Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai T. T.

teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos T. T. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Z. Č. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąjį senatį fakto nustatymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kadangi turtas po santuokos nutraukimo teisiškai nebuvo padalintas, o yra preziumuojama, kad sutuoktinių dalys bendrojoje jungtinėje nuosavybėje yra lygios, po santuokos nutraukimo T. Č. priklausė ½ šio buto. Kita ½ dalis buto teisiškai turėjo priklausyti I. Č.. Taigi, T. Č. nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į ½ buto. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis kaip buto savininkė yra nurodyta tik T. Č.. Nei santuokos metu, nei po santuokos nutraukimo I. Č. nereiškė jokių pretenzijų dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini). Tai, kad ½ buto turėjo priklausyti I. Č. paaiškėjo tik 2016 m., kai po T. Č. mirties dėl jos palikimo į notarą kreipėsi pareiškėja. Galiam teigti, kad T. Č. turtą valdė sąžiningai. Po santuokos nutraukimo nors turtas ir nebuvo padalintas teisiškai, tačiau sutuoktiniai jį pasidalino faktiškai, vienas kitam pretenzijų nereiškė, o butas viešajame registre buvo įregistruotas tik T. Č. vardu. Dėl šios priežasties galima teigti, kad visas butas buvo valdomas teisėtai ir atvirai bei nepertraukiamai. T. Č. suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už ją į valdomą daiktą, kadangi nuo pat santuokos nutraukimo niekas nesikreipė dėl savo teisių į buto dalį. T. Č. buto dalį, kuri turėjo priklausyti I. Č., valdė nuo 1998 m. iki 2016 m., t.y. 18 metų. Po T. Č. mirties visos turtinės ir neturtinės teisės bei pareigos perėjo jos įpėdiniams. Kartu su šiomis teisėmis ir pareigomis jos įpėdiniams perėjo ir teisė į įgyjamosios senaties nustatymą.

Suinteresuotas asmuo Z. Č. į teismo posėdį neatvyko, apie jo vietą ir laiką jai buvo pranešta tinkamai, todėl byla išnagrinėta jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

4. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjos motina T. Č. iš (duomenys neskelbtini) merijos 1995-04-26 sutartimi Nr. 1542 įsigijo du kambarius bendrabutyje, turinčius 51,68 kv.m bendro ploto su rūsiu ir 12/100 dalis bendro naudojimo patalpų, plane pažymėtų indeksu 206-6, 23/100 dalis bendro naudojimo patalpų, plane pažymėtų indeksu 206-7 ir 27/100 dalis bendro naudojimo patalpų, plane pažymėtų indeksu 206-1, kurių iš viso 15,93 kv.m., esančius (duomenys neskelbtini) (b.l. 11). Sudarant pirkimo-pardavimo sutartį T. Č. buvo sudariusi santuoką su I. Č., o jų santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) (b.l. 12-13). Nekilnojamojo turto registre 1995-04-26 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1542 pagrindu nuo 1995-05-04 įregistruotos T. Č. nuosavybės teisės į butą/Patalpa – Du kambariai su rūsiu su b.n. patalpomis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 21). I. Č. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 14), jo palikimą lygiomis dalimis paveldėjo sutuoktinė Z. Č. ir motina S. Č., o 2001-01-23 Paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodyta, kad paveldimą turtą, kuriam jis išduotas, sudaro piniginis indėlis su priklausančiais procentais, kompensacija ir atkuriamosios santaupos už turėtą piniginį indėlį (b.l. 15). T. Č. mirė (duomenys neskelbtini) (b.l. 16), o jos palikimą priėmė pareiškėja T. T. (b.l. 19).

5. Nustatyta, kad T. Č. ir I. Č. santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini), tačiau jų turtas nepadalintas, o tuo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas nenumatė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo, kaip santuokos nutraukimo pasekmės. Pagal tuo metu galiojusį Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalies santuokoje įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nepaisant to, kad įforminamas vieno iš jų vardu. Taigi, pripažintina, kad bendroji jungtinė nuosavybė dėl ištuokos įforminimo automatiškai nepasikeičia – vieno iš buvusių sutuoktinių vardu užrašytas turtas toliau išlieka bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Byloje nėra ginčo, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise, o remiantis sutuoktinių lygių dalių principu, preziumuojama, kad kiekvienam iš sutuoktinių priklausė po ½ kambario dalį.

5. Santuokos nutraukimo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos (SŠK 36 ir kiti straipsniai), priešingai negu 2000 m. CK trečiosios knygos normos (3.51, 3.59 straipsniai) ir 2002 m. CPK normos (CPK 385 straipsnis), nereikalavo nutraukiant santuoką toje pačioje byloje spręsti dėl santuokos nutraukimo padarinių (vaikų išlaikymo, turto padalijimo, kreditorių teisių į sutuoktinių prievoles ir kt.), todėl po santuokos nutraukimo pagal SŠK normas sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto padalijimo klausimai įprastai sprendžiami bendru buvusių sutuoktinių sutarimu arba pagal vieno iš buvusių sutuoktinių ieškinį teismo sprendimu kitoje byloje. Minėta, kad ginčo santuokinis turtas nėra padalytas iki šiol, nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl vieno iš sutuoktinių paveldėtojos teisės įgyti įgyjamosios senaties instituto pagrindu nuosavybės teisę į kitam (buvusiam) sutuoktiniui bendrosios (dalinės) nuosavybės teise priklausančią nekilnojamojo turto dalį.

6. Kasacinis teismas 2015-02-27 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015 yra išaiškinęs, kad sąžiningo valdymo sąvoka apibrėžta CK 4.26 straipsnio 3 dalyje ir CK 4.70 straipsnio 1 dalyje – sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti. Tai reiškia, kad valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Taigi pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas. Daiktą valdantis asmuo negali turėti daugiau teisių už jam žinomą savininką, nes niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.93 straipsnio 2 dalis), savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas teisės normas ir pateiktą jų aiškinimą bei teismų nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad sutuoktinis, žinodamas, jog jo valdomo turto dalis priklauso buvusiam sutuoktiniui, nagrinėjamu teisiniu pagrindu negali būti pripažintas sąžiningu šiam sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančio daikto valdytoju ir reikalauti įgyjamosios senaties normų pagrindu pripažinti jam nuosavybės teisę į kito (buvusio) sutuoktinio nuosavybę, o teismas neturi teisinio pagrindo tokio reikalavimo tenkinti. Kitu atveju tokio pareiškimo tenkinimas neatitiktų CK 4.47 straipsnyje nustatytos vienos iš sąlygų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti – asmens sąžiningo turto valdymo ir įgijimo, t. y. kai toks asmuo, nors ir žino, kad jo valdomas daiktas ar turto dalis turi savininką, tačiau vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į to savininko turto dalį. Toks asmens, valdančio svetimą turtą, elgesys negali būti pripažintas sąžiningu ir teisėtu. Byloje nėra objektyvių duomenų, kad I. Č. būtų kaip nors išreiškęs savo valią ir atsisakęs nuosavybės teisių į jam priklausančią daikto dalį ar kitokiu įstatymo nustatytu būdu jas praradęs ir pareiškėjai (kaip ir jos motinai) tai buvo žinoma. Atsižvelgiant į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, pareiškėjos prašymas dėl įgyjamosios senaties fakto į ginčo buto dalį nustatymo negali būti tenkinamas, todėl atmestinas.

7.Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį,kad ne ji,o jos motina galėjo būti tas asmuo,kuris daugiau kaip 10 metų sąžiningai valdė ½ dalį buto,kuris priklausė I. Č.,t.y. jos teisių perėmėjas gali reikšti prašymą dėl juridinio fakto nustatymo jos vardu minėtai buto daliai.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268, 270, 533 straipsniais, teismas

nusprendė:

pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus.