Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-01-15 · Administracinė byla Nr. I-761-484/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-01-15
Bylos Nr.
I-761-484/2019
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
J. P.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-761-484/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03248-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. sausio 15 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė,dalyvaujant pareiškėjui J. P. (J. P.),vertėjai Ingridai Kisieliūtei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas J. P. skundais kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (21.199) 500-55 „Dėl atleidimo nuo baudų, delspinigių ir/ar palūkanų“ (arba jį pakeisti), panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. S-143(7-123/2018) dalį, kuria patvirtintas VMI 2018 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. (21.199) 500-55 ir visiškai atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių (b. l. 1-4, 20-23).

Skunde paaiškino, kad jo atžvilgiu 2014 m. sausio 14 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. (4.65)-40-2, kuriame nurodyta, jog 2004-2008 m. jis gavo B klasės pajamų, kurių nedeklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje GPM308 už 2004-2008 m. mokestinius laikotarpius ir nesumokėjo priklausančio mokėti gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM). Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) 2014 m. kovo 24 d. sprendimu buvo patvirtinta 203 177 Lt (58 844,13 Eur) GPM suma, apskaičiuota 178 249 Lt (51624,48 Eur) GPM delspinigių suma, paskirta 20 318 Lt (5 884,50 Eur) GPM bauda. Išnagrinėjus mokestinį ginčą, šis Vilniaus AVMI sprendimas įsiteisėjo.

Pareiškėjas nurodo, kad 2018 m. vasario 26 d. pateikė prašymą atleisti jį nuo priskaičiuotų delspinigių ir baudų. VMI 2018 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (21.199) 500-55 (toliau – ginčijamas sprendimas) jo prašymą atmetė. MGK 2018 m. rugpjūčio 31 d. išnagrinėjo skundą dėl ginčijamo sprendimo ir priėmė sprendimą, kuriuo atleido pareiškėją nuo dalies (50 proc.) GPM delspinigių mokėjimo.

Pareiškėjas mano, kad jis turi būti atleistas nuo visų jam apskaičiuotų bei nurodytų sumokėti delspinigių remiantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 100 straipsniu, kurio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 str. 1 dalies nuostatas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad mokestinis patikrinimas ir mokestinis ginčas truko ilgą laiką. Galutinis pareiškėjui nepalankus teismo sprendimas buvo priimtas tik 2016 m. liepos 14 d., nors tikrinti buvo 2004-2008 m. mokestiniai laikotarpiai. Pareiškėjas teigia, jog mokestinį ginčą kartu su sutuoktine pradėjo turėdami teisėtų lūkesčių ir tikėdami palankia bylų baigtimi, tačiau per 7 metus, per kuriuos vyko ginčas, pasikeitė jų gaunamos pajamos – šiuo metu jos itin menkos (jas sudaro pareiškėjo invalidumo pašalpa ir sutuoktinės V. P. senatvės pensija). Dėl ilgo bylinėjimosi metu patirto streso pablogėjo sveikata. Pažymi, kad delspinigiai skaičiuojami už visą laikotarpį, kol vyko mokestinis patikrinimas ir mokestinis ginčas, tačiau mokesčių mokėtojų teisių gynimas negali turėti neigiamų pasekmių. Teigia, kad tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK argumentai apie jo turtinę ir socialinę padėtį apsiribojo formaliu konstatavimu, kad priklausymas tam tikrai socialinei grupei savaime nereiškia sunkios jo ekonominės padėties (su kuo pareiškėjas sutinka). Mano, kad šiuo atveju turėjo būti vertinama aplinkybių visuma: amžius, sveikata, turtas, kurio vertės neužteks net pusei mokestinių prievolių padengti.

Pareiškėjas nurodo, jog mokesčių administratorius, priimdamas ginčijamą sprendimą, neteisingai įvertino jo ir jo sutuoktinės ekonominę padėtį, t. y. akcentavo turimą nekilnojamąjį turtą ir tikrinamuoju laikotarpiu buvusias pajamas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog jų ekonominė padėtis nėra sunki ir nėra pagrindo atleisti nuo baudos ir delspinigių. VMI akcentuota aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė praeityje galėjo tinkamai vykdyti savo turtinius įsipareigojimus, niekaip neįrodo, jog ir dabartinė jų finansinė padėtis yra gera. Pareiškėjas pabrėžia, kad dabartinės jo pajamos yra invalidumo pašalpa, kurios didžiąją dalį skiria vaistams. Jis yra bedarbis (dėl sveikatos ir priešpensinio amžiaus jam sunku rasti darbą, kurį jis galėtų dirbti), neįgalus, jam reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija.

Pareiškėjas cituoja MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, susijusias su mokestinės nepriemokos pripažinimu beviltiška, ir teigia, kad jo situacija realiai atitinka šioje normoje apibrėžtą beviltiškos mokestinės nepriemokos sąvoką: pareiškėjui ir jo sutuoktinei reikalinga (ir teikiama) valstybės parama, be kurios jie tiesiog neišgyventų. Be to, reikšminga aplinkybė yra ir tai, kad nors jis su žmona ir turi turto, jo vertė – 160 000 Eur yra ženkliai mažesnė nei jo ir jo žmonos bendros mokestinės prievolės valstybei (jau po MGK sprendimo, sumažinus delspinigius 50 procentų – po 99 601,13 Eur kiekvienam, bendrai – 199 202,26 Eur). Net ir realizavus jo kartu su žmona valdomą turtą (žemės sklypą ir namą) iš varžytynių už pradinę paskelbtą kainą (tikėtina, kad reali pardavimo kaina bus dar mažesnė), gautos sumos niekaip nepakaks prievolėms padengti, kitaip tariant, bent dalis mokestinių prievolių jau dabar, akivaizdu, realiai yra beviltiškos, be kitų, ir MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme.

Pareiškėjas, remdamasis MAĮ 100 straipsnio 2 dalies nuostatomis (dėl sunkios ekonominės padėties) prašo visiškai atleisti jį nuo delspinigių, akcentuodamas Konsitucinio Teismo doktriną, jog už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) padarytam pažeidimui.

Atsiliepimas

Atsakovė VMI atsiliepime su pareiškėjo skundais nesutinka, prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 36-38). Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika nurodo, kad MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 113 strapisnio 1 dalies 3 punktas atleidimą nuo delspinigių sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) dar nesudaro pagrindo atleisti jį nuo delspinigių. Asmuo, net ir priklausydamas atitinkamai socialinei grupei, vis tik gali turėti nemažai turto ir finansinių lėšų, o tokiu atveju jo atleidimas nuo delspinigių jau negalėtų būti pateisinamas ekonominiu ar socialiniu požiūriu (LVAT 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis adm. byloje Nr. A-442-2900-11). Pagal nurodytą teismų praktiką, tam, kad mokesčių mokėtojas būtų atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių, vadovaujantis nurodytu teisiniu pagrindu, būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.).

Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas MGK sprendimu buvo atleistas nuo 50 procentų, t. y. nuo 34 804,06 Eur (69 608,12 Eur x 50/100), jam apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo, vadovaujantis teisingumo, protingumo, proporcingumo bei gero administravimo principais, t. y. pareiškėjas atleistas nuo 50 proc. jam apskaičiuotų delspinigių mokėjimo ne MAĮ nustatytais pagrindais, tame tarpe MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, kuriuo, kaip matyti iš pareiškėjo skundų turinio, grindžiama pareiškėjo pozicija, jog jis turėtų būti visiškai atleistas nuo apskaičiuotų delspinigių sumokėjimo.

Nurodo, kad pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius jam nustatytas ligas bei iki senatvės pensijos amžiaus sukakties nustatytą jo ribotą darbingumo (50 proc.) lygį. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė V. P. yra pensinio amžiaus, pagal Sodros pateikiamus duomenis ji nedirba. V. P. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su namu, esantys (duomenys neskelbtini), kuriam įregistruota hipoteka ir apribotos disponavimo turtu teisės. Pagal pareiškėjo pateiktą Lietuvos Respublikos hipotekos registro išrašą, gyvenamojo pastato vertė – 160 000 Eur (vidutinė rinkos vertė nustatyta 2017 m. sausio 1 d.). Be to, nustatyta, kad pareiškėjas su sutuoktine 2004-2008 m. laikotarpiu gavo ženklią 1 426 513,74 Lt (413 146,94 Eur) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų sumą. Dėl minėtos aplinkybės vertinimo, pažymi, kad MGK sprendime sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, jog įvertinus praėjusį laikotarpį nuo minėtų pajamų gavimo, negali būti laikoma besąlyginiu pagrindu pripažinti, kad pareiškėjo finansinė padėtis yra sunki. Pats pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų ar įrodymų, kodėl per mokestinio patikrinimo bei mokestinio ginčo nagrinėjimo laiką iš esmės pasikeitė jo šeimos finansinės galimybės.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo sutuoktinė nuosavybės teise valdo didelės vertės nekilnojamąjį turtą, į tai, kad byloje nebuvo pateikta duomenų, įrodančių šio turto nelikvidumą bei į tai, jog šiuo atveju nustatyta, jog pareiškėjas su sutuoktine 2004-2008 m. laikotarpiu gavo net 1 426 513,74 Lt (413 146,94 Eur) kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų sumą, atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjo finansinė padėtis nėra bloga. Kadangi pareiškėjo ekonominė socialinė padėtis neatitinka sunkios ekonominės (socialinės) padėties sąvokos, apibrėžtos MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bei atsižvelgdama į aukščiau nurodytą LVAT praktiką, VMI mano, jog pareiškėjas nuo likusios apskaičiuos 34 804,06 Eur GPM delspinigių sumos neatleistas pagrįstai.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Papildomai nurodė, kad nesutinka su tuo, jog jis ir jo sutuoktinė 2004-2008 m. laikotarpiu gavo didelę pajamų sumą. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius, nagrinėdamas mokestinį ginčą, atmetė visus liudytojų paaiškinimus, kurie patvirtina, kad jis ir jo sutuoktinė nėra turėję tokių sumų.

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai atsisakyta atleisti pareiškėją nuo likusios 34 804, 06 Eur GPM delspinigių sumos mokėjimo dėl sunkios jo socialinės-ekonominės padėties, remiantis MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo mokestinį patikrinimą už 2004-2008 m. laikotarpį bei 2014 m. sausio 14 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-480-2 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, kad pareiškėjas 2004-2008 m. gavo B klasės pajamų, kurių nedeklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje GPM308 už 2004-2008 m. mokestinius laikotarpius ir nesumokėjo priklausančio mokėti GPM (MGK byla, b. l. 46-73). Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimu patvirtinta 203 177 Lt (58844,13 EUR) GPM suma, apskaičiuota 178 249 Lt (51624,48 Eur) GPM delspinigių suma, paskirta 20 318 Lt (5884,50 eur ) GPM bauda (MGK byla, b. l. 46-73).

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2016 m. liepos 14 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016, baigėsi pareiškėjo mokestinis ginčas su VMI. LVAT paliko nepakeistus mokesčių administratorių sprendimus ir patvirtino pareiškėjo prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 58 844,13 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau - GPM), 51 624,48 Eur GPM delspinigių ir 5 884,50 Eur GPM baudą.

Pareiškėjas ir jo sutuoktinė V. P. 2018 m. vasario 6 d. kreipėsi į VMI, prašydami atleisti juos nuo priskaičiuotų delspinigių mokėjimo, atleidus nuo delspinigių sumokėjimo, likusios skolos mokėjimą išdėstyti dalimis. Taip pat, iki bus išspręsti šie prašymai, buvo prašoma sustabdyti priverstinio išieškojimo procedūrą vykdomojoje byloje Nr. 0042/17/00210, (MGK byla, b. l. 24).

VMI ginčijamu 2018 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (21.199)500-55 neatleido pareiškėjo nuo 69 608,12 Eur GPM delspinigių už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2017 m. vasario 24 d., neatleido pareiškėjo nuo 0,13 Eur žemės mokesčio delspinigių už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 18 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., neatleido pareiškėjo nuo 5 884,50 Eur GPM baudos (MGK byla, b. l. 6-9).

Pareiškėjas 2018 m. liepos 3 d. pateikė skundą MGK, kuriame prašė panaikinti ginčijamą VMI sprendimą, arba jį pakeisti tenkinant jo prašymą dėl delspinigių ir baudos panaikinimo ar sumažinimo bei įpareigoti antstolių V. M. ir I. G. kontorą stabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/17/00210 (MGK byla, b. l. 1-4).

MGK, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. S-143(7-123/2018) (toliau – MGK sprendimas): patvirtino VMI 2018 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (21.199)500-55; atleido pareiškėją nuo dalies, t. y. 34 870,47 Eur GPM delspinigių mokėjimo; paliko nenagrinėtą pareiškėjo prašymą įpareigoti antstolių V. M. ir I. G. kontorą sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/17/00210 (MGK byla, b. l. 117-124).

Kaip matyti iš skundų argumentų, pareiškėjas nesutinka su VMI ir MGK sprendimų dalimi, kuria netenkintas jo prašymas visiškai atleisti jį nuo GPM delspinigių mokėjimo. Pareiškėjas mano, kad jis turi būti atleistas nuo visų jam apskaičiuotų bei nurodytų sumokėti delspinigių remiantis MAĮ 100 straipsniu, kurio 1 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas, taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 staipsnio 1 dalies nuostatas.

Pagal MAĮ 40 straipsnio 1, 4 ir 5 dalis, mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai vykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais bei laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus. Mokesčių mokėtojui, nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam šias pareigas ir dėl to laiku nepervedant priklausančio mokesčio į valstybės biudžetą, atsiranda nauja prievolė – sumokėti už pradelstą laikotarpį atitinkamą sumą – delspinigius. Delspinigiai – tai kompensavimo priemonė, kurios tikslas yra atlyginti valstybei žalą už tai, kad ji tam tikrą laikotarpį biudžete neturėjo lėšų, kurios jai teisėtai priklausė.

GPM įstatymo 36 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog už šio Įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (arba) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Kaip jau minėta, Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimu už Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pažeidimus (laiku nedeklaruotos pajamos ir už jas nesumokėtas nustatyto dydžio GPM), pareiškėjui buvo patvirtinta 203 177 Lt (58 844,13 Eur) GPM suma, apskaičiuota 178 249 Lt (51 624,48 Eur) GPM delspinigių suma, paskirta 20 318 Lt (5 884,50 Eur) GPM bauda. Mokestinis ginčas dėl šio sprendimo baigėsi Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) 2016 m. liepos 14 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016. LVAT paliko nepakeistus mokesčių administratorių sprendimus ir patvirtino pareiškėjo prievolę sumokėti į valstybės biudžetą 58 844,13 Eur GPM, 51 624,48 Eur GPM delspinigių ir 5 884,50 Eur GPM baudą.

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustato, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu yra šio įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (2 punktas), taip pat kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal šio įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims. LVAT 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1328-2691/2017 yra nurodęs, kad iš šios teisės normos konstrukcijos matyti, kad joje yra nustatyti du savarankiški atleidimo nuo delspinigių pagrindai, kurių pritaikymo sąlygos yra išdėstytos kitų teisės normų dispozicijose – MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, kad atleidimo nuo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo (1 punktas); jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas (2 punktas); kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui (3 punktas); kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais (4 punktas).

Pareiškėjo atžvilgiu atlikto mokestinio patikrinimo metu konstatuota, kad pareiškėjas laikytinas kaltu dėl laiku nesumokėtų patikrinimo metu papildomai apskaičiuotų mokesčių (GPM, PVM ir PSD įmokų). Papildomai apskaičiuotų mokesčių nesumokėjimas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu savaime paneigia pareiškėjo kaltės nebuvimą, todėl šiuo atveju neegzistuoja MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas atleidimo nuo delspinigių pagrindas.

Pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą pripažįstama, kad mokestinę nepriemoką priverstinai išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Šis nepriemokos pripažinimo beviltiška pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams, kurie yra fiziniai asmenys arba kai individualių (personalinių) įmonių savininkų ar ūkinių bendrijų narių sunki ekonominė (socialinė) padėtis. LVAT yra ne kartą akcentavęs, kad tam jog galėtų būti pasiremta minėtu MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėtų būti neginčytinai įrodyta, kad fiziniam asmeniui reikalinga valstybės parama (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis, asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama (žr., pvz., LVAT 2011 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-254/2011; 2011m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221/2011 ir kt.). Tačiau MAĮ 113 113 straipsnio 1 dalies 3 punktas mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos pripažinimą beviltiška sieja su sunkia fizinio asmens ekonomine (socialine) padėtimi ir vien asmens priskyrimas tam tikrai socialinei grupei (pensininkams, neįgaliesiems, bedarbiams ir pan.) savaime nesudaro pagrindo jo mokestinę nepriemoką pripažinti beviltiška. Tam būtina įvertinti visas mokesčių mokėtojo ekonominę (socialinę) padėtį apibūdinančias aplinkybes (gaunamas pajamas, turimą nekilnojamąjį turtą ir kt.) (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-807/2010).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas prašymo padavimo dieną apskaičiuoto dydžio GPM delspinigių nebuvo sumokėjęs, mokesčių administratorius jų nėra priverstinai išieškojęs į valstybės biudžetą. Pareiškėjas nesutikimą su ginčijama sprendimų dalimi grindžia tuo, kad jo finansinė padėtis yra sunki ir atitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindą: per ilgą mokestinio ginčo trukmę (nuo 2009 m. gruodžio 31 d. iki 2016 m. liepos 14 d., kai buvo priimtas pareiškėjui ir jo sutuoktinei nepalankus galutinis teismo sprendimas) pasikeitė gaunamos pajamos – šiuo metu jos itin menkos (jas sudaro pareiškėjo sutuoktinės senatvės pensija ir pareiškėjo invalidumo pašalpa), dėl ilgo bylinėjimosi metu patirto streso pablogėjo pareiškėjo sveikata.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad prašymo padavimo dieną pareiškėjui buvo nustatytas 50 proc. darbingumo lygis (MGK byla, b. l. 11-12, 100), tačiau remiantis aukščiau paminėta teismų praktika, teismo vertinimu, ši aplinkybė pati savaime neturi lemiamos įtakos sprendimo pagrįstumui, kadangi turi būti vertinama visų aplinkybių, susijusių su mokesčių mokėtojos ekonomine (socialine) padėtimi, visuma.

Mokesčių administratorius, remdamasis viešaisiais registrais ir trečiųjų asmenų pateiktais duomenimis taip pat nustatė, kad pareiškėjas niekur nedirba. Pareiškėjo sutuoktinė yra pensinio amžiaus (MGK byla, b. l. 103), taip pat niekur nedirba. Pareiškėjui mokama netekto darbingumo pensija, pareiškėjo sutuoktinei – senatvės pensija (MGK byla, b. l. 99, 106-107). Pareiškėjui ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklauso nekilnojamojo turto objektas – žemės sklypas su namu, esantys (duomenys neskelbtini). Namas yra areštuotas mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti ir jo pardavimo pajamos galėtų būti panaudotos įsiskolinimams valstybės biudžetui padengti. Byloje esantis Lietuvos Respublikos hipotekos registro išrašas patvirtina, kad gyvenamojo pastato vertė – 160 000 Eur (vidutinė rinkos vertė nustatyta 2017 m. sausio 1 d.).

Iš Patikrinimo akto matyti, kad pareiškėjas su sutuoktine 2004-2008 m. laikotarpiu gavo 1 426 513,74 Lt kitų su darbo santykiais nesusijusių ir ne individualios veiklos pajamų sumą. Šios aplinkybės yra patvirtintos įsiteisėjusiu LVAT procesiniu sprendimu ir dėl jų realumo teismui abejonių nekyla. 2004-2008 m. laikotarpiu pareiškėjo ir jo sutuoktinės gauta pajamų suma vertintina kaip ženkli ir galimai įtakojo prašymo pateikimo metu esančią pareiškėjo ekonominę-(socialinę) situaciją. Pareiškėjas nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė įrodymų, kur panaudojo nurodytas pajamas ir, kad jų nebeturi. Pareiškėjas taip pat tik abstrakčiai nurodė, kad dėl užsitęsusio mokestinio ginčo jo šeimos finansinės galimybės iš esmės pablogėjo, tačiau nepateikė tai patvirtinančių įrodymų.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjas, nors yra pripažintas nedarbingu, neįrodė, jog jo ekonominė padėtis tokia sunki, kaip šią aplinkybę apibrėžia MAĮ, todėl atleisti pareiškėją nuo delspinigių šiuo pagrindu nėra teisinių ir faktinių sąlygų.

Nors pareiškėjas skunde ir nenurodė kitų pagrindų, kurie leistų atleisti nuo delspinigių, tačiau nėra pagrindo ir išvadai, kad pareiškėjas galėtų būti atleistas nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų pagrindais. Nagrinėjamu atveju papildomai mokėtina GPM suma buvo apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus (laiku nedeklaruoti ir nesumoketi mokesčiai), dėl ko ir buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Vilniaus AVMI 2014 m. kovo 24 d. sprendimo teisėtumas buvo patikrintas išnagrinėjus mokestinį ginčą. Byloje taip pat nenustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti force majeure ar kitomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms kurių jis nenumatė ar negalėjo numatyti, taip pat tai, kad pažeidimas buvo padarytos dėl to, kad pareiškėjas vadovavosi kokiu nors apibendrintu kompetentingos institucijos išaiškinimu, ar jam buvo suteikta konsultacija, kuri jį būtų suklaidinusi.

Pareiškėjas skunde akcentuoja Konstitucinio Teismo suformuotą doktriną dėl skiriamų sankcijų už įstatymų pažeidimus.

Kaip matyti iš ginčijamo MGK sprendimo, vadovaudamasi šia doktrina, MAĮ 8 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, bei atsižvelgdama į pareiškėjo argumentus dėl ilgo GPM delspinigių skaičiavimo laikotarpio, dėl jų dydžio (69608,12 Eur) neadekvatumo lyginant su jam papildomai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti GPM suma (58 844,13 Eur), įvertinusi ir tai, kad delspinigiai kartu yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, MGK atleido pareiškėją nuo 50 procentų, t. y. nuo 34 804,06 Eur (69608,12 Eur x 50/100), jam apskaičiuotų GPM delspinigių mokėjimo.

Nenustačius MAĮ įtvirtintų atleidimo nuo delspinigių pagrindų bei kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui apskaičiuoti GPM delspinigiai galėtų būti dar labiau mažintini, teismas sprendžia, kad ginčijami VMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti tinkamai taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas. Skundžiami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis. Dėl nurodytų aplinkybių nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir naikinti skundžiamų sprendimų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas, 56 straipsnis).

Vadovaujantis ABTĮ 12 straipsniu, pareiškėjui išaiškintina, kad neturint galimybių visų priskaičiuotų delspinigių sumokėti iš karto, jis turi teisę kreiptis į mokesčių administratorių dėl jų mokėjimo išdėstymo dalimis, o pasikeitus (pablogėjus) finansinei situacijai, dėl mokestinės nepriemokos pripažinimo beviltiška.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė