Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. P. prašymą atnaujinti procesą I. P. administracinio teisės pažeidimo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.N17 - 1599/2007).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnas I. P. 2005 m. kovo 17 d. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl to, kad ji, būdama Dariaus Petrausko įmonės įgaliotinė pagal 2001 m. rugsėjo 12 d. įgaliojimą, įdarbino nuo 2005 m. vasario 14 d. iki 2005 m. vasario 28 d. I. A., nuo 2005 m. kovo 10 d. iki 2005 m. kovo 15 d. - E. J. Dariaus Petrausko įmonėje, jos faktinėje veiklos vietoje adresu Žvejų g.2-209, Klaipėdoje nelegaliai, be darbo sutarties, esant susitarimui dėl darbo vietos, funkcijų ir darbo užmokesčio, kur šios pilietės dirbo joms pavestą darbą - bendravo su darbo ieškančiais asmenimis, atsakinėjo į telefono skambučius, teikė informaciją darbdaviams bei klientams ir už tai gavo darbo užmokestį. Protokole nurodyta, kad I. P. pažeidė Darbo kodekso 93, 95, 98, 99 straipsnius, šiais savo veiksmais padarė Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ir ATPK) 41-3 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. vasario 13 d. nutarimu I. P. pagal ATPK 41-3 straipsnio 1 dalį už kiekvieną administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytą nelegaliai dirbusį asmenį skyrė po 3000 Lt baudą, t. y. 6000 Lt baudą. Teismas taip pat nutarė, nutarimui įsiteisėjus, apie šios nuobaudos paskyrimą paskelbti per visuomenės informavimo priemones.

Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatavo, kad I. P. padarė pažeidimą, numatytą ATPK 41-3 straipsnio 1 dalyje. Teismas nurodė, kad iš faktinių bylos aplinkybių aišku, jog I. P. veikė kaip D.Petrausko įmonės įgaliota atstovė, iš jos veiksmų tretieji asmenys suprato, kad ji turi teisę sudaryti su jais sutartis, tarp jų ir darbo sutartis. Nors įmonė registruota D.Petrausko vardu, įmonę atstovavo, sutartis sudarinėjo I. P.. Kad I. P. sudarė sutartis su I. A. ir E. J. pagal įmonės įgaliojimą, neneigė ir D.Petrauskas pareiškime teismui. Teismas nustatė, kad D.Petrausko individualioje įmonėje nuo 2005 m. vasario 14 d. iki 2005 m. vasario 28 d. buvo įdarbinta I. A., o nuo 2005 m. kovo 10 d. iki 2005 m. kovo 15 d. įdarbinta E. J.. I. A. ir E. J. darbas buvo ieškoti naujų klientų, siūlyti įvairius darbo pasiūlymus darbo ieškantiems žmonėms, atėjusiems į D.Petrausko įmonę. Jos dirbo sutartą darbą, sutartu darbo laiku, gavo už tai atlyginimą, tačiau darbo sutartys, kaip to reikalauja Darbo kodekso 99 straipsnis, sudarytos nebuvo. Darbas buvo dirbamas, I. A. bei E. J. susitarus su I. P. dėl darbo vietos, darbo laiko, darbo pobūdžio, atlyginimo už atliktą darbą. Šią aplinkybę patvirtino ir pati pažeidėja, nurodydama, kad darbas bus dirbamas D.Petrausko įmonės adresu. Teismas padarė išvadą, kad I. A. ir E. J. darbas turėjo būti įformintas ne autorinėmis, o darbo sutartimis, kadangi atitinka visus darbo sutarties požymius, numatytus Darbo kodekso 93 straipsnyje. Kadangi darbo sutartis, kaip to reikalauja Darbo kodeksas, sudaryta nebuvo, toks darbas, vadovaujantis Darbo kodekso 98 straipsnio 1 dalies 1 punktu, laikomas nelegaliu. Teismas nenustatė I. P. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas, skirdamas nuobaudą, atsižvelgė į tai, kad šiuo metu I. P. augina mažametį vaiką, įmonė veiklos Klaipėdoje nebevykdo.

II.

I. P. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. nutarimu paskirtą baudą.

Apeliantė nurodė, kad jos veika neatitiko nelegalaus darbo sampratos, nes buvo legali, neslepiama. I. A. ir E. J. paaiškinimai neatitinka tikrovės. Jos melavo, kad išvengtų atsakomybės. Apeliantė taip pat nurodė, kad ji neturi pakankamai pinigų, augina alergišką kūdikį, nuo kurio negali atsitraukti.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi I. P. apeliacinį skundą atmetė, o Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 13 d. nutarimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41-3 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė. Šio teisės pažeidimo inkriminavimas konkrečiam asmeniui neatsiejamas nuo konstatavimo nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviųjų požymių (Darbo kodekso 93 straipsnis, 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal minėtą ATPK straipsnį, turi būti nustatyta, kad darbas dirbamas realiai, darbdavio ir darbuotojo santykiai turi darbo sutarties požymius, darbas dirbamas darbdaviui ir fiziniam asmeniui susitarus, dirbamas tam tikros profesijos, specialybės darbas, paklūstant nustatytai darbo tvarkai, atlygintinai, bet nesilaikant darbo sutarties sudarymo taisyklių. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje surinkta pakankamai įrodymų apie sutartą atlygintiną ir apibrėžtu laiku realiai dirbtą darbą - bendravimą su asmenimis ieškančiais darbo. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti I. A. paaiškinimais, kad su I. P. buvo sutarta dėl darbo funkcijų, darbo laiko, atlyginimo, nes šie paaiškinimai iš esmės patvirtinti liudytojos E. J. parodymais. Kaltinančius parodymus davusių liudytojų paaiškinimai vieni kitiems neprieštarauja. Tarp E. J. ir I. P. sudaryta autorinė sutartis neatitinka tikrųjų jos tikslų ir tik pagrindžia I. P. siekį išvengti teisės aktais keliamų reikalavimų, įdarbinant asmenį vykdyti tam tikrą darbo funkciją. Civilinių sutarčių esmė - šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kita autorinė sutartis, esanti byloje, kurioje viena šalimi įvardijama I. P., o kita I. A., I. A. nepasirašyta. Taigi, apeliacinio skundo argumentas, kad I. A. ir E. J. paaiškinimai neatitinka tikrovės ir yra melagingi, niekuo neparemtas. Teismas nurodė, kad Darbo kodekso 99 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, o to paties straipsnio 2 dalyje pažymima, jog darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, dviem egzemplioriais. Vienas iš jų prieš darbo pradžią įteikiamas darbuotojui. Darbdavys turi užtikrinti, kad darbuotojui būtų leidžiama dirbti, tik pasirašius su juo darbo sutartį, įteikus jam antrą sutarties egzempliorių ir išdavus jo tapatybę patvirtinantį dokumentą (Darbo kodekso 99 straipsnio 3 dalis). Teismas nurodė, kad darbo sutarties, esant šalių susitarimui dėl darbo sutarties sąlygų, nesudarymas raštu arba darbo sutarties nepasirašymas darbdavio, arba jo įgalioto asmens, arba darbo sutarties nepasirašymas darbuotojo, darbo sutarties neįregistravimas darbo sutarčių registravimo žurnale, darbuotojui ne vėliau kaip prieš darbo pradžią neįteikimas antrojo sutarties egzemplioriaus - objektyvieji nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties požymiai. Jų nustatymas įpareigoja organus, nagrinėjančius administracinių teisės pažeidimų bylas dėl nelegalaus darbo, asmens veiką kvalifikuoti pagal ATPK 41-3 straipsnį, jei administracinėje byloje nėra įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą. Teismas nurodė, kad pradėtas dirbti realus darbas, neįteikus darbuotojoms darbo sutarties antrojo egzemplioriaus, darbo sutarčių nebuvimas patikrinimo metu, darbo sutarčių neįregistravimas darbo sutarčių žurnale, pradėjusių dirbti darbuotojų neįtraukimas į darbo grafiką nagrinėjamu atveju pagrindžia pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą ir lemia apeliacinio skundo netenkinimą. Teismas nurodė, kad įmonė, kurios viena iš veiklos rūšių yra bendravimas, konsultavimas asmenų, ieškančių darbo, oficialiai įregistruota Dariaus Petrausko vardu, tačiau, kaip matyti iš I. P. paaiškinimo, visa veikla bei atstovavimas vykdytas I. P., ką iš esmės patvirtino ir įmonės savininkas D.Petrauskas, todėl jau vien šių aplinkybių pagrindu pareiškėja pagrįstai pripažinta atsakinga už Administracinių teisės pažeidimų kodekso 41-3 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą.

IV.

I. P. prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

I. P. nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neapklausė liudytojų, o bylą išnagrinėjo tik pagal pareigūnų padiktuotus paaiškinimus. Pareiškėja pažeidimo šiuo atveju nepadarė, nes ji pati atlikinėjo pareigūnų nurodytas darbo funkcijas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą, apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, byla yra laikoma baigta ir joje priimti teismų procesiniai sprendimai įsiteisėja. Baigtoje administracinėje byloje gali būti atnaujintas procesas ir bylą gali būti papildomai nagrinėjama, tačiau tik tuo atveju, jeigu paduotas prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir šis prašymas paduotas, nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnyje nustatytų tokio prašymo padavimo terminų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalis). Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje yra numatyta dvylika konkrečių pagrindų, dėl kurių gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Prašyme dėl proceso atnaujinimo turi būti nurodyti argumentai, patvirtinantys būtent kurio nors iš minėtų dvylikos konkrečių proceso atnaujinimo pagrindų egzistavimą.

Nagrinėjamu atveju I. P. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra paduotas, nepraleidus Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnyje numatytų terminų, tačiau šis prašymas nėra pagrįstas įstatyme numatytais konkrečiais proceso atnaujinimo pagrindais. I. P. prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės tik nurodo argumentus dėl to, kad, jos manymu, byloje nebuvo apklausti tam tikri liudytojai. Tačiau Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje nenumatyta galimybė atnaujinti procesą, siekiant dar kartą tirti bylos aplinkybes bei papildomai tirti ir vertinti kokius nors įrodymus. Todėl procesas šioje byloje pagal pateiktą I. P. prašymą negali būti atnaujintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal I. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo I. P. administracinio teisės pažeidimo byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr.N17 - 1599/2007).

Nutartis neskundžiama.