- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-02-09
- Bylos Nr.
- I-82-406/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Natalja Zelionkienė, Gintaras Čekanauskas, Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- V. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko ( kolegijos pirmininkas ir pranešėjas ), Nataljos Zelionkienės ir Astos Urbonienės,
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovui Lioniui Demjanovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos, dėl moralinės žalos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą dėl viešojo administravimo subjekto neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas nurodo, kad 2008 m. balandžio 5 d. žmona jam atvežė nešiojamąjį radijo imtuvą ir kompaktinių diskų grotuvą. 2008 m. balandžio 7 d. jis atėjo į apsaugos ir priežiūros skyrių pasiimti atvežto grotuvo. Tačiau skyriaus pareigūnai grotuvo nedavė, paaiškindami, kad tai stacionarus muzikinis centras, o pataisos namuose galima naudotis tik nešiojamaisiais radijo imtuvais ar kompaktinių diskų grotuvais. Šiuos pareigūnų veiksmus pareiškėjas apskundė Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų–atvirosios kolonijos direktoriui, o pastarojo priimtą nutarimą – Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos, tačiau jo skundai buvo atmesti. Pareiškėjas nurodė, kad nei jo, nei jo artimųjų kolonijos administracija nesupažindino su tvarka ir įsakymu, kur nurodyta, kokią aparatūrą gali turėti nuteistieji. Dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės, padaryta moralinė žala. Prašo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų–atvirosios kolonijos atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas teigia, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXVII punktu „Nuteistųjų televizorių, kompiuterių, vaizdo magnetofonų, radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų bei kitų daiktų naudojimosi tvarka“ ir pagal Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus 2008 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-21 „Dėl nuteistiesiems perduodamų nešiojamųjų televizorių, kompiuterių, vaizdo magnetofonų, nešiojamųjų radijo imtuvų, kompiuterinių žaidimų aparatų bei kitų daiktų priėmimo, tikrinimo (peržiūrėjimo, perklausymo), išdavimo, taip pat naudojimosi šiais daiktais ir reikmenimis tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos tvarkos 1 punkto reikalavimus nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius įstaigos drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais nešiojamaisiais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo magnetofonais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, kompaktinių diskų grotuvais, muzikos instrumentais, kasetėmis, CD, informacijos ir duomenų laikmenomis. Įkalinimo įstaiga nepajėgi sudaryti sąlygas laikyti didelio
formato televizorius ir stacionarius muzikinius centrus, taip pat pažymėtina, kad nuteistieji dažnai keičia savo gyvenamąją vietą, todėl visi jiems priklausantys daiktai turi būti lengvai pernešami. Pareiškėjas su minėtu 2008 m. vasario 28 d. kolonijos direktoriaus įsakymu buvo supažindintas 2008 m. kovo 12 d., todėl visi keliami reikalavimai bei sąlygos jam gerai žinomos. Kadangi pareiškėjo žmona atnešė stacionarų muzikinį centrą, neatitinkantį būtinų, įsakyme nurodytų reikalavimų, todėl nuteistajam nebuvo leista juo naudotis. Pareiškėjo teisės nėra pažeistos, todėl nėra pagrindo atlyginti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie LR teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą (b.l. 70-72) nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis sąrašas prietaisų, kuriais leidžiama naudotis nuteistiesiems. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės papildo įstatymu numatytų leistų naudotis nuteistiesiems prietaisų sąrašą. Tačiau nei kodekso, nei Vidaus tvarkos taisyklių nuostatos nenumato galimybės nuteistiesiems naudotis muzikiniais centrais. Pareiškėjas reikalauja moralinės žalos atlyginimo, tačiau nepateikia jokių objektyvių, tai patvirtinančių įrodymų. Iš surinktos medžiagos matyti, kad nei Kalėjimų departamentas, nei Pravieniškių 2-ieji pataisos namai-atviroji kolonija jo teisių bei laisvių nepažeidė, todėl moralinė žala pareiškėjui nebuvo padaryta. Prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas V. K. prašo priteisti 10 000 litų dydžio neturtinę žalą, kurią kildina iš, jo manymu, Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirųjų namų neteisėtų veiksmų bei priimtų aktų, kuriais jam nebuvo leista naudotis nešiojamuoju radijo imtuvu ir kompaktinių diskų grotuvu. Pažymėtina, kad pareiškėjui teismo nutartimi buvo išaiškinta jo procesinė teisė tinkamai, aiškiai ir konkrečiai suformuluoti skundo reikalavimus, nurodant, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, jo manymu neteisėti administravimo subjektų priimti aktai turėtų būti ginčijami. Pareiškėjas šia teise pasinaudojo, šalino skundo trūkumus ir pateikė papildomą skundą, tačiau reikalavimo dėl jo atžvilgiu priimtų administravimo aktų panaikinimo, nenurodė, pateikdamas vienintelį ir galutinį reikalavimą - 10000 Lt neturtinės žalos priteisimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų – atvirosios kolonijos. Taigi pareiškėjas, gindamas savo pažeistą teisę, neprašo panaikinti priimtų administravimo aktų.
Administracinis teismas administracinių bylų teisenoje yra aktyvus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis), tačiau jis negali peržengti skundo dalyku apibrėžiamų ginčo ribų, taip pažeisti šalių procesinių teisių lygybės principo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 1 dalis), riboti pareiškėjo teisę laisvai disponuoti turimomis procesinėmis teisėmis, taip pat apsunkinti kitos proceso šalies galimybes gintis nuo pareikšto skundo. Reikalavimas nurodyti ieškinio dalyką (petitium) reiškia, kad pareiškėjas turi pats aiškiai suformuluoti savo prašymą, t. y. nurodyti, kokią pažeistą subjektinę teisę ir kokiu ABTĮ numatytu būdu bei apimtimi prašo apginti. Teisė suformuluoti skundo dalyką išimtinai priklauso tik pareiškėjui ir teismas neturi įgaliojimų už jį įgyvendinti šios teisės. Priešingu atveju teismas vykdytų ne jam priskirtas funkcijas, iškiltų abejonė dėl teismo nešališkumo, o procesinėse teisės normose įtvirtintas dispozityvumo principas taptų deklaratyvus.
Administracinių bylų teisenos įstatyme įtvirtintos proceso taisyklės ginčo nagrinėjimo ribas pirmiausia sieja su pareiškėjo skunde suformuluotais reikalavimais. Administracinių teismų priimamų sprendimų rūšys numatytos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnyje, kurias suponuoja atitinkami skundo reikalavimai. Administracinis teismas, priimdamas sprendimą, turi tam tikrą diskreciją nustatyti atitinkamus įpareigojimus ar patvarkymus, spręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu, tačiau ši diskrecija negali peržengti keliamo ginčo ribų bei esmės. Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo skundo dalyko bei skundo pagrindo matyti, kad vienintelis jo keliamas reikalavimas - priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, padarytą neteisėtais aktais, draudžiant naudotis stacionariu muzikiniu centru. Ginčo atveju pareiškėjas neteisėtus atsakovų veiksmus bei aktus, kuriais tariamai jam buvo padaryta žala, nurodo ne kaip skundo dalyką, bet kaip žalos atlyginimo pagrindą. Pareiškėjui V. K. buvo uždrausta naudotis stacionariu muzikiniu centru Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu bei Kalėjimų departamento 2008 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. 2S-1620. Šių aktų panaikinimas
reikštų, kad jie būtų pripažinti neteisėtais bei būtų atkurta buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis, t. y. atkurtos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 92 straipsnis). Panaikinti šių priimtų aktų, kaip galimų pažeistų teisių gynimo būdo, pareiškėjas neprašo. Konstatuotina, kad pareiškėjui nereiškiant reikalavimo, teismas savo iniciatyva negali peržengti jo paties apibrėžtų ginčo ribų.
Pareiškėjas skunde nurodo savo galimai pažeistų teisių gynimo būdą – priteisti jam padarytą neturtinę žalą.
Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nuostatomis, spręsdami bylas dėl neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo, administraciniai teismai privalo vadovautis Civilinio kodekso normomis. Deliktinė (t.y. dėl žalos atsirandanti) atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių. CK 6.246-6.250 str. nustatytos sąlygos, kurios yra būtinos civilinei atsakomybei atsirasti, t.y.: neteisėti veiksmai (veikimas arba neveikimas), įpareigoto asmens kaltė dėl nurodytų veiksmų, kitam asmeniui padaryta žala (nuostoliai arba neturtinė žala) ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. CK 6.271 str. yra nustatytos specialiosios sąlygos, būtinos atsirasti atsakomybei už žalą, padarytą valdžios institucijų neteisėtais veiksmais. Remiantis šio straipsnio 1, 3, 4 dalių nuostatomis, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (t.y. dėl bet kokio valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmo (veikimo, neveikimo), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Vadovaujantis paminėtu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, kad valstybės civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti nėra būtina valstybės valdžios institucijos ar jos tarnautojo (darbuotojo) kaltė dėl asmeniui padarytos žalos, tačiau yra svarbu nustatyti, kad ši valdžios institucija ar jos tarnautojas (darbuotojas) nesilaikė įstatymų, t.y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, ir kad būtent dėl to asmeniui buvo padaryta žala. Terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) CK 6.271 straipsnio prasme reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t.t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Minėto įstatymo straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, pagal CK 6.246-6.250 str. nuostatas esminė valstybės prievolės dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus ji privalėjo veikti. Pagal minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Neturtinės žalos, kurią šiuo ginčo atveju prašo priteisti pareiškėjas, atsiradimo konstatavimui nebūtina nustatyti, kad asmeniui yra padaryta ir turtinė žala.
Taigi, sprendžiant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, jis gali būti tenkinamas tik nustačius, kad Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos priimti aktai yra neteisėti, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nepriklausomai nuo to, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas. Be to, pagal CK nuostatas (6.250 str. 2 d.) yra nustatyta sąlyga, kad neturtinės žalos atlyginimą numatytų įstatymas. Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR teisingumo ministerijos statuto (toliau – Statutas) 27 straipsnis nustato, kad žalą, kurią eidamas tarnybines pareigas pareigūnas padaro neteisėtais veiksmais ar neveikimu, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka.
Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas teismui neskundė Pravieniškių 2-ųjų pataisos namų - atvirosios kolonijos 2008 m. balandžio 21 d. sprendimo bei Kalėjimų departamento 2008 m. gegužės 15 d. sprendimo Nr. 2S-1620, kuriuose buvo įvertinti pareigūnų veiksmai, pripažįstant juos teisėtais, todėl teismas neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, negali savarankiškai vertinti nurodytų aktų, kurie nėra ginčo objektai, teisėtumo, tuo tarpu esminė neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagal jau minėtą teisinį reglamentavimą neturtinė žala asmeniui gali būti atlyginama nustačius, kad tokia žala jam kilo dėl atitinkamo viešojo administravimo subjekto neteisėtų aktų. Nenustačius, kad aktai, kuriais buvo įvertinti pareigūnų veiksmai ir kuriuos priėmus buvo tariamai suvaržytos pareiškėjo teisės, yra neteisėti, neturtinės žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.