Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-02-24 vykusio teismo posėdžio metu pateiktame prašyme atnaujinti senaties terminą išdėstė teismų praktiką, CK ir Konvencijos nuostatas, paaiškino, kad apie savo pažeistas teises anksčiau nežinojo, o pritaikius senaties terminą tinkamai nebus apgintos jo pažeistos teisės. Pažymėjo, kad jis turi daug bylų, jo teisės naudotis kompiuteriu bei įstatymais yra apribotos, todėl fiziškai nespėja parengti visų dokumentų laiku. Pateiktame skundo tikslinime papildomai paaiškino, jog jis į Lukiškių TI-K būna etapuojamas pasibaigus vakarienės metui (po 18.30 val.) ir dėl to būna neužtikrinta jo teisė gauti vakarienę, kuri būna patiekiama 22.00–23.00 val. priklausomai nuo budinčių pareigūnų, nuo to kada jis būna pristatytas į Lukiškių TI-K ir kiek žmonių būna pristatoma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs konvojavimo metu. Atsakovė prašo taikyti 3 m. ieškinio senaties terminą.

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2015-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2015-05-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A52-858/2015).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 str. 8 d. nustatytas sutrumpintas 3 m. ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 m. terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už konvojavimą netinkamomis sąlygomis nuo 2012 m. iki skundo padavimo teismui dienos, tačiau skundą pateikė tik 2015-06-30, t. y. praleidęs 3 m. ieškinio senaties terminą dėl laikotarpio iki 2012-06-30.

CK 1.127 str. 1 d. įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, sprendžia, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog jis patyrė diskomfortą, nepatogumus, neapykantą, baimę, stresą, fizines ir dvasines kančias, paūmėjo nugaros skausmai.

Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015-06-30, o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių ir patirtos neturtinės žalos, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012-06-30 ir nėra pagrindo jo atnaujinti. Pažymėtina, jog administraciniuose teismuose yra išnagrinėta daug konvojuojamųjų skundų iš esmės dėl tokių pačių konvojavimo sąlygų kaip ir šioje byloje. Pareiškėjui apie tai turėjo būti žinoma, tačiau pareiškėjas nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Be to, nacionaliniai teisės aktai, reglamentuojantys konvojavimo sąlygas yra viešai prieinami pareiškėjui.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012-06-30 iki skundo pateikimo teismui dienos viso buvo konvojuojamas 116 kartų (I t., b. l. 35–36, 39–40, 43–44, 47–48, 51–52, 55–56, 59–60, 63–64, 67–68, 71–72, 75–76, 79–80, 83–84, 87–88, 91–92, 95–96, 99–100, 103–104, 107–108, 111–112, 115–116, 119–120, 123–124, 127–128, 131–132, 135–136, 139–140, 143–144, 147–148, 151–152, 155–156, 159–160, 163–164, 167–168, 171–172, 175–176, 179–180, 183–184, 187–188, 191–192, 195–196, 199–200, II t., b. l. 3–4, 7–8, 11–12, 15–16, 19–20, 23–24, 27–28, 31–32, 35–36, 39–40, 43–44, 47–48, 51–52, 55–56, 59–60, 63–64, 67–68, 71–72, 75–76, 79–80, 83–84, 87–88, 91–92, 95–96, 99–100, 103–104, 107–108, 111–112, 115–116, 119–120, 123–124, 127–128, 131, 134, 135–136, 139–140, 143–144, 147–148, 151–152, 155–156, 159–160, 163–164, 167–168, 171–172, 175–176, 179–180, 183–184, 187–188, 191–192, 195–196,199–200, III t., b. l. 3–4, 7–8, 11–12, 15–16, 19–20, 23–24, 26–27, 30–31, 34–35, 38–39, 42–43, 46–47, 50–51, 54–55, 58–59, 62–63, 66–67, 70–71, 74–75, 78–79, 82–83, 86–87, 90–91, 94–95). Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais: „Iveco“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (24 sėdimos vietos) (II t., b. l. 98), „Maz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (33 sėdimos vietos) (III t., b. l. 38–39), „Maz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (33 sėdimos vietos) (II t., b. l. 105), „Maz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (43 sėdimos vietos) (III t., b. l. 109), „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (23 sėdimos vietos) (III t., b. l. 115), „Mercedes-Benz“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) (30 sėdimų vietų) (III t., b. l. 125), „VW Crafter 50“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) (III t., b. l. 127) (14 sėdimų vietų), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 130), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 133), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 136), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 139), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 142), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 145), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 148), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 151), „VW Crafter 50“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (14 sėdimų vietų) (III t., b. l. 154).

Teismas pažymi, kad pagal CK 6.271 str. 1 d., žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 str. 1 d. apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 str. teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). LR CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

Taisyklių 3 p. nustatyta, kad konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą.

Taisyklių 109 p. nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Taisyklių 221 p. nustatyta, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais.

Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai (I t., b. l. 35–200, II t., b. l. 1–200, III t., b. l. 1–96) tvirtina, jog nagrinėjamu laikotarpiu, pareiškėją konvojuojant 116 kartų, automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei nustatyta sėdimų vietų. Priešingai, minėti kelionių žiniaraščiai patvirtina, kad keletą kartų papildomi konvojuojamieji nebuvo priimti konvojavimui dėl vietos stokos (I t., b. l. 136, 152, 172, 176, II t., b. l. 28, 32, 48, 80, 156, 160, 196), vadinasi, Tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę.

Taisyklių 137 p. nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų. Iš teismui pateiktų Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo skundų ir atsakymų į juos matyti, jog pareiškėjas dėl, jo manymu, netinkamų konvojavimo sąlygų ne kartą kreipėsi į Tarnybą, tačiau jokių jo skunduose nurodytų pažeidimų Tarnyba nenustatė (IV t., b. l. 80–115). Be to, Tarnyba taip pat yra pažymėjusi, jog į konvojaus viršininką dėl netinkamų konvojavimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Taigi, pareiškėjas savo galimai pažeistų teisių įstatymo nustatyta tvarka, t. y. kreipdamasis į konvojaus viršininką, negynė, jokių dokumentų, patvirtinančių netinkamas konvojavimo sąlygas nėra. Teismas pareiškėjo prašymu taip pat išsireikalavo medžiagą, t. y. pareiškėjo skundus, su jais susijusią medžiagą ir atsakymus į juos iš Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (V t., b. l. 158–191, VI t., b. l. 1–128). Iš šių duomenų matyti, jog visi pareiškėjo skundai dėl netinkamų etapavimo sąlygų buvo pripažinti nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo teiginio, jog automobiliuose žiemą būdavo šalta, o vasarą karšta, nebuvo ventiliacijos, trūko oro, pareiškėjas turėjo sėdėti ant kieto pagrindo, pažymėtina, kad Tarnyba atidžiai tikrina konvojavimo sąlygų kokybę, nuolat užsako transporto priemonių tyrimus, kuriuos atlieka Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyrius (III t., b. l. 97, 101–104, 108, 112–114, 120–123, 157–160). Byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (III t., b. l. 100, 107, 111, 119, 129, 132, 135, 138, 144, 147, 150, 153, 156), UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ Techninės apžiūros rezultatų kortelė (III t., b. l. 126, 141) patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas pilnai atitinka techninius reikalavimus. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, nepateikti konkretūs skunde nurodytas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, tuo tarpu Tarnybos pateikti įrodymai patvirtina konvojavimo vykdymą techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

Pareiškėjas taip pat teigia, jog jis nepagrįstai buvo vežiojamas per kitas įkalinimo įstaigas bei nebuvo sudaryta galimybė nueiti į tualetą.

Taisyklių 134 p. nustato, jog konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu. Minėti kelionių žiniaraščiai patvirtina, jog konvojuojamieji pagal jų prašymus pasikeitimo punktuose buvo vedami į tualetą (žr., pvz., II t., b. l. 12, 16, 28, 32 ir kt.). Taigi, šiuo aspektu jokie pažeidimai nenustatyti. Pažymėtina, jog jokie teisės aktai nenustato Tarnybos pareigūnams pareigos išvesti konvojuojamus asmenys į tualetą bet kurioje vietoje, todėl galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punktuose yra tinkama ir nepažeidžia konvojuojamųjų asmenų teisių. Taip pat, sutiktina su Tarnybos argumentu, jog Tarnyba asmenų konvojavimą vykdo nustatytais Tarnybos vado įsakymu patvirtintais maršrutais ir laikotarpiais, o nukrypti nuo maršrutų neturi teisės.

Taip pat, nesutiktina su pareiškėjo argumentu, jog 2011-07-21 po sužalojimų jis nepagrįstai buvo etapuojamas įprastiniu konvojumi ir ne specialiu automobiliu. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, jog konvojui buvo suteikta informacija apie pareiškėjo sužalojimus, sutiktina su pareiškėju, jog vadovaujantis Taisyklių 99.4 p., kad konvojuoti nepriimami ligoniai, vadovaujantis atitinkama gydytojo (bendruomenės slaugytojo) išvada, įrašyta konvojuojamojo asmens pažymoje, tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog tokia išvada konvojui buvo pateikta, todėl konvojus neturėjo jokio pagrindo nepriimti pareiškėjo konvojavimui. Teismas papildomai pažymi, jog etapuojamų asmenų medicininiai dokumentai, tiek ir asmens byla konvojaus pareigūnams yra perduodami uždarame voke, todėl susipažinti su juose esančia informacija konvojaus pareigūnai neturi galimybės, todėl Tarnybos neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu galėtų būti konstatuojami tik nustačius, jog gydytojas buvo pateikęs konvojaus pareigūnams išvadą, jog jis negali būti etapuojamas. Nagrinėjamu atveju toks faktas nenustatytas. Be kita ko, kaip jau buvo konstatuota, šioje byloje ginčas nagrinėjamas dėl laikotarpio nuo 2012-06-30, o minėtas įvykis patenka į laikotarpį, dėl kurio yra praleistas senaties terminas ir nuspręsta jo neatnaujinti.

Nesutiktina ir su pareiškėjo argumentu, jog jo teisės buvo pažeistos ir dėl to, jog automobilyje nebuvo saugos diržų, nes vadovaujantis Taisyklių 146 p. bei Kelių eismo taisyklėmis, saugos diržų nebuvimas etapavimo automobilyje nėra pažeidimas.

Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei atsiliepimo argumentus, teisės aktus, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai konvojavimo metu nenustatyti, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjo nurodomų Konvencijos 1 str. ir 3 str.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–88 str. 1 p., 127 str. 1 d., teisėjas

nusprendžia:

pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.