Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ ieškinys atsakovams E. L., D. R., O. L., L. L. dėl skolos priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais civilinėje byloje Nr. 2-6254-590/2011, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Naujos statybų technologijos – 1“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

„Swedbank”, AB (buvęs pavadinimas AB bankas „Hansabankas“) ir UAB „Naujos statybos technologijos – 1” 2006-07-05 sudarė kredito sutartį Nr. 06-046942-IN, pagal kurią kredito gavėjui buvo suteiktas 1 443 680 eurų sumos kreditas. Galutinis kredito grąžinimo terminas – 2011-07-09. Kredito gavėjas nevykdė pagal kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovas 2011-02-07 kredito sutartį nutraukė. Vilniaus apygardos teismo 2011-03-21 nutartimi kredito gavėjui buvo iškelta bankroto byla.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apeliacine tvarka vertinamas skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumas ir pagrįstumas apeliacinio skundo ribose.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu

Ieškovas ginčijo Turto pasidalijimo ir Dovanojimo sandorius actio Pauliana pagrindu. Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimus pripažinti šiuos sandorius negaliojančiais, susiejęs šiuos reikalavimus su reikalavimu nukreipti išieškojimą į bendrą sutuoktinių turtą. Teismas konstatavo, kad netenkinant reikalavimo nukreipti išieškojimą į bendrą turtą, net ir panaikinus ginčijamus sandorius, nebūtų galimybės taikyti restituciją – nukreipti išieškojimą į bendrą E. L. ir O. L. turtą. Kitaip tariant, sandorių nuginčijimo atveju ieškovo reikalavimas negali būti nukreiptas į atsakovo E. L. asmeninį turtą, nes tokio turto po sandorių nuginčijimo neatsiras. Todėl, teismo manymu, actio Pauliana šiuo atveju stokoja esminės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tokią pirmosios instancijos teismo motyvaciją, sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas nepagrįstai susiejo ieškinio reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais su ieškinio reikalavimu dėl skolos išieškojimo nukreipimo į bendrą E. L. ir O. L. turtą.

Actio Pauliana teisinio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šiuo ieškiniu siekiama atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012, kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl E. L. ir O. L. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto pasidalijimo ir perleidimo, t.y. Turto pasidalijimo sutartimi E. L. perdavė savo dalį nekilnojamojo turto O. L., kuri jam sumokėjo 35 000 Lt kompensaciją, o Dovanojimo sutartimi sutuoktiniai perleido jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą sūnui L. L.. Laikytina, kad šiais sandoriais skolininkas (E. L.) sumažino jam priklausančio turto vertę. Nors E. L. argumentuoja, kad Turto pasidalijimo sutartimi jam buvo išmokėta adekvati kompensacija, tuo pačiu pats nurodo, kad gauti pinigai buvo perduoti bankui, dengiant UAB „Naujos statybos technologijos1“ skolą, kitaip tariant, šio turto jis nebeturi. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kreditoriaus (ieškovo) teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, pakanka įrodyti, kad sudarius ginčijamą sandorį, skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl restitucijos taikymo šiuo atveju, pažymėtina, jog pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais ir pritaikius restituciją, perleistas turtas grįžtų sutuoktinių E. L. ir O. L. bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad netenkinant ieškovo reikalavimo dėl skolos išieškojimo nukreipimo į bendrą turtą, pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu ir taikius restituciją, ieškovo reikalavimas negalės būti įvykdytas. Tuo atveju, jeigu būtų netenkintas reikalavimas išieškoti skolą iš bendro turto, ieškovas turėtų teisę išieškoti skolą tiek iš E. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, tiek iš jo dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (CK 3.112 str.). Panaikinus ginčijamus sandorius, turto, priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise, vertė padidėtų, taip pat padidėtų ir E. L. dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje vertė. Vien ta aplinkybė, kad taikius restituciją turtas grįžta bendrosios jungtinės nuosavybės teise, neriboja kreditoriaus galimybės nukreipti išieškojimą ne tik į sutuoktinio (skolininko) asmeninį turtą, bet ir į jam priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalį. Taigi, turtą gražinus bendrajai sutuoktinių nuosavybei bei siekiant į jį nukreipti išieškojimą galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl E. L. priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalies, o šią dalį nustačius – į ją galėtų būti nukreiptas kreditoriaus (ieškovo) reikalavimas.

Konstatavus, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl negalimumo taikyti actio Pauliana atveju taikytiną restitucijos formą yra neteisėta ir nepagrįsta, kartu pastebėtina, kad, sprendžiant, ar yra pagrindas taikyti actio Pauliana, ginčijant konkrečius sandorius, kiekvienu atveju reikia nustatinėti tokio ieškinio sąlygų visumos egzistavimą, t.y.: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012, kt.). Pirmosios instancijos teismas byloje visų šių actio Pauliana sąlygų nenustatinėjo ir jų egzistavimo kiekvieno ginčijamo sandorio atžvilgiu nevertino, todėl spręstina, kad bylos esmė neatskleista. Tai yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Dėl reikalavimo nukreipti išieškojimo vykdymą į bendrą E. L. ir O. L. turtą

Pirmosios instancijos teismas atmetė reikalavimą nukreipti skolos išieškojimą į O. L. turtą, nurodęs, kad toks reikalavimas negali būti tenkinamas, kadangi ieškovas nereiškia reikalavimo dėl skolos priteisimo iš šios atsakovės. Apeliantas, skųsdamas tokį teismo sprendimą, motyvuoja, kad ieškinio reikalavimas dėl iš E. L. bankui priteistos skolos išieškojimo iš bendro E. L. ir O. L. turto savyje apima reikalavimą O. L. dėl dalies prievolės pagal laidavimo sutartį priteisimo, nes, pasak apelianto, tenkinus reikalavimą dėl skolos išieškojimo iš bendro turto, tuo pačiu būtų konstatuota, jog prievolė pagal laidavimo sutartį yra bendra E. L. ir O. L. prievolė.

Dėl apelianto argumento pažymėtina, kad ieškinio dalyką sudaro materialaus teisinio pobūdžio reikalavimai, reiškiami ieškovo atsakovui. Reikalavimas nukreipti išieškojimą į asmens turtą savo esme yra procesinio pobūdžio reikalavimas, t.y. reikalavimas dėl sprendimo vykdymo tvarkos, o ne materialaus pobūdžio reikalavimas priteisti tam tikrą pinigų sumą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kreditoriui siekiant išsiieškoti skolą iš bendro sutuoktinio turto, tam, kad antstolis galėtų atlikti išieškojimo veiksmus iš bendro turto, teisme būtina nustatyti prievolės pobūdį, t.y. ji yra asmeninė ar bendra (dalinė ar solidarioji). Prievolės pobūdžio, kartu turto, į kurį bus galima nukreipti išieškojimą, teisinio statuso, nustatymas yra teismo prerogatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009), todėl byloje abu sutuoktiniai turi dalyvauti kaip atsakovai, teismo sprendimas dėl skolos priteisimo turėtų būti priimtas jų abiejų atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2009, 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 3K-P-186/2010). Taigi, nagrinėjamu atveju, siekiant pripažinti O. L. atsakinga pagal laidavimo sutartį, ieškovo reikalavimo nukreipti iš E. L. priteistos skolos išieškojimą į bendrą E. L. ir O. L. turtą, t.y. vien procesinio pobūdžio reikalavimo neužtenka.

Nors ieškovas nesuformulavo atskiro reikalavimo dėl skolos priteisimo iš O. L., bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovo pozicija byloje buvo nukreipta būtent pripažinti pagal 2006-07-05 Laidavimo sutartį Nr. 06-046942-IN-LA1 atsiradusią prievolę ne asmenine E. L. prievole, o bendra jo ir O. L. prievole, kurios nevykdant, skolos išieškojimas galėtų būti nukreiptas į bendrą sutuoktinių turtą. Pažymėtina, jog teismas gali suteikti efektyvią teisminę gynybą tik tuo atveju, jei asmuo aiškiai suformuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia ne tik apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Nors pareiga suformuluoti byloje ieškinio dalyką, t.y. konkretų reikalavimą, tenka ieškovui, o nagrinėjama byla nėra viešo intereso byla, taigi, teismas joje nevaidina aktyvaus vaidmens ir negali pats suformuluoti reikalavimų, visgi teismas, privalantis užtikrinti, kad būtų įgyvendinti efektyvios teisminės gynybos, proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principai, matydamas šalių ginčo esmę ir kad teisingam bei objektyviam tokio ginčo išnagrinėjimui iš esmės reikalinga tikslinti ieškinyje suformuluotus reikalavimus, gali naudotis ieškinio trūkumų šalinimo institutu, gali pasiūlyti ieškovui patikslinti ieškinio dalyką ir pagrindą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo motyvas atmesti reikalavimą nukreipti išieškojimą į bendrą turtą vien tuo pagrindu, jog nebuvo atsakovės O. L. atžvilgiu pareikštas reikalavimas priteisti skolą, nepasiūlius ieškovui reikalavimų patikslinti, kai bylos aplinkybių visuma ir ieškovo pozicija byloje liudija ieškovo siekį pripažinti prievolę pagal laidavimo sutartį bendra E. L. ir O. L. prievole, laikytinas pernelyg formaliu pagrindu ieškinio reikalavimui atmesti. Taigi, nors atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad reikalavimas dėl priteistos skolos išieškojimo iš bendro E. L. ir O. L. turto savyje apima reikalavimą O. L. dėl dalies prievolės pagal laidavimo sutartį priteisimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti reikalavimą vien šiuo pagrindu, nepasiūlius ieškovui patikslinti reikalavimų, neišnagrinėjus visų faktinių aplinkybių, susijusių su O. L. atsakomybe pagal laidavimo sutartį, nelaikytinas efektyvios teisminės gynybos suteikimu. Be to, teismui atmetus ieškovo reikalavimą vien šiuo pagrindu, t.y. neišnagrinėjus ginčo iš esmės, kreditorius turėtų teisę pareikšti savarankišką ieškinį kitam sutuoktiniui (O. L.) ir vėl iš naujo, tik kitoje byloje būtų nagrinėjamas iš esmės tas pats ginčas, o tokia situacija neatitiktų ekonomiškumo bei koncentruotumo principų.

Atsižvelgiant į išdėstytą bei įvertinus tai, jog pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų priemonių teisingam bylos išnagrinėjimui, t.y. nepasiūlė ieškovui patikslinti reikalavimų, o tikslinti, kaip ir reikšti naujus reikalavimus apeliacinėje instancijoje draudžiama (CPK 312 str.), be to, teismas iš esmės nesiaiškino ir nevertino faktinių aplinkybių dėl prievolės pagal laidavimo sutartį pripažinimo bendra E. L. ir O. L. prievole, t.y. nenagrinėjo šio reikalavimo iš esmės, laikytina, jog neatskleidė šioje dalyje bylos esmės, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas taip pat ir šioje dalyje grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovo akcinės bendrovės „Swedbank“ reikalavimai pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento E. L. ir O. L. 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarytą Turto pasidalijimo sutartį Nr. 6280 ir 2009 m. birželio 19 d. E. L., O. L. ir L. L. sudarytą Dovanojimo sutartį Nr. 4610 ir nukreipti iš atsakovo E. L. priteistų sumų išieškojimą vykdyti į bendrą E. L. ir O. L. turtą ir šioje dalyje perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.