Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-02-07 · Civilinė byla Nr. e2A-92-881/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-02-07
Bylos Nr.
e2A-92-881/2019
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-39675-2016-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Jurdas“
Atsakovas
uždarajai akcinei bendrovei „Venipak Lietuva“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-92-881/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39675-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 2.1.6.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurdas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-10851-600/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurdas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Venipak Lietuva“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, - EMT Group Sp. z o. o.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Jurdas“ ieškiniu dokumentinio proceso tvarka kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Venipak Lietuva“ 6 019,22 Eur skolos, 533,31 Eur palūkanų, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. balandžio 8 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta siuntų vežimo sutartis, pagal kurią atsakovė teikė siuntų pristatymo paslaugas. Sutarties 2.1.10. punkto nuostatomis atsakovė buvo įpareigota perduoti pinigus, kuriuos mokėdavo ieškovės klientai už siuntas, t. y. vadinamus COD (cash on delivery). Pristačiusi siuntą atsakovė turėjo priimti pinigus iš siuntos gavėjo ir perduoti pinigus ieškovei iki kitos savaitės penktadienio. Laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. atsakovė pristatė ieškovei 93 siuntas, dėl siuntų vežimo paslaugų ieškovė atsakovei pretenzijų neturi. Tačiau atsakovė perdavė ieškovei ne visas iš prekių gavėjų COD būdu gautas pinigines lėšas, dėl ko susidarė 6 019,22 Eur (26 052,37 PLN) skola.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 7 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino.

3. Atsakovė UAB „Venipak Lietuva“ dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo pateikė prieštaravimus. Atsakovė teigė, kad dalis ieškovės reikalavimų yra akivaizdžiai nepagrįsti. Ieškovė nurodė, kad bendra 93 siuntų vertė laikotarpiu nuo 2015m. balandžio 13 d. iki 2015 m. rugsėjo 18 d. yra 199 110,37 PLN arba 46 003,04 Eur, bei nurodė, kad atsakovė pervedė ieškovei 173 058,00 PLN arba 39 983,83 Eur COD, todėl likutis yra 6 019,21 Eur. Tačiau tai neatitinka faktinės situacijos, nes pačios ieškovės 2015 m. gruodžio 31 d. COD atliktame pinigų suderinimo akte nurodyta, kad pristatymų vertė yra 191 750,38 PLN arba 44 302,57 Eur, todėl ieškovė galėtų reikalauti nebent 4 318,74 Eur sumos, dėl ko ieškovės reikalavimas dėl 1 700,27 Eur sumos yra akivaizdžiai nepagrįstas. Atitinkamai turėtų būti mažinama ir palūkanų suma. Anot atsakovės, likusioje dalyje ieškovės reikalavimas taip pat negali būti tenkinamas dėl jo nepagrįstumo, nes ieškovė sudarė COD lentelę, nevertindama aplinkybių, jog sudarytas sąrašas negali būti laikomas teisingu – ne visos siuntos buvo sėkmingai įteiktos gavėjui (dalis siuntų buvo neįteiktos, grįžo į terminalą, joms buvo suteikti nauji numeriai ir šios siuntos grįžo siuntėjui (ieškovei) su POD (proof of delivery), t. y. dokumentu, kuriame yra grąžintą siuntą priėmusio asmens parašas. Šiuo atveju buvo grąžintos siuntos, kurios nebuvo įteiktos Lenkijos įmonei EMT Group Sp. z o. o. (veikiančiai su prekių ženklu „eComp“), todėl iš šio gavėjo nebuvo paimtos COD piniginės lėšos ir todėl atsakovė neturi pareigos atitinkamas sumas pervesti ieškovei. Ieškovės lentelėje nebuvo įvertinta aplinkybė, kad grąžinimo atveju siuntai buvo suteikiamas kitas siuntos numeris, ir ieškovės lentelėje jos neatsispindi. Be to, ieškovė naudojosi ne tik COD siuntų pristatymo paslauga, bet ir tradicinėmis siuntų pristatymo paslaugomis, kai siunta pristatoma gavėjui nereikalaujant iš gavėjo grynaisiais pinigais sumokėti už pristatytas prekes, esančias siuntoje. Todėl, atsakovės nuomone, jeigu atsakovė nėra gavusi pinigų iš Lenkijos įmonės EMT Group Sp. z o. o., vadinasi, ši įmonė nėra sumokėjusi ieškovei, todėl ne atsakovė, o nurodyta įmonė yra atsakinga už jai siųstų prekių apmokėjimą.

4. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė atsisakė reikalavimo dėl 55,45 Eur sumos pagal 2015 m. liepos 7 d. važtaraštį Nr. ...6234 priteisimo ir, patikslinusi ieškinį, prašė priteisti iš atsakovės 5 963,77 Eur skolos, 528,36 Eur palūkanų, 6 proc. procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 15 d. galutiniu sprendimu panaikino preliminarų teismo sprendimą ir ieškinį atmetė, civilinės bylos dalį dėl 55,45 Eur skolos priteisimo nutraukė.

6. Teismas konstatavo, kad ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovės ieškinyje nurodytoje lentelėje nurodytų siuntų, kurių numeriai 62, 66, 67, 71, 72, 85. Visos šešios siuntos buvo siųstos tai pačiai bendrovei, t. y. Lenkijos įmonei EMT Group Sp. z o. o. (veikiančiai su prekių ženklu „eComp“), kuriai siuntos, pažymėtos lentelėje Nr. 62, Nr. 67, Nr. 85, buvo grąžintos neįteiktos, o siuntos, pažymėtos lentelėje Nr. 66, Nr. 71, Nr. 72, buvo įteiktos be COD.

7. Teismas nustatė, kad 2015 m. liepos 15 d. 16:00 val. ieškovė atsakovės elektroninėje sistemoje pateikė atsakovei siuntą Nr. 008697908, pakuotės Nr. V...9779 8795,00 PLN su COD paslauga, siuntos svoris „9“, ieškovės buvo nurodytas „12“. Šios siuntos numeris Lenkijos teritorijoje buvo pakeistas į Nr. V...0072 ir 2015 m. rugpjūčio 6 d. grąžinant ieškovei neįteiktą siuntą (POD) buvo suteiktas pristatymo patvirtinimo Nr. ...2435, svoris nurodytas „9,05“. Atsakovė paaiškino, kad ši siunta buvo neįteikta, nes kurjeris negalėjo paimti tokios didelės pinigų sumos už siuntą (8795,00 PLN), todėl buvo susisiekta su ieškove ir apie ji informuota. Tai patvirtina pateiktas susirašinėjimas elektroniniu paštu 2015 m. liepos 16 d. 10:40 val. Į bylą atsakovės pateiktas 2015 m. rugpjūčio 6 d. 12:19 val. POD, Nr. ... 2435, kuriame nurodytas pakeistas siuntos Nr. V...0072, svoris „9,05“, buvo grąžintas ieškovei neįteiktas. Atsakovės tvirtinimą dėl nurodytos siuntos neįteikimo, anot teismo, patvirtina ir atsakovės pateiktas 2015 m. rugpjūčio 4 d. 2:28 val. elektroninis susirašinėjimas su ieškove. Teismas sprendė, kad šiuose dokumentuose nurodytų aplinkybių nepaneigia ieškovės taip pat pateiktas 2015 m. liepos 27 d. elektroninis susirašinėjimas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo siunta, pažymėta lentelėje Nr. 62, buvo išsiųsta 2015 m. liepos 15 d., o nurodytame 2015 m. liepos 27 d. susirašinėjime kalbama dar tik apie siuntos išsiuntimą, galimai ne tų prekių gavėjui išsiuntimą. Dėl nurodyto pripažintina, kad šis susirašinėjimas nepaneigia atsakovės nuosekliai išdėstytų aplinkybių dėl nurodytos siuntos neįteikimo ir grąžinimo ieškovei, be to, ieškovės atstovė direktorė teismo posėdžio metu pripažinimo, kad iš nurodytos Lenkijos bendrovės, kuriai ieškovė siuntė prekes, pati jokių prekių nepirko, todėl tai patvirtina išvadą, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. ieškovei buvo grąžinta neįteikta siunta Nr. 62, nes įteiktos siuntos nebuvo ieškovei grąžinamos, o patvirtinimas apie įteikimą (angliškai vadinamas POD) ieškovės atžvilgiu pildomas tada, kai jai grąžinama neįteikta siunta, todėl tokiame patvirtinime ir yra ieškovės darbuotojos parašas.

8. Analizuodamas pateiktus įrodymus dėl kitos grąžintos neįteiktos siuntos, lentelėje nurodytos Nr. 67, teismas nustatė, kad ieškovė 2015 m. rugpjūčio 10 d. užpildė pranešimą dėl siuntos (svoris „8“, suma 5990,00 PLN) paėmimo, 2018 m. rugpjūčio 11 d. pateikė atsakovei siuntos pakuotę Nr. 8887400, pakuotės Nr. V...2752, svoris ieškovės nurodytas „8“, atsakovės nustatytas tikslus siuntos svoris „6,4“, kuri taip pat buvo siunčiama šios bylos trečiajam asmeniui ir buvo grąžinta neįteikta 2015 m. rugsėjo 1 d., ir siuntos pakuotė grąžinta su pakeistu pakuotės Nr. V00001E3374441 bei įteikta ieškovės darbuotojai O. Č.. Teismas sprendė, kad siuntos įteikimo atveju siunta nebūtų buvusi grąžinta pačiam siuntėjui (ieškovei), nes už įteiktą siuntą būtų pasirašęs siuntos gavėjas, todėl ieškovės atstovų teiginius, jog dokumentas, angliškai vadinamas POD, patvirtina siuntos gavėjui įteikimą, teismas vertino kritiškai, nes tokiu atveju tokio patvirtinimo negalėtų pasirašyti ieškovės atstovė.

9. Teismas nustatė, kad analogiška situacija buvo ir dėl siuntos, lentelėje pažymos Nr. 85, dėl kurios siuntimo ieškovė 21015 m. rugsėjo 2 d. užpildė paraišką dėl dviejų pakuočių Nr. V...4084 ir Nr. V...4085 siutimo. Šių pakuočių numeriai perdavus jas Lenkijos teritorijoje veikiančiai siuntų tarnybai buvo pakeisti į Nr. V00001E3689634 ir Nr. V00001E3689635. Neįteiktos siuntos buvo grąžintos ieškovei 2015 m. rugsėjo 29 d., ką patvirtina pristatymo patvirtinimas POD Nr. 01787635, kurį pasirašė ieškovės darbuotoja O. Č.. Teismas pažymėjo, kad pati ieškovės direktorė teismo posėdyje, jog ieškovė siųsdavo Lenkijos bendrovei EMT Group Sp. z o. o. (veikiančiai su prekių ženklu „eComp“) siuntas, o iš šios bendrovės ieškovė jokių siuntų neužsisakinėjo, todėl ieškovės darbuotojos parašas ant POD, anot teismo, sąlygoja išvadą, kad tokiais atvejais ieškovei buvo grąžinamos neįteiktos siuntos, o tai patvirtina atsakovės nurodytus paaiškinimus bei argumentus dėl neįteiktų siuntų grąžinimo ieškovei, dėl ko ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės už siuntas, lentelėje pažymėtas numeriais Nr. 62, Nr. 67 ir Nr. 85, neturi pagrindo, nes neįteikusi siuntų, atsakovė negalėjo paimti ir COD pinigų.

10. Teismas nustatė, kad siuntos, lentelėje pažymėtos numeriais 66, 71 ir 72, buvo įteiktos šios bylos trečiajam asmeniui be COD, t. y. atsakovė, priėmusi ieškovės užsakymus dėl siuntų įteikimo trečiajam asmeniui su COD suma, šių sumų įteikdama nepaėmė.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad šalys sudarė siuntų vežimo sutartį, kuriai CPM nuostatos netaikomos (CMR 1 straipsnio 4 dalies a papunktis). Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė reikalavimą (ieškinio dalyką) formuluoja kaip reikalavimą dėl skolos priteisimo, o ne dėl nuostolių priteisimo, teismas sprendė, kad pagal suformuluotą ieškinio dalyką ir nurodytą ieškinio pagrindą tenkinti ieškovės reikalavimo dėl kitų siuntų, kurios nurodytos lentelėje numeriais 66, 71 ir 72, nėra teisinio pagrindo, nesant skolos pagrindo, o Pasaulinei pašto konvencijai nenumatant siuntų vežėjui pareigos tokiu atveju išmokėti siuntėjui kompensaciją ar atlyginti dėl to patirtus nuostolius, bei to šalims neaptarus ir dvišalėje sudarytoje sutartyje. Teismas konstatavo, kad reikalavimas dėl skolos už parduotas prekes priteisimo už siuntas, kurios buvo įteiktos be COD, turi būti reiškiamas trečiajam asmeniui – siuntų gavėjui, prekių pirkėjui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Jurdas“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas netinkamai taikė teisės normas, nustatančias vežėjo atsakomybę už išperkamojo mokesčio nepaėmimą iš gavėjo. Remiantis Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (toliau – ir Pašto įstatymas) 12 straipsnio 6 dalimi, tais atvejais, kai gavėjas nesumoka išperkamosios pašto siuntos mokesčio dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės, pašto paslaugos teikėjas sumoka siuntėjui jo nurodytą išperkamojo pašto siuntos mokesčio sumą. Panaši nuostata yra įtvirtinta ir CMR konvencijos 21 straipsnyje, kuris taip pat nustato analogišką vežėjo atsakomybę. Be to, teismas neatkreipė dėmesio ir į šalių sudarytą sutartį, kurios 2.1.10 punkte nustatyta atsakovės pareiga išperkamąjį mokestį perduoti apeliantei. Taip pat šalys sutartimi sutartį taikyti Lietuvos Respublikos teisę.

12.2. Teismas be pagrindo konstatavo, kad šalių sudarytai vežimo sutarčiai CMR konvencijos nuostatos netaikomos. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis sutarties pavadinimu, bet ne jos turiniu. Šalys sutartimi sulygo dėl krovinių pervežimo neribojant jų masės, todėl sutarties dalykas išeina iš pašto paslaugų teisinių santykių srities; be to, sutarties 2.1.10 punkte reglamentuotas COD mokesčio surinkimas, kuris detaliai reglamentuotas CMR konvencijos 21 straipsnyje. Nepriklausomai nuo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pagrindo, priešingai nei nustatė teismas, vežėjo atsakomybė visuomet kyla, jei vežėjas nepaima siuntos ar krovinio išperkamojo mokesčio iš krovinio gavėjo.

12.3. Teismas be pagrindo teigė, kad dalis prekių nebuvo pristatyta. Apeliantė pateikė teismui įrodymus, kad siuntos Nr. 62, 67 ir 85 buvo pristatytos, o teismas, išeidamas už ieškinio ribų, panašių siuntų grąžinimą laikė ginčo siuntų grąžinimu.

12.4. Byloje nekilo ginčo dėl siuntų, pažymėtų numeriais 66, 71, 72, įteikimo. Atsakovė pripažino, kad dėl techninių kliūčių keičiant važtaraščių numerius buvo neišsaugota informacija apie tai, kad krovinį reikia atiduoti paimant išperkamąjį mokestį. Teismas laikė, kad atsakovei dėl to nekilo pareigos atlyginti apeliantės patirtos žalos. Tačiau tokia teismo išvada prieštarauja ir Pašto įstatymo, ir CMR konvencijos nuostatoms.

Atsiliepimas

13. Atsakovė UAB „Venipak Lietuva“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

13.1. Priešingai nei teigia apeliantė, 2015 m. liepos 16 d. elektroninis susirašinėjimas niekaip nepaneigia pirminio susirašinėjimo, kuriuo atsakovės darbuotoja aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad atsakovė negali įteikti siuntos dėl per didelės COD sumos. Vėlesnis 2015 m. liepos 16 d. 14:13 val. atsakovės darbuotojos laiškas tik nurodo, kad klausimas sutvarkytas, tačiau nėra nurodyta ir aiškiai pripažinta, kad nurodyti COD pinigai buvo paimti. Papildomos detalės dėl siuntos Nr. 62 buvo derinamos ir telefonu, tačiau apeliantės vadovė sąmoningai apklausos metu nenurodė, kokias konkrečiai siuntos pristatymo detales aptarinėjo su atsakovės darbuotoja, ir remiasi tik apibendrintu ir iš konteksto ištrauktu susirašinėjimu. Teismas, vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros taisykle, priėjo prie pagrįstos išvados, kad siunta Nr. 62 buvo neįteikta EMT Group ir grąžinta apeliantei, todėl atsakovė nėra paėmusi COD sumų.

13.2. Atsakovės pateikti pirminio pobūdžio įrodymai yra nuoseklūs bei patvirtina siuntų Nr. 62, 67, 85 grąžinimą atsakovei, ir tai, kad atsakovė jokių COD pinigų iš apeliantės klientės nepaėmė, todėl neturėjo jokios pareigos šiuos pinigus grąžinti apeliantei. Apeliantė viso proceso metu buvo raginama pateikti pirminius buhalterinius dokumentus, kurių pagrindu būtų galima atsekti, kokios siuntos, siųstos EMT Group, buvo grąžintos apeliantei. Apeliantei šių duomenų nepateikus, yra pagrindas jos atžvilgiu taikyti nepalankiausių faktų prezumpciją (contra spoliatorem).

13.3. Apeliaciniame skunde apeliantė išeina iš ieškinio reikalavimų ribų, argumentuodama, kad jai turi būti priteista nebe skola, o žala pagal apeliantės nurodomas teisės normas. Toks reikalavimas, pareikštas tik apeliacinės instancijos teisme, apskritai turi būti nenagrinėtas, o apeliacinis skundas šioje dalyje atmestas kaip nepagrįstas.

13.4. CMR konvencijos 1 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta, kad vežimams, kurie vykdomi pagal tarptautines pašto konvencijas, CMR konvencija nėra taikoma, todėl, priešingai nei teigia apeliantė, CMR konvencijos nuostatos, numatančios vežėjų atsakomybę, šioje byloje negali būti taikomos. Tai, kad sutartyje nėra tvirtintas maksimalus siuntos svoris, nepaneigia fakto, kad tarp šalių faktiškai susiklostė būtent pašto paslaugų teisiniai santykiai. Nė viena apeliantės siųsta siunta neviršijo 50 kg, taigi gabentos siuntos ne tik patenka į Pašto įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje pateikiamą pašto siuntos apibrėžimą, tačiau atitinka ir visus Pašto konvencijos taikymo elementus.

13.5. Apeliantės argumentai, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ir Pašto įstatymo 12 straipsnio 6 dalis, numatanti siuntų pervežimo paslaugų teikėjo pareigą atlyginti kaltais veiksmais padarytą žalą nesurinkus COD sumų, yra nepagrįsti, nes byloje taikytinas aukštesnės galios teisinis aktas – Pasaulinė pašto konvencija – tokios atsakomybės nenumato.

13.6. Net jeigu būti laikoma, kad Pašto įstatymo 12 straipsnio 6 dalis taikytina susiklosčiusių aplinkybių kontekste, minėta teisės norma apibrėžia žalos, padarytos kaltais veiksmais, atlyginimo klausimą, kuris išeina už ieškinio ribų. Skolos grąžinimo bei žalos atlyginimo reikalavimai yra savarankiški ir kokybine prasme skirtingi reikalavimai, turintys savarankiškus įrodinėjimo dalykus. Atsakovė negali gintis nuo tų argumentų, kurie nebuvo apeliantės suformuluoti ir pateikti pirmosios instancijos teisme, priešingu atveju, įteisinus naujų argumentų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, atsakovės teisė į gynybą būtų esmingai pažeista. Taigi apeliantės argumentai, kad atsakovė privalo atsakyti Pašto įstatymo 12 straipsnio 6 dalies pagrindu, negali būti nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme.

13.7. Apeliantė pateiktame skunde ne tik keičia reikalavimo turinį, bet kartu pateikia ir naujus, pirmosios instancijos teisme neanalizuotus argumentus dėl sutarties 2.1.10 punkto aiškinimo. Apeliantė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, rėmėsi sutarties 2.1.10 punktu kaip pagrindu priteisti skolą, o dabar pateikia naujas ir nenagrinėtas šios nuostatos interpretacijas, kurių pagrindu apeliantė įpareigota nebe grąžinti skolą, tačiau atlyginti neva apeliantei padarytą žalą. Toks naujų argumentų pateikimas pažeidžia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 312, 314 ir 320 straipsnius.

Šalies argumentai

13.8. Apeliantės teiginys, kad sutarties nuostatos suponuoja apeliantės atsakomybę, yra nepagrįstas. Sutarties 2.1.10 punktas galioja tik esant esminėms jo taikymo sąlygoms – atsakovė iš apeliantės klientų yra gavusi COD sumas ir konkrečias siuntas įteikusi apeliantės klientams. Jokios kitos sutartinės nuostatos nenurodo pareigos sumokėti pinigus tuo atveju, jeigu atsakovė nėra jų priėmusi iš apeliantės klientų. Tai, kad būtent taip yra suvokiamas šis sutarties punktas, patvirtina ir pačios apeliantės pozicija pirmosios instancijos teisme. Žalos interpretacijas apeliantė pradėjo reikšti tik apeliacinės instancijos teisme.

13.9. Apeliacinio skundo argumentus privalu vertinti kritiškai, kadangi apeliantė, viena vertus, teigia, kad tarp šalių susiklosčiusiems santykiams taikomos CMR konvencijos nuostatos, numatančios vežėjo atsakomybę, kadangi tarp šalių susiklostė ne pašto paslaugų teikimo santykiai, kita vertus, remiasi ir Pašto įstatymo nuostatomis, kurios būtent ir reglamentuoja pašto paslaugų teikimo santykius.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas Nr. 102-3957).

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl siuntų vežėjo prievolės pervesti siuntėjui COD (cash on delivery) pinigus, gautus iš siuntų gavėjų. Konkrečiai nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl COD pinigų pervedimo šešių siuntų pristatymo procese, kurių numeriai: 62, 66, 67, 71, 72, 85.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad siuntos Nr. 62, 67 ir 85 buvo grąžintos siuntėjui (apeliantei) kaip neįteiktos, o siuntos Nr. 66, 71 ir 72, nors ir buvo įteiktos, tačiau apeliantė pareiškė atsakovei netinkamą reikalavimą dėl skolos priteisimo, todėl ieškinį atmetė.

17. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad dalis siuntų nebuvo pristatyta, nes apeliantė pateikė įrodymus apie siuntų pristatymą, o teismas, išeidamas už ieškinio ribų, panašių siuntų grąžinimą laikė ginčo siuntų grąžinimu.

18. Siuntos Nr. 62 įteikimą gavėjui, anot apeliantės, įrodo atsakovės 2015 m. liepos 16 d. 14:13 val. el. laiškas, kurio, kaip nurodo apeliantė, teismas nepastebėjo.

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors, vertindamas jam pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas ir nepasisakė dėl paminėto el. laiško, tačiau, kaip matyti iš išsamios kitų įrodymų analizės, kurią atliko teismas, išvadą apie neįteiktą siuntą Nr. 62 teismas padarė, be kita ko, remdamasis pačios apeliantės 2015 m. rugpjūčio 4 d. 2:28 val. elektroniniu laišku atsakovei, kuriame apeliantė patvirtina žinanti aplinkybę, kad pirkėjas siuntos atsisakė, ir apeliantė jos ieškanti, bei POD 2015 m. rugpjūčio 6 d. pranešimu, kuriuo neįteikta siunta buvo grąžinta apeliantei. Todėl atsižvelgdamas į tai, kad ir minėtame 2015 m. liepos 16 d. el. laiške nėra tiesioginio patvirtinimo apie siuntos įteikimo gavėjui faktą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti priešingos, nei pirmosios instancijos teismo išvados, kad siunta Nr. 62 buvo grąžinta apeliantei neįteikta, todėl atsakovei nekilo pareiga pervesti apeliantei COD mokesčio.

20. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad, remiantis apeliantės skundo argumentais, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą ir dėl siuntų Nr. 67 ir 85 neįteikimo.

21. Pirma, kaip nustatyta byloje, siuntą Nr. 67 apeliantė pateikė atsakovei siųsti tik 2015 m. rugpjūčio 11 d., todėl apeliantės nurodomi 2015 m. liepos 27 d. el. laiškai iš esmės negali patvirtinti jokių nurodytos siuntos įteikimo aplinkybių. Antra, apeliantės nurodomame 2015 m. rugpjūčio 14 d. 13:19 val. el. laiške taip pat nėra jokios informacijos dėl konkrečios siuntos, o būtent Nr. 67, įteikimo gavėjui. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nurodyta siunta buvo grąžinta apeliantei neįteikta 2015 m. rugsėjo 1 d. Taip pat siunta Nr. 85 pristatyta apeliantei neįteikta 2015 m. rugsėjo 29 d. Teigdama, kad teismas išėjo už ieškinio ribų ir panašių siuntų grąžinimą laikė ginčo siuntų grąžinimu, apeliantė taip ir nenurodo, kokios kitos siuntos apeliantei buvo grąžintos, todėl šie apeliantės argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

22. Nesutikdama su teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas apeliantės reikalavimas priteisti iš atsakovės išperkamojo mokesčio sumą (COD) už siuntas Nr. 66, 71 ir 72, apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas, nustatančias vežėjo atsakomybę už išperkamojo mokesčio nepaėmimą iš gavėjo; be pagrindo konstatavo, kad šalių sudarytai sutarčiai netaikomos CMR konvencijos nuostatos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovei, nepaėmusiai iš siuntos gavėjo ginčo mokesčio, nekyla pareiga atlyginti apeliantės patirtos žalos.

23. Taigi apeliaciniame skunde apeliantė kelia atsakovės civilinės atsakomybės taikymo klausimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad byloje apeliantė nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, o tik dėl skolos priteisimo, ir būtent šiuo pagrindu, t. y. esant tokiam apeliantės pareikštam reikalavimui, tačiau šalių nesiejant skolos teisiniams santykiams, pirmosios instancijos teismas apeliantės ieškinį (dėl siuntų Nr. 66, 71, 72) atmetė. Kaip teisingai nurodo atsakovė, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šalis negali reikšti naujų reikalavimų (CPK 312 straipsnis), tokią teisę – atitinkamai tikslinti ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą – šalis turi teisę pirmosios instancijos teisme, atitinkamai atsakovui, užtikrinant sąžiningo proceso principus, yra suteikiama galimybė gintis nuo pareikštų reikalavimų dar pirmosios instancijos teisme.

24. Atsižvelgdamas į tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantė buvo atstovaujama profesionalaus teisininko, taigi turėjo ir galėjo tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką bei pagrindą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė tuo pagrindu, kad buvo pareikštas netinkamas reikalavimas netinkamam atsakovui (kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, keisti atsakovo apeliantė nesutiko). Šiame kontekste pirmosios instancijos teismo argumentai dėl siuntų vežėjo atsakomybės (t. y. CMR konvencijos, Pasaulinės pašto konvencijos nuostatų taikymo, atsakomybės numatymo šalių sudarytoje sutartyje) peržengia bylos nagrinėjimo ribas, todėl siekdamas neužkirsti apeliantei kelio ateityje siekti nuostolių atlyginimo, apeliacinės instancijos teismas šiuos pirmosios instancijos teismo motyvus iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pašalina.

25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovės apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

26. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

27. Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, atsakovei iš ieškovės priteisiama 250 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Venipak Lietuva“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurdas“ 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Vilija MikuckienėAsta PikelienėLaima Ribokaitė