- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2010-10-14
- Bylos Nr.
- 1A-342-106-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Valentinienė (pirm.), Stasys Valužis, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- M. R., A.
- Advokatai
- Vaclovas Janušauskas
Pranešėja R. Valentinienė Teisėja Z. Romanovaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A–342-106/2010 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.8.1.1, 1.2.14.3.1, 2.1.7.4. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2010 m. spalio 14 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rasos Valentinienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. R., a.k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 180 str. 1 d. ir nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant M. R. pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje arba tęsti mokslą ar įgyti specialybę.
Priteista J. D. solidariai iš A. G. ir M. R. 652 Lt turtinei žalai atlyginti.
Skundžiamu nuosprendžiu nuteisti A. G. ir K. L., nuosprendis dėl jų nuteisimo apeliacine tvarka neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. R. nuteistas už tai, kad jis ir A. G., veikdami bendrininkų grupe su E. N. ir M. J., kuriems baudžiamoji išskirta į atskirą tyrimą, panaudodami fizinį smurtą, 2009 m. sausio 12 d., apie 20.20 val., turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, E. N. vairuojamu automobiliu Nissan Sunny, v.n. (duomenys neskelbtini) atvažiavo iki Geležinkelio g., kur E. N. liko laukti automobilyje. M. R. stebint aplinką ir saugant, M. J. priėjo prie J. D. iš nugaros ir ranka suėmęs kaklą ją parvertė ant žemės, sukeldamas fizinį skausmą, o A. G. iš rankų išplėšė 800 Lt vertės rankinę, kurioje buvo 100 Lt vertės piniginė, 108 Lt grynaisiais, 400 Lt vertės akiniai, 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefonas „NOKIA 1600“, su 5 Lt vertės SIM kortele, 16 Lt vertės vaistai bei J. D. vardu išduoti dokumentai: „SWED“ banko kortelė, vaistinės „Camelia“, parduotuvės „IKI“ nuolaidų kortelės, AVMI Valstybės tarnautojo pažymėjimas be materialinės vertės. Pagrobę turtą jie visi iš įvykio vietos pasišalinimo, pagrobtus pinigus pasidalino.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti jam naują išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas įrodymais, taip pat neteisingas dėl per griežtos bausmės. Teigia, kad M. R. neįvykdė nusikalstamos veikos, kurios padarymu yra pripažintas kaltu, niekada nėra buvęs užpuolęs jokių asmenų ar įvykdęs plėšimą. Jis apie rengiamą nusikaltimą nieko nežinojo. Automobiliu kartu A. G., K. L. ir M. J. važiavo pas merginas, kurios turėjo laukti netoli tos vietos, kur įvykdytas nusikaltimas. Išlipus iš mašinos ir einant į susitikimo su merginomis vietą, M. J. su A. G. vienas kitam paduodami tik jiems žinomus ženklus susitarė ir pabėgo į priekį nuo M. R.. Būdami kiek atokiau jie apiplėšė nukentėjusiąją. Kad jokių veiksmus apeliantas neatliko ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pati nukentėjusioji. Ji negalėjo matyti keli vaikinai priėjo prie jos iš nugaros, tačiau jiems nubėgant pamatė, kad jie yra trise. Teismas jo veiką įvertino kaip stebėjusį aplinką, tačiau tokio pobūdžio nusikaltimuose aplinkos niekas niekada nestebi, nes nusikaltimas vykdomas žaibiškai. Ikiteisminio tyrimo metu M. J. ir A. G. parodė, kad M. R. nieko nežinojo apie rengiamą nusikaltimą, kad jis nusikaltime nedalyvavo, tik tapo liudytoju, nes buvo kartu su vykdančiais nusikaltimą. Tą patį A. G. patvirtino ir teismo posėdžio metu.
Dar nurodo, kad iš paskirtos bausmės nuteistajam M. R. darytina išvada, kad jis yra pagrindinis asmuo šio nusikaltimo organizavime ir įvykdyme. M. R. nėra linkęs nusikalsti, teismo posėdžio metu buvo išsigandęs, nesiekė meluoti ar suklaidinti teismą, davė parodymus tokius, kaip jam atrodė, kad vyko nusikaltimas.
Nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 20 str. 5 d. reikalavimais, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, pagrįstai M. R. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 180 str. 1 d. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis.
Nuteistasis M. R. neigia padaręs nusikaltimą ir tvirtina, kad jis niekada nėra buvęs užpuolęs jokių asmenų ar įvykdęs plėšimą, apie rengiamą nusikaltimą nieko nežinojo. Tačiau tokie M. R. parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. M. R. parodymai prieštaringi, jie nebuvo nuoširdūs ir nuoseklūs viso proceso metu. Ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jie ėjo paskui moterį trise, ir lenkiant nukentėjusiąją ji pradėjo šaukti policiją (t. 1, b. l. 141-143, 151). Tai paneigia apelianto parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, kad jis buvo toliau, apie 50 metrų nuo nukentėjusiosios (t. 3, b. l. 8).
Tokie M. R. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu akivaizdžiai prieštarauja ir nukentėjusiosios parodymams. Nukentėjusioji J. D. parodė, kad visi trys nuteistieji plėšimo metu buvo šalia jos, įvykio vietoje: vienas apkabino, kad ji negalėtų priešintis, kitas jėga išplėšė rankinuką, trečias nieko nedarė, tačiau buvo šalia, tarpusavyje jie nieko nekalbėjo, veikė greitai (t. 3, b. l. 9). Analogiški nukentėjusiosios parodymai duoti ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 22-24). Nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios parodymų nuoširdumu bei nuoseklumu, viso proceso metu dėl plėšimo įvykdymo būdo jos parodymai buvo detalūs ir išsamūs, todėl netikėti jais teismas neturi jokio pagrindo.
Teisiamojo posėdžio metu A. G. nepatvirtino apelianto M. R. gynybinės versijos, kad pastarasis nieko nežinojo apie rengimąsi apiplėšti nukentėjusiąją J. D.. A. G. parodė, kad nukentėjusiąją J. D. nuteistieji pamatė išlipę iš automobilio, ji nuo automobilio buvo per 200 metrų. Kad nukentėjusiąją reikia apiplėšti, pasakė M. J.. Tada jie visi sekė moterį: ėjo nuo automobilio paskui nukentėjusiąją, perėjo geležinkelį. Tada M. J. nukentėjusiąją apvertė, o A. G. išplėšė iš rankų rankinuką. M. R. matė plėšimą, po įvykio visi trys parbėgo į automobilį. Pagrobtų pinigų gavo ir M. R. (t. 3, b. l. 6-7).
Kad M. R. plėšimo metu veikė bendrai patvirtina ir A. G. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Šie jo parodymai gerokai detalesni ir išsamesni. Jis parodė, kad jie buvo iš anksto susitarę, kaip apiplėš nukentėjusiąją J. D.. M. R. turėjo padėti išplėšti rankinuką iš nukentėjusios rankų, jeigu A. G. vienam to padaryti nepavyktų. Plėšimo metu M. R. buvo šalia, jis nieko nedarė tik stovėjo ir žiūrėjo, kad niekas nepamatytų. Kad eina apiplėšti nukentėjusiosios, pasak A. G., M. R. suprato (t. 2, b. l. 5-8, 20-21, 41-42, 46). Tokie A. G. parodymai detaliai atitinka ir nukentėjusiosios parodymus, todėl netikėti šiais parodymais nėra jokio pagrindo. Be to, nustatytos aplinkybės, kad po plėšimo visi kartu nubėgo į automobilį, vėliau nuvažiavo į kitą vietą ir apžiūrėjo pagrobtą turtą, o pinigus po plėšimo pasidalino tarpusavyje, patvirtina, jog jie visi veikė kartu vieninga tyčia, o apeliantas M. R. tokiais savo veiksmais pritarė nusikaltimo įvykdymui. Tokių teismo nustatytų faktinių aplinkybių apeliantas neneigia (t. 3, b. l. 8).
Nors A. G. ir pripažįsta savo kaltę, tačiau teisiamojo posėdžio metu jis iš dalies pakeitė savo parodymus, kurie akivaizdžiai yra palankesni nuteistajam M. R., todėl teismas tokius parodymus vertina, kaip siekį padėti nuteistajam M. R. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Apeliacinio skundo teiginys, kad tokių nusikaltimų padaryme niekas nestebi aplinkos, visiškai niekuo nepagrįstas, nemotyvuotas ir deklaratyvus. Atsitiktinių asmenų netikėtas pasirodymas įvykio vietoje neretai būna aplinkybė, kuri neleidžia realizuoti kaltininkams savo nusikalstamų ketinimų ir aplinkos stebėjimas yra svarbus veiksnys, siekiant įvykdyti tokio pobūdžio nusikaltimus.
Pagal BK 180 str. 1 d. atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori.
Atkreiptinas dėmesys, kad kvalifikuojant veiką kaip plėšimą pakanka nustatyti bent vieną iš BK 180 str. 1 d. dispozicijoje numatytų svetimo turto užvaldymo būdų: arba panaudoti fizinį smurtą, arba tuoj pat grasinti jį panaudoti, arba kitaip atimti galimybę nukentėjusiajam priešintis. Toks turto užvaldymo būdas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Plėšimo bendravykdytojais laikomi asmenys, kurie atliko bet kokius plėšimo objektyviuosius pusės požymius. Konkrečiu atveju M. R. plėšimo metu buvo šalia nukentėjusiosios ir tokiu būdu savo veiksmais prisidėjo prie galimybės nukentėjusiajai priešintis atėmimo bei sudarė sąlygas plėšimo įvykdymui palengvinti. Todėl visi bendrininkai pagrįstai nuteisti kaip plėšimo bendravykdytojai. Aplinkybė, kada susiformavo kaltininkų tyčia apiplėšti nukentėjusiąją, neturi reikšmės veikos kvalifikavimui. Nuteistųjų padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d. Su tokia apylinkės teismo išvada sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.
Apylinkės teismo paskirta bausmė nuteistajam M. R. atitinka BK 54 str. reikalavimus. M. R. padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą. Be to, jis Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-09-21 nuosprendžiu yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė, kad M. R. nusikalto būdamas nepilnametis. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad jis nusikaltimą padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 str. 1 d. 1 p.).
Apylinkės teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, tinkamai nustatė bausmės rūšį ir jos dydį, neperžengdamas BK 61 str. 2 d. įtvirtintų nuostatų. BK 180 str. 1 d. sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 mėnesių (BK 50 str. 2 d.) iki šešerių metų. Apeliantui paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė yra ženkliai mažesnė nei šios bausmės sankcijos vidurkis, todėl nelaikytina, kad paskirta bausmė aiškiai per griežta. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad apelianto vaidmuo nusikaltimo padaryme antraeilis ir jam, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, yra paskirta lyginant su bausmėmis, paskirtomis kitiems bendrininkams, žymiai švelnesnė bausmė. Be to, taikytas BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymas atidėtas. Dar labiau švelninti bausmę nėra pagrindo.
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.). Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,
nutaria:
nuteistojo M. R. ir jo gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.