Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas D. Š. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, tamsu, natūrali šviesa beveik nepatekdavo į kameras, buvo pelėsio ir grybelio. Iš atsakovo į bylą pateiktų Šiaulių visuomenės sveikatos centro bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktų matosi, kad 2015 m. buvo patikrinta tik viena pareiškėjo laikymo kamera, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 metais, – Nr. 64. 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte užfiksuota, jog oro temperatūra, santykinė oro drėgmė ir dirbtinė apšvieta šioje kameroje atitiko higienos normos reikalavimus (36-39 b .l.). 2016 metais taip pat patikrinta tik viena pareiškėjo laikymo kamera Nr. 76, 2016 m. spalio 5 d. patikrinimo metu nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje siekia tik 168 lx, kai reglamentuojama 200 lx (higienos normos HN 134:2015 14 punkto pažeidimas), santykinė drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus, oro temperatūra nevertinta, nes matavimo metu buvo praverti langai, ant sienų ir lubų vizualiai matomo pelėsio nėra, galimybė išvėdinti kamerą per langus sudaryta (44-46 b. l.). 2017 metais patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 9, 24, 76, 93, 5, 70, 90 ir 75. 2017 m. kovo 7 d. patikrinimo metu atlikus dirbtinės apšvietos, santykinės oro drėgmės ir oro temperatūros matavimus kamerose Nr. 9, 24, 76 ir 93, nustatyta, kad dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 24 buvo 145 lx, t.y., neatitiko higienos normos reikalavimų, kamerose Nr. 76 ir 93 atitiko reglamentuojamą, oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 24, 76 ir 93 atitiko higienos normos reikalavimus, kameroje Nr. 9 šie dydžiai nebuvo matuojami, vizualiai matomų pelėsių kamerose Nr. Nr. 9, 24, 76 ir 93 nėra, galimybė išvėdinti patalpas per langus sudaryta (52-56 b. l.). 2017 m. balandžio 25 d. patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 5, 70 ir 90, dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 70 atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 5 nustatyta 88 lx (HN 134:2015 14 punkto pažeidimas), kameroje Nr. 90 nebuvo matuojama, oro temperatūra kamerose Nr. 5 ir 90 atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 70 nebuvo matuojama, santykinė oro drėgmė kamerose Nr. 5, 70 ir 90 atitiko reglamentuojamą, kameroje Nr. 5 pelėsio nėra, kamerose Nr. 70 ir 90 nebuvo vertinama, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (57-60 b. l.). 2017 m. gegužės 11 d. patikrintose kamerose Nr. 75 ir 76 vizualiai matomo pelėsio nerasta, galimybė išvėdinti kameras per langus sudaryta (61-63 b. l.). Kamera Nr. 75 bei kamera Nr. 5 patikrintos ir 2017 m. lapkričio 8 d., dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 75 išmatuota 162±26 lx, t. y., neatitiko nustatyto ribinio dydžio (pažeidžiamas HN 134:2015 14 punktas), dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 5 atitiko reglamentuojamą (67-68 b. l.). Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 76 nustatytas 2016 m. spalio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2016 m. gruodžio mėn., atsakovas nepateikė duomenų, kad šis pažeidimas buvo pašalintas iki pareiškėjo patalpinimo į šią kamerą dienos, todėl laikytina, kad pažeidimas buvo ir pareiškėjo buvimo šioje kameroje metu. Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 24 nustatytas 2017 m. kovo mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. balandžio mėn., todėl laikytina, kad pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 5 nustatytas 2017 m. balandžio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas 2017 m. rugsėjo mėn., todėl nėra pagrindo laikyti, kad pažeidimas buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu, tuo labiau, kad 2017 m. lapkričio 8 d. patikrinimo metu dirbtinė apšvieta šioje kameroje jau atitiko reglamentuojamą. Dirbtinės apšvietos pažeidimas kameroje Nr. 75 nustatytas 2017 m. lapkričio mėn., pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas nuo 2017-11-13 iki 2017-11-16, taigi pažeidimas nustatytas būtent pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu. Tačiau atsakovas nepateikė duomenų apie dirbtinę apšvietą kamerose Nr. 9 ir 90, pelėsio buvimą (nebuvimą) kamerose Nr. 64, 70 ir 90, taip pat jokių duomenų apie pareiškėjo laikymo kamerų Nr. 8, 46, 99, 106, 19, 95, 18, 26 ir 71 atitikimą higienos normos reikalavimams, nors pagal įrodinėjimo naštos bylose dėl žalos atlyginimo taisyklę (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016 ir kt.) pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, paprastai tenka laisvės atėmimo vietos administracijai. Iš byloje esančių Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymų apie 2015 - 2017 metais atliktus remonto darbus (22-33 b. l.) matosi, kad pareiškėjo laikymo kamera Nr. 8, kurioje jis buvo laikomas 2015 m. birželio – liepos mėn., suremontuota 2015 metų lapkričio mėn., kamera Nr. 90, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. balandžio mėn., buvo remontuojama 2017 m. kovo mėn. Kameroje Nr. 76, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2017 m. gruodžio mėn., 2017 m. spalio mėn. suremontuotas sanitarinis mazgas, sienos, apšvietimas, taip pat įrengta tualeto pertvara, pakabintos užuolaidos, sumontuotos lovos, kėdės, stalas (nenurodyta, kokį mėnesį tai padaryta), taigi kamerose Nr. 90 ir 76 pareiškėjas buvo laikomas jau po remonto darbų atlikimo. Atsižvelgdamas į minėtą teismų praktikoje nurodytą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose Nr. 76, 24 ir 75, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015-11-01) 14 punkto, reglamentuojančio gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą (200 lx), reikalavimus, kamerose Nr. 8 ir 99, neatitinkančiose Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 22 punkto, numatančio, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx, reikalavimus bei 56 punkto, reglamentuojančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, kameroje Nr. 64, pažeidžiant HN 76:2010 56 punkto reikalavimus, kamerose Nr. 95, 19, 18, 26, 71, 9 ir 90, pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galioja nuo 2015-11-01) 14 punkto, reglamentuojančio gyvenamųjų patalpų dirbtinį apšvietimą, reikalavimus, taip pat šiose kamerose ir kameroje Nr. 70, pažeidžiant ir 39 punkto, numatančio, kad ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 22 punktas numatė, kad gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai, natūralaus apšvietimo koeficientas - 0,5 %. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (galioja nuo 2015-11-01) natūralaus patalpų apšvietimo nereglamentuoja, higienos normos 15 punktas numato tik tai, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 24 val. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad į kameras natūrali šviesa beveik nepatekdavo, todėl laikytina, kad pareiškėjas kamerose Nr. 8, 99 ir 64 buvo laikomas pažeidžiant ir higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI kamerose nebuvo tinkamai įrengti sanitariniai mazgai, t.y., sienelės tik 1,50 aukščio, nebuvo tualeto durų, todėl trūko privatumo, sanitarinis mazgas – tik skylė grindyse, iš kurio sklinda nemalonus kvapas, nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (galiojo iki 2017-01-01) tardymo izoliatorių kamerų sanitariniuose mazguose turėjo būti klozetas arba unitazas, praustuvė, o pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) 21 punkte buvo numatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovas nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (16-17 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB plokštės, sienelių aukštis – nuo 1,80 m iki 2,32 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Atsakovas nepateikė jokių duomenų, ar pareiškėjo laikymo kamerose buvo įrengti klozetai (unitazai), o pareiškėjas nurodo, kad visose kamerose buvo tik sanitariniai įrenginiai, t.y., skylė grindyse. Naujausioje Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, nesuderinami su higienos normos reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių (pvz., 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-646-756/2018), o tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis, pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018). Tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.). Šiuo atveju, atsižvelgus į EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinus, kad atsakovas nepateikė duomenų apie įėjimų į sanitarinius mazgus atskyrimą nuo likusios kameros erdvės konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose, laikytina, jog privatumas pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas. Be to, nagrinėjamu atveju kamerose buvo laikoma ir po 5-6 asmenis, o nesant atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose galėjo laikytis nemalonus kvapas, tuo labiau, kad kamerose įrengti tik sanitariniai įrenginiai grindyse, taigi pareiškėjas galėjo patirti su tuo susijusius nepatogumus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą. Taip pat konstatuotina, kad pareiškėjas nuo 2015-06-25 iki 2015-10-31 kamerose Nr. 8, 99 ir 64 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimus, nes kamerų sanitariniuose mazguose nebuvo įrengta unitazų.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose nebuvo nei suoliukų, nei taburečių, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176, 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Pagal Teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-01-01), tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turėjo būti sanitarinis mazgas, metalinė lova (1 vnt. vienam asmeniui), spintelė (1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.), taburetė (1 vnt. 1 asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas (2 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt.), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas). Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino naujas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių darbužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovas atsiliepime tik išanalizavo teisinį reglamentavimą dėl patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi, tačiau visiškai nepasisakė dėl konkrečiose pareiškėjo laikymo kamerose buvusių baldų. Iš pažymos apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (18-21 b. l.), matosi, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra tik po 1-2 vnt. suoliukų arba taburečių, o kameroje Nr. 26 – nei taburečių nei suoliuko. Pareiškėjo laikymo metu kamerose buvo laikomi ir 5-6 asmenys, kameroje Nr. 26 – ir 3-4 asmenys, todėl darytina išvada, kad kameros nebuvo tinkamai aprūpintos būtiniausiais baldais, konkrečiai imant, taburetėmis, kėdėmis ar suoliukais, kad kiekvienam asmeniui tektų po vieną sėdimą vietą, taigi atsakovas neveikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus privalėjo veikti, o pareiškėjas galėjo dėl to patirti tam tikrus nepatogumus (kaip jis pats nurodo, laukti vietos prie stalo ir valgyti atšalusį maistą), o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI dėl signalizacijos mygtuko nebuvimo gyvenamosiose kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė išsikviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, tačiau taisyklių 2 p. numato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsakovas nurodo, kad pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių TI kamerose negalimas dėl įstaigos statuso (35 b. l.), byloje nėra jokių objektyvių duomenų (to nenurodė ir pats pareiškėjas), kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, jo teiginiai dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku abstraktūs, nesusieti su juo pačiu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta neturtinė žala.