Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Dalios Kursevičienės ir Editos Lapinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. N. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo O. N. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., prie nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta neatliktos bausmės, paskirtos 2010-08-26 Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu (pakeistu 2010-12-16 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu) ir subendrintos 2011-02-25 Tauragės rajono apylinkės teismo nutartimi dalis, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.

Nuosprendžiu iš R. B. ir O. N. solidariai nukentėjusiosios V. P. naudai priteista 900 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendžiu pagal BK 182 str. 1 d. taip pat nuteistas, o pagal BK 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. išteisintas R. B., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka nėra skundžiamas. Apeliacine tvarka neskundžiama ir nuosprendžio dalis dėl O. N. išteisinimo pagal BK 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. N. nuteistas pagal BK 182 str. 1 d. už tai, kad kartu su R. B., veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, iš anksto susitarę ir turėdami bendrą ketinimą apgaule įgyti svetimą turtą, 2015 m. sausio 21 d. apie 16.25 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims iš Pravieniškių pataisos namų, esančių Kaišiadorių r. Pravieniškių I k., mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus V. P. į jai priklausantį fiksuoto ryšio telefoną (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir telefonu atsiliepusiai V. P. prisistačius tyrėjo K. Č. vardu, apgaule išviliojus V. P. AB SEB banke esančios sąskaitos elektroninės bankininkystės duomenis (prisijungimo kodus ir slaptažodžius), pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, O. N. mobiliojo ryšio telefonu paskambino R. B. ir paprašė leisti pervesti pinigus į jo banko sąskaitą, o po to pervestus pinigus perduoti jo nurodytam asmeniui, po ko nenustatytam asmeniui internetu prisijungus prie V. P. SEB banko sąskaitų ir pasinaudojus turimais duomenimis, iš V. P. priklausančių sąskaitų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančių AB SEB banke, per šešis kartus pervedus 1665 EUR į R. B. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), R. B. tą pačią dieną 21.52 val. ir 21.53 val. 900 EUR išgrynino bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), o išgrynintus pinigus sekančios dienos vakare O. N. nurodymu perdavė atvykusiam nenustatytam asmeniui, tokiu būdu, veikdami bendrininkų grupe, apgaule įgijo svetimą turtą – V. P. priklausančius 900 EUR, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis O. N. prašo panaikinti nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo ir jį išteisinti. Nurodo, kad buvo nuteistas už tai, ko nepadarė, jį apgavo E. E.. Nors jis prašė teismo surengti akistatą su minėtu asmeniu, tačiau tai nebuvo padaryta. Be to, jis prašė atlikti skambinusiųjų asmenų balso ekspertizes, tačiau teismas taip pat nusprendė jos neatlikti. Pažymi, jog neturėjo gerai apmokamo advokato, mano, kad buvo nuteistas už savo praeitį. R. B. teisme sakė, kad jam paskambino nepažįstamas asmuo ir atvažiavo su raudonu Peugeot markės automobiliu paimti pinigus, tačiau nuosprendyje teismas nurodo, jog tai O. N. paskambino R. B.. Mano, kad apylinkės teismas vertindamas įrodymus padarė daug klaidų. Jis buvo tikinamas prisipažinti, jam buvo žadama 4 mėnesių bausmė. Pažymi, jog visus savo padarytus nusikaltimus yra pripažinęs ir dėl jų gailisi, buvo jaunas, tačiau su nusikaltimo padarymu, už kurį jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, visiškai nesutinka.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundžiamu nuosprendžiu O. N. nuteistas pagal 182 str. 1 d. už tai, kad kartu su R. B., veikdami bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, nenustatytiems asmenims apgaule išviliojus V. P. bankininkystės duomenis, O. N. mobiliojo ryšio telefonu paskambino R. B. ir paprašė leisti pervesti pinigus į jo banko sąskaitą, o po to pervestus pinigus perduoti jo nurodytam asmeniui, po ko nenustatytam asmeniui internetu prisijungus prie banko sąskaitų ir pervedus 1665 Eur į R. B. sąskaitą, R. B. tą pačią dieną 900 Eur išgrynino bankomate ir pinigus sekančios dienos vakare O. N. nurodymu perdavė atvykusiam nenustatytam asmeniui, ir taip veikdami bendrininkų grupe apgaule įgijo svetimą turtą – V. P. priklausančius 900 Eur.

Nuteistasis O. N. nesutinka su tokiu jo veiksmų kvalifikavimu, nurodo, jog buvo apgautas kito nuteistojo E. E., kurio prašymu ieškodamas sąskaitos ir susisiekė su R. B., teigia, kad nežinojo apie jokią nusikalstamą veiką, kurią buvo planuojama atlikti panaudojant R. B. banko sąskaitą. Jaučiasi esąs apkalbėtas, nes jokio nusikaltimo nepadarė.

Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 ir 3 d.). BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, kad tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Teisėjų kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas O. N. kaltumą ir surašydamas nuosprendį, įstatymo nuostatas taikė teisingai ir pagrįstai nuteisė O. N. už sukčiavimą.

Pagal BK 182 str. 1 d. sukčiavimas – tai savo ar kitų naudai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės panaikinimas ar jos išvengimas apgaule. Apgaulė sukčiavimo atveju yra esminis šios nusikalstamos veikos požymis, kuri naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Sukčiavimas padaromas, tik veikiant tiesiogine tyčia. Taigi nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą, turi būti neabejotinai įrodyta, kad kaltininkas suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, meluodamas jiems, falsifikuodamas, pateikdamas suklastotus dokumentus, pranešdamas neteisingus duomenis, nutylėdamas bei iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus, numatė, kad taip veikdamas suklaidins turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas, ir norėjo apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ar teisę į jį.

Atmetant nuteistojo O. N. argumentus, jog nagrinėjamu atveju jis nukentėjusiajai neskambino ir iš jos pinigų neviliojo, dėl ko negali būti sprendžiamas ir jo baudžiamosios atsakomybės klausimas pažymėtina, kad nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika buvo įvykdyta jam bendrininkaujant su kitais asmenimis, o būtent – R. B. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad visos dėl bendrininkų veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš jų nepriklausomai nuo kiekvieno iš bendrininkų vaidmens, veiksmų pobūdžio, intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą, o padaryta veika bendrininkams paprastai kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį. Atskirų bendrininkų veiksmų kvalifikavimas gali skirtis tik esant vykdytojo ekscesui (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2012, 2K-7-67-511/2016 ir kt.). Šiuo atveju O. N. vaidmuo ir indėlis į bendrininkų nusikalstamos veikos padarymą buvo: asmens, turinčio banko sąskaitą suradimas; pinigų pervedimo į šią sąskaitą, jų išgryninimo bei pinigų perdavimo atvykusiems nenustatytiems asmenims kontroliavimas. Iš O. N. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu matyti, kad nuteistasis nuosekliai laikėsi pozicijos (to neneigia ir apeliaciniame skunde), kad gavo E. E. prašymą surasti banko sąskaitą, po to susisiekė su R. B. ir susitarė su juo, jog yra reikalinga jo sąskaita, nes bus pervesti pinigai, tokiu būdu neneigė ir sutiko, jog atliko dalį BK 182 str. 1 d. objektyviosios pusės veiksmų. Tačiau tiek duodamas parodymus, tiek apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog jį apgavo E. E., ir jis neva nežinojo, jog R. B. banko sąskaita bus naudojama sukčiavimo metu pasisavintiems pinigams išgryninti, ir tokiu būdu neigia jo veikoje buvus subjektyvųjį BK 182 str. 1 d. nusikalstamos veikos požymį – tiesioginę tyčią. Visgi analizuojant nuteistojo parodymus, juos gretinant su kitais byloje esančiais duomenimis matyti, kad O. N. be jokios abejonės suprato, kokiu tikslu jam buvo pavesta atrasti banko sąskaitą, ir atlikdamas veiksmus – susisiekdamas su R. B., gaudamas iš jo sąskaitą, persiųsdamas R. B. duomenis E. E., vėl susisiekdamas su R. B. pasiteirauti dėl pinigų išėmimo iš bankomato ir jų perdavimo atvykusiems asmenims – suvokė, jog šiais savo veiksmais bendrininkauja sukčiaujant prieš asmenį, iš kurio neteisėtai gauti pinigai ir bus pervesti į jo surastą banko sąskaitą, kuriuos nuo jos nuims jo surastas žmogus, bei šis žmogus perduos juos kitiems laisvėje esantiems asmenims, ir norėjo taip veikti.

Nors tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju, tiek ir duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu O. N. nurodė, jog skambino R. B. vieną kartą, tik norėdamas sužinoti jo sąskaitos numerį bei neigė, jog su R. B. kontaktavo po to, kai numerį perdavė E. E., ir nurodė po to jam daugiau neskambinęs, tačiau duodamas parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje jis jau nurodė, kad R. B. pirma paskambino dėl sąskaitos, paskui skambino, kai nuėmė pinigus. Tai, jog O. N. ne šiaip pasiteiravo sąskaitos, o buvo aktyvus, keletą kartų jam skambino, ir buvo vienintelis su R. B. bendravęs asmuo, nurodė pats R. B., kuris apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad O. N. paskambino ir paprašė paslaugos, kad duotų savo banko sąskaitos numerį. Jo adresą O. N. sužinojo, kai dar kartą tą pačią dieną paskambino sužinoti, ar pinigai jau yra sąskaitoje. Kai O. N. paskambino, jis tikrino sąskaitą per elektroninę bankininkystę ir po to nuėmė 900 Eur (tik tiek leido bankomate nuimti), nors matė, kad yra daugiau pinigų. Pinigus ėmė bankomate. Rytojaus dieną atvažiavo nepažįstamas vyras raudonu Peugeot markės automobiliu, 406 modelio, ir jam perdavė pinigus. (t. 1, b. l. 147-149, 158-159). Duodamas parodymus pirmos instancijos teismo posėdžio metu R. B. iš esmės patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nurodė, kad paskambino O. N., paklausė ar negali duoti savo sąskaitos duomenų, nes jo sąskaita užblokuota. Vakare nuėjo ir nuo sąskaitos nuėmė 900 eurų. Daugiau nedavė. Pagalvojo, kad ant sąskaitos uždėtas limitas ir negali daugiau nuimti. Kitą dieną nuėjo į banką pasiaiškinti ir sužinojo, kad sąskaitai uždėtas areštas. Kitą dieną paskambino O. N. ir pasakė, kad atvažiuos vaikinas su raudonu „Peugeot 406“ ir jam turės atiduoti pinigus. Atvažiavo vaikinas su panele, jis išnešė pinigus ir atidavė (t. 2, b. l. 124-125). Iš išvardyto matyti, jog R. B. parodymai paneigia O. N. pateiktą versiją, kad jis susisiekė su R. B. tik vieną kartą ir tik dėl sąskaitos gavimo (apeliacinės instancijos teisme skambinęs R. B. antrą kartą pripažino ir pats O. N.).

Apeliaciniame skunde O. N. nurodė, jog neva R. B. teisme sakė, kad jam paskambino nepažįstamas asmuo ir atvažiavo su raudonu Peugeot markės automobiliu paimti pinigus, o teismas nuosprendyje iškraipė R. B. parodymus, tačiau iš 2016-05-11 pirmos instancijos teismo posėdžio protokole esančių R. B. parodymų matyti, jog ne tik dėl atvažiuosiančių žmonių (nepažįstamas vaikinas tik atvažiavo, bet neskambino), tačiau apskritai dėl visų su pinigų pervedimu ir perdavimu susijusių veiksmų su R. B. kalbėjosi tik O. N.. O. N. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad R. B. pirmos instancijos teismo posėdžio metu duodamas parodymus melavo, ir neva apie tai pasakė ir jam, tačiau nepateikė jokių argumentų, kurie rodytų tai, jog R. B. sako netiesą, ir nurodė, jog ir pats nežino, kodėl ir kokiu pagrindu R. B. turėjo meluoti apie jam skambinusius asmenis. Akivaizdu, jog jeigu R. B. būtų pripažinęs O. N., jog jį apkalbėjo, jis būtų nurodęs ir to priežastį. Kita vertus, vertinant R. B. pateiktą įvykių versiją akivaizdu, jog ji niekaip neprisidėjo prie šio nuteistojo procesinės padėties pagerinimo – nuo pat pirmos apklausos R. B. neprisipažino dėl savo nusikalstamos veikos padarymo, o apylinkės teismas, nenustatęs jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, R. B. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir paskyrė bausmę sankcijos ribose. Šie duomenys rodo, jog R. B. padėties niekaip nebūtų apsunkinusi ta aplinkybė, jei jis būtų nurodęs, kad su juo po sąskaitos perdavimo O. N. toliau bendravo kitas asmuo, iš ko seka, jog R. B. neturėjo jokio pamatuoto pagrindo apkalbėti O. N.. Pažymėtina, jog proceso metu savo kaltę taip pat neigęs R. B. su apkaltinamuoju nuosprendžiu sutinka ir jo apeliacine tvarka neskundžia, tokiu būdu ne tik pripažindamas savo kaltę, bet ir teismo nustatytas bei pripažintas įrodytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, veikų padaryme dalyvavusius asmenis ir kitas esmines bylos aplinkybes. Remiantis išvardytu, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti R. B. parodymais toje apimtyje, kurioje jis nurodė, jog jo sąskaitos prašė ir jo veiksmus koordinavo (nurodė sekti elektroninę bankininkystę dėl pinigų įplaukos, nueiti išgryninti pinigus, perduoti juos O. N. nurodytiems atvyksiantiems asmenims) išimtinai vien tik O. N..

Siekiant pašalinti apeliaciniame skunde keliamas abejones dėl E. E. vaidmens ir galimos jo įtakos nuteistojo veiksmų vertinimui, apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo apklaustas liudytojas E. E., kuris nurodė, kad su O. N. yra draugai. 2015 m. atliekant bausmę Marijampolės PN, jo sąskaitų buvo prašęs draugas, kuris kartu atliko bausmę. Pasiskambino O. N. ir pasakė, kad reikia sąskaitos, smulkmenų neaiškino. Po kurio laiko vėl skambino O. N., jis tą sąskaitą rado ir persiuntė. Sąskaitos reikėjo jo draugui Šurikui. Jų pareiga buvo surinkinėti sąskaitas, gavo sąskaitą ir padavė, o kas ką sukčiavo, gal ir žinojo. O. N. sakė, kad reikia sąskaitos pervesti pinigus ar iš tetos, ar iš draugų. Sakė, kad reikia jam, nieko neaiškino, ar sakė kokią sumą – nepamena. Gavo laišką ir pasakė, kad reikia sąskaitos. Surado per R. B.. O. N. atsiuntė jo numerį ir jis su R. B. susisiekė. Dėl sutarimų smulkmenų nepamena, bet paskui jis pats, kiek pamena, kalbėjo su R. B.. O. N. žinute atsiuntė sąskaitos numerį. Šurikas jam pasakojo, kad R. B. nenorėjo duoti sąskaitos, kad kalbėjo O. N. vardu ir pradėjo R. B. apgaudinėti. Žino, kad pinigus tvarkė Šurikas. Šurikas nesakė kam sąskaitos reikia, bet jis suprato kam ji bus naudojama – sąskaitos buvo reikalingos, kad gauti pinigus. Gavus sąskaitą, su O. N. daugiau nebendravo, buvo skirtingose įkalinimo įstaigose (t. 2, b. l. 169).

Šio liudytojo parodymai atskleidžia, kad E. E., O. N. ir R. B. užduotis buvo surasti banko sąskaitas, ir jie visi, nors ir nebuvo tiksliai sakoma, žinojo, kokiu tikslu bus naudojamos banko sąskaitos. Taigi, nors paskambinęs O. N. E. E. taip pat tiesiog pasakė, kad reikia sąskaitos ir smulkmenų neaiškino, O. N. be abejonės buvo aišku, kokiu tikslu bus sąskaita naudojama. Tuo tarpu duodamas parodymus O. N. nurodė, kad jam E. E. išaiškino visas smulkmenas, kam jam reikalinga sąskaita – neva jam ją užblokavo antstoliai, tačiau jis nori gauti piniginę perlaidą iš užsienio. Akivaizdu, jog tokia O. N. versija ne tik neatitinka E. E. parodymų, kad jie visi žinojo kam reikalingos banko sąskaitos, tačiau ir elementarios logikos – pasak O. N., būdamas laisvės atėmimo vietoje ir žinodamas, kad E. E. taip pat yra nuteistas ir atlieka laisvės atėmimo bausmę, gavęs jo skambutį, kad jam reikia sąskaitos, nes jis nori gauti perlaidą iš užsienio, ir neva nieko nesuvokdamas, tiesiog iš draugiškumo, skambino savo senam pažįstamui R. B. meluodamas, neva sąskaita reikalinga jam pačiam, jog jo teta jam pervestų pinigus televizoriui įsigyti. Akivaizdu, jog O. N. nebūtų turėjęs jokios priežasties apgaudinėti R. B. ir skambinant jam nesakyti, kad sąskaita reikalinga ne jam pačiam, o E. E., jei jis būtų nežinojęs ir nesupratęs, kad R. B. sąskaita yra reikalinga nusikalstamai veikai daryti. Toliau analizuojant E. E. parodymus matyti, jog nors jis nuosekliai nurodė, kad jiems visiems iš esmės buvo žinomas sąskaitų panaudojimo tikslas, akivaizdu, kad duodant parodymus apie kitas aplinkybes jis nėra nuoseklus, jo parodymai tarpusavyje prieštarauja tiek R. B., tiek ir O. N. parodymams. E. E. nurodo, kad jam O. N. persiuntė R. B. sąskaitą, ir gavęs sąskaitą su O. N. jis nebebendravo, tačiau po to nurodo, kad po to, kai gavo sąskaitą, su juo susisiekė O. N. ir dar perdavė R. B. numerį. Tuo tarpu O. N. apeliacinės instancijos teisme nurodė, jog jis tik nusiuntė telefono numerį E. E., kuris pats susisiekė su R. B., ir nurodė, kad po to, kai E. E. susitarė su R. B., E. E. jam dar kartą paskambino ir pasakė, kad viskas gerai, susišnekėjo su R. B.. Akivaizdu, jog E. E., O. N. ir R. B. parodymai šiuo atveju nesutampa dėl esminių aplinkybių, t. y. to, kokią tiksliai informaciją E. E. perdavė O. N., kiek kartų jie tarpusavyje bendravo, kiek kartų ir kas skambino R. B.. Nors duodamas parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu E. E. nurodė, kad susisiekus su R. B., šis nenorėjo duoti sąskaitos, tačiau pastebėtina, kad taip jis prieštarauja savo paties parodymams, jog sąskaitos numerį jam žinute persiuntė O. N., nes tokiu atveju nebebuvo jokio reikalo jos dar kartą prašyti iš R. B.. Tai, jog būtent jis susitarė dėl sąskaitos su R. B., gavo jo sąskaitą ir kitiems asmenims nebereikėjo jo įkalbinėti, nurodė ir O. N.. Pats R. B., kaip jau minėta, nuosekliai nurodė visą laiką bendravęs tik su O. N., ir šiais savo parodymais neigia tiek E. E. parodymuose pateikiamą versiją, kad su R. B. iš pradžių bendravo jis pats, vėliau jam skambino asmuo pravarde „Šurikas“, tiek O. N. parodymus, kad jis su R. B. kalbėjo tik vieną kartą tariantis dėl sąskaitos davimo (vėliau pats O. N. pripažįsta ir antrą kartą skambinęs R. B.). Teismas neturi pagrindo šioje dalyje netikėti R. B. parodymais, tuo tarpu pats E. E. nurodė, kad jie su O. N. yra draugai, iš ko seka, kad jis, bandydamas palengvinti O. N. padėtį, gali būti suinteresuotas atitinkamoje dalyje duoti tiesos neatitinkančius parodymus.

Remiantis išvardytu, teisėju kolegija konstatuoja, kad šioje byloje pirmos instancijos teismas O. N. veiksmuose nustatė visus būtinus BK 182 str. 1 d. numatyto nusikaltimo subjektyviuosius ir objektyviuosius požymius, tarp jų ir tiesioginės tyčios požymį, laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant nuteistojo O. N. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 str. 1 d. klausimą, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 str. 3 ir 4 d. nurodytų įrodymų tikrinimo taisyklių. Aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis O. N. apeliacinio skundo ribose yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Pagal BPK 106 str. 1 d., kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma (t. 2, b. l. 164), jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, suteiktos O. N. išlaidas sudaro 46,32 Eur dydžio advokato užmokestis, ir prašoma priteisti šias išlaidas iš nuteistojo. Prašymas netenkintinas, nes būtinos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš O. N. paneigtų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę (kasacinė nutartis Nr. 2K-165-648/2015). Be to, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, pateikusi prašymą priteisti valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, nepateikė teismui duomenų apie nuteistojo, kurio byloje yra būtinas gynėjo dalyvavimas, turto ir pajamų lygį, patvirtinantį, kad jis išgali susimokėti už gynybą. Tokie duomenys yra esminiai, sprendžiant klausimą dėl galimybės priteisti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas (kasacinė nutartis Nr. 2K-167-693/2016).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo O. N. apeliacinį skundą atmesti.