. 1 d. paskirti bausmę laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.