Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Viktoro Kažio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aloyzo Kruopio,

nuteistųjų gynėjams advokatams Aldevinui Švedui, Arnoldui Blaževičiui, Algirdui Gurauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. M., Z. Č., D. Č. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 12 metų, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2017-07-04 nuosprendžiu bei Kauno apylinkės teismo 2017-12-22 nutartimi, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir V. M. paskirta galutinė 12 (dvylikos) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

V. M. išteisintas dėl kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

D. Č. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme 7 metams, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta Kauno apylinkės teismo 2017-07-04 nuosprendžiu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir D. Č. paskirta galutinė 7 (septynerių) metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

D. Č. išteisintas dėl kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Z. Č. pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 8 metams, ją atliekant pataisos namuose.

Z. Č. išteisinta dėl kaltinimo nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalyje, nepadarius veikos turinčios šio nusikaltimo požymių.

Iš nuteistųjų V. M., D. Č. ir Z. Č. priteista solidariai 8 248,23 eurų Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.

Iš nuteistųjų V. M., D. Č. ir Z. Č. priteista solidariai 754 eurų turtinei žalai atlyginti ir 20 000 eurų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusios L. Ž. naudai.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteista S. M., tačiau jos atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. V. M. nuteistas už tai, kad 2016-03-11, laikotarpyje nuo 00.30 val. iki 4.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su D. Č. ir Z. Č., dėl kilusio tarpusavio žodinio konflikto tarp Z. Č. ir A. J. metu, panaudodamas fizinį smurtą – tyčia ne mažiau vieno karto sudavė kumščiu A. J. į veido kairės pusės skruostikaulį, po ko pastarasis susmuko ant grindų, po to D. Č. kumščiu ne mažiau vieno karto smogus A. J. į kairę veido pusę, pataikant į sritį tarp skruostikaulio ir žandikaulio, o Z. Č. ne mažiau 5 kartų rankos delnu ir nagais smogus A. J. į dešinės pusės veido sritį tarp žandikaulio ir smilkinio, į dešinį skruostą, bei 1,5 litro talpos plastmasiniu buteliu sudavus į dešinę galvos pusę, virš ausies, tokiu būdu bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 8 kartų į įvairias kūno vietas, padarė jam kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke, ūmų trauminės kilmės kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį galvos smegenų pusrutulį, kas komplikavosi sepsiu, išsivysčiusiu potrauminės komos pasėkoje progresuojant poliorganiniam nepakankamumui, dėl kurio A. J. 2016-08-06 17.05 val. VšĮ „Kaišiadorių ligoninė“ Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje mirė, tuo bendrais veiksmais su D. Č. ir Z. Č. nužudė A. J., t. y. V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

1.1. D. Č. nuteistas už tai, kad būdamas nepilnamečiu, gim. (duomenys neskelbtini), 2016-03-11, laikotarpyje nuo 00.30 val. iki 4.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su V. M. ir Z. Č., dėl kilusio tarpusavio žodinio konflikto tarp Z. Č. ir A. J. metu, V. M. panaudojus fizinį smurtą, tyčia ne mažiau vieno karto sudavus kumščiu A. J. į veido kairės pusės skruostikaulį, po ko pastarasis susmuko ant grindų, kumščiu ne mažiau vieno karto smogė A. J. į kairę veido pusę, pataikydamas į sritį tarp skruostikaulio ir žandikaulio, o Z. Č. ne mažiau 5 kartų rankos delnu ir nagais smogus A. J. į dešinės pusės veido sritį tarp žandikaulio ir smilkinio, į dešinį skruostą, bei 1,5 litro talpos plastmasiniu buteliu sudavus į dešinę galvos pusę, virš ausies, tokiu būdu bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 8 kartų į įvairias kūno vietas, padarė jam kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke bei ūmų trauminės kilmės kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį galvos smegenų pusrutulį, kas komplikavosi sepsiu, išsivysčiusiu potrauminės komos pasekoje progresuojant poliorganiniam nepakankamumui, dėl kurio A. J. 2016-08-06 17.05 val. VšĮ „Kaišiadorių ligoninė“ Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje mirė, tuo bendrais veiksmais su V. M. ir Z. Č. nužudė A. J., t. y. D. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

1.2. Z. Č. nuteista už tai, kad 2016-03-11, laikotarpyje nuo 00.30 val. iki 4.30 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdama kartu su V. M. ir D. Č., dėl kilusio tarpusavio žodinio konflikto su A. J. metu, po V. M., D. Č. panaudoto fizinio smurto prieš A. J., t. y. V. M. tyčia ne mažiau vieno karto sudavus kumščiu A. J. į veido kairės pusės skruostikaulį, po ko pastarasis susmuko ant grindų, D. Č. kumščiu ne mažiau vieno karto smogus nukentėjusiajam į kairę veido pusę, pataikant į sritį tarp skruostikaulio ir žandikaulio, ne mažiau 5 kartų rankos delnu ir nagais smogė savo šeimos nariui-sugyventiniui A. J. į dešinės pusės veido sritį tarp žandikaulio ir smilkinio, į dešinį skruostą, bei 1,5 litro talpos plastmasiniu buteliu sudavė į dešinę galvos pusę, virš ausies, tokiu būdu bendrais veiksmais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 8 kartų į įvairias kūno vietas, taip smurtaudama padarė jam kraujosruvą kairės akies viršutiniame voke bei ūmų trauminės kilmės kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį galvos smegenų pusrutulį, kas komplikavosi sepsiu, išsivysčiusiu potrauminės komos pasekoje progresuojant poliorganiniam nepakankamumui, dėl kurio A. J. 2016-08-06 17.05 val. VšĮ „Kaišiadorių ligoninė“ Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje mirė, tuo bendrais veiksmais su V. M. ir D. Č. nužudė savo šeimos narį - sugyventinį A. J., t. y. Z. Č. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistasis V. M. ir nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.

6. Nuteistųjų V. M., Z. Č., D. Č. apeliaciniai skundai atmetami.

Motyvuojamoji dalis

7. Dėl baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

7.1. Priešingai nei teigiama nuteistojo D. Č. apeliaciniame skunde, byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, liudytojus, perskaitė kaltinamųjų ir liudytojų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo nuteistuosius teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Nors nuteistojo D. Č. apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų ar šališką nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta.

8. Dėl nužudymo

8.1. Nuteistasis D. Č. apeliaciniame skunde nurodo, kad byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių nuteistojo D. Č. kaltę, kad būtent nuo D. Č. suduoto smūgio nukentėjusiajam buvo padarytas mirtinas sužalojimas. Anot apelianto, teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta daug atliktų smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, todėl neatmetama abejonė, kad būtent dėl vėliau padarytų sužalojimų nukentėjusysis ir galėjo mirti. Nuteistasis D. Č. ginčija priežastinį ryšį tarp jo veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiojo mirties, nurodydamas, kad nukentėjusysis A. J. mirė galimai dėl netinkamo gydymo. Nuteistasis D. Č. taip pat ginčija tyčią nužudyti nukentėjusįjį. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiajam sudavė ne du smūgius, o vieną smūgį į veido sritį.

8.2. Atsakomybė už nužudymą pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai, t. y. tyčios rūšis įtakos veikos kvalifikavimui neturi. Nužudymas veikiant tiesiogine tyčia yra tada, kai kaltininkas supranta, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numato, kad savo veikimu ar neveikimu gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nori ją atimti. Nužudymo netiesiogine tyčia atveju kaltininkas supranta, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia. Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes: veikos padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veikų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo sudėtis materialioji, būtina nustatyti nusikalstamos veikos objektyvųjį požymį – priežastinį ryšį tarp veikos ir atsiradusių padarinių (kad jie buvo dėsningas veikos rezultatas). Priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių pripažįstamas toks santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia atsiradusius padarinius. Konstatuojant priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių, būtina nustatyti, kad kaltininko veika buvo ne tik būtina kilusių padarinių sąlyga, bet ir šių padarinių priežastis.

8.4. Nužudymas kvalifikuojamas kaip padarytas bendrininkaujant tada, kai darant šį nusikaltimą tyčia bendrai dalyvauja du ar daugiau tarpusavyje susitarusių nusikaltimo subjektais galinčių būti asmenų. Tuo atveju, kai keli asmenys veikia kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, – jie visi yra nužudymo vykdytojai. Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią nužudyti, tai pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese. Jei tokioje situacijoje dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis miršta, bendrininkų veiksmai kvalifikuojami kaip tyčinis nužudymas, net ir tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis yra tik vienas vieno bendrininko suduotas smūgis. Pagal teismų praktiką bylose dėl tyčinio nužudymo keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno iš bendrininkų vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai veikė tyčia.

8.5. Byloje nustatyta, kad 2016-03-11 trys nuteistieji – V. M., D. Č. bei Z. Č. praėjus tam tikriems laiko tarpams vienas po kito sudavė smūgius nukentėjusiajam A. J. į gyvybei svarbią ir pažeidžiamiausią žmogaus kūno dalį - galvą. Tai teisiamajame posėdyje pripažino ir patys nuteistieji. Iš bylos medžiagos matyti, kad po nuteitųjų suduotų smūgių nukentėjusiajam iš nosie stipriai bėgo kraujas, A. J. skundėsi galvos skausmu, dejavo nuo skausmo, sunkiai vaikščiojo, ropojo, iš ryto neatsikėlė iš lovos, sunkiai kvėpavo, nereagavo į aplinką, jam iš burnos veržėsi putos, ištiko koma. Iš specialistų išvadų matyti, kad nukentėjusįjį atvežus į ligoninę jam buvo konstatuoti šie sužalojimai: kraujosruva kairės akies viršutiniame voke, ūmus trauminės kilmės kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį galvos smegenų pusrutulį, židininė kraujosruva kairio smegenų pusrutulio momeninės skilties žievėje, t. y. sunkus sveikatos sutrikdymas, kuris komplikavosi sepsiu, išsivysčiusiu potrauminės komos pasėkoje progresuojant poliorganiniam nepakankamumui, dėl kurio A. J. 2016-08-06 17.05 val. VšĮ „Kaišiadorių ligoninė“ Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriuje mirė. Mirtis ištiko nuo galvos smegenų sužalojimo, kuris išsivystė nuo vieno ar daugiau trauminių kontaktų (smūgių) į galvą kietu buku daiktu (kumščiu, ranka) apie keliolikos valandų - paros laikotarpyje iki patenkant į ligoninę. Galvos smegenų trauma, tik su kraujo išsiliejimu po kietuoju smegenų dangalu pagal savo lokalizaciją ir atsiradimo mechanizmą neleidžia pasisakyti į kokią konkrečią galvos, tame tarpe ir veido sritį, buvo trauminis kontaktas ar kontaktai. Jai kilti pakanka ir vieno poveikio, tačiau kiekvienas sekantis traumuojantis tiesioginis kontaktas į galvą, gali gilinti pažeidimą ir sunkinti pasekmes. Ekspertas Juozas Vėlavičius teisiamajame posėdyje paaiškino, kad kiekvienas trauminis poveikis (prisilietimas) į nukentėjusiojo galvą ar veidą, nepriklausomai nuo smūgio stiprumo, prisidėjo prie atsiradusių padarinių – padaryto nukentėjusiajam sunkaus sveikatos sutrikdymo bei mirties. Todėl nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, ar nuteistasis V. M. nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį į veido sritį ar kelis, nes net ir vienas smūgis turėjo įtakos A. J. konstatuotam mirtinam kūno sužalojimui. Nuteistieji V. M., D. Č. bei Z. Č. suduodami smūgius kumščiu ar ranka nukentėjusiajam į galvą ir veidą, nepriklausomai nuo smūgių skaičiaus ir stiprumo, prisidėjo prie nukentėjusiajam A. J. padaryto mirtino kūno sužalojimo, nuo kurio A. J. prabuvęs komoje apie 5 mėnesius mirė. Nukentėjusiajam A. J. konstatuotas mirtinas kūno sužalojimas - ūmus trauminės kilmės kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu apie kairį galvos smegenų pusrutulį, įvyko nuo tiesioginių trauminių kontaktų į galvą su kietais bukais daiktais (kumščių ar rankų) visumos. Tarp nuteistųjų bendrai panaudoto fizinio smurto nukentėjusiojo A. J. atžvilgiu ir atsiradusių padarinių (sunkaus kūno sužalojimo, nuo kurio praėjus 5 mėnesiams A. J. dėl atsiradusių atokiųjų pūlingų komplikacijų (sepsio, išsivysčiusio po sunkios galvos smegenų traumos sukeltos komos progresuojant poliorganiniam nepakankamumui) mirė) yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui. Specialistų išvados ir eksperto paaiškinimai patvirtina, kad atsiradę padariniai yra dėsningi – tarp bendrai nuteistųjų suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos A. J. mirčiai, mirtis nukentėjusįjį ištiko dėl patirtos traumos, o ne dėl galimai netinkamo gydymo.

8.6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nuteistųjų nebuvo išankstinio susitarimo nužudyti nukentėjusįjį: susitarimas kilo staiga ir buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais mušant nukentėjusįjį: nuteistieji V. M., D. Č. bei Z. Č., veikdami kartu, vienas po kito, skirtingu laiku smurtavo prieš nukentėjusįjį A. J. ir turėjo tą patį motyvą smurtauti; nuteistųjų smurtavimas buvo panašaus pobūdžio ir masto; nuteistieji smūgiavo į galvą (veidą). Kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas kitų nuteistųjų veiksmus ar žinodamas apie kitų nuteistųjų veiksmus, kad kitas bendrininkas taip pat mušė nukentėjusįjį į galvą (veidą), pritarė tokiems vieni kitų veiksmams, jų nestabdė, nesistengė suteikti nukentėjusiajam pagalbos, suvokė bendrais veiksmais daromos pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ir gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų bendrai atliktų tyčinių veiksmų –smūgiavimo į galvą (veidą) – ir padarinių – nukentėjusiojo A. J. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nuteistieji V. M., D. Č. bei Z. Č. buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir nuteistieji V. M., D. Č. bei Z. Č. veikė tyčia, nukentėjusysis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos. Kadangi smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo visi nuteistieji (V. M., D. Č. bei Z. Č.), todėl už nužudymą atsako visi smūgius sudavę ir kūno sužalojimą padarę nuteistieji, nepriklausomai nuo to, kas ir kokio pobūdžio, sunkumo smurtinius veiksmus atliko.

8.7. Galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti. Byloje nustatyti nuteistųjų V. M., D. Č. bei Z. Č. veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jie, suvokdami savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdami pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodami nukentėjusiajam kumščiais ir rankomis smūgius į gyvybiškai svarbią vietą – galvą – gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido joms atsirasti. Tai, kad nuteistieji buvo abejingi savo veikos pasekmėms, patvirtina ir tai, kad tam tikrais laiko tarpais vienas po kito mušdami nukentėjusįjį A. J., matydami kitų nuteistųjų smurtinius veiksmus, nebandė stabdyti vienas kito net matant, kad nukentėjusysis kraujavo, taip pat nuteistųjų abejingumą savo veikos pasekmėms patvirtina jų elgesys po nusikaltimo padarymo – sumušę A. J., matydami, kad jis gausiai kraujavo iš nosies, A. J. skundėsi galvos skausmais, dejavo nuo skausmo, sunkiai vaikščiojo, ropojo, neiškvietė nukentėjusiajam greitosios medicinos pagalbos. Nuteistieji V. M., D. Č. bei Z. Č., suduodami smūgius į galvą, turėjo numatyti ir numatė, kad dėl šių jų veiksmų gali būti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, dėl kurių gali įvykti jo mirtis, sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti. Tokius veiksmus jie padarė veikdami bendrai netiesiogine tyčia, neturėdami tiesioginio tikslo nužudyti nukentėjusį, turėdami tikslą tik sukelti jam fizinį skausmą bei sužaloti A. J., tačiau, dėl po jų atliktų veiksmų ir kilusio sužalojimo bei išsivysčiusių komplikacijų, nukentėjusysis mirė. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagal byloje nustatytas aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas V. M., D. Č. bei Z. Č. veiksmus kaip tyčinį nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, t. y. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio atitinkamas dalis.

8.8. Nuteistasis D. Č. prašo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį, kaip už neatsargų gyvybės atėmimą.

8.9. Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių būtinasis požymis – kaltė – yra neatsargumas, galintis pasireikšti dviem formomis: nusikalstamu pasitikėjimu ir nusikalstamu nerūpestingumu (Lietuvos Respublikos BK 16 straipsnis). Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnyje numatytos veikos padaromos tik tyčia: tiesiogine arba netiesiogine (Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnis). Jei kaltės forma yra neatsargi, kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas)

8.10. Nors nuteistasis D. Č. nesiekė atimti gyvybės nukentėjusiajam, tačiau pasirinko tokį veikimo būdą – kelis smūgius kumščiais (rankomis) į galvą (veidą) – gyvybiškai svarbią kūno vietą, todėl sunkių padarinių kilimo tikimybė buvo akivaizdi. Atsižvelgus į anksčiau aptartas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo nusikalstamų veiksmų pobūdį, intensyvumą, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų kiekį ir lokalizaciją, šios aplinkybės aiškiai atskleidžia nuteistojo psichinį santykį su jo padaryta veika, pagal kurias ši D. Č. veika negali būti vertinama kaip padaryta neatsargiai, ji aiškiai padaryta tyčia (netiesiogine tyčia); todėl veiką perkvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį nėra teisinio pagrindo. Pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas (Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalis) nuteistajam D. Č. pritaikytas tinkamai.

9. Dėl bausmės

9.1. Nuteistasis D. Č. nesutinka su jam pripažinta baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad nuteistasis D. Č. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

9.2. Nuteistojo girtumo aplinkybė nebūtinai turi būti patvirtinta tik remiantis neblaivumo testo duomenimis, nes jie ne visada objektyviai galimi baudžiamojoje byloje. Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimą, nenumato griežtos taisyklės, kad girtumo konstatavimui būtinas įrodymas yra tam tikra specialisto išvada. Nustatant šią aplinkybę gali būti remiamasi ir kitais bylos duomenimis, kurie liudija apie asmens apsvaigimą nusikalstamos veikos padarymo metu, pvz., remiantis liudytojų, nukentėjusiųjų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais.

9.3. Šios bylos duomenimis, teisėsaugos institucijos apie padarytą nusikaltimą buvo informuotos praėjus keliolikai valandų nuo įvykio, nuteistasis D. Č. buvo apklaustas praėjus pusmečiui nuo įvykio, todėl jo blaivumas nusikalstamos veikos padarymo metu objektyviai negalėjo būti nustatytas. Tačiau aplinkybę, kad nuteistasis D. Č. įvykio dieną, švęsdamas savo motinos gimtadienį, vartojo alkoholinius gėrimus patvirtino tiek pats nuteistasis D. Č., tiek kiti nuteistieji V. M. ir Z. Č., tiek kiti šventėje dalyvavę asmenys (S. M., O. B., D. K., O. Č., R. G.). Nagrinėjamoje byloje nustatytas veikos mechanizmas, jos padarymo pobūdis, t. y. kad nuteistojo D. Č. pavojingi veiksmai kilo iš esmės be svarbios priežasties, jis elgėsi įžūliai ir neadekvačiai, patvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio susilpnino D. Č. savikontrolę ir suteikė nuteistajam nevaldomos agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

9.4. Nuteistieji V. M., Z. Č., D. Č. apeliaciniuose skunduose prašo paskirti jiems švelnesnes bausmes.

9.5. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

9.6. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo septynerių iki penkiolikos metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas numato tik laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato.

9.7. Skiriant bausmę buvo įvertinta nuteistųjų V. M., Z. Č., D. Č. asmenybė. Nuteistasis V. M. teistas 13 kartų, tame tarpe už nusikaltimus, susijusius su smurto vartojimu, jo daromi nusikaltimai vis sunkėjo, jam ne kartą jau buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kas neigiamai charakterizuoja nuteistojo V. M. asmenybę ir rodo, kad V. M. yra pavojinga visuomenei asmenybė - linkęs nusikalsti, išvadų nedaro, baustas administracine tvarka, nevedęs, nedirba, į psichiatrinio gydymo ir priklausomybės ligų įskaitas neįrašytas. Nuteistoji Z. Č. teista vieną kartą už baudžiamojo nusižengimo padarymą, bausta administracine tvarka, dirba, yra ištekėjusi ir nėščia, įrašyta į priklausomybės ligų centro priežiūros grupę dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant narkotikus ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas. Nuteistasis D. Č. iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo teistas, nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo padarė naują nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas, yra baustas administracine tvarka, charakterizuojamas neigiamai. Taip pat skiriant bausmę buvo įvertintas padarytos nusikalstamos veikos pobūdis, pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai, t. y. jog V. M., Z. Č., D. Č., veikdami kartu, padarė netiesiogine tyčia vieną baigtą labai sunkų smurtinį nusikaltimą, sudavė nukentėjusiajam smūgius kumščiais (rankomis) į sveikatai ir gyvybei svarbią kūno vietą – galvą (veidą), kas sukėlė negrįžtamas pasekmes - nukentėjusiojo A. J. mirtį. Įvertinta tai, kad yra viena visų nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad veiką padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), ir viena baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino padarę nusikalstamą veiką ir padėjo išaiškinti šią veiką (Lietuvos Respublikos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo V. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė, kuri didesnė už straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, D. Č. paskirta minimali Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, o Z. Č. paskirta minimali Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežtos. Byloje nėra ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta nei išimtinių aplinkybių, mažinančių V. M., Z. Č., D. Č. bendrai padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei išimtinių aplinkybių, susijusių su V. M., Z. Č., D. Č. asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas V. M., Z. Č., D. Č. už jų nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui (Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis). Nuteistiesiems V. M., Z. Č., D. Č. paskirtos bausmės yra adekvačios (proporcingos) padarytai bendrai nusikalstamai veikai bei nuteistųjų asmenybių pavojingumui ir atitinka bausmės tikslus, bausmės skyrimo taisykles, yra teisingos ir tinkamai individualizuotos, jų švelninti nėra teisinio pagrindo. Nors nuteistajai Z. Č. už Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą nusikaltimą, t. y. sunkesnį nusikaltimą nei numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalyje, buvo paskirta švelnesnė laisvės atėmimo bausmė, nei V. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, tačiau Z. Č. anksčiau teista tik vieną kartą už baudžiamojo nusižengimo padarymą, tuo tarpu V. M. teistas 13 kartų, Z. Č. asmenybė nėra tiek pavojinga kaip nuteistojo V. M.

9.8. Nuteistasis V. M. apeliaciniame skunde prašo leisti jam atlikti laisvės atėmimo bausmę uždaro režimo pataisos įstaigoje – Lukiškių kalėjime.

9.9. Pagal Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BVK) 63 straipsnyje numatyta analogiška nuostata, kad tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos BK 50 straipsnio nuostatomis. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę parinko atlikti pataisos namuose. Bausmės atlikimo vietos nustatymas yra išimtinė baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. Šiuo atveju apygardos teismas, atsižvelgęs į apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo asmenybę, sprendė, kad V. M. bausmę turi atlikti pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismas, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinio skundo, neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu ir pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis). Nuteistasis V. M. turi galimybę bausmės vykdymo proceso metu kreiptis į įkalinimo įstaigos administraciją ir, esant Lietuvos Respublikos BVK numatytoms sąlygoms, prašyti pakeisti bausmės atlikimo vietą.

9.10. Tenkinti nuteistųjų V. M., Z. Č., D. Č. apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl jų skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų V. M., Z. Č., D. Č. apeliacinius skundus atmesti.