Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J. ir D. P. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 135 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., ir nubaustas:

pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 2 m. ir 6 mėn.;

pagal BK 284 str. 1 d. – areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1, 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 m. ir 6 mėn., ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintos Panevėžio m. apylinkės teismo 2005-05-04 nuosprendžiu E. J. paskirtos auklėjamojo poveikio priemonės – įspėjimas, elgesio apribojimas 12 mėn., įpareigojant tęsti mokslą, be kontroliuojančių organų žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

D. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 284 str. 1 d., ir nubaustas areštu 25 paroms.

Vadovaujantis BK 63 str. 9 d., ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005-04-07 nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 178 str. 2 d. ir subendrinta bausmė paskirta areštas 45 paroms.

Vadovaujantis BK 64 str., 65 str., ši bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005-01-27 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, jas iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 6 mėn., ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Iš E. J. priteista: R. M. 1320 Lt turtinei žalai atlyginti ir 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; Valstybinei ligonių kasai 2181,60 Lt R. M. gydymo išlaidoms atlyginti.

E. J. neturint pajamų bei turto, šios sumos subsidiškai priteistos iš D. J.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. bei D. P. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad 2005 m. vasario 14 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini) name esančios parduotuvės, įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką, t. y. E. J. tris kartus peiliu smogė nukentėjusiajam R. M. į krūtinę, pilvą bei sėdmenis, o nukentėjusiajam ir E. J. parkritus ant žemės, D. P. kojomis sudavė 10 kartų R. M. į galvą.

E. J. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu suduodamas R. M. peiliu, padarė jam pjautines-durtines žaizdas: kairėje pilvo pusėje viršutinėje dalyje su kraujo išsiliejimu odoje ir paodėje; dešinio sėdmens su raumenų ir kraujagyslių sužalojimu; kiauryminę pjautinę-durtinę žaizdą kairėje krūtinės ląstos pusėje – nugaroje su oro susikaupimu kairėje krūtinplėvės ertmėje ir paodėje, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą, ir taip dėl chuliganiškų paskatų tyčia sunkiai sužalojo R. M.

Be to, teismas nevertino, kad apelianto kaltę tiesiogiai paneigia byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, jog nukentėjusiojo galvos srityje sužalojimo žymių ar jų padarinių nėra. Teismas vadovavosi prielaida, kad sužalojimai buvo, tačiau išnyko. Tam pagrįsti teismas rėmėsi liudytojos L. Š. parodymais, nors kitus jos parodymus vertino kritiškai. Pagrįsdamas prielaidą, jog sužalojimai buvo užpakalinėje galvos dalyje, teismas rėmėsi ir liudytojo V. S. parodymais, nors teisme jis sakė, kad su R. M. bendravo, šiam visą laiką gulint ant nugaros. Teismas, vadovaudamasis prielaida dėl išnykusių sužalojimų žymių nukentėjusiojo galvos srityje, visiškai nevertino byloje esančių duomenų apie nukentėjusiojo sužalojimus, nustatytus tuoj po įvykio, t. y. jo priėmimo į gydymo įstaigą metu. Iš jau minėtos ligos istorijos įrašų matyti, jog R. M. į gydymo įstaigą pristatytas dėl pilvo ir dešiniojo sėdmens durtų žaizdų. Ligos istorijoje nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių duomenų apie kokius nors galvos sužalojimus. Dėl to abejotina, kad žiemą apeliantui dėvint žieminius batus, po ne mažiau kaip 10 smūgių į galvos sritį neliktų jokių sužalojimų žymių ar jų padarinių. Teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo R. M. parodymais nurodydamas, jog jie nuoseklūs, tačiau nepažymėjo, kad savo pirminiuose parodymuose ligoninėje jis sakė buvęs sužalotas nepažįstamų asmenų. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog apeliantas kurstė E. J. ar R. M. padaryti nusikaltimą. Priešingai, pamatęs juos besigrumiančius, jis stengėsi išskirti. Todėl, įvertinęs išdėstytas aplinkybes, apeliantas mano, kad jo veikoje nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

Teismo posėdyje nuteistasis E. J. , jo ir nuteistojo D. P. gynėjai prašo nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų E. J. ir D. P. apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistųjų E. J. ir D. P. kaltė padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs BPK 20 str. reikalavimų bei prasmės ir sutinkamai su BPK 303 str. 2 d. nuostatomis pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis E. J. neginčija bylos aplinkybės, kad tris kartus smogė peiliu nukentėjusiajam, taip pat civilinių ieškinių, todėl sutinkamai su BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama jo apeliacinio skundo ribų. Dėl BPK normų taikymo

Nuteistasis D. P. savo apeliaciniame skunde nurodo, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 str. ir 241 str. reikalavimus, tuo padarydamas esminius BPK pažeidimus. Be to, apelianto nuomone, nuosprendžio surašymas neatitinka jam keliamų reikalavimų.

Su tokiais skundo motyvais negalima sutikti.

Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog apeliantas ginčija nuosprendžio argumentavimą, savaip vertina byloje esančius įrodymus, tačiau tai nereiškia, kad teismo vertinimas ir jo išdėstymas yra ydingi baudžiamojo proceso normų prasme.

Beje, skunde išdėstęs, kaip turi būti surašytas nuosprendis, apeliantas nenurodė, kuo konkrečiai pasireiškė jo surašymo ydingumas.

Juo labiau iš skundo turinio neaišku, kur apeliantas įžiūrėjo teisiamojo posėdžio pirmininko netinkamą vadovavimą bylos nagrinėjimui teisme (BPK 241 str. 2 d.), todėl toks skundo motyvas laikomas deklaratyviu, nereikalaujančiu paneigimo.

BPK 305 str. 1 d. nuostatos numato, kas turi būti išdėstyta apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Vienas iš svarbiausių reikalavimų – teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad I instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes apeliaciniame skunde nenurodyta, kokios bylos aplinkybės liko neišnagrinėtos.

Kita sąlyga įrodymų vertinimui – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 str. numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 str. 3, 4 dalyse.

Apeliantas be pagrindo teigia, jog teismas vadovavosi tik nukentėjusiojo R. M. parodymais.

Beje, baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais.

Tačiau skundžiamame nuosprendyje nuteistojo D. P. kaltė pagrista ne vien nukentėjusiojo, bet ir liudytojos L. Š., liudytojų V. S., S. B., A. N., apklaususių nukentėjusįjį, parodymais, teismo medicinos ekspertės A. M. parodymais.

Šie įrodymai atitinka BPK 20 str. 3 dalyje numatytus reikalavimus, nes patvirtina aplinkybę, kad D. P. mušė nukentėjusįjį.

BPK 20 str. 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Išvardintų proceso dalyvių apklausa teisme buvo teisėta, jos metu gauti duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais.

Apeliantas ginčija liudytojos L. Š. parodymus argumentuodamas, jog teismas nenuoseklus: jo kaltei įrodyti jos parodymais rėmėsi, nors kitus jos parodymus vertino kritiškai.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo tvarkos ir aptariamos liudytojos parodymus vertino įrodymų viseto kontekste. Teismas, remdamasis liudytojų parodymais, motyvavo jos psichologinę būseną dėl draugo sužalojimo ir rėmėsi tik tais jos parodymais, kuriuos patvirtino kiti įrodymų šaltiniai. Tačiau tai nereiškia, jog ne visai nuoseklius liudytojos parodymus reikia vertinti kaip sąmoningą parodymų keitimą. Būtent toks įrodymų vertinimas atitinka įstatymo reikalavimus.

Liudytojo V. S. parodymus apeliantas savo apeliaciniame skunde iškraipė, nutylėdamas svarbias aplinkybes. Tai bus išdėstyta vėliau, aptariant apelianto kaltę.

D. P. neteisus, kad teismas nevertino teismo medicinos specialisto išvados. Akivaizdu, jog teismas ją įvertino (t. 2 b. l. 240), pasirėmęs teismo medicinos ekspertės (nuosprendyje ji įvardinta specialiste) parodymais teisme.

Dėl to nėra pagrindo teigti, kad teismas rėmėsi prielaidomis, nes tas tariamas prielaidas patvirtino teisme apklausti liudytojai, kurių parodymai pripažinti įrodymais.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. nuostatas.

Nuosprendžio surašymui keliami reikalavimai išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą”.

Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamas nuosprendis atitinka šio nutarimo nuostatas. Konkrečių pažeidimų, be teorinių samprotavimų, apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė, todėl, nesant motyvų, negalima jų paneigti.

Dėl R. M. sunkaus sveikatos sutrikdymo

Nuteistasis E. J. neginčija tris kartus dūręs R. M. peiliu, tačiau teigia neturėjęs tikslo jo užpulti ar sužaloti, tai padarė gindamasis.

Su tokiu apeliacinio skundo motyvu negalima sutikti.

Pagal paties apelianto parodymus, jis įsivėlė į konfliktą, įsižeidęs dėl į parduotuvę einančios L. Š. savo draugui ištartos frazės ,,vėl sargai stovi”, rodančios jos reakciją į dažnai ant laiptų matomą stovinčių jaunuolių grupelę.

Teisėjų kolegijos nuomone, ši frazė negali būti laikoma įžeidžia, juo labiau, kad ji buvo skirta ne nuteistiesiems, bet R. M.

Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas visada teigė (t. 2 b. l. 4-6, 9-10, 16-18), jog po L. Š. ir R. M. ištartų kažkokių žodžių, kurių turinio gerai neprisiminė, tačiau laikė juos įžeidžiais, jis iš striukės kišenės išsitraukė peilį ir išsigandęs juo ėmė mosikuoti, norėdamas pastarąjį pagąsdinti. Pasak apelianto, vyriškis ėmė eiti link jo, šiam jau mosikuojant peiliu.

Išdėstyti parodymai logiškai nepaaiškina, kodėl apeliantas galėjo taip išsigąsti nukentėjusiojo žodžių, kad apsigynimui turėjo traukti peilį.

Pirmosios instancijos teisme E. J. pakeitė savo parodymus teigdamas, jog peilį išsitraukė tik po to, kai nukentėjusysis ėmė prie jo artintis, ir juo nemosavo, laikė rankoje.

Pakeista įvykio pradžios versija turėtų reikšti apeliantui iškilusį pavojų ir bandymą tokiu būdu nuo nukentėjusiojo apsiginti. Tačiau toks nemotyvuotas situacijos aplinkybių pakeitimas vertinamas kaip pasirinktas gynybos būdas, noras palengvinti savo padėtį, nes to nepatvirtina bylos duomenys.

Nukentėjusysis R. M. ikiteisminiame tyrime nuosekliai parodė (t. 1 b. l. 48-50, 63-64), tą jis pakartojo ir pirmosios instancijos teisme, kad reaguodamas į E. J. pasakytus užgaulius žodžius L. Š. po to, kai ji ištarė frazę ,,vėl sargai stovi”, jis nuteistajam pasakė, jog šis turėtų jausti metų skirtumą tarp savęs ir L. Š. E. J. į tai sureagavo, išsitraukdamas peilį.

Tiesa, pačiuose pirmuose parodymuose (t. 1 b. l. 46-47) nukentėjusysis neišryškino žodinio konflikto esmės, tačiau jis buvo apklaustas kitą dieną po sunkaus sužalojimo ir operacijos, dėl to šie parodymai nėra išsamūs.

Nukentėjusiojo pastaba nuteistajam buvo logiška, nes tarp L. Š. ir E. J. amžiaus yra beveik 25 metų skirtumas, todėl pastarajam nederėjo jos įžeidinėti, ir R. M. ėmėsi ginti savo draugę.

Logiški ir tolesni nukentėjusiojo veiksmai – bandymas atimti peilį, kuriuo E. J. mosikavo, nes šio reakcija į pastabą – peilio išsitraukimas – rodė jį esant pavojingą.

Nuteistasis teisme pripažino, kad jis stovėjo prie parduotuvės ir nukentėjusysis turėjo pro jį praeiti. Taigi, pastarasis turėjo pagrindą bijoti būti užpultas iš nugaros, todėl artėjo prie nuteistojo, viena ranka apkabino šio kaklą ir laikė, o kita bandė atimti peilį, grumtynių metu abu parkrito.

Tokią situaciją savo netinkamu elgesiu sukūrė pats nuteistasis. Dėl to neįtikinamas apeliacinio skundo motyvas, jog E. J. išsigando fiziškai pranašesnio ir amžiumi vyresnio neblaivaus R. M., kuris ėmė jį smaugti, tuo atimdamas galimybę priešintis, ir apeliantui, norint išsivaduoti, neliko kitos išeities, tik smogti peiliu.

Apeliantą sąmoningai panaudojus peilį rodo jo pripažinimas teisme galėjus, bet nenorėjus pasišalinti konflikto pradžioje, kadangi norėjo nukentėjusįjį peiliu pagąsdinti.

Taigi, net iš E. J. parodymų akivaizdu, kad nebuvo jokio pavojaus jo gyvybei ar sveikatai ir jis dūrė peiliu ne gindamasis.

BK 28 str. nuostatos numato, jog asmuo turi teisę į būtinąją gintį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997-06-13 nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo” 5 ir 6 punktuose detalizuota, kad pavojingas kėsinimasis turi būti realus ir akivaizdus.

Šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Dėl to E. J. nebuvo būtinosios ginties būklėje ir jam nereikėjo gintis nuo R. M. .

Priešingai, matant peilį, pavojus buvo kilęs ne nuteistajam, bet nukentėjusiajam. Tai įrodo specialisto išvados Nr. G 338a/05 (05) duomenys (t. 1 b. l. 15-16), iš kurių matyti, jog dūris peiliu į pilvo kairės pusės viršutinę sritį galėjo būti padarytas, R. M. ir E. J. esant vertikalioje padėtyje, o kiti smūgiai – abiem pargriuvus.

Tai teismo medicinos ekspertė patvirtino pirmosios instancijos teisme.

Tokias sužalojimo aplinkybes parodė ir nukentėjusysis, dar stovėdamas pajutęs smūgį į pilvą, tik iš karto nesupratęs, kad sužalotas peiliu.

Visa tai paneigia nuteistojo versiją, jog jis dūrė peiliu abiem parkritus, norėdamas išsilaisvinti.

Nesant būtinosios ginties, negali būti ir jos ribų peržengimo. Dėl jau aptartų motyvų E. J. veika nevertinama ir kaip padaryta dėl didelio sumišimo ar išgąsčio.

Iš minėtos specialisto išvados Nr. G 338a/05 (05) ir specialisto išvados Nr. G 338/05 (05) duomenų (t. 1 b. l. 12-13, 15-16) matyti, kad dėl kiauryminės pjautinės-durtinės žaizdos kairės krūtinės ląstos pusės nugaros srityje, oro susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje ir paodėje R. M. sveikata sutrikdyta sunkiai.

Veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. kaip sunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų, nes E. J. ir R. M. nesiejo jokie asmeniniai ryšiai, nuteistasis konfliktą pradėjo dėl menkavertės dingsties.

Dėl viešosios tvarkos pažeidimo

Nuteistasis D. P. neigia pažeidęs viešąją tvarką, tačiau jo pasirinktos gynybos pozicijos nepagrįstumą įrodo bylos medžiaga.

Nuo pat pirmųjų apklausų D. P. buvo nenuoširdus ir nenorėjo nurodyti tikrųjų įvykio aplinkybių.

Netrukus po R. M. sužalojimo apklausiamas kaip įtariamasis (t. 2 b. l. 49-50), D. P. teigė 2005-02-14 kažkuriuo metu vienas išėjęs iš namų į kiemą, pamatęs besistumdančius jaunuolius, tarp jų iš matymo pažįstamą Tomą, ir nieko nelaukęs pribėgo bei ėmė ginti Tomą, t. y. už pečių traukti nuo jo L. Š. sugyventinį. Pats jokio fizinio smurto prieš jį nenaudojo.

Skiriant kardomąją priemonę suėmimą, jis tvirtino matęs muštynes prie namo, tačiau nei pats, nei E. J. jose nedalyvavo (t. 2 b. l. 64).

Papildomai apklaustas kaip įtariamasis (t. 2 b. l. 53), D. P. laikėsi ankstesnių parodymų teigdamas, jog su Tomu jokių santykių nepalaikė, šis į bendrabutį neateidavo.

Po kelių mėnesių (t. 2 b. l. 56-58) D. P. pakeitė savo parodymus. Šį kartą jis teigė kieme buvęs du kartus: vieną kartą – kai kaimynas (R. M. ) su sugyventine L. Š. atvažiavo taksi, tada matė juos kalbantis su vairuotoju, o pats nuėjo į namus; kitą kartą į kiemą sugrįžęs pamatė Tomą bei kaimyną tarpusavyje susikabinusius ir juos skyrė. Šios apklausos metu atsirado D. P. parodymai, kad R. M. dėl girtumo vos besilaikė ant kojų, L. Š. taip pat buvo ,,visiškai neblaivi”.

Pirmosios instancijos teisme D. P. jau teigė, jog jo minėtas Tomas yra E. J., kurį visi vadino Tomu.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad tokį D. P. teiginį tuoj pat (t. 2 b. l. 205) paneigė pats E. J. parodęs, jog jo Tomu niekas nevadina. D. P. tėvas teisme taip pat paneigė sūnaus parodymus paaiškinęs, kad šis Evaldo nevadino Tomu (t. 2 b. l. 216).

Nurodyta aplinkybė rodo D. P. išsisukinėjimą, tačiau įstatymas leidžia įtariamajam, kaltinamajam savo nuožiūra pasirinkti gynybos būdą.

Teisme D. P. parodė, jog parėjęs į namus po to, kai matė kaimynus besikalbančius su taksistu, jis apie 5 min. kalbėjosi su tėvais ir tik tada vėl išėjo į lauką bei pamatęs konfliktą ėmė ginti E. J., nuo jo traukdamas R. M. .

Pastarąją aplinkybę vėlgi teisme paneigė pats E. J., į D. P. gynėjo klausimą atsakęs nejautęs, kad grumtynių metu juos kas būtų skyręs.

Savo pasirinktą versiją su išdėstytom variacijom nuteistasis D. P. apeliaciniame skunde motyvavo tuo, jog byloje nėra jokių duomenų, kiek laiko truko konfliktas tarp besigrumiančiųjų, o jam sugrįžti į namus pakako kelių sekundžių, todėl jis iš tiesų nematė konflikto pradžios, nes tuo metu nebuvo lauke.

Tokią apelianto versiją paneigia ne tik bylos duomenys, bet ir logika.

Nukentėjusysis R. M. jau pirmoje išsamioje apklausoje (t. 1 b. l. 48-50) parodė, kad E. J. išsitraukus peilį ir pradėjus juo mosikuotis, D. P. bei dar vienas vaikinas stovėjo jam už nugaros ir į konfliktą nesikišo.

Parodymų patikrinimo vietoje metu nukentėjusysis aiškiai parodė, kaip buvo išsidėstę vaikinai konflikto pradžioje (t. 1 b. l. 63-69).

Nuteistasis E. J. nuo pat pirmos apklausos (t. 2 b. l. 4-6) teigė laiptų aikštelėje šalia įėjimo į parduotuvę, einant pro juos R. M. ir L. Š., buvęs su D. P. .

Tikrinant E. J. parodymus vietoje (t. 2 b. l. 9-13), jis negalėjo pasakyti, kur konkrečiai stovėjo D. P., nes tiksliai neprisiminė.

Tačiau nuteistojo E. J. parodymai dėl jo paties ir nukentėjusiojo R. M. išsidėstymo sutapo su pastarojo parodymais. Tai leidžia teigti, jog abiejų parodymai D. P. buvus įvykio vietoje teisingi.

Atkreiptinas dėmesys, kad parodymų patikrinimo vietoje metu, dalyvaujant gynėjui, E. J. nesakė D. P. kartu nebuvus. Jis tik negalėjo prisiminti konkrečios jo padėties aikštelėje priešais laiptinę ir parduotuvę.

Tiesa, pirmosios instancijos teisme E. J. jau ėmė švelninti savo parodymus dėl D. P., vartodamas frazes ,,iš pradžių lyg matė konfliktą”, ,,po to nuėjo gal į laiptinę”, ,,gal prieš įvykį pasišalino”, tačiau teisėjų kolegija tokį nemotyvuotą parodymų keitimą vertina kaip norą padėti draugui išvengti atsakomybės.

Išdėstyti motyvai savo esme atsispindi ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Tuo atmetamas nuteistojo D. P. apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas apelianto kaltę pagrindė tik prielaida, o ne konkrečiais E. J. ir R. M. parodymais. Tai, kad teismas, remdamasis E. J. parodymais, suklydo nurodydamas bylos tomą, kuriame tie parodymai užrašyti, teisingam jų vertinimui neturi reikšmės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė D. P. versiją, jog po to, kai jis pamatė taksi atvažiavusius R. M. ir L. Š., jis nuėjo namo, apie 5 min. kalbėjosi su tėvais ir vėl išėjo į lauką.

Byloje iš tiesų minučių tikslumu neįvardytas laikas, praėjęs nuo konflikto pradžios iki dūrių peiliu. Tačiau pagal įvykio aplinkybes akivaizdu, kad tai truko ne 5 minutes, bet trumpiau. Nuteistasis E. J. šį laiko tarpą teisme apibūdino fraze ,,viskas įvyko labai greitai”. Liudytoja L. L. teisme sakė triukšmą lauke buvus 1-2 minutes. Ji gyvena pirmame aukšte ir tuoj pat išėjusi matė savo kaimyną D. P., traukusį parkritusį žmogų.

Pastarosios liudytojos parodymus reikia aptarti išsamiau.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. L. parodė išėjusi iš buto į lauką ir mačiusi, jog du vyrai guli ant žemės, o kaimynas D. P. bando juos išskirti. Liudytoja tvirtino nemačiusi, kokius konkrečiai veiksmus šis atliko, tačiau vis tiek teigė, kad bandė skirti (t. 2 b. l. 60-62).

Pirmosios instancijos teisme ši liudytoja, atsakydama į kolegijos pirmininko klausimą, patikslino lauke buvusi labai trumpai – tik kelias akimirkas, nes išbėgęs vyras liepė eiti namo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad liudytoja L. L. per tokį trumpą laiką, trukusį vos kelias akimirkas, negalėjo susidaryti objektyvaus vaizdo, kas ten vyko, ir jos nuomonė, jog D. P. bandė skirti besimušančius žmones, yra subjektyvi, neatitinkanti įrodymų visumos.

Nuteistojo D. P. tėvo S. P. parodymus pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, teisėjų kolegija sutinka su išdėstytais motyvais, todėl jų nekartoja.

Taigi, visiškai neįtikinama ir nelogiška, kad nuteistasis D. P., matęs taksi automobiliu atvažiavusius kaimynus, taip pat tai, jog R. M. ir E. J. stumdėsi, susikibę nukrito nuo laiptų, t. y. tuo metu buvęs su E. J., be jokios priežasties grįžo į namus pasikalbėti su tėvais, ten užtruko apie 5 min., vėl išėjęs į lauką suspėjo suvokti situaciją ir ėmėsi ginti E. J., skirdamas besimušančius žmones.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nebuvo parėjęs į namus, matė visą konflikto eigą ir suprato E. J. nebuvus būtinosios ginties būklėje, yra ne prielaida, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet pagal įrodymų visumą nustatyta bylos aplinkybė.

Nukentėjusysis R. M. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai parodė, jog grumtynių su E. J. metu pargriuvęs matė, kaip prie jo pribėgo D. P. ir apie 10 kartų spyrė į galvą. Galvos srityje buvo guzai.

D. P. teisme teigė, kad su nukentėjusiuoju anksčiau konfliktų neturėjo, o su L. Š. sūnumi gerai sutarė.

Taigi, R. M. neturėjo motyvo apeliantą apkalbėti, jo parodymais nėra pagrindo netikėti.

Apeliantas savo nekaltumą grindžia teismo medicinos specialisto išvada. Be to, jo nuomone, liudytojo V. S. parodymai yra prieštaringi: jis teigė matęs sužalojimus užpakalinėje galvos dalyje, nors su nukentėjusiuoju bendravo, šiam visą laiką gulint ant nugaros.

Jau aptartoje specialisto išvadoje Nr. G 338a/05 (05) iš tiesų įrašyta, jog apžiūrint R. M. 2005-02-24, sužalojimų galvos srityje nenustatyta, taip pat nenurodyti sužalojimai galvos srityje, jį priimant ligoninėje 2005-02-14.

Tačiau toje pačioje specialisto išvadoje teigiama, kad esant nedidelės apimties minkštųjų audinių sumušimams (kraujosruvoms, nubrozdinimams), per 10 dienų gali išnykti ir nelikti sužalojimų padarinių.

Pirmosios instancijos teisme dalyvavusi teismo medicinos ekspertė patvirtino pastarąją aplinkybę ir paaiškino, jog per tiek laiko sužalojimo pasekmės, patinimas galėjo išnykti, tačiau apžiūros metu R. M. pasakojo vieno vaikino buvęs sužalotas peiliu, o kito suspardytas. Ekspertė nurodė, kad nukentėjusįjį pristačius į ligoninę, jam nustatytos kiauryminės durtinės-pjautinės žaizdos, todėl nebuvo gilintasi į smulkesnius sužalojimus.

Taigi, tuo paaiškinama, kodėl Greitosios medicinos pagalbos medikams pristačius į Panevėžio ligoninę dėl pilvo ir dešinio sėdmens durtų žaizdų R. M. , šiam patekus į Chirurgijos skyrių, o po operacijos – į Reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, medicininėje dokumentacijoje neužfiksuoti sužalojimai, nekėlę pavojaus ligonio gyvybei.

Suduotų smūgių stiprumas objektyviai nenustatytas, todėl nėra pagrindo abejoti galėjus išnykti sužalojimų padarinius.

Teisėjų kolegija liudytojo V. S. parodymų nelaiko prieštaringais ir konstatuoja, jog apeliantas savo apeliaciniame skunde jų esmę iškraipė, minėdamas tik dalį parodymų.

Liudytojas V. S. teisme parodė, kad nukentėjusysis R. M. buvo trumpai kirptas, todėl jo sužalojimai matėsi. Liudytoją aplankė ligoninėje, praėjus 2-3 dienom po įvykio, šis gulėjo lovoje, tačiau pasikėlė ir parodė sužalojimus.

Teisme liudijęs policijos pareigūnas S. B. parodė gerai įvykio jau neprisimenąs, tačiau jis apklausė nukentėjusįjį ligoninėje. Iš pastarosios apklausos (t. 1 b. l. 46-47) matyti, jog jau kitą dieną po sužalojimo R. M. teigė buvęs spardomas D. P.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis D. P., savo apeliaciniame skunde dėstydamas gynybos argumentus, iškraipė nukentėjusiojo R. M. pirminius parodymus, tarytum jį sužalojo nepažįstami asmenys.

Nukentėjusysis jau minėtoje apklausoje ligoninėje (t. 1 b. l. 46-47) parodė, jog įvykio vietoje prie parduotuvės durų buvo trys ar daugiau vaikinų: vienas iš jų – D. P., o kiti – jo draugai, kadangi kiekvieną dieną būdavo kartu prie namo.

Taigi, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiojo parodymai dėl jį sužalojusių asmenų nenuoseklūs.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodė, jog įvykio vakarą nukentėjusysis aiškiai svirduliavo, sunkiai orientavosi aplinkoje, t. y. buvo visiškai girtas. Jis teigia tai įsidėmėjęs įvykio metu.

Negalima neatkreipti dėmesio, kad šią aplinkybę nuteistasis pirmą kartą nurodė, praėjus beveik penkiems mėnesiams po nusikaltimo, panašiai apibūdindamas ir liudytoją L. Š. – ,,visiškai neblaivi” (t. 2 b. l. 56-58).

Reikia pripažinti, jog byloje nėra objektyvių duomenų apie nukentėjusiojo neblaivumo laipsnį. Tiesa, Panevėžio ligoninės gydymo stacionare istorijoje Nr. 4322/05 yra įrašas, kad R. M. nustatytas girtumas (t. 1 b. l. 12-13), tačiau pagal tokį įrašą negalima spręsti apie jo lygį. Buvęs išgėręs, bet negirtas, pripažino ir pats nukentėjusysis.

Nuteistasis E. J. teisme taip pat sakė, jog nukentėjusysis su moterimi buvo išgėrę.

Iš šio nuteistojo parodymų darytina išvada, kad tai absoliučiai netapatu D. P. pasakymui ,,sunkiai orientavosi aplinkoje, buvo visiškai girtas”. Pagal E. J. versiją, jis labai išsigando R. M., o tai būtų nerealu, matant visiškai girtą, nesiorientuojantį aplinkoje žmogų. Beje, labai girtas žmogus būtų nepajėgus grumtis su fiziškai gerai išsivysčiusiu E. J.

Liudytoja R. B., mačiusi L. Š. įvykio metu, teisme paneigė nuteistojo D. P. pastarosios apibūdinimą kaip ,,visiškai neblaivios”. Liudytoja teigė, jog L. Š. buvo šiek tiek išgėrusi, bet girta nebuvo. Tą patį teisme sakė liudytojas V. P.

Taigi, apelianto motyvas dėl poros girtumo laipsnio yra aiškiai neobjektyvus ir tendencingas. Beje, ši aplinkybė neturi esminės reikšmės apelianto veikos vertinimui, kadangi jo kaltė įrodyta ne vien nukentėjusiojo parodymais, bet nuosprendyje ir šioje nutartyje aptartu įrodymų visetu.

Nuteistasis D. P. teigia viešąją vietą, kurioje įvyko konfliktas tarp E. J. ir R. M., buvus už 2-3 m nuo jo namų durų.

Ši aplinkybė nepaneigia apeliantus padarius viešosios tvarkos pažeidimą, kadangi jie dėl menkavertės dingsties sumušė kaimyną netoli įėjimo į parduotuvę, veikiančią gyvenamajame name. Tai neabejotinai laikoma viešąja vieta, o įžūlus elgesys vertinamas kaip nepagarba aplinkai, nes sutrikdė visuomenės rimtį. Geriausias to įrodymas – savo bute buvusi liudytoja L. L., lauke išgirdusi triukšmą, išėjo pasižiūrėti, kas atsitiko.

Dėl to nuteistųjų nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 284 str. 1 dalį. Dėl bausmių

Teismas išsamiai motyvavo bausmių skyrimą.

Teismas atsižvelgė, kad abu kaltininkai nusikalto, būdami nepilnamečiai, ir bausmes skyrė, vadovaudamasis ne tik bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bet ir BK XI skyriuje numatytais ypatumais.

E. J. padarė nesunkų (BK 11 str. 3 d.) ir labai sunkų (BK 11 str. 6 d.) nusikaltimus, o D. P. – nesunkų (BK 11 str. 3 d.) nusikaltimą. Abu nusikaltimai padaryti tyčia.

E. J. šeimoje auga su motina, D. P. – su abiem tėvais.

Abu nuteistieji mokykloje ir nepilnamečių reikalų pareigūnų blogai charakterizuojami (t. 2 b. l. 29, 34, 86, 87).

Tiesa, E. J. gyvenamojoje vietoje apibūdintas labai gerai (t. 2 b. l. 111). Tačiau atsižvelgus, jog labai skirtingos, iš esmės priešingos, jo charakteristikos išduotos panašiu laiku, kelia abejonių namo savininkų bendrijos pirmininko išduotos charakteristikos objektyvumas, ji vertintina kaip noras padėti kaimynams.

E. J. nuo 2003 m. įrašytas į policiją dominančių vaikų kartoteką, o D. P. nuo 1999 m. – į policijos komisariato vaikų rizikos informacinę kartoteką.

Dėl E. J. netinkamo elgesio motina bausta administracine tvarka, o dėl D. P. padarytų nusižengimų tėvai bausti administracinėmis nuobaudomis net septynis kartus.

E. J. nusikalto, būdamas neteistas, tačiau vos po poros mėnesių padarė svetimo turto vagystę, už kurią atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones. Ši aplinkybė rodo apeliantą nevertinant savo veiksmų kaip nusikalstamų, neatitinkančių visuotinai priimtų ir net paaugliams suprantamų elgesio normų.

D. P. iki aptariamo nusikaltimo teistas du kartus, po jo – dar vieną kartą, tiesa, už veiką, padarytą 2004 metais. Tai rodo, kad nežiūrint į jauną amžių, jis nesitaiso, nevertina jam parodyto pasitikėjimo, nes už visus nusikaltimus bausmės vykdymas jam būdavo atidedamas.

Teismas nustatė E. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino kaltu ir gailisi nusikaltęs. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė.

Šis apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neatsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tiesa, nenurodęs kokias. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžiūri jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos atsakomybę lengvinančiomis.

Teismas pagrįstai nenustatė D. P. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių.

Teismas atsižvelgė į E. J. labai jauną amžių, nepilnai susiformavusią asmenybę, mažesnį gebėjimą iškilusioje situacijoje pasirinkti tinkamą elgesio modelį, todėl šis be jokio pagrindo savo apeliaciniame skunde nurodo, jog skirdamas bausmę teismas viso to neįvertino.

Abiem kaltininkams teismas parinko tinkamą bausmės rūšį ir dydį: už nesunkų nusikaltimą – areštą, o E. J. už labai sunkų – artimesnę minimaliai laisvės atėmimo bausmę.

Teisėjų kolegijos nuomone, E. J. ir D. P. paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumus (BK 91 str.), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taisykles (BK 61 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

Dėl šioje nutartyje išdėstytų motyvų netikslinga bausmės vykdymą atidėti, kadangi nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų E. J. ir D. P. apeliacinius skundus atmesti.