Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. ir nuteistojo V. G. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo V. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė V. G. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

E. M. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį areštu keturiasdešimčiai parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė E. M. paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista solidariai iš V. G. ir E. M. Valstybinei ligonių kasai 2699,70 Lt S. K. gydymo išlaidoms atlyginti.

Priteista solidariai iš V. G. ir E. M. S. K. 10531,64 Lt turtinei žalai ir 40000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Priteista iš V. G. ir E. M. po 27,51 Lt iš kiekvieno proceso išlaidų valstybei.

Priteista iš V. G. ir E. M. po 1000 Lt iš kiekvieno S. K. už apmokėtas advokato paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. ir E. M. nuteisti už tai, kad 2006 m. lapkričio 4 d., apie 23 val. 30 min., viešoje vietoje – prie kultūros namų, esančių (duomenys neskelbiami), įžūliais veiksmais demonstruodami aplinkinių ir asmenybės negerbimą, V. G. sudavus rankomis du smūgius S. K. į kaklą ir dešinį raktikaulį, po to veikdami bendrininkų grupe E. M. sudavus ranka smūgį S. K. į pakaušio sritį, abu sudavė rankomis ne mažiau kaip 10 smūgių nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas, jam parkritus, spardė ir sudavė kojomis ne mažiau kaip 14 smūgių į galvą ir kitas kūno vietas, V. G. tebespardant gulintį nukentėjusįjį, E. M. nenustatytu daiktu sudavus ne mažiau kaip 5 smūgius S. K. į galvą ir kitas kūno vietas, tuo bendrais veiksmais padarė kraujosruvas ir nubrozdinimus galvoje ir kitose kūno vietose, nosikaulių lūžimą, galvos ir sprando sumušimą, galvos smegenų sukrėtimą, IV kaklinio slankstelio panirimą, išmušdami du ir nuskeldami vieną dantį, dėl ko nuo IV kaklinio slankstelio panirimo, lydimo nugaros smegenų nervų šaknelių pažeidimo, buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sutrikdė S. K. sveikatą bei sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.

Nuteistasis E. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti dėl jo priimtą apygardos teismo nuosprendį ir jį pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti. Nurodo, šį teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios iš esmės galėjo paveikti šias išvadas, nuosprendyje nėra nurodyta, kuo remdamasis teismas priėmė vienus įrodymus ir atmetė kitus, be to, nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 301, 302, 303-305 straipsnių reikalavimus.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 284 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad jis jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, prieš nukentėjusįjį S. K. smurto nevartojo, tik atitraukė V. G. nuo S. K. ir įsodino į automobilį. Byloje nėra jokių objektyvių jo kaltės įrodymų. Nuteistasis V. G. parodė, kad jis (apeliantas) nukentėjusiojo nemušė, tik nutraukė konfliktą, kilusį tarp pastarojo ir nukentėjusiojo. Šiuos parodymus V. G. patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Teisme apklausti liudytojai nieko negalėjo pasakyti apie jam inkriminuotas veikas. Teismo nurodyti nukentėjusiojo ir jo artimųjų, liudytojo Nr. 1 parodymai, kuriais nuosprendyje yra grindžiama jo kaltė, dar neleidžia daryti išvados, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pagrindiniai argumentai, kodėl apeliantas daro tokią išvadą, būtų: pirma, liudytoja D. K. (S. K. brolio žmona), kaip ir liudytojas E. K. (nukentėjusiojo brolis), patys įvykio nematė, jie apie tai, jog jis ir V. G. sumušė S. K. , sužinojo tik iš pastarojo pasakojimų (liudytoja A. J. (nukentėjusiojo sugyventinė) taip pat iš dalies patvirtino šių liudytojų parodymus). Be to, jų parodymus apie tai, jog jis (apeliantas) sumušė S. K. , paneigia ir paties nukentėjusiojo parodymai. Kaip matyti iš nukentėjusiojo S. K. parodymų, nukentėjusysis S. K. teisme nepatvirtino, kad jis (apeliantas) būtų sudavęs smūgį per galvą (kas paneigia minėtų liudytojų parodymus), tik padarė prielaidą, kad šį sumušė V. G. ir jis. Pagal nukentėjusiojo parodymus, šis nors ir nematė, ar E. M. (apeliantas) sudavė smūgį, iš jo (apelianto) ir V. G. buvimo vietos įvykio metu, jų judesių nusprendė, jog šį mušė abu, tai yra tiek V. G. , tiek E. M. . Antra, liudytoja G. R. D. (kultūros namų darbuotoja) taip pat nematė, jog jis būtų mušęs S. K. , o liudytojas E. G. 2006 m. lapkričio 4 d., po 23 val., netoli kultūros namų pamatęs S. K. ir šį palydėjęs namo, iš viso nieko negalėjo pasakyti apie muštynes, nes šiam S. K. nieko nepasakojo. Trečia, liudytojo Nr. 1, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai negalėjo būti laikomi jo kaltės įrodymu, nes yra gauti pažeidžiant BPK 199 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 dalies nuostatas, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo patikrintas BPK 200 straipsnio 2 dalies 1-3 punktų taikymo minėtam liudytojui pagrįstumas, be to, atmestas jo ir gynėjo prašymas šį liudytoją apklausti teisme, sudarius akustines ir vizualines kliūtis, tuo pažeidžiant BPK 203 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Be to, apeliantas mano, jog yra pagrindas iš viso abejoti liudytojo Nr. 1 parodymų teisingumu, nes šis, pateikus gynėjui klausimus raštu, aiškiai vengė atsakyti į klausimus arba atsakė itin paviršutiniškai, teismui nurodė tokias aplinkybes, kurių nenustatė teismo medicinos ekspertas (ekspertas nurodė, kad nukentėjusysis negalėjo būti mušamas metaliniu daiktu, taip pat teismo medicinos specialisto išvadoje nurodytų sužalojimų kiekis, būdas neatitinka liudytojo Nr. 1, buvusio nuo įvykio vietos 50-60 metrų, nurodytiesiems). Apelianto teigimu, nesant kitų įrodymų, tik vienintelio liudytojo Nr. 1 melagingiems ir prieštaraujantiems bylos duomenims parodymams, teismas negalėjo dėl jo priimti apkaltinamojo nuosprendžio (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys, 301 straipsnio 2 dalis). Prielaidomis vadovautis ir grįsti jomis apkaltinamąjį nuosprendį draudžia baudžiamojo proceso įstatymas, taip pat ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.6, 3.1.8 išaiškinimai.

Apeliantas teigia, jog jo nekaltumą akivaizdžiai patvirtina liudytojo K. V. parodymai, kuriuos teismas nepagrįstai įvertino kritiškai (įstatyme nėra nuostatos, kad teistas asmuo yra nepatikimas ir negali liudyti). Mano, kad tai, jog teismas atmetė nuoseklius liudytojo K. V. parodymus vien dėl to, jog šis yra teistas, o rėmėsi melagingais, prieštaraujančiais bylos medžiagai liudytojo Nr. 1 parodymais, rodo tik teismo šališkumą ir siekį jį nuteisti.

Apeliantas skunde tvirtina, kad byloje liko nepaneigta ir neištirta aplinkybė, jog kilusioms pasekmėms (sunkiam sveikatos sutrikdymui) turėjo įtakos ir ankstesnės nukentėjusiojo patirtos traumos (S. K. nurodė, jog jis patyrė traumų sportuodamas, bandė žudytis ir kt.).

Apeliantas tvirtina, kad apygardos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir dėl to, kad nuosprendžio surašymo forma neatitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės, kurias teismas pripažino įrodytomis, nenurodyta konkrečiai, kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis jis (apeliantas) įvykdė nusikalstamas veikas. Nuosprendis prasideda kaltinimo formulavimu pagal kaltinamąjį aktą ir liudytojų parodymų perkėlimu į nuosprendį, kas būdinga išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai (BPK 305 straipsnio 3 dalis).

Nuteistojo V. G. gynėjas advokatas apeliaciniu skundu prašo dėl V. G. priimtą apygardos teismo nuosprendį pakeisti: V. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, o V. G. veiką iš BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, paskiriant šiam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Taip pat prašo sumažinti iš V. G. S. K. priteistos pinigų sumos neturtinei žalai atlyginti dydį. Nurodo, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, teismo išvadų neatities faktinėms bylos aplinkybėms ir neteisingai paskirtos bausmės.

Apeliantas skunde nesutinka su V. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Mano, kad teismas neteisingai kvalifikavo V. G. nusikalstamą veiką. Vienas iš apelianto skunde nurodytų argumentų, kodėl jis daro tokią išvadą, būtų tas, jog teismas nenustatė, kokia buvo tikroji konflikto, kilusio tarp V. G. ir nukentėjusiojo S. K. , priežastis. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad V. G. be jokios priežasties pradėjo vartoti smurtą prieš S. K. . Nuteistasis V. G. visada nuosekliai tvirtino, kad konfliktą pradėjo S. K. , pirmasis suduodamas V. G. į veidą, priešingai nukentėjusiajam S. K. , kurio parodymai dėl šios dalies yra gan prieštaringi ir nenuoseklūs. Apeliantas mano, kad nukentėjusiojo S. K. pirminiai parodymai, kad šis su V. G. apsižodžiavo, duoda pagrindą daryti išvadą, jog V. G. parodymai, kad S. K. pavadino šį žąsinu ir taip įžeidė, yra teisingi. Skunde apeliantas atkreipia dėmesį į tai, jog remiantis V. G. parodymais S. K. šį anksčiau yra sumušęs, ką patvirtino ir E. M. . Be to, ir liudytojas Nr. 1 parodė, kad girdėjo, kaip V. G. , S. K. paklausus, už ką mušamas, atsakė, jog už tai, kad prieš kelerius metus Ledų šventėje šį pastūmė ar iškeikė. Antra priežastis, kodėl apeliantas nesutinka su V. G. veikos kvalifikacija, yra ta, jog byloje remiantis specialisto paaiškinimais, S. K. parodymais nustatyta, kad ne dėl V. G. veiksmų buvo sunkiai sutrikdyta S. K. sveikata. Pagal teismo medicinos specialisto paaiškinimus, nors atsakyti, nuo kurio smūgio konkrečiai S. K. įvyko IV kaklinio slankstelio panirimas, atsakyti negalima, tačiau, specialisto teigimu, didesnė tikimybė, jog tai įvyko nuo suduoto staigaus smūgio į pakaušio sritį dėl staigaus stuburo kaklinės dalies palinkimo į priekį. Iš nukentėjusiojo S. K. parodymų matyti, kad būtent E. M. iš nugaros pusės jam sudavė stiprų smūgį į galvą, dėl ko jis prarado sąmonę (tai atitinka specialisto paaiškinimus). Tai, kad sunkus sveikatos sutrikdymas galėjo būti padarytas ir nuo kitų smūgių visumos, apelianto nuomone, yra tik prielaida, kuria grįsti apkaltinamojo nuosprendžio negalima. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad už sukeltas pasekmes privalo atsakyti ir V. G. , ir E. M. . Pagal bylos duomenis, tarp V. G. ir E. M. jokio išankstinio susitarimo sunkiai sutrikdyti S. K. sveikatą nebuvo. Kaip matyti iš nukentėjusiojo S. K. parodymų, šiam, stumdantis su V. G. , iš už nugaros netikėtai priėjo E. M. ir smogė į galvą, kas netikėta buvo ir pačiam V. G. . Dėl viso to apeliantas teigia, kad V. G. gali atsakyti tik už S. K. padarytą nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo nuosprendžiu dėl V. G. nuteisimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Apeliantas mano, kad nors V. G. smurtavo prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje, tačiau nenustatyta, kad šis tuo siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir kad tai matė pašaliniai asmenys, išskyrus liudytoją Nr. 1, kurio detalūs parodymai apie tai, kiek, į kurias kūno vietas, kuris iš nuteistųjų mušė S. K. , atsižvelgiant į tai, jog šis įvykį stebėjo iš toli, tuo metu buvo tamsu, kelia daug abejonių. Apelianto teigimu, nėra aišku, ar liudytojas Nr. 1 iš viso buvo įvykio vietoje ir matė patį įvykį, ar šiam pagrįstai taikytas anonimiškumas (V. G. , E. M. neteisti, byloje nėra duomenų, kad šie priklausytų kokiam nors nusikalstamam susivienijimui, darytų teisės pažeidimus, dėl ko liudytojas bijotų prieš šiuos duoti parodymus). Atkreipia dėmesį į tai, kad pats teismas suabejojo liudytojo N. 1 parodymais, jog V. G. ir E. M. buvo girti, E. M. iš automobilio ištraukė metalinį daiktą, panašų į automobilio keltuvą, ir šiuos parodymus atmetė kaip nepatikimus, prieštaraujančius teismo medicinos specialisto išvadoms (specialistas nenustatė sužalojimų, būdingų suduodant tokiu metaliniu daiktu). Byloje nė vienas iš kitų apklaustų liudytojų nematė paties smurto vartojimo. Apelianto teigimu, vien tos aplinkybės, kad pašaliniai asmenys matė sumuštą S. K. , dar negalima laikyti visuomenės rimties sutrikdymu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis V. G. ir jo gynėja prašo tenkinti nuteistojo gynėjo A. Cemnolonsko apeliacinį skundą, nuteistojo E. M. gynėjas prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokurorė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo E. M. ir nuteistojo V. G. gynėjo Antano Cemnolonsko apeliaciniai skundai atmestini.

BPK 20 straipsnis numato, jog įrodymais gali būti bet kokie duomenys, jei jie gauti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Bylos duomenų liečiamumo ar patikimumo klausimas yra diskrecinė bylą nagrinėjančio teismo teisė. Tai reiškia, kad tik teismas gali pripažinti, kuriais duomenimis patvirtinamos ar paneigiamos bylai reikšmingos aplinkybės ir kurie duomenys nėra reikšmingi, sprendžiant kaltės klausimą. Bylos duomenų pripažinimas įrodymais yra loginio proceso rezultatas, kurio metu teismas įvertina tam tikrų bylos duomenų ryšį ir reikšmę, atsižvelgdamas į pareikštus kaltinimus, pripažindamas ar nepripažindamas nusikalstamas veikas įrodytomis. Proceso dalyviai taip pat turi teisę pateikti teismui duomenis, kurie gali tapti įrodymais ir užimti procese tam tikrą poziciją tuo klausimu, tačiau tik teismas proceso metu gali spręsti, kiek vieni ar kiti duomenys turi reikšmės sprendžiant bylą, taip pat kiek yra priimtina kiekvienos proceso šalių užimta pozicija. Tik nuosprendžiu nustatoma, kokios reikšmingos bylai aplinkybės yra įrodytos ir nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta įvairių duomenų apie V. G. ir E. M. inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas, teisiamajame posėdyje apklausęs V. G. ir E. M. , nukentėjusįjį S. K. , liudytojus E. K. , D. K. , G. R. D., E. G. , A. J. , liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, ištyręs teismo medicinos specialisto išvadą, teisme apklausęs ją davusį ekspertą V. Barauską, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje surinktų faktinių duomenų liečiamumas ir leistinumas nekelia abejonių ir jų pakanka V. G. ir E. M. kaltei įrodyti, ir juos pripažino kaltais pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nesuabejojo nukentėjusiojo S. K. parodymais. Kita vertus, teismas teisingai nurodė, kad jo parodymai nėra vienintelis nuteistųjų V. G. ir E. M. kaltės įrodymas. Jų kaltės įrodymais taip pat yra liudytojų E. K. , D. K. , G. R. D., E. G. , A. J. , liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai, specialisto išvada. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantas E. M. , nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo parodymai yra neteisingi, neobjektyvūs, prieštaraujantys nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Iš esmės per visą ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo laiką S. K. davė kategoriškus parodymus apie tai, kad V. G. , kuris pirmas pradėjo, sumušė jį ne vienas. Teisiamajame posėdyje jis parodė, kad V. G. sudavė smūgius į kaklą ir dešinį raktikaulį. Tada, siekdamas atremti užpuolimą, jis sudavė V. G. vieną smūgį. Išgirdęs šurmulį, pasisuko, pamatė E. M. , kuris sudavė stiprų smūgį į galvą, prarado sąmonę, kurią atgaudavo ir vėl prarasdavo, muštynių metu matė E. M. , buvo pagavęs V. G. koją ir jį parvertęs ant žemės. Girdėjo kultūros namų direktorę sakant: ,,Baikit, vyrai“. Namo jį parvedė buvęs kaimynas E. G. . Namuose jį nuprausė A. J. ir nuvežė į ligoninę (t. 2, b. l. 149-152). S. K. parodymai dėl įvykio vietos, laiko, smurto pobūdžio sutampa su liudytojos G. R. D. (kultūros namų direktorės), mačiusios ant žemės gulintį žmogų, šalia jo iš abiejų pusių stovinčius V. G. ir E. M. , reikalavusios baigti muštynes, parodymais (t. 2, b. l. 63); liudytojos A. J. , parodžiusios, kad S. K. vakare išėjo ieškoti brolio, sugrįžo kruvinas, sužalotas, parodymais (t. 2, b. l. 152); liudytojo E. K. , kuris sužalotą S. K. aplankė ligoninėje ir iš jo sužinojo, kad jį mušė rankomis, parkritusį ant žemės spardė V. G. ir E. M. , stipriai trenkė kažkokiu daiktu per galvą, po įvykio E. M. siūlė pinigų, pripažino mušęs S. K. , sakė, kad pinigai už jį, nes V. G. vis tiek sės, parodymais (t. 2, b. l. 62-63); liudytojos D. K. parodymais, iš kurių matyti, kad ji aplankė ligoninėje S. K. , jis sakė, kad jį užpuolė E. M. ir V. G. ir jie sumušė (t. 2, b. l. 63); liudytojo E. G. , kuris patvirtino, kad palydėjo iki namų S. K. , kurį pamatė gatvėje prie kultūros namų, pasilenkusį ir sniegu valantį veidą, parodymais (t. 2, b. l. 64); teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 325/06(12) (t. 1, b. l. 22-23) ir papildoma išvada Nr. G 1/07 (12 – G 325/06 (12), kurios patvirtino, kad S. K. įvykio metu buvo sužalotas ir dėl IV kaklinio slankstelio panirimo, lydimo nugaros smegenų nervų šaknelių pažeidimo, jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Vadinasi, negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo artimųjų (E. K. , D. K. , A. J. ) parodymus vien dėl to, kad jie nematė įvykio, arba laikyti juos nepatikimais dėl to, kad tie asmenys susaistyti giminystės ryšiais. Nuteistojo E. M. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, jog nuosprendyje jo kaltės įrodymais pripažinti duomenys, kurie kiekvienas atskirai ar visi kartu paėmus palieka abejonių nuteistojo kalte, yra visiškai nepagrįsti ir atmetami. Savo abejones ir teiginius apeliantas išdėstė vertindamas įrodymus fragmentiškai ir atsietai vieną nuo kito ir savaip interpretuodamas teismo nuosprendyje išdėstytą visų įrodymų analizę. Remiantis nukentėjusiojo S. K. , jau minėtų liudytojų parodymais, taip pat liudytojo, įvardinto Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, pagrįstai atmesti nuteistųjų parodymai, kuriais neigiamas E. M. dalyvavimas darant nusikaltimą. Teismas, vertindamas nuteistųjų parodymų neatitikimą kitiems įrodymams, prieštaravimus vertino kaip reikšmingus ir pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistieji buvo suinteresuoti jiems palankia bylos baigtimi.

Patys pirmieji S. K. parodymai yra neišsamūs, neįvardinti smurtą vartoję asmenys. Tai negali būti besąlygiškas pagrindas atmesti nukentėjusiojo parodymus, nes per vėlesnes apklausas jis konkrečiai nurodė, būtent kokie asmenys jį mušė, ir paaiškino, kodėl pirmųjų apklausų metu neįvardijo jį sumušusių asmenų. 2006 m. kovo 5 d. protokole-pareiškime S. K. pareikšta, jog einant ieškoti brolio prie kultūros namų pradėjo prie jo kabinėtis iš matymo pažįstamas jaunuolis, tada su juo apsižodžiavo, gavo nuo jo smūgį, tačiau apsigynė, besistumdant pajuto smūgį į galvą, pakaušio sritį, tada parkrito ant žolės, pradėjo jį spardyti. Kiek žmonių spardė, nematė, tačiau galėjo būti 3-4 žmonės (t. 1, b. l. 12). Iš nurodytų protokole–pareiškime duomenų matyti, kad šis priimtas S. K. gulint ligoninėje. Ten pat, ligoninės patalpose, S. K. buvo surašytas 2006 m. lapkričio 5 d. liudytojo apklausos protokolas, kuriame S. K. parodyta, kad, einant ieškoti brolio, prie kultūros namų prie jo pradėjo kabinėtis iš matymo pažįstamas jaunuolis. Iš pradžių su tuo jaunuoliu apsižodžiavo, paskui šis norėjo jam smogti, tačiau jis apsigynė. Matė, kad tas iš matymo pažįstamas vaikinas stovi ne vienas, stovėjo dar kitas, taip pat iš matymo pažįstamas vaikinas. Apsižodžiavus ir apsistumdžius su pirmu vaikinu, iš nugaros į galvą pakaušio srityje pajuto smūgį, tačiau negali pasakyti, ar smūgiavo su kažkokiu daiktu, ar koja. Po šio smūgio parklupo ant žemės. Tie iš matymo pažįstami vaikinai pradėjo jį spardyti kojomis. Kiek žmonių spardė, jis nematė. Pagal kojų smūgius jį spardė gal 2-3 žmonės. Jis gavo apie 20 kojų smūgių. Tada išgirdo, kad kažkas sušuko: ,,Baikit“. Jaunuoliai nustojo jį spardyti. Namo parlydėjo kaimynas. Tuos jaunuolius, kurie jį sumušė, galėtų atpažinti. Juos iš matymo pažįsta, jie yra vietiniai, t. y. iš Josvainių (t. 2, b. l. 76-77).

2006 m. lapkričio 21 d. liudytojo apklausos protokole, surašytame tarnybinėse patalpose, S. K. įvardijo jį sumušusius asmenis – V. G. ir E. M. . Eidamas ieškoti brolio, prie kultūros namų pamatė juos abu, pasisveikino, paklausė, ar nematė jo brolio. Jie pasakė, kad nematė. Paėjus toliau apie 15-20 metrų, išgirdo V. G. šaukiant: ,,Ei, palauk, ateik čia.“ Tuomet jis apsisuko, paėjo keletą žingsnių link jų, pamatė ateinantį V. G. , jis kažką pasakė ir smogė dešine ranka į petį. Jis paklausė: ,,Už ką?“ V. G. bandė smogti dar kartą į galvą, tačiau jis nustūmė V. G. ranką. Tada šis vėl smogė į veidą, jis (S. K. ) jam kumščiu atgal. Tuomet pajuto stiprų smūgį iš nugaros, smūgis buvo suduotas kažkokiu kietu daiktu, kuo, jis nežino. Nuo smūgio jis parkrito ant žemės ir kelias sekundes prarado sąmonę. Atgavęs sąmonę, bandė keltis ir pajuto kojų smūgius į galvą, vėl nukrito ir gulėdamas juto kojų smūgius į galvą, pečių, rankų sritis, nes rankomis dengėsi veidą. Kai atgavęs sąmonę bandė keltis, matė, kad jį spardo V. G. ir E. M. . Jie intensyviai spardė apie 5 minutes, pajuto ne daugiau kaip 30 smūgių į veidą, galvos, rankų ir pečių sritį. Visi smūgiai suduoti buvo kojomis, kai E. M. ir V. G. jį spardė, išgirdo kažką sušunkant: ,,Baikit mušti žmogų.“ Tada jie nustojo jį spardyti ir kažkur pasišalino. Tuomet pajuto, kad jį kažkas kelia nuo žemės. Kai pakėlė, pamatė buvusį kaimyną E. G. . Kai spardė V. G. ir E. M. , jis juto, kaip jam krito dantys, jautė stiprius skausmus kaklo, nosies srityse (t. 2, b. l. 78-79). Kai spardė, jis buvo pagavęs jų kojas ir juos parvertęs. Šios apklausos metu S. K. paaiškino, kodėl pirmoje apklausoje nebuvo įvardijęs smurtą vartojusių asmenų. Jis parodė, kad pirmoje apklausoje duodamas parodymus jis policijos pareigūnei nesakė tiksliai, kas jį sumušė, nes tada žinojo tik jų pravardes - ,,M.“ ir ,,Me.“ vardu E. Tai jis pasakė pareigūnei ir prašė kol kas į apklausą nerašyti, nes norėjo pats sužinoti tikslius jų anketinius duomenis. Dabar iš kaimo vaikinų žino, kad ,,M.“ yra V. G. , ,,Me.“ – E. M. (t. 2, b. l. 79).

2007 m. sausio 17 d. liudytojo papildomos apklausos protokole S. K. parodyta, kad ėjo ieškoti brolio. Matė V. G. ir E. M. , su jais pasisveikino. Paėjus kiek toliau, išgirdo, kad V. G. jį pašaukė: ,,Ei, ateik čia“, kelis kartus pašaukė. Sustojus, gal pažengus porą žingsnių atgal, prie jo priėjo pats V. G. . Jis dar pasakė, ko S. K. neateina, jei jis šaukia, ir nieko daugiau nesakęs trenkė kumščiu į kairę veido pusę, bet nepataikė, o pataikė į kaklą iš priekio, bet tai nebuvo smūgis, nuo kurio jam būtų suskaudę kaklo slanksteliai. Po to iš karto trenkė kaire ranka į dešinį skruostą, bet irgi nepataikė, jis apsigynė, ir pataikė į dešinę raktikaulio dalį, tada jis (S. K. ) trenkė atgal vieną smūgį V. G. ir pataikė jam į smakrą, V. G. loštelėjo. Suduodamas jam šį smūgį, pasisuko į kairę pusę ir pamatė E. M. , kuris jam (S. K. ) trenkė labai stiprų smūgį į pakaušį. Trenkė iš nugaros, todėl nepastebėjo, su kuo trenkė. Kas buvo daugiau, neatsimena, kažkurią akimirką prarado sąmonę, o atsipeikėjo būdamas apie 4 metrus nuo pastato, tuo metu buvo pasirėmęs ant rankų, lyg ir ant alkūnių. Pajuto smūgį iš priekio į veidą, iškrito dantis, pradėjo bėgti kraujas. Iš priekio buvo E. M. , tačiau kuo jis sudavė, nepastebėjo. Juto smūgius į galvą iš abiejų šonų į smilkinius. V. G. buvo iš vienos pusės, E. M. iš kitos. Smūgių gal buvo apie 10, tada viena ranka pagavo E. M. koją ir šis pargriuvo ant nugaros. Jo kojos buvo po jo (S. K. ) krūtine. Jis (S. K. ) bandė šliaužti link jo ir tada vėl pajuto smūgius, apie 10 į galvą, pakaušį. Vėl prarado sąmonę. Atsipeikėjo, buvo pasirėmęs ant alkūnių, delnais pasirėmęs galvą ir vėl pajuto spardant į dešinę galvos pusę, galėjo įspirti gal 5 smūgius, tai buvo V. G. , nes kai pagavo jo koją ir parvertė jį, tada pastebėjo, kad tai V. G. . Tuo metu vėl pajuto smūgių laviną, gal apie 10 smūgių į galvą, aptemo sąmonė. Vėl atsigavęs, juto retesnius smūgius iš dešinės pusės ir iš priekio, gal buvo apie 10 smūgių, ir tada išgirdo moters balsą: ,,Vyrai, ką čia darot, baikit“, tuomet išgirdo E. M. balsą: ,,Baik, baik.“ Balsas sklido iš priekio, todėl sprendė, kad E. M. stovėjo priekyje, o V. G. iš dešinės pusės. Jis matė tik juos du, daugiau asmenų aplink save nematė. Kai mušimas baigėsi, pribėgo E. G. , po to pamatė atbėgantį A. L. , paskui pradėjo rinktis žmonės iš kultūros namų (t. 2, b. l. 80).

2007 m. sausio 17 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole pažymėta, kad S. K. parodė vietą, kur prie jo priėjo V. G. ir trenkė kumščiu į smakrą, kaklą dešine ranka, po to antrą smūgį kaire ranka, tada S. K. jam sudavė smūgį į smakrą. Pasukęs galvą į nugaros pusę, pamatė E. M. ir pajuto smūgį į pakaušį, prarado sąmonę, atsipeikėjęs iš dešinės pamatė V. G. , kuris jį spardė, o iš priekio stovėjo E. M. ir jį spardė. Bandė keltis ir matė, kaip jį tikrai spardė E. M. ir V. G. , nes juos abu buvo parvertęs ant žemės, iš pradžių E. M. , po to V. G. (t. 2, b. l. 85-86, 87-89). Iš liudytojų E. K. ir D. K. parodymų matyti, kad nuteistieji turi pravardes, nukentėjusysis tuoj po įvykio sakė, kad jį sumušė ,,M.“ su ,,Me.“ (t. 2, b. l. 62, 63). Liudytoja G. R. D. parodė, kad matė ant žemės gulintį žmogų, o šalia jo iš abiejų pusių stovinčius V. G. ir E. M. , matė, kai gulintysis kėlėsi nuo žemės, o V. G. su E. M. dar stovėjo. Ši liudytoja patvirtino ir kitą svarbią aplinkybę, kurią nurodė nukentėjusysis, kad S. K. paklausė V. G. ir E. M. , už ką jis buvo sumuštas. Iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad E. M. ir V. G. nustojo jį spardę, kai išgirdo kultūros namų direktorę. Liudytoja G. R. D. patvirtino, kad pamačiusi, jog vyksta muštynės – vienas guli, o kiti stovi, sušuko: ,,Vyrai, baikite muštis.“ Reikšminga tai, kad tiek nukentėjusysis, klausdamas, už ką buvo mušamas, tiek liudytoja G. R. D., reikalavusi nemušti žmogaus, vartojo kreipinį ,,vyrai“ ir ši aplinkybė patvirtina, kad nukentėjusysis buvo mušamas ne vieno, o abiejų nuteistųjų. Liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai byloje išanalizuoti ir įvertinti visos baudžiamosios bylos medžiagos kontekste, nesuabsoliutinant šių parodymų ir nesuteikiant išskirtinės reikšmės prieš kitus byloje esančius įrodymus, tačiau kartu nemenkinant tokių parodymų reikšmės.

Šio liudytojo parodymai buvo įvertinti išvardintų nutartyje bylos duomenų – nukentėjusiojo parodymų, specialisto išvados ir liudytojų parodymų - kontekste. Todėl šio liudytojo parodymai, kaip įrodymas, patvirtinantis aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį smurtą vartojo abu nuteistieji, nėra vienintelis.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad nagrinėjamoje byloje pažeista BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostata, draudžianti apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Priešingai - šioje byloje nuosprendis negrindžiamas vien liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Pažymėtina, kad šio liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai. Tokiu atveju įstatymas nedraudžia nuosprendžio grįsti asmens, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais. Nuteistųjų apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad liudytojui Nr. 1 negalėjo būti taikytas anonimiškumas, nes byloje nėra duomenų, kad šiam liudytojui ar jo šeimos nariams realiai grėstų pavojus gyvybei ar sveikatai, yra nepagrįsti. Anonimiškumo taikymo liudytojams tvarka nustatyta BPK 198-202 straipsniuose. BPK 202 straipsnyje įtvirtinta, kad liudytojo asmens tapatybę nurodantys duomenys, įforminti ir įslaptinti BPK 201 straipsnyje nustatyta tvarka, sudaro valstybės paslaptį ir kad susipažinti su tapatybę nurodančiais duomenimis turi teisę tik byloje dalyvaujantis prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ir teisėjas, o už įslaptintų duomenų paskelbimą jie atsako pagal BK 125 straipsnį. Vadinasi, nei nuosprendyje, nei apeliacinėje nutartyje analizuojant minėtus apeliantų skundų argumentus negali būti operuojama duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį. Anonimiškumas liudytojui taikomas motyvuotu prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimu, esant liudytojo prašymui taikyti jam anonimiškumą, BPK 199 straipsnyje nustatytiems pagrindams ir nesant sąlygų, nurodytų BPK 200 straipsnio 2 dalyje. BPK 201 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad bylos dokumentuose nebūtų informacijos, iš kurios būtų galima nustatyti tyrimo veiksme dalyvavusio ar kitame dokumente paminėto nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, asmens tapatybę. Tai reiškia, kad byloje negali būti ir duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, ar liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, jo šeimos nariams ar artimiesiems giminaičiams gresia realus pavojus, nes pagal tokius duomenis lengvai galima būtų nustatyti tokio liudytojo asmens tapatybę. Už tinkamą anonimiškumo taikymo pagrindų ir sąlygų nustatymą atsako nutarimą taikyti anonimiškumą surašęs asmuo, o šių duomenų teisingumą patikrina teismas, apklausdamas asmenį, kuriam taikomas anonimiškumas. Liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo teisėjo, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžiuose (t. 1, b. l. 121, t. 2, b. l. 122-124). Vadinasi, du kartus patikrinti anonimiškumo taikymo liudytojui Nr. 1 pagrindai ir sąlygos, todėl nėra pagrindo abejoti, kad anonimiškumas taikytas esant BPK 199 straipsnyje numatytiems pagrindams ir laikantis BPK 200 straipsnyje reglamentuotos liudytojo anonimiškumo nustatymo tvarkos. Teisėjų kolegija nepripažįsta teisingais apelianto E. M. skundo argumentų apie tai, kad byloje buvo pažeisti BPK 203 straipsnio 2 dalies reikalavimai, kadangi atmestas jo ir gynėjo prašymas liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausti teisme, sudarius akustines ir vizualines kliūtis. BPK 203 straipsnyje reglamentuota ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekama nukentėjusiojo ar liudytojo, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausa. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis ar liudytojas, kuriems taikomas anonimiškumas, apklausiami sudarius akustines ir vizualines kliūtis, trukdančias nustatyti apklausiamo asmens tapatybę, arba šio straipsnio 3 dalies nustatyta tvarka. Vadinasi, įstatymas leidžia ikiteisminio tyrimo teisėjui parinkti apklausos būdą. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas liudytoją Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausė BPK 203 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Šis įstatymas nustato, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas gali pripažinti, kad apklausa turi būti atliekama gynėjui ir įtariamajam nedalyvaujant apklausos vietoje. Tokiu atveju ikiteisminio tyrimo teisėjas, apklausęs asmenį, su gautais parodymais supažindina gynėją ir įtariamąjį. Po to gynėjas ir įtariamasis turi teisę per ikiteisminio tyrimo teisėją užduoti klausimus nukentėjusiajam ar liudytojui. Jeigu iš užduotų klausimų būtų galima atskleisti apklausiamo asmens anonimiškumą, ikiteisminio tyrimo teisėjas turi teisę klausimų nepateikti arba juos performuluoti. Atsakymai į gynėjo ir įtariamojo klausimus įrašomi į apklausos protokolą. Su juo po apklausos gynėjas turi teisę susipažinti. Byloje esantys E. M. , V. G. ir jų gynėjų pareiškimai, kuriuose parašyta, kad su 2007 m. gegužės 30 d. liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokolu jie susipažino ir klausimų šiam liudytojui neturi, patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo teisėjas BPK 203 straipsnio 3 dalyje nustatytos tvarkos laikėsi. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme liudytojas Nr. 1 buvo apklaustas vadovaujantis BPK 282 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka ir jos nepažeidžiant (t. 2, b. l. 153, 154). Šis įstatymas nustato, jeigu teismo posėdžių salėje nėra galimybių sudaryti šio straipsnio 2 dalyje numatytas akustines ir vizualines kliūtis, liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausiamas ne teismo posėdžių salėje, o kitoje vietoje kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams nedalyvaujant. Prieš tokio asmens apklausą kiti nagrinėjimo teisme dalyviai teisiamojo posėdžio pirmininkui raštu pateikia klausimus, kuriuos jie nori užduoti tam liudytojui. Taip apklausto liudytojo parodymus teisiamojo posėdžio protokole užrašo teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų. Šiuos parodymus teisiamojo posėdžio pirmininkas arba vienas iš teisėjų balsu perskaito teisiamajame posėdyje. Kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pakartotiniai ir papildomi klausimai, kuriuos šie nori užduoti po to, kai apklausto liudytojo parodymai buvo perskaityti teisiamajame posėdyje, užduodami ir į juos atsakoma šioje dalyje nustatyta tvarka. Matyti, kad perskaičius liudytojo Nr. 1 apklausos protokolą bei jo atsakymus į nuteistųjų gynėjų raštu pateiktus klausimus, proceso dalyviai pakartotinių ar papildomų klausimų jam neturėjo (t. 2, b. l. 154). Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo E. M. skunde nepagrįstai teigiama, kad buvo atmestas jo ir gynėjo prašymas liudytoją Nr. 1 apklausti teisme, sudarius akustines ir vizualines kliūtis. 2007 m. spalio 15 d. pareiškime, vadovaujantis BPK 282 straipsnio 3 dalies nuostatomis, buvo paprašyta užduoti klausimus liudytojui Nr. 1 (t. 2, b. l. 117, 118). Pareiškime nurodytas įstatymas, kaip jau buvo minėta, reglamentuoja apklausos tvarką, kai liudytojas apklausiamas ne teismo posėdžių salėje. Nuteistųjų procesinės teisės, tiriant įrodymus, tarp jų ir liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, nebuvo suvaržytos. Liudytojo Nr. 1 parodymais pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir juos vertino visų įrodymų kontekste.

Apeliaciniame skunde nuteistasis E. M. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į nešališką teismą. Nuteistasis teismo šališkumą šioje byloje sieja su netinkamu įrodymų vertinimu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šią nuostatą detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Teisėjų kolegija laiko, jog nuteistasis E. M. nenurodė nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas (teisėjas) būtų buvęs šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi. Protokole parašyta, kad nušalinimų nepareikšta (t. 2, b. l. 61, 145). Tai, kad teismas vertino įrodymus ne taip, kaip pageidavo nuteistasis, nereiškia, jog jis buvo šališkas.

Teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais apelianto E. M. skundo teiginių, jog byloje liko neištirta, ar nukentėjusiojo S. K. ankstesnės traumos turėjo reikšmės sunkiam jo sveikatos sutrikdymui. Teismo medicinos specialisto 2006 m. lapkričio 21 d. išvadoje Nr. G 325/06 (12) (t. 1, b. l. 22-23) ir papildomoje išvadoje Nr. G 1/07 912) – G 325/06 (12) (t. 1, b. l. 25-27) nurodyta, kad S. K. padaryti šie sužalojimai: galvos ir sprando sumušimas, nosikaulių lūžimas, galvos smegenų sukrėtimas, 2 dantų netekimas ir 1 danties trečdalio karūnos nuskėlimas, IV kaklinio slankstelio panirimas, lydimas nugaros smegenų nervų šaknelių pažeidimo. Minėti sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, t. y. mušant kumščiais, spardant ir panašiai. Dėl IV kaklinio slankstelio panirimo, lydimo nugaros smegenų nervų šaknelių pažeidimo, S. K. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Nosikaulių lūžimas, taip pat lengvas galvos smegenų sukrėtimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl viršutinio žandikaulio dešinės pusės III ir II dantų netekimo (išmušimas) bei kairės pusės I-o danties trečdalio karūnos nuskėlimo neteko 10 procentų pastovaus bendro darbingumo ir tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kiti liudytojų nurodyti sužalojimai – kraujosruvos ant rankų dilbių, peties, alkūnių srityse, guzai galvoje, kraujosruvos už ausų (jeigu jie buvo) - per 1,5-2 savaites išnyksta. Tokie sužalojimai galėjo išnykti iki nukentėjusiojo apžiūros, t. y. iki 2006 m. lapkričio 21 d. Nuo kurio smūgio konkrečiai S. K. įvyko IV kaklinio slankstelio panirimas, atsakyti negalima. Yra didesnė tikimybė, kad IV kaklinio slankstelio panirimas galėjo įvykti nuo suduoto staigaus smūgio į pakaušio sritį dėl staigaus stuburo kaklinės dalies palinkimo į priekį. Tačiau neatmetama galimybė, kad tai galėjo įvykti ir nuo suduotų smūgių į kaklo sritį visumos. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje buvo apklaustas ekspertas V. Barauskas, kuris pakartojo, kad didesnė tikimybė, jog stuburo panirimas galėjo atsirasti nuo stipraus smūgio į pakaušio sritį, tačiau galėjo atsirasti ir nuo kitų smūgių visumos, t. y. spardant ar suduodant smūgius rankomis. Ekspertas atsakė, kad apie ankstesnes traumas jokio įrašo nerado, tik nurodyta, kad tikrinosi sveikatą. Ekspertas peržiūrėjo kortelę iš Kėdainių poliklinikos. Jis konstatavo, kad anksčiau patirtos traumos nesusijusios su dabar nustatytais sužalojimais. Todėl nepagrįstas teiginys, kad neištirta aplinkybė, ar nukentėjusiojo sveikatos sunkiam sutrikdymui turėjo reikšmės ankstesnės traumos.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, V. G. pradėjus vartoti fizinį smurtą prieš S. K. ir šiam mėginant apsiginti, E. M. sudavė S. K. smūgį ranka į pakaušio sritį, po to abu kojomis, o E. M. nenustatytu daiktu sudavė smūgius į galvą ir kitas kūno vietas. Jų suderinti veiksmai – V. G. pradėjus vartoti fizinį smurtą, o po to abiem tęsiant fizinio smurto veiksmus - rodo jų susitarimą daryti nusikalstamą veiką suvienijant pastangas prieš vyresnį ir fiziškai stiprų nukentėjusįjį, t. y. bendrininkauti grupe padarant nusikaltimą. Pagal teismo nuosprendžiu nustatytus objektyviuosius požymius (abu veikė kryptingai, vienodai aktyviai, tyčia sudavė smūgius daugiausia į gyvybei svarbias vietas – galvos bei jai artimas, turėdami tikslą sužaloti, didelį smūgių skaičių – ne mažiau kaip 24, nutraukė veiksmus tik įsikišus pašaliniam asmeniui) padaryta teisinga išvada, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. Kaltininkas neapibrėžtos tyčios atveju galimybę atsirasti jo pavojingos veikos padariniams numato apskritai, tų padarinių sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo. Už sunkų sveikatos sutrikdymą, kuris galėjo būti padarytas tiek nuo vieno stipraus smūgio į galvos sritį, tiek nuo suduotų smūgių į galvą ir kaklo sritį visumos, E. M. ir V. G. pagrįstai abu pripažinti kaltais.

Apeliantas E. M. teigia, jog jo nekaltumą akivaizdžiai patvirtina liudytojo K. V. parodymai, kuriuos teismas nepagrįstai įvertino kritiškai vien dėl to, kad šis teistas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus, teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Kad liudytojo K. V. parodymai nepatikimi, teismas nustatė išanalizavęs jų gavimo tvarką, patikrinęs BPK nustatytais veiksmais ir palyginęs su kitais byloje esančiais įrodymais. Teismas nuosprendyje nurodė, kad liudytojas K. V. davė parodymus apie tai, kad jis matė, kai prie kultūros namų ant žemės parkrito vyras, kuris atsistojęs pradėjo mušti kumščiais ir spardyti šalia stovintį vyrą, ir šis sukniubo. Tuo metu iš šalia stovinčio automobilio iššoko vyras ir liepė baigti. Iš balso jis atpažinęs, jog tai buvo E. M. , kuris atitraukė vyrą šviesia striuke nuo parkritusio. Teismas konstatavo, kad byloje nustatyta, jog K. V. gerai pažįsta E. M. tėvą, su juo seniai bendrauja, todėl savo parodymais, kurie visiškai prieštarauja nuosprendyje išanalizuotų įrodymų visumai, K. V. siekia padėti E. M. išvengti atsakomybės už padarytą sunkų nusikaltimą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad liudytoją K. V. , neva mačiusį įvykį, praėjus pusei metų po jo, akistatoje su S. K. nurodė pats E. M. . Kritiškai vertinant šio liudytojo parodymus, svarbu ir tai, kad jis iki įvykio per keletą metų buvo teistas tris kartus, taip pat ir už dokumento suklastojimą bei disponavimą, keletą kartų baustas administracine tvarka. Teismas K. V. parodymus atmetė kaip nepatikimus ir prieštaraujančius kitiems byloje esantiems įrodymams. Pažymėtina, kad liudytojo K. V. parodymai, kuriais bandoma paneigti E. M. kaltumą, prieštarauja ne tik liudytojo Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, bet ir nukentėjusiojo S. K. , liudytojos G. R. D. parodymams, taip pat tolimesniems po įvykio E. M. veiksmams (skambino telefonu nukentėjusiajam, susitiko su jo broliu, siūlė pinigų, teigė, jog V. G. ,,prisiims“ kaltę, o jis pats liks liudytoju).

Teisėjų kolegija nelaiko pagrįstais apelianto E. M. skundo teiginių, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis, surašytas pažeidžiant proceso įstatymo reikalavimus Priešingai – šis nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje. Jie dėstomi nuosekliai, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, iš jų analizės logiškai išplaukia nuteistųjų kaltė ir kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, padaryta vienareikšmė išvada apie šių aplinkybių buvimą.

Teismų praktikoje laikomasi išaiškinimo, kad apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės, turinčios reikšmę baudžiamosios atsakomybės klausimui išspręsti, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (BPK 256 str.). Jos turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamai veikai kvalifikuot ir bausmei paskirti reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vykdė BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžių surašymą, reikalavimus. Priimtame nuosprendyje tokių trūkumų nėra. Teismas surašė nuosprendį pagal jo turinį nustatančius BPK straipsnių reikalavimus. Tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstomos veikos padarymo faktinės aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte, nėra trūkumas. Matyti, kad teismas, surašydamas nuosprendį, vadovavosi BPK normomis ir teismų praktika.

Priešingai nei teigia V. G. gynėjas, byloje neginčytinai nustatyta, kad konfliktą pradėjo V. G. , kuris pasišaukė pro šalį praeinantį S. K. ir be jokios priežasties pradėjo vartoti smurtą. S. K. suduotas V. G. smūgis, ką liudija beveik po dviejų mėnesių specialisto rastas randas ant V. G. viršutinės lūpos vidinio paviršiaus, pagrįstai vertinamas tik kaip atsakas į pavartotą smurtą ir mėginimas apsisaugoti nuo tolesnio smurto vartojimo. Iš bylos duomenų matyti, kad S. K. su V. G. ir E. M. iki įvykio nebendravo, įvykio vietoje nukentėjusysis atsidūrė atsitiktinai, ėjo ieškoti į miestelį brolio, todėl teigti, kad S. K. pradėjo konfliktą, nėra pagrindo. Kolegija nesutinka su V. G. gynėjo skundo argumentais, kad nukentėjusiojo parodymai apie situaciją, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui, prieštaringi ir nenuoseklūs. Gynėjas teigia, kad protokole-pareiškime S. K. nurodė, jog su iš matymo pažįstamu jaunuoliu apsižodžiavo, o po to gavo smūgį, apsigynė ir po to susistumdė. Palyginus šiuos duomenis su byloje esančiu protokolu-pareiškimu (t. 1, b. l. 12) matyti, kad jie pateikti netiksliai. S. K. pareiškė, kad prie jo pradėjo kabinėtis iš matymo pažįstamas jaunuolis, su juo apsižodžiavo ir po apsižodžiavus gavo smūgį. Vadinasi, gynėjas nutyli reikšmingą bylai aplinkybę, kad V. G. pradėjo kabinėtis prie S. K. , pro šalį einančio ieškoti brolio. Taip pat palyginus skunde apibūdintus 2006 m. lapkričio 5 d. S. K. parodymus (šis neva nurodo, kad iš pradžių apsižodžiavo, po to susistumdė) su 2006 m. lapkričio 5 d. liudytojo apklausos protokolu, esančiu byloje (t. 1, b. l. 76-77), matyti, kad skunde S. K. parodymai apibūdinami netiksliai, vėl nutylima, kas S. K. parodė, jog V. G. iš pradžių pradėjo prie jo kabinėtis, o po to sekė apsižodžiavimas. Dėl 2006 m. lapkričio 21 d. S. K. apklausos protokolo gynėjas nurodo, kad S. K. parodė, kad buvo kažkoks apsižodžiavimas, tik V. G. jam kažką pasakė ir smogė ranka į petį. Iš 2006 m. lapkričio 21 d. liudytojo papildomos apklausos protokolo matyti, kad S. K. išsamiau apibūdino situaciją, kuri buvo prieš konfliktą, ir kuo pasireiškė kabinėjimasis. Jis parodė, kad ėjo ieškoti brolio, pamatė V. G. ir E. M. , pasisveikino, paklausė jų, ar nematė brolio. Šie atsakė, kad nematė. Paėjęs nuo tos vietos, kur juos buvo sutikęs, apie 15-20 metrų, išgirdo, kad V. G. sušuko: ,,Ei, palauk, ateik čia.“ Tuomet jis paėjo kelis žingsnius link jų, pamatė ateinantį V. G. , kuris jam kažką pasakė ir smogė dešine ranka į petį, paklausus, už ką, vėl bandė smogti į galvą (t. 1, b. l. 78). Gynėjas skunde nurodo, kad 2007 m. sausio 17 d. apklausos protokole S. K. parodė, kad su V. G. tik pasisveikino, jo žąsinu nevadino, o V. G. jį pašaukė ir smogė į kaklą. Iš 2007 m. sausio 17 d. liudytojo protokolo matyti, kad gynėjas S. K. parodymus skunde pateikia fragmentiškai ir netiksliai. S. K. tuomet parodė, kad pasisveikino, paklausė E. M. ir V. G. , ar nematė brolio. Jokių konfliktų nekilo. Tikrai V. G. nepavadino žąsinu ir jam nedavė jokių pastabų dėl to, kad šlapinosi. Paėjęs kiek toliau, išgirdo V. G. jam šaukiant: ,,Ei, ateik čia“, kelis kartus pašaukė. Jis sustojo, gal pažengė porą žingsnių atgal, prie jo priėjo pats V. G. , šis dar pasakė, kodėl neateina, jeigu šaukia jis, ir nieko daugiau nesakęs trenkė kumščiu (t. 1, b. l. 80). Gynėjas nurodo, kad teismo medicinos ekspertui S. K. papasakojo dar vieną versiją – sutiko grupę jaunuolių, kurie jį sumušė. Iš 2006 m. lapkričio 21 d. teismo medicinos specialisto išvados Nr. 6325/06 (12) matyti, kad tyrėjo užduotyje nurodyta, jog S. K. buvo sumuštas grupės jaunuolių, pats S. K. , atvykęs pas ekspertą, paaiškino, kad sutiko grupę jaunuolių, kurie vėliau jį sumušė (t. 1, b. l. 22). Kolegija nieko neįtikėtino ir nelogiško šiuo atveju neįžvelgia. S. K. per visą bylos procesą teigė, kad jį mušė ne vienas V. G. . Grupė yra tada, kai veikia du ar daugiau asmenų. Iš pateiktų duomenų nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl konflikto pradžios buvo prieštaringi ir nenuoseklūs ir jais negalėjo būti grindžiamos teismo išvados apie V. G. kaltumą. Priešingai, nei teigia gynėjas, nukentėjusysis šiuo aspektu buvo nuoseklus visų apklausų metu. V. G. smurtą pradėjo vartoti pasinaudojęs mažareikšme dingstimi. E. M. iš karto po V. G. suduotų nukentėjusiajam pirmųjų smūgių prisidėjo prie jau pradėtos nusikalstamos veikos ir taip pat vartojo prieš S. K. fizinį smurtą, nors iki konflikto tarp E. M. ir S. K. jokių asmeninių santykių nebuvo. Bylos įrodymai patvirtina teismo išvadas, jog V. G. ir E. M. veikė kartu ir sunkiai sužalojo nukentėjusįjį dėl chuliganiškų paskatų (BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuojama, kai rimtis ar tvarka sutrikdoma (atsiranda padariniai). Tai vertinamasis požymis, kurio turinys nustatomas įvertinus veikos padarymo aplinkybes ir atsiradusius padarinius. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją visuomenės rimtis sutrikdoma įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ar aplinkai. Visi tie požymiai taip pat vertinamieji ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų. Teismas, ištyręs įrodymus, pagrįstai konstatavo, kad įžūliu elgesiu, pasireiškusiu tuo, kad nuteistieji kumščiais ir kojomis sudavė daugybinius smūgius nukentėjusiajam, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką. Tai jie padarė dėl chuliganiškų paskatų, pamindami žmonių tarpusavio bendravimo normas, demonstruodami jėgos ir beprasmio smurto apraiškas. Kolegija pažymi, kad tyčiniai smūgiai be priežasties suduoti S. K. , matant aplinkiniams. Šiurkščiai pažeidė ne tik nukentėjusiojo teises, bet ir sukūrė žmonių tarpusavio bendravimo normų nesilaikymo atmosferą, sugriovė konfliktą mačiusių asmenų saugumo jausmą. Nuteistieji viešoje vietoje miestelyje, prie kultūros namų, mušė rankomis ir spardė žmogų, tuo buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, aplinkiniai matė smurto vartojimą, matė pargriautą ant žemės nukentėjusįjį, jo sužalotą, sukruvintą veidą, chuliganiški veiksmai nutraukti tik pareikalavus aplinkiniams, pagrasinus iškviesti policiją. Nuteistųjų nusikalstamos veikos pagrįstai kvalifikuotos pagal sutaptį. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad apskųstą teismo nuosprendį naikinti ar keisti dėl nuteistojo E. M. ir nuteistojo V. G. gynėjo apeliaciniuose skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo. Nuteistiesiems teismo nuosprendžiu taip pat motyvuotai parinktas tinkamas bausmių dydis. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų nepažeidė. Atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes, taip pat įvertino šių aplinkybių visumą, parinko bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis). Paskirtos bausmės yra teisingos ir sudaro realias prielaidas visiems bausmės tikslams realizuoti (BK 41 straipsnis). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje neatsirado jokių naujų pagrindų paskirtai bausmei sušvelninti.

Nukentėjusiajam S. K. iš nuteistųjų nepriteistinos jo turėtos išlaidos advokatui V. Kupcikevičiui pagal 2008 m. balandžio 8 d. kvitą (serija LAT Nr. 435510), kadangi nuosprendžiu jo turėtos 1000 Lt dydžio išlaidos advokatui priteistos dvigubai didesnės, t. y. iš kiekvieno nuteistojo po 1000 Lt (iš viso 2000 Lt).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo E. M. ir nuteistojo V. G. gynėjo advokato Antano Cemnolonsko apeliacinius skundus atmesti.