Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamosios bylos Nr. 1A-513-397/2009

NUTARTIS

2009 m. spalio 8 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų: Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Birutei Šečkuvienei, išteisintajai A. S. , jos gynėjui advokatui Kęstučiui Dobilui, nukentėjusiųjų atstovei advokatei Vitalijai Smolenskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų M. J. ir M. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., 155 str. 2 d. išteisinta, nenustačius jos veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., 155 str. 2 d. išteisinta, kai ji buvo kaltinama tuo, kad 2007-08-01, apie 23.30 val. įsibrovusi pro neužrakintus kiemo vartus į kiemą, adresu: (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais plūdo ir žemino nukentėjusiąją M. J. .

Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. J. asmens nuosavybės teise priklausančios saugomos teritorijos - namo kiemo neliečiamumas LR BK 165 str. prasme buvo pažeistas 2007-08-01 vidurnaktį A. S. slapta, prieš savininko valią, pro nerakintus kiemo vartus įsibrovus į jo kiemą. Tai, jog 2007-08-01 vidurnaktį incidentas kilo M. J. namo, esančio (duomenys neskelbtini), tvora aptvertoje saugomoje teritorijoje, t.y., kad A. S. pro nerakintus M. J. kiemo vartus slapta įsibrovė į kiemą, tuo pažeisdama jo būsto saugomos teritorijos neliečiamumą, patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų I. J. , M. J. , D. M. , E. M. teisme duoti parodymai.

Nukentėjusiųjų teigimu, teismo šališkumas ir neobjektyvumas pasireiškia tuo, kad nuosprendyje išteisintosios bei bylos baigtimi suinteresuotų asmenų parodymai vertinami kaip nuoseklūs ir nekeliantys abejonių, tačiau nenurodomi aukščiau minėtų liudytojų parodymų atmetimo motyvai. Anot apeliantų, A. S. , nenustačius jos veikoje nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 165 str. 1 d., požymių išteisinta nepagrįstai.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog A. S. nepagrįstai išteisinta ir pagal LR BK 155 str. 2 d. str., nenustačius jos veikoje šio nusikaltimo požymių, kadangi tai prieštarauja nukentėjusiosios bei liudytojų teisme duotiems parodymams: nukentėjusioji M. J. nurodė, kad 2007-08-01 grįžusi namo išgirdo, kad kažkas kieme vyksta, nuėjusi pamatė A. S. su Vytu, pastaroji ją plūdo, grasino, ji buvo pažeminta, patyrė dvasinį sukrėtimą. Nukentėjusysis M. J. teisme parodė, kad 2007-08-01 vidurnaktį išgirdęs triukšmą išėjo į kiemą, kur A. S. jį plūdo įvairiais necenzūriniais žodžiais, liudytoja I. J. teisme parodė, kad 2007-08-01 išgirdusi triukšmą, išėjo į kiemą, kur pamatė A. S. su draugu, abu buvo agresyviai nusiteikę, plūdosi, grasino, liudytojas D. M. teisme parodė, kad 2007-08-01 kieme vykusio incidento metu buvusi mergina įžeidinėjo nukentėjusiąją įvairiais necenzūriniais žodžiais, nesuprato, dėl ko ji buvo išplūsta.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusiųjų atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiųjų M. J. ir M. J. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str., nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino ištirtus įrodymus bei pagrįstai A. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 165 str. 1 d., 155 str. 2 d. išteisino, nenustačius jos veiksmuose šių nusikalstamų veikų požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliantų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkai, vertino tik išteisintąją teisinančius, o visiškai neįvertino jos kaltę patvirtinančių įrodymų, visiškai nepagrįsti ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jame išdėstyti visų apeliaciniame skunde nurodytų liudytojų parodymai ir duotas teisiškai motyvuotas jų įvertinimas, nurodyta, kuriais iš jų remtinasi ir kokią jie turi įrodomąją reikšmę.

Iš nukentėjusiųjų prašymu apklaustų liudytojų parodymų, iš kurių D. M. tiesiogiai matė įvykį, o M. J. , E. M. buvo netoli įvykio vietos, matyti, kad nei vienas iš šių asmenų nenurodė, kokius konkrečiai įžeidžiamus veiksmus ar žodžius panaudojo išteisintoji A. S. . Iš šių liudytojų parodymų galima daryti išvadą tik apie tai, kad iš tikrųjų minimu laiku, tai yra 2007-08-01 apie 23.30 val., M. J. gyvenamojo namo kieme tarp išteisintosios ir nukentėjusiosios M. J. vyko abipusis ginčas, girdėjosi besiginčijančiųjų pakeltas balso tonas, tačiau nei vienas iš šių asmenų nepatvirtino, jog toks ginčas buvo įžeidžiamo, kitą asmenį užgauliai žeminančio pobūdžio. Pažymėtina ir tai, kad ir savo pareiškime dėl privataus kaltinimo proceso pradėjimo bei duodami parodymus teisme, abu nukentėjusieji neįvardino, kuo konkrečiai pasireiškė jų įžeidimas ar pažeminimas, o jiems išreikštą grasinimą apibūdino žodžiais – „ pamatysit kas dar bus „. Nukentėjusieji tik abstrakčiai nurodė, kad A. S. plūdosi necenzūriniais žodžiais, tačiau tokių duomenų nepatvirtino tiesiogiai įvykį matęs visiškai bešališkas šio konflikto liudytojas D. M. .

Lietuvos Respublikos BK 165 straipsnio 1 dalyje numatyta formali nusikaltimo sudėtis, veika padaroma tyčia. Įsibrovimas į būsto teritoriją, numatytas minėtame baudžiamojo įstatymo straipsnyje, turi pasireikšti kaltininko aktyviais veiksmais, kuomet jis į teritoriją patenka prieš būsto savininko valią ir neturi tam teisėto pagrindo. Bylos duomenys nepatvirtina, kad A. S. neteisėtai prieš nukentėjusiojo M. J. valią pro neužrakintus kiemo vartus įsibrovė į pastarojo kiemą. Iš pačios išteisintosios paaiškinimų seka, kad ji į įvykio vietą atvyko, siekdama išsiaiškinti ir pranešti nukentėjusiosios tėvams apie anksčiau vykusį konfliktą, kurio metu M. J. ją sužalojo. Tą faktą, kad įvyko konfliktas, kurio metu išteisintoji buvo sužalota, patvirtino ir pati nukentėjusioji, teigdama, jog to konflikto metu A. S. ji pastūmė.

Taigi, įvertinant paminėtas aplinkybes, jei ir pripažinti, kad išteisintoji buvo įėjusi į gyvenamojo namo kiemą, nėra pagrindo konstatuoti, jog A. S. tokiu būdu veikė tiesiogine tyčia, siekdama pažeisti kito asmens būsto neliečiamumą prieš jo valią, t. y. darydama nusikaltimą suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad patys nukentėjusieji parodė, jog šiame gyvenamajame name išteisintoji iki įvykio lankydavosi dažnai, kas rodo, jog suvaržymų patekti į šią nukentėjusiojo gyvenamąją vietą pastarajai nebuvo. Be to, ši aplinkybė vėlgi paneigia apeliantų teiginį, kad išteisintoji į gyvenamojo namo kiemą pateko neteisėtai.

Tad, įvertinant visas virš paminėtąsias aplinkybes, pačių nukentėjusiųjų poziciją, kai su privataus kaltinimo pareiškimu jie kreipėsi į teismą, praėjus dešimčiai mėnesių po įvykio, ir tik tuomet, kai M. J. nepavyko su išteisintąja A. S. susitaikyti kitoje byloje (dėl A. S. sužalojimo), pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nukentėjusiųjų parodymus nepakankamais, kad pagrįsti išteisintosios kaltę, padarius inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Todėl nenustačius A. S. veiksmuose nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d., BK 165 str. 1 d., sudėties požymių, išteisinamasis nuosprendis jos atžvilgiu priimtas pagrįstai (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintąją gynė advokatas, už kurio paslaugas ji sumokėjo 1000 litų (kvitas LAT Nr.503200), todėl, vadovaujantis BPK 105 str. 6 d., išteisintajai turėtos proceso išlaidos išieškotinos iš nukentėjusiųjų lygiomis dalimis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nukentėjusiųjų M. J. ir M. J. apeliacinį skundą atmesti.

Iš M. J. ir M. J. priteisti A. S. po 500 (penkis šimtus) litų turėtų proceso išlaidų.