- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-12-08
- Bylos Nr.
- I-1222-484/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05522-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ir Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas A. D. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2015-05-25, prašydamas priteisti solidariai iš Lietuvos Respublikos ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2413,44 eurų neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03, panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2013-09-19 sprendimą Nr. 17.2-172303 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ (b. l. 1-16, 98-101). Paaiškino, kad nuo 2002-01-14 iki 2012-05-03 dirbo Radviliškio r. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigose, nuo 2012-05-04 iki 2012-07-31 – Šiaulių apygardos prokuratūros Radviliškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigose, nuo 2012-08-01 iki šiol – Šiaulių apygardos Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro pareigose. Nurodė, kad iki 2009-04-30 prokurorų pareiginės algos koeficientus nustatė 2000-08-29 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 priedėlio 3 skirsnis. Nuo 2009-05-01 iki 2012-04-30 prokurorų pareiginės algos koeficientas buvo mažinamas du kartus: 2009-04-23 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-224 ir 2009-07-17 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu Nr. XI-361. Pasak pareiškėjo, toks prokurorų pareiginių algų koeficientų mažinimas skirtingu mastu prieštaravo Konstitucijos nuostatoms ir konstituciniam teisinės valstybės principui, o taip pat pažeidė Konstitucinio Teismo (KT) suformuluotus išaiškinimus, nes atliktas nesilaikant proporcingumo principo bei laikinumo kriterijaus. Pareiškėjo manymu, tai sudaro pagrindą teigti, kad jiems darbo užmokesčio (pareiginė alga (koeficientas)) dalis nuo 2009-05-01 buvo sumažinta ir neišmokėta neteisėtai.
Atsiliepimas
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra atsiliepimuose į pareiškėjo skundus su jais nesutiko. Paaiškino, kad Generalinė prokuratūra, apskaičiuodama ir mokėdama prokurorų darbo užmokestį, vadovavosi ir vadovaujasi galiojančiais teisės aktais, t.y. Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Tvirtina, kad Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime nepripažino, kad minėto įstatymo priedėlis (2009-04-23 redakcija, 2009-07-17 redakcija) prieštaravo Konstitucijos nuostatoms, todėl Generalinės prokuratūros veiksmai nuo 2009-05-01 iki 2012-05-03 pagal Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatas perskaičiuojant ir išmokant sumažintą pareiginę algą, yra teisėti ir nepažeidžiantys pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų.
Mano, kad pareiškėjo praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Be to, mano, kad pagal Darbo kodekso 301 straipsnio nuostatas pareiškėjo reikalavimams turi būti 3 metų senaties terminas, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja priteisti neišmokėto darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009-08-01 (b. l. 65-68, 107-108).
Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl prokuroro darbo užmokesčio sumažinimo pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, priteisinimo už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2012-05-03.
Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2002-01-14 iki 2012-05-03 dirbo Radviliškio r. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareigose, nuo 2012-05-04 iki 2012-07-31 – Šiaulių apygardos prokuratūros Radviliškio rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro pareigose, nuo 2012-08-01 iki šiol – Šiaulių apygardos Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro pareigose (b. l. 53-58). Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybiniais santykiais, nėra. Generalinė prokuratūra, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jam priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.
Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 49 str. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas (toliau – ir Apmokėjimo įstatymas) Apmokėjimo įstatymo 3 str. 3 d. nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestis susideda iš: 1) pareiginės algos; 2) priedų už ištarnautus valstybei metus; 3) priedo už kvalifikacinį rangą. Pagal Apmokėjimo įstatymo 4 str. 2 d., pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą Apmokėjimo įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai buvo sumažinti pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymą (2009-04-23 Nr. XI-224 redakcija) nuo 2009-05-01 ir pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 Nr. XI-361 redakcija) nuo 2009-08-01. Todėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu susidarė 2413,44 Eur darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 103).
Pareiškėjas į teismą su skundu dėl darbo užmokesčio nepriemokos ir priteisimo kreipėsi 2013-10-18. Atsižvelgiant į atsakovų prašymą pareiškėjo reikalavimui išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, DK 27 straipsnio 2 dalį, CK 1.127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009-08-01 iki 2010-10-17.
Nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas pripažino, kad pareiginės algos koeficientų ir priedų už kvalifikacines klases sumažinimas buvo nepagrįstas, kadangi tokiu teisiniu reglamentavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas „Valstybės žiniose“ paskelbtas 2013-10-01. Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat konstatavo, kad įstatymų leidėjui iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos.
Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo išaiškinimą, priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo Įstatymą (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas), kuriuo numatyta nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems už darbą buvo apmokama iš valstybės ar savivaldybės lėšų. Minėtą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą pateikti iš pradžių buvo numatyta iki 2014-05-01, tačiau vėliau šis terminas buvo pratęstas iki 2015-05-01.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – Generalinei prokuratūrai, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.
Pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Generalinės prokuratūros 2013-09-19 sprendimą Nr. 17.2-172303 „Dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo“ laikytinas išvestiniu iš reikalavimo priteisti prokuroro darbo užmokesčio nepriemoką. Netenkinus pagrindinio reikalavimo, nėra teisinio pagrindo tenkinti ir išvestinį, todėl jis atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendė:
Pareiškėjo A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.