- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-09
- Bylos Nr.
- N-575-2423-11
- Teisminio proceso Nr.
- 4-07-3-01807-2010-3
- Teisėjai
- Antanas Ablingis (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 40.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimo E. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
E. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, kad jis savo statomame gyvenamajame name (objekte) leido, nesudarius darbo sutarčių, nelegaliai dirbti pagalbiniais darbininkais (statybininkais) K. T., S. K., A. N., M. N. ir P. K.. Protokole nustatyta, kad E. S. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93, 98, 99 straipsnių reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas (toliau – ir Teismas) 2010 m. spalio 18 d. nutarimu nutarė E. S. nubausti pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį ir skirti jam administracinę nuobaudą – 10 000 Lt baudą. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė objektyvius nelegalaus darbo požymius ir nurodė, kad E. S. privalėjo rūpintis tuo, kad jam priklausančio gyvenamojo namo statybvietėje nebūtų dirbančių asmenų, nesudariusių rašytinės darbo sutarties.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu E. S. (toliau – ir Apeliantas) prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Nurodo, kad administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad E. S. priklauso nuosavybės teise statomas namas, todėl jam kyla abejonė, ar jis galėjo leisti darbuotojams dirbti statomame name, be to, abejoja, ar minėti asmenys dirbo šiame objekte. Teigia, kad Teismas nenustatė, kad tarp jo ir dirbusių asmenų būtų susitarimas dėl darbo sąlygų, numatytų DK 93 straipsnyje. Apeliantas nurodo, kad liudytojas A. N. prieš vykstant į objektą kreipėsi su prašymu į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl pažymos apie individualią veiklą gavimo ir apie tai buvo pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV), todėl jo darbas negali būti nelegalus. E. S. taip pat pabrėžia, kad institucija, surašiusi Protokolą, nepateikė įrodymų, kurie aiškiai ir neginčijamai patvirtintų buvus nelegalaus darbo faktą bei savo poziciją grindžia pareigūnų parodymais, kurie yra iš esmės prieštaringi. Mano, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes, pažeidė proceso įstatymų reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) Šiaulių apskrities skyrius išreiškia savo nuomonę, jog byloje surinkta ir užfiksuota pakankamai objektyvių įrodymų, kurių pagrindu priimti atitinkami sprendimai. E. S. apeliacinį skundą vertina kaip jo gynybinę poziciją ir teigia, kad skundo turinys ir jame nurodytos aplinkybės neatitinka administracinėje medžiagoje Nr. 6-4/7 surinktų duomenų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II.
ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.
DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.
Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 54) seka, kad šioje byloje E. S. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).
Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad K. T., P. K., S. K., A. N. ir M. N. realiai dirbo E. S. naudai – atliko pagalbinius statybos darbus (kasė vidinius pamatus, atliko matavimus) (b. l. 5, 7-10, 54, 74-77, 97). Pats E. S. paaiškino, kad visi minėti asmenys pas jį dirbo, buvo sutarta dėl atlyginimo, suteikė darbuotojams darbo įrankius ir įrenginius (b. l. 8). Be to, iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 54), FNTT patikrinimo akto (b. l. 7), paties E. S. paaiškinimo (b. l. 8), K. T., S. K. paaiškinimų (b. l. 9-10) bei pareigūnų, vykdžiusių patikrinimą, parodymų teisme (b. l. 74-76, 97-98) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo, K. T., P. K., S. K., A. N. ir M. N. atliko pagalbinių statybos darbininkų darbą, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (darbuotojai dirbo ne savarankiškai, darbdavys aprūpino darbuotojus darbo įrankiais ir įrenginiais), buvo tartasi dėl atlyginimo (10-30 Lt už darbo dieną). Net jei atlyginimas nebuvo sumokėtas, tai nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdami asmenys turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog A. N. prieš vykstant į statybos objektą kreipėsi su prašymu į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl pažymos apie individualią veiklą gavimo, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad A. N. kreipimasis buvo įregistruotas po patikrinimo fakto, o ne atvirkščiai (b. l. 83). Todėl šis Apelianto argumentas yra atmetamas.
Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.
Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti patikrinimą atlikusių pareigūnų parodymų patikimumu, kadangi jie nesuinteresuoti bylos baigtimi. Be to, jų parodymai sutampa su paties E. S. pirminiais paaiškinimais. Tuo tarpu vėlesni E. S. parodymai prieštarauja byloje surinktiems duomenims ir vertinami kaip bandymas išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojų K. T., S. K., A. N., M. N. ir P. K. parodymus vertino kritiškai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs padaryto administracinio teisės pažeidimo sunkumo ir pavojingumo visuomenei laipsnį, pažeidėjo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, atsižvelgęs į tai, kad E. S. pirmą kartą padarė tokį teisės pažeidimą, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, paskyrė pažeidėjui pagrįstą 10 000 Lt baudą, kuri nėra per griežta. Teismas tinkamai nustatė, kad nuobaudos tikslai (ATPK 20 straipsnis) bus pasiekti E. S. paskyrus mažesnę baudą nei sankcijoje numatyta minimali.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
E. S. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.