Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Dargita“ kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą Nr. 2D-9392-(2.34) (toliau – ir Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas); 2) panaikinti Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštą Nr. (2.34)-2D-13768 (toliau – ir Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. raštas); 3) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2022 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 21R-(AG-516-04/2020 (toliau – ir Sprendimas); 4) įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą (b. l. 1–10).

Nurodo, kad Komisija Sprendime, remdamasi ginčo teisiniams santykiams netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, vertino, kad pareiškėjos skundžiamo Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. rašto turinys atitinka pareiškėjos 2019 m. birželio 4 d. prašyme keliamo klausimo esmę. Komisijos Sprendime nurodytoje LVAT praktikoje buvo sprendžiami informacijos teikimo sąlygų bei tvarkos viešojo administravimo srityje klausimai. Kartu LVAT nurodytoje praktikoje yra pažymėta, kad Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nuostatos yra netaikomos informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ar įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu. Tokiu būdu Komisijos Sprendime nurodyta LVAT praktika neturi precedento teisinės reikšmės nagrinėjamame administraciniame ginče.

Teigia, jog pareiškėja skunde Komisijai nurodė, jog Inspekcijos Kauno departamentas 2019 m. liepos 16 d. rašte remiamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) normomis, tačiau Inspekcijai pateiktas Lietuvos pašto 2019 m. rugpjūčio 23 d. – 2019 m. rugpjūčio 26 d. vokas rodo, kad Inspekcija ne tik pažeidė VAĮ 34 straipsnio 1 dalies imperatyvą (ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo raštu informuoti suinteresuotus asmenis apie jo priėmimą ir kitą susijusią informaciją), bet ir Asmenų prašymų, skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių, patvirtintų Inspekcijos viršini ko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 (toliau – ir Taisyklės) 37 punkto imperatyvą, kuriame nurodyta, jog asmenų prašymai turi būti išnagrinėjami per 20 darbo dienų nuo jų užregistravimo. Šiuo atveju Inspekcijos Kauno departamentas tik po 27 darbo dienų išsiuntė pareiškėjai 2019 m. liepos 16 d. raštą, kas sudaro pagrindą panaikinti jį ir įpareigoti Inspekcijos Kauno departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 4 d. prašymą. Visgi Komisija Sprendime, visiškai nepasisakiusi dėl VAĮ 34 straipsnio 1 dalies pažeidimo, priėjo prie išvados, kad Taisyklių 37 punkto nuostata nebuvo pažeista. Tokiu būdu Komisija sukuria precedentą, leidžiantį atsakovei nevykdyti VAĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatų. Komisijos Sprendime padaryta išvada, jog termino nesilaikymas negali būti laikomas absoliučiu pagrindu panaikinti Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštą rodo, jog Komisijai nustatyti nepiktnaudžiavimo valdžia ir atsakomybės už priimtus sprendimus principai yra tik formalumai.

Pastebi, jog pareiškėja skunde Komisijai nurodė, kad Inspekcija 2019 m. spalio 25 d. raštu atmetė pareiškėjos skundo argumentus dėl VAĮ 34 straipsnio 1 dalies imperatyvo, tačiau dėl Taisyklių 37 punkto nepasisakė, nors pagal Taisyklių 4 punktą nagrinėjant asmenų prašymus, skundus, šių Taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Tiek Inspekcijai, tiek Inspekcijos Kauno departamentui Taisyklės yra privalomos bei rengiant administracinius aktus jomis privaloma vadovautis. Pareiškėja skunde Komisijai taip pat nurodė, jog Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašto argumentai, kad Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas buvo išsiųstas tinkamai, laikantis Inspekcijos viršininko 2014 m. lapkričio 12 d. įsakymu Nr. 1V-175 patvirtintame Inspekcijos dokumentų ir įrašų valdymo proceso aprašo nustatytos tvarkos, nurodant minėto teisės akto 12.11 punktą yra nepagrįsti, nes tokio teisės akto prie viešai skelbiamų teisės aktų nėra. Komisija Sprendime dėl šio pažeidimo apskritai nepasisakė.

Pažymi, kad skunde Komisijai nurodytos aplinkybės, jog Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas buvo siunčiamas du kartus nepakeičia fakto, kad Inspekcijos Kauno departamentas pažeidė atsakomybės už priimtus sprendimus principą. Duomenų, jog Inspekcijos Kauno departamento 2019 m. liepos 16 d. raštas buvo paskelbtas ar pareiškėjai kitaip buvo pranešta ne vėliau kaip per 3 darbo dienas, Inspekcija nei pareiškėjai, nei Komisijai nepateikė. Komisija Sprendime tik nepagrįstai nurodė, kad ji neturi teisinio pagrindo abejoti Inspekcijos nurodytais argumentais dėl registruotos siuntos išsiuntimo pareiškėjai du kartus ir sutiko su Inspekcijos vertinimu, jog 2019 m. birželio 14 d. pareiškėjos prašymui nagrinėti nebuvo įgyvendinta VAĮ procedūra, todėl ir VAĮ 34 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos. Inspekcijai ir Komisijai buvo pateikti duomenys (Lietuvos pašto 2019 m. rugpjūčio 23 d. – 2019 m. rugpjūčio 26 d. vokas), kurie patvirtina, jog tik pasibaigus Taisyklių 37 punkte nustatytam terminui (per 20 darbo dienų), Inspekcijos Kauno departamento išsiuntė pareiškėjai 2019 m. liepos 16 d. raštą (tik po 27 darbo dienų). Tokiu būdu Komisijos Sprendime padarytos išvados, jog nors atsakovė ir nesilaikė nustatyto termino, pareiškėjos teisinė padėtis nesikeistų, yra nepagrįstos. Priešingai – panaikinus abu Inspekcijos raštus ir įpareigojus pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą nagrinėti iš naujo, pareiškėjos teisinė padėtis pasikeistų, nes ji įgytų teisę reikalauti žalos atlyginimo, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų.

Nurodo, jog Komisijos Sprendime padaryta išvada, kad Inspekcija 2019 m. spalio 25 d. raštu išsamiai atsakė į visus pareiškėjos skunde keliamus klausimus yra neteisinga. Šiuo atveju pareiškėja skundu Komisijai siekė, kad būtų panaikinti ginčijami Inspekcijos raštai, o Inspekcija būtų iš naujo įpareigota išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. birželio 14 d. prašymą ir tik tada spręstų, ar yra pagrindas kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka. Be to, pareiškėja skunde Komisijai buvo nurodžiusi, jog Inspekcijos 2019 m. spalio 25 d. rašto išvados dėl tinkamo reikalavimo suformulavimo yra neteisingos, kadangi pareiškėjai VAĮ nenustatyta tokia pareiga. Šiuo atveju Inspekcija atsakydama į prašymus ir skundus turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, todėl atsakovė neteisėtai savo pareigas perkelia pareiškėjai. Komisija Sprendime dėl šio pažeidimo nepasisakė. Pareiškėja skunde Komisijai taip pat akcentavo, jog Inspekcijai buvo nurodyta aplinkybė, kad ginčo statiniai yra pastatyti ir įrengti prašomame suformuoti ir išnuomoti žemės sklype, todėl sudarius prašomas komunikacijų įrengimo ir žemės sklypo nuomos sutartis būtų galimybė sudaryti taikos sutartį Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo vykdymo procese, tačiau Inspekcijos Kauno departamentas nelaikė tai svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą ne tik atidėti Kauno apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo vykdymą (CPK 284 straipsnio 1 dalis), bet ir pasiekti pagrindinį civilinio proceso tikslą – atkurti taiką tarp ginčo šalių, t. y. tarp pareiškėjos ir Inspekcijos.