Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1.2. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas nei jo neblaivumo bei smurto prieš J. V. faktai, ikiteisminiai tyrimai nėra pakankamas pagrindas pripažinti pareiškėją keliančiu grėsmę saugomoms vertybėms.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

3. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilęs dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.

4.1. Pareiškėjui 2013 m. sausio 28 d. išduotas neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001592 ir 2016 m. gegužės 25 d. išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklu (savigynai (lygiavamzdžiai šaunamieji ginklai), savigynai (pistoletai, revolveriai)) Nr. L1-0013747. 2018 m. balandžio 3 d. duomenimis pareiškėjas turi asmeninius ginklus: pistoletą AKB9237 ir lygiavamzdį šautuvą MV86901C.

4.2. Vilniaus AVPK, atlikęs patikrinimus, nustatė, kad pareiškėjas panaudojo fizinį smurtą viešoje vietoje prieš asmenį, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat būdamas neblaivus padarė administracinį teisės pažeidimą. Todėl atsakovas padarė išvadą, kad šie nustatyti faktai leidžia neigiamai vertinti asmens elgesį, jo polinkį nesilaikyti teisinio reglamentavimo, nustatytų viešojo elgesio taisyklių, charakterizuoja jį kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų, nepaklūstantį jų reikalavimams, linkusį kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktu, 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 93 punktu ir 59.3 papunkčiu, skundžiamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0013747 ir neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001592. Apie skundžiamą Sprendimą pareiškėjas informuotas atsakovo raštu.

5. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas (2017 m. birželio 29 d. redakcija), kurio tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (1 straipsnio 1 dalis), o paskirtis, be kita ko, nustatyti ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus (1 straipsnio 2 dalis), bei Taisyklės (2017 m. rugpjūčio 31 d. redakcija), kurios nustato Įstatyme išvardytų ginklų išdavimo ir kontrolės tvarką, turimų ginklų civilinės apyvartos ir jos kontrolės tvarką.

5.1. Įstatymo 5–7 straipsniuose įtvirtinti A, B, C, D kategorijos ginklai, kurių laikymui ir įsigijimui (nešiojimui) yra išduodami šio Įstatymo nustatyta tvarka leidimai (leidimai įsigyti ginklus, leidimai laikyti ir leidimai nešiotis ginklus, bendras neterminuotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus) (Įstatymo 12 straipsnis). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad: „B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.“ Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad: „leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami, kai policija turi duomenų, kad asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tokiu atveju policija nurodo leidimo panaikinimo motyvus.“ To paties straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad: „Sprendimą panaikinti leidimą nešiotis ar leidimą laikyti ginklus arba sprendimą nepratęsti leidimo galiojimo priima leidimą išdavusios policijos įstaigos vadovas. Sprendimas turi būti motyvuotas šio straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Asmuo turi teisę ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų apskųsti sprendimą teismui.“

6. Sisteminė šių teisės nuostatų analizė nustatytų faktinių aplinkybių kontekste leidžia daryti išvadą, kad Vilniaus AVPK suteikti įgaliojimai panaikinti jau išduotus šiuo atveju leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Įstatyme ir Taisyklėse nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo argumentai, kad leidimo laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuoto leidimo įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo metu nenustačius šiuo atveju skundžiamame Sprendime konstatuotų aplinkybių iš esmės nėra galimas jų panaikinimas, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti, nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra nepatenkintas skundžiamu Sprendimu, kuriuo panaikinti jam išduoti leidimas laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas neneigia Vilniaus AVPK nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau nesutinka su jų teisiniu vertinimu. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pradėti, tačiau nutraukti ikiteisminiai tyrimai, bei administracinis pažeidimas, padarytas dar iki jam išduodant aptartus leidimus nėra tos aplinkybės, kurių pagrindu būtų galima panaikinti jam išduotus leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ir neterminuotą leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus.

7. Sprendžiant dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo aptartų pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų pagrindu, pirmiausia apkreiptinas dėmesys į tai, kad Įstatyme nėra nurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai. Tokia praktika vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialios teisės atėmimo, pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka teisės aktų reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialios teisės turėjimui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018 ir kt.). Nustačius, kad šiuo nagrinėjamu atveju, Sprendimas priimtas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto ir 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto, kurie yra identiški, pagrindais, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pateikęs šių teisės nuostatų lingvistinio ir teologinio (įstatymo tikslo) turinio išaiškinimą. Be to, kad šios teisės nuostatos yra imperatyvios normos, nesuteikiančios šiuo atveju Vilniaus AVPK diskrecijos teisės pasirinkti kokį nors kitą elgesio variantą, išskyrus šioje normoje nurodytą leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamą, jei yra nustatomas kuris nors iš jose išvardytų atvejų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad šiose teisės nuostatose kalbama apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru kokybiniu aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje.

8. Remiantis byloje pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2015 m. liepos 24 d. pareiškėjas, būdamas neblaivus (1,77 prom.) kliudė piliečiams, tuo pažeisdamas žmogaus orumą ir visuomeninę dorovę, pareiškėjui buvo surašytas administracinių pažeidimų protokolas su administraciniu nurodymu – sumokėti 4,00 Eur baudą. 2017 m. vasario 5 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-05623-17 dėl pareiškėjo galimai padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, kuris pasireiškė tuo, kad pareiškėjas viešoje vietoje sukėlė J. V. fizinį skausmą (du smūgiai į galvos sritį), tačiau nesurinkus pakankamai duomenų dėl pareiškėjo nusikalstamų veiksmų šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, surinktą medžiagą perduodant spręsti klausimą dėl pareiškėjo patraukimo administracinėn atsakomybėn dėl to, kad galimai nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, lauke prie kavinės vartojo necenzūrinius žodžius, išvadino policijos pareigūnus „mentais“ ir pan.). 2017 m. rugpjūčio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1-42091-17 dėl pareiškėjo galimai padaryto viešosios tvarkos pažeidimo, kuris pasireiškė tuo, kad pareiškėjas viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, sukėlė žodinį konfliktą su G. P., tyčia uždraudė jo automobilio duris, tokiu būdu sulaužydamas jas, pareiškėjas sudavė vieną smūgį minėtam asmeniui į kaklo sritį, sukeldamas jam fizinį skausmą, provokavo muštynes, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino „Žaibo pica“ darbuotojai, piktybiškai tyčiojosi ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Pareiškėjas savo kaltę pripažino, gailėjosi padaręs nusikalstamą veiką, atsiprašė nukentėjusiojo. Šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju.

9. Įvertinęs šių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į aptartus pareiškėjo veiksmus, kurių jis nekvestionuoja, jų pobūdį bei padarymo laiką, teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad neegzistuoja nė vienas pagrindas, kuris leistų daryti išvadą, kad jis sukelia kokia nors grėsmę Įstatymo saugomoms vertybėms. Priešingai, teismo vertinimu, nustatytos faktinės aplinkybės pakankamai įrodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti viešosios tvarkos ir savo elgesiu kelti grėsmę kitiems asmenims, jų sveikatai, viešajai tvarkai ir visuotiniam saugumui. Pareiškėjo pateikti rašytiniai duomenys, patvirtinantys jo skunde išdėstytas aplinkybes apie tai, kad jis buvo paskirtas eiti aukštesnes pareigas, jam suteikta teisė dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija bei patvirtintas vidaus tarnybos ir tarnybos Lietuvos valstybei stažas, neturi tiesioginės teisinės reikšmės sprendžiant dėl jo atitikimo Įstatymo reikalavimams. Nors šios aplinkybės teigiamai charakterizuoja pareiškėjo asmenybę, tačiau nepaneigia šiuo atveju nustatytų faktinių aplinkybių, kurių, kaip minėta, pats pareiškėjas nekvestionuoja ir kurios sudaro pagrindą taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą ir 40 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Teismas sutinka su Vilniaus AVPK atsiliepimo argumentu, kad šiuo atveju, priimant skundžiamą Sprendimą, vertinami pareiškėjo veiksmai. Šiuo atveju Vilniaus AVPK tinkamai identifikavo pareiškėjo veiksmus ir įvertino juos ir jų pobūdį nepriklausomai nuo pareiškėjo kaltės ir teisinių pasekmių dėl tokių veiksmų buvimo ar nebuvimo. Vilniaus AVPK surinkta medžiaga patvirtina Sprendime išdėstytas aplinkybes, dėl kurių panaikinti pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus Nr. L1-0013747 ir neterminuotas leidimas įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 0001592. Atkreiptinas dėmesys, kad tokio pobūdžio bylose asmens interesas naudotis ginklu nėra svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, ribojant ginklų prieinamumą asmenims, kurie neatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1091-575/2017).

10. Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei paaiškinimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Minėto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šie faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų paaiškinimais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje A-560-602/2016).

11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 str. 1 p.) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Pareiškėja ginčijamą sprendimą gavo laiku, nes šį sprendimą apskundė nepasibaigus skundo padavimo terminui, t. y. pasinaudojo teisę apskųsti priimtą sprendimą (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A-3061-858/2015, Nr. eA-3706-756/2016). Įvertinusi ginčijamo sprendimo turinį, teismas laiko, kad ginčijamas sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

12. Įvertinus bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, darytina išvada, kad Vilniaus AVPK išsamiai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino surinktų duomenų visumą, priėmė pagrįstą Sprendimą, kurį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo, Sprendime aiškiai atskleistas pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdis bei aplinkybės, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

13. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurkr prieš Nyderlandai; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomija; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. (E. V.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.