Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2017 m. birželio 1 d. nesuteikiant pareiškėjui galimybės pasimelsti koplyčioje.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pabrėžtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nuteistųjų teisės atlikti religines apeigas aspektu akcentuotina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys tikintys nuteistieji turi teisę dienotvarkėje numatyto laisvalaikio metu pataisos įstaigose vieni arba kartu su kitais nuteistaisiais atlikti religines apeigas (BVK 106 str. 1 d.). Pagal BVK 106 straipsnio 2 dalį pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos netrukdytų kitų nuteistųjų poilsiui. BVK 106 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikinčių nuteistųjų grupiniu pageidavimu, suderinus su pataisos įstaigos administracija, religinėms apeigoms atlikti gali būti pakviestas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 106 str. 4 d.). Jokių BVK 106 straipsnio taikymo išimčių nuteistiesiems, kad ir kur jie būtų kalinami, šis BVK straipsnis nenustato.

Religinių apeigų atlikimo pataisos įstaigoje tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 184 - 186 punktai. Atsižvelgiant į kiekvieno nuteistojo religinius, dvasinius ir moralinius poreikius, turi būti leidžiama dalyvauti pamaldose arba susirinkimuose, vykstančiuose pataisos įstaigoje, ir turėti tam reikalingas knygas ir literatūrą (Taisyklių 184 p.). Religinėms apeigoms atlikti pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas, įrengia atitinkamas patalpas (Taisyklių 185 p.). Pataisos įstaigose turi teisę lankytis visų konfesijų dvasininkai; dvasininkai nuteistuosius gali lankyti suderintu su pataisos įstaigos administracija laiku (Taisyklių 186 p.).

Vertinant minėtas aplinkybes akcentuotina, kad BVK 75, 86, 142 ir 145 straipsniuose nėra įtvirtinta jokių nuostatų dėl BVK 106 straipsnio taikymo. Teismas, įvertinęs BVK 75, 86, 106, 142 ir 145 straipsniuose bei Taisyklių 184–186 punktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta tokia BVK 106 straipsnio taikymo išimtis, pagal kurią pataisos namų administracija laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kuriems yra skirtos drausminės nuobaudos (perkėlimas į drausmės grupę, perkėlimas į kamerų tipo patalpas ir/ar uždarymas į baudos izoliatorių), nebeturi sudaryti sąlygų pasinaudoti BVK 106 straipsnyje įtvirtinta jų teise atlikti religines apeigas. Tai reiškia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu pataisos namuose buvo laikomas drausmės grupės sąlygomis/kamerų tipo patalpose/baudos izoliatoriuje, pati savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo laikotarpiu egzistavo teisėtas pagrindas apriboti jo (pareiškėjo) teisę atlikti religines apeigas (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4751-520/2017).

Kita vertus, vertinant, ar Alytaus PN privalėjo užtikrinti pareiškėjo teisę atlikti religines apeigas, reikšminga aplinkybe laikytinas ir pareiškėjo kreipimasis į pataisos įstaigos administraciją su prašymu sudaryti galimybę religines apeigas atlikti - t.y. nuvesti į nuteistųjų koplyčią. Pareiškėjo teigimu, jis į Alytaus PN administraciją kreipėsi 6 kartus su prašymais nuvesti jį į koplytėlę atlikti religines apeigas, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama ir į koplytėlę jo nevesdavo (b. l. 4). Šiam savo teiginiui pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų nepateikė. Iš byloje atsakovo pateiktų dokumentų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į atsakovą kreipėsi su skundu dėl netinkamo maitinimo, teikė prašymą dėl pažymos apie kamerų, kuriose jis buvo laikomas plotą, skundėsi dėl pareigūno veiksmų, susijusių su jo asmeninių daiktų sugadinimu (b.l. 19, 21, 23-24). Atsakovas nurodo, jog skundų, susijusių su pareiškėjo teise melstis, Alytaus PN administracija nėra gavusi (b.l. 8). Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas būtų siekęs tam skirtoje vietoje (koplyčioje) atlikti religines apeigas tuo metu, kai jam buvo paskirta drausminė nuobauda. Teismui pateiktame skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad kreipėsi į Alytaus PN administraciją su šešiais prašymais nuvesti jį į koplytėlę, tačiau šių aplinkybių nekonkretizuoja, nenurodo - kada konkrečiai jis kreipėsi su tokio pobūdžio prašymais, kam prašymus įteikė, kreipėsi raštu ar žodžiu. Pažymėtina, jog pareiškėjas teikė Alytaus PN administracijai kitokio pobūdžio skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, taigi, jo teisė teikti prašymus ir skundus nebuvo apribota. Darytina išvada, kad nesant aiškiai išreikšto pareiškėjo pageidavimo būti nuvestam į koplyčią atlikti religines apeigas, pataisos įstaigos administracijai nekilo pareiga imtis atitinkamų veiksmų - t.y. Alytaus PN administracija neprivalėjo savo iniciatyva siūlyti pareiškėjui būti nuvedamam į koplyčią. Atsižvelgiant į tai nėra pakankamo pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog kiti nuteistieji ir Alytaus PN pareigūnai žemino pareiškėją dėl jo pamaldumo, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė. Jis nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

Nenustačius Alytaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovo atstovo viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo K. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regiono apygardos administracinio teismo Kauno rūmus arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.