Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Astos Urbonienės,

atsakovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovei Jūratei G. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas T. J. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) Panaikinti 2018-07-13 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sprendimą Dėl privalomojo nurodymo termino įvykdymo nepratęsimo Nr. RE-264-(15.2); 2) pratęsti terminą privalomojo nurodymo įvykdymui iki 2022 m. rugpjūčio 20 d.

Pareiškėjas ir jo atstovas skunde bei teismo posėdžio metu nurodė, kad 2005 m. pareiškėjui įsigijus gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pardavėjas žadėjo, jog greta gyvenamojo namo bus įrengta ir tvora. 2014 m. vasarą pareiškėjui grįžus į Lietuvą, jis pastebėjo greta namo įrengtus tvoros stulpelius, su kurių įrengimu visiškai nesusijęs, ir 2016 m. rudenį užsisakė vartų konstrukciją, kurią pritvirtino prie įrengtų stulpelių. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2017-06-19 pareiškėjui surašė privalomąjį nurodymą iki 2017 m. gruodžio 16 d. nugriauti statinius - 67,00 m ilgio statomą tvorą ir 20,8 kv. m ploto aikštelę, pastatytus už žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribos, valstybinėje žemėje ir sutvarkyti statybvietę.

Pareiškėjas, gavęs privalomąjį nurodymą, nuėmė vartus bei vartelius nuo stulpelių, kurie įrengti ne ant jam priklausančio žemės sklypo ribos. Pareiškėjas 2017-12-11, atsižvelgdamas į gautą Inspekcijos nurodymą, kreipėsi prašymu į Kauno m. savivaldybės Miesto tvarkymo skyrių dėl leidimo įrengtos įvažos naudojimui gavimo, kurį tą pačią dieną gavo. 2017-12-15 pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją dėl termino privalomojo nurodymo įvykdymui pratęsimo trims mėnesiams, o 2017-12-27 kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl sutikimo / neprieštaravimo išdavimo įrengti įvažiavimo / išvažiavimo kelią. Inspekcija 2018-01-09 priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo 2017-12-16 prašymą pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2018-03-16 (toliau – ir 2018-01-09 sprendimas). 2018-06-07 sprendimu Regionų apygardos administracinis teismas 2018-01-09 sprendimą panaikino, kaip nemotyvuotą (administracinė byla Nr. el- 2631-644/2018). Inspekcija 2018-07-13 sprendimu nusprendė 2017-12-16 prašymą dar kartą atmesti, remdamasi aplinkybe, kad prašymas buvo pateiktas praleidus nustatytą terminą - Inspekcijos nuomone ji 2017-12-16 prašymą gavo tik 2017-12-22, taigi praleidus šešių mėnesių terminą prašymui pateikti (toliau – ir 2018-07-13 sprendimas).

Pareiškėjo teigimu, 2018-07-13 sprendimas yra nepagrįstas, nes jame nėra jokio faktinio pagrindo - nėra paaiškinama, kuo pagrįsta Inspekcijos nuomonė, kad 2018-12-16 prašymas gautas 2018-12-22. Be to, vėlesnėje komunikacijoje Inspekcija pripažino, kad šios aplinkybės ištyrimui yra svarbu apklausti pareiškėją ir jo sutuoktinę, tačiau iki skundžiamo sprendimo priėmimo to nepadarė. Tokiu būdu 2018-07-13 sprendimas priimtas neištyrus ir neįvertinus esminę reikšmę tokio sprendimo priėmimui turinčios aplinkybės - kada pareiškėjas raštu kreipėsi į Inspekciją dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Tokia aplinkybė 2018-07-13 sprendime nėra nustatyta, todėl tai daro 2018-07-13 sprendimą neteisėtu.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2017-12-16 datuotą prašymą pristatė fiziškai Inspekcijai (prašymas buvo įmestas į Inspekcijos pašto dėžutę), o ne per paštą, kadangi pats dirba vos per keletą pastatų greta Inspekcijos būstinės. Teigia, kad 2017-12-19 ar 2017-12-20 nuvyko pas Inspekcijos tarnautoją A. M., kurio pasiteiravo ar iš pašto dėžutės buvo paimtas jo prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. A. M. nurodė, kad apie tokį prašymą nežino. Po pareiškėjo pasiteiravimo, A. M. ėjo ieškoti šio prašymo ir jį rado sekretoriate ant stalo. Taigi 2017-12-19 ar 2017-12-20 pareiškėjo prašymas jau buvo išimtas iš pašto dėžutės bei buvo Inspekcijos tarnautojų rankose. Atsižvelgiant į tai, Inspekcijos teiginiai, kuriais teigiama, kad 2017-12-16 prašymas Inspekcijoje gautas tik 2017-12-22, neturi pagrindo.

Pareiškėjo atstovas taip pat teigė, kad Inspekcijoje nėra laikomasi tinkamos dokumentų tvarkymo, apskaitos, logistikos tvarkos, dėl ko Inspekcijos jokiais įrodymais nepagrįstas paaiškinimas, jog pareiškėjo kreipimąsi Inspekcija gavo 2017-12-22, yra nepatikimas.

Dėl išvardintų priežasčių Inspekcija pažeidė imperatyvią pareigą pagrįsti 2018-07-13 sprendimą, todėl sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas

Dėl termino pratęsimo pareiškėjas paaiškino, kad, siekdamas statinių įteisinimo, kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją ir Nacionalinę žemės tarnybą, t. y. atliko aktyvius veiksmus jų įteisinimui, todėl terminas Privalomojo nurodymo įvykdymui turėjo būti pratęstas. Pareiškėjo atstovas taip pat paaiškino, kad pareiškėjas siekia, jog Nacionalinė žemės tarnyba duotų sutikimą statyti tvorą valstybiniame nesuformuotame žemės sklype arba parduotų valstybinės žemės sklypo dalį, besiribojantį su kaimyniniu sklypu. Iš pridedamų rašytinių įrodymų matyti, kad nėra paneigta pareiškėjo galimybė išsipirkti valstybinės žemės sklypo dalį, kurioje buvo pastatyti ginčo stulpeliai, arba gauti Nacionalinės žemės tarnybos rašytinį sutikimą. Todėl atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus, pareiškėjas prašo pratęsti terminą, per kurį galėtų nustatyta tvarka gauti valstybinės žemės patikėtinio rašytinį sutikimą (susitarimą) ar įteisinti nuosavybę į valstybinės žemės sklypo dalį.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime bei teismo posėdžio metu nurodė, jog dokumentai įstaigoje registruojami vieną kartą, t. y., tą dieną, kai jie gaunami, pasirašomi ar patvirtinami. Dėl šių priežasčių Inspekcijoje 2017-12-22 gautas pareiškėjo prašymas galėjo būti užregistruotas tik tą pačią jo gavimo dieną, t. y. 2017-12-22, o tai, kad 2017-12-22 prašyme yra nurodyta kitokia jo surašymo data, nagrinėjamu atveju nekeičia aplinkybės, kad pareiškėjui veikiant pasirinktu elgesio modeliu, jo prašymas Inspekcijoje buvo gautas 2017-12-22.

Nagrinėjamu atveju privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2017-12-16, Inspekcija pareiškėjo prašymą dėl privalomojo nurodymo įvykimo termino pratęsimo gavo bei jį užregistravo 2017-12-22. Atkreipė dėmesį, kad vokas, ant kurio nebuvo jokių pašto spaudų, galinčių patvirtinti prašymo išsiuntimo datą, su jame esančiu pareiškėjo prašymu, buvo įmestas į Inspekcijos Kauno departamento pašto dėžutę, esančią (duomenys neskelbtini).

Inspekcija pažymėjo, kad pašto dėžutė, į kurią pareiškėjas įmetė savo prašymą, tikrinama kiekvieną darbo dieną, kadangi ši dėžutė yra skirta Inspekcijos pašto siuntoms priimti ir (ar) pristatyti.

Inspekcija, būdama viešojo administravimo subjektu ir remdamasi Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2017-12-22 Inspekcijoje gauto ir registruoto prašymo pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo termino, kadangi šis prašymas buvo pateiktas jau suėjus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui. Dėl šių priežasčių Inspekcijos 2018-07-13 sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas teisės aktų normomis ir nėra pagrindo jo naikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Inspekcijos nuomone, pareiškėjas skunde iš esmės nenurodo jokių ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinio akto panaikinimo pagrindų. Todėl, Inspekcija mano, jog jos 2018-07-13 sprendimas neprieštarauja Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms, yra pagrįstas ir priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant apskundimo tvarką, todėl ir dėl šių priežasčių nėra teisinio pagrindo jį naikinti.

Inspekcija taip pat nesutinka su pareiškėjo prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2022-08-20, nes privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2017-12-16. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Priežiūros įstatymas tokio termino atnaujinimo galimybės nenumato.

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad Inspekcija, atlikusi statybos patikrinimą konstatavo, jog valstybinėje žemėje (šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pastatyti (įbetonuoti) tvoros stulpai (viso ~ 67 m ilgio, aukštis ~ 2 m), taip pat įrengtas (išklotas trinkelėmis) įvažiavimas į sklypą (~ 5,2 m ilgio, 4,0 m pločio, ~ 21 m²). Pareiškėjas Inspekcijos pareigūnams nepateikė jokių žemės, kurioje yra tvora ir betoninių trinkelių aikštelė, valdymo ar naudojimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų (valstybinės žemės patikėtinio sutikimo), todėl atsakovas, vadovaujantis Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 11 straipsnio 6 dalimi 2017-06-19 surašė pareiškėjui privalomąjį nurodymą pašalinti pažeidimus Nr. PN-983-(15.2) (toliau – ir Privalomasis nurodymas), kuriuo iš pareiškėjo pareikalavo iki 2017-12-16 pašalinti statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinius, t. y. nugriauti 67,00 m ilgio statomą tvorą ir 20,8 kv. m ploto betoninių trinkelių aikštelę, pastatytus už žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), ribos, valstybinėje žemėje ir sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjas 2017-12-16 datos prašymu (prašymas Inspekcijoje registruotas 2017-12-22) kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2018-03-16. Inspekcija 2018-01-09 sprendimu Nr. RE-13-(15.2) pareiškėjui privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsė Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalies pagrindu. 2018-06-07 sprendimu Regionų apygardos administracinis teismas 2018-01-09 sprendimą panaikino, kaip nemotyvuotą (administracinė byla Nr. el-2631-644/2018). Inspekcija, pakartotinai išnagrinėjusi pareiškėjo 2017-12-16 datos prašymą, skundžiamu 2018-07-13 sprendimu Nr. RE-264-(15.2) „Dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo“ (toliau – ir 2018-07-13 sprendimas) nusprendė privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsti. Atsisakymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, Inspekcija motyvavo tuo, kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas baigėsi 2017-12-16, o prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą gavo 2017-12-22. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas gautas pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, o pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas (Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalis), pareiškėjo prašymas buvo netenkintas. Prašymo aplinkybių dėl termino pratęsimo esant svarbioms priežastims, susijusioms su procedūromis, kurių trukmei pareiškėjas negali daryti įtakos, Inspekcija nenagrinėjo.

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo 2018-07-13 sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjui pratęsti terminą privalomojo nurodymo įvykdymui. Pareiškėjas savo nesutikimą su skundžiamu sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas, nes jame nėra jokio faktinio pagrindo - nėra paaiškinama, kuo pagrįsta Inspekcijos nuomonė, kad 2017-12-16 datuotas prašymas gautas 2017-12-22.

Savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas. Priežiūros įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad jeigu dėl objektyvių nuo asmens, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, nepriklausančių priežasčių privalomasis nurodymas per nustatytą terminą negali būti įvykdytas, šio straipsnio 6 dalyje nurodytas asmuo, kuriam surašytas privalomasis nurodymas, gali iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos raštu kreiptis į Inspekciją su motyvuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcija, įvertinusi prašymo motyvus, priima sprendimą pratęsti arba atsisakyti pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalis numato, jog šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnyje nustatyti terminai yra skirti užtikrinti operatyvų ir savalaikį valstybės institucijų reagavimą, nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina statytojo (užsakovo) pareigos atlikti atitinkamus veiksmus.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatą, kuri nustato iš esmės tapačius dabar Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus terminus, yra pažymėta, kad įstatymas nenumato terminų, per kuriuos asmuo, prašantis pratęsti terminą reikalavimui (dabar – privalomam nurodymui) įvykdyti, turi kreiptis į inspekciją ar teismą, tačiau teisėjų kolegija ne kartą yra atkreipusi dėmesį į tai, jog pirmiau paminėtos teisės normos yra skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą, todėl šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti tik nepasibaigusius terminus, o kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta. Teisės aktai nenumato reikalavimo įvykdymo termino atnaujinimo galimybės, todėl pasibaigus reikalavime nustatytam terminui, prašymo pratęsti tokį terminą padavimas teismui nebetenka prasmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2398-502/2016, 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1980/2013, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-305/2012).

Nagrinėjamu atveju Privalomojo nurodymo terminas baigėsi 2017-12-16, todėl pareiškėjas, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą bei aptartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, prašymą dėl jo pratęsimo Inspekcijai galėjo pateikti iki 2017-12-18 (2017-12-16 buvo nedarbo diena, o 2017-12-18 po jos einanti darbo diena).

Esminis klausimas, į kurį teismas turi atsakyti šioje byloje, tai ar pareiškėjas laiku (iki 2017-12-18) kreipėsi į atsakovą dėl privalomojo nurodymo termino pratęsimo.

Pareiškėjas teigia, kad prašymą padavė laiku, t. y., 2017-12-15 darbo dienos (penktadienį) pabaigoje, įmesdamas voką į pašto dėžutę esančią Inspekcijos patalpose. Inspekcija gi teigia, kad prašymą pareiškėjas pateikė 2017-12-22, kai pareiškėjo prašymas buvo išimtas iš pašto dėžutės ir iš karto užregistruotas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 56 straipsnio 4 dalis). Administracinėje teisenoje teismui pavestas aktyvus vaidmuo, o tai reiškia, kad teismas, prireikus, gali pasiūlyti proceso šalims ir dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba išreikalauti reikiamus dokumentus savo iniciatyva (ABTĮ 56 straipsnio 4 dalis, 80 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad byloje kilo ginčas, kada pareiškėjas kreipėsi į Inspekciją dėl termino pratęsimo, teismas savo iniciatyva tyrė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo prašymo pateikimo Inspekcijai data ir išsireikalavo iš atsakovo papildomų rašytinių įrodymų bei apklausė liudytojais tiek pareiškėjo sutuoktinę J. J., tiek Inspekcijos darbuotojus A. R. M. bei G. P..

Byloje neginčijamai nustatytas faktas, kad vokas, ant kurio nebuvo jokių pašto spaudų, galinčių patvirtinti prašymo išsiuntimo datą, su jame esančiu pareiškėjo 2017-12-16 datos prašymu, buvo įmestas į Inspekcijos Kauno departamento pašto dėžutę, esančią (duomenys neskelbtini). Šis Inspekcijoje gautas prašymas užregistruotas 2017-12-22.

Pareiškėjas aplinkybę, kad prašymą, įmesdamas į Inspekcijos pašto dėžutę, Inspekcijai pateikė 2017-12-15, įrodinėjo savo paties bei sutuoktinės J. J. paaiškinimais.

Teisėjų kolegija išklausiusi pareiškėjo paaiškinimus, atsižvelgusi į pareiškėjo skundų turinį, vertina, kad pareiškėjo teiginiai (dėl voko įmetimo į pašto dėžutę 2017-12-15) yra prieštaringi, nenuoseklūs, prieštaraujantys kitiems byloje surinktiems įrodymams ir sietini su jo pasirinkta gynybine taktika.

Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas, išnagrinėtoje byloje (administracinė byla Nr. el-2631-644/2018, duomenys iš LITEKO sistemos) teikdamas 2018-02-15 skundą dėl atsakovo veiksmų (tai užfiksuota ir teismo priimtame sprendime), nurodė, kad į Inspekcijos specialistą A. R. M., dėl termino privalomojo nurodymo įvykdymui pratęsimo, kreipėsi 2017-12-16. Nagrinėjamoje byloje teikdamas 2018-08-20 skundą, pareiškėjas nurodė, kad į Inspekciją kreipėsi ne 2017-12-16 (šeštadienį), bet 2017-12-15 (nors pareiškėjo prašymas yra datuotas 2017-12-16) darbo dienos pabaigoje. Šie pareiškėjo prieštaringi teiginiai kelia abejonių pareiškėjo nuoširdumu aiškinant prašymo pateikimo aplinkybes. Labiau yra tikėtina, kad pareiškėjas, sužinojęs, jog prašymo 2017-12-16 negalėjo įmesti į pašto dėžutę, nes Inspekcija šeštadienį nedirba, pakeitė savo poziciją ir nurodė, jog į Inspekciją kreipėsi jos darbo laiku, t. y. 2017-12-15 (penktadienį). Šiuo aspektu vertinant byloje pareiškėjo nurodytas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes jų nuoseklumo, logiškumo, pakankamumo, patikimumo aspektais, mažai tikėtina, kad pareiškėjas, žinodamas, jog Privalomojo nurodymo terminas baigiasi 2017-12-16, atvykęs į Inspekciją 2017-12-15 (penktadienį), neis į raštinę užregistruoti atnešto prašymo, bet įmes jį į pašto dėžutę be jokių spaudų, patvirtinančių prašymo pateikimo dieną. Pažymėtina, kad iš atsakovo į bylą pateiktų nuotraukų aiškiai matyti, jog ant durų kabo iškaba, informuojanti, kad interesantų priėmimas 204 kabinete. Liudytojos J. J. (pareiškėjo sutuoktinės) paaiškinimai negali būti vertinami kaip objektyvūs, nes ginčo išsprendimu ji yra tiesiogiai suinteresuota, o be to, ji paaiškino apie aplinkybes, kurias jai papasakojo pareiškėjas, nes ji pati nei buvo Inspekcijoje, nei matė, kada pareiškėjas į pašto dėžutę įmetė voką su prašymu.

Vertinant atsakovo paaiškinimus, pripažintina, kad jie nuo pat pradžių buvo nuoseklūs ir neprieštaravo vieni kitiems, t. y. Inspekcija nuo pat pradžių teigė, kad pareiškėjo prašymas buvo gautas 2017-12-22 patikrinus Inspekcijoje esančią pašto dėžutę ir iš karto tą pačią dieną užregistruotas. Inspekcijos paaiškinimus, kad pašto dėžutė, iš kurios buvo išimtas pareiškėjo prašymas, yra tikrinama kiekvieną darbo dieną iki 11.30 val., iš esmės patvirtina 2016-03-16 pašto paslaugų teikimo sutartis Nr. 16/Pst-312001-994/SU-52 (toliau – Pašto paslaugų teikimo sutartis), sudaryta tarp Inspekcijos ir AB „Lietuvos paštas“. Pašto paslaugų teikimo sutarties Specialiojoje dalyje yra aptarta pašto siuntų paėmimo (priėmimo) ir pateikimo vieta (tvarka), pašto siuntų paėmimo ir pateikimo laikas (Pašto paslaugų teikimo sutarties Specialiosios dalies 2 punktas). Pašto paslaugų teikimo sutarties Specialiosios dalies 4.7 papunkčiu šalys susitarė Bendrosios dalies 3.3.12 punktą išdėstyti taip: „3.3.12. savo jėgomis ir lėšomis Užsakovo adresu Vykdytojui prieinamoje vietoje įrengti iš Užsakovo pavadinimu įskaitomai pažymėti pašto dėžutę, skirtą Užsakovo pašto siuntoms priimti ir (ar) pristatyti, sudaryti galimybę Vykdytojui netrukdomai prie jos prieiti ir (ar) privažiuoti. Įteikti Vykdytojui rakinamos pašto siuntų dėžės raktą. Neatlygintinai leisti Vykdytojui transporto priemone įvažiuoti į Užsakovo teritoriją paimti ir (ar) pristatyti pašto siuntas“. Pagal Pašto paslaugų teikimo sutarties 2 priedą pašto korespondencijos siuntų pateikimo laikas į pašto siuntų dėžę, adresu (duomenys neskelbtini), nustatytas iki 11 val. 30 min.

Aplinkybę, kad pašto dėžutė tikrinama kiekvieną darbo dieną iki 11.30 val. patvirtino ir liudytoja G. P., kuri taip pat paaiškino, jog 2017-12-22 ryte (dar iki 11.30 val.) paskambino Inspekcijos darbuotojas A. R. M. ir pasiteiravo ar negautas pareiškėjo prašymas. Patikrinus gautus ir užregistruotus dokumentus, pareiškėjo prašymo nebuvo. A. R. M. užsiminus, kad prašymas gali būti įmestas į pašto dėžutę, ji nuėjo patikrinti ir rado dėžutėje įmestą voką be spaudų su viduje esančiu T. J. 2017-12-16 datuotu prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Šį gautą prašymą ji iš karto užregistravo. Liudytoja G. P. kategoriškai paneigė galimybę, kad 2017-12-16 datuotas prašymas į pašto dėžutę galėjo būti įmestas anksčiau, t. y., pareiškėjo nurodytu laiku (2017-12-15).

Teismas neturi pagrindo abejoti liudytojos G. P. teisme duotais parodymais, nes juos iš esmės patvirtina ir kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai.

Iš Inspekcijos pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2017-12-15 iki 2017-12-22) vyriausioji specialistė G. P. užregistravo 80 (Inspekcijos Kauno departamente, adresu (duomenys neskelbtini)) gautų dokumentų, t. y.: 10 elektroniniu paštu gautų dokumentų (2017-12-19 – 2; 2017-12-20 – 6; 2017-12-21 – 1; 2017-12-22 –1); 57 pateiktus (asmeniškai pareiškėjų) dokumentus (2017-12-15 – 15; 2017-12-18 – 5; 2017-12-19 – 15; 2017-12-20 – 4; 2017-12-21 – 11; 2017-12-22 – 7); 11 paštu (paprasta neregistruota pašto siunta) gautus dokumentus (2017-12-15 – 2; 2017-12-19 – 3; 2017-12-20 – 1; 2017-12-22 – 5); 2 per pasiuntinį gautus dokumentus (2017-12-19 – 1; 2017-12-20 – 1).

Taigi, iš to, kas nurodyta aukščiau, darytina išvada, kad jei pareiškėjas T. J., kaip jis pats teigia, prašymą pateikė 2017-12-15 darbo dienos pabaigoje, tai jį Inspekcijos Kauno departamento registratorius (net ir padarius prielaidą, kad pašto dėžutė 2017-12-18 nebuvo tikrinama, nes šią dieną nebuvo užregistruotas joks laiškas, gautas paprasta pašto siunta) pašto dėžutėje būtų radęs jau 2017-12-19 (gauti 3 laiškai paštu (paprasta pašto siunta)) arba 2017-12-20 (gautas 1 laiškas paštu (paprasta pašto siunta)).

Teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu (rašytiniai įrodymai, šalių ir liudytojų paaiškinimai), išnagrinėjimu, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais daro išvadą, kad T. J. prašymą dėl termino pratęsimo į Inspekcijos pašto dėžutę galėjo įmesti ne anksčiau kaip 2017-12-21 po 11.30 val., t. y. jau pasibaigus nustatytam privalomojo nurodymo įvykdymo terminui (prašymą dėl termino pratęsimo Inspekcijai pareiškėjas galėjo pateikti iki 2017-12-18).

Teisėjų kolegija nustačiusi, kad T. J. dėl privalomojo nurodymo pašalinti pažeidimus įvykdymo termino pratęsimo į Inspekciją kreipėsi jau po to, kai jis buvo pasibaigęs, konstatuoja, jog pareiškėjo prašymas pratęsti terminą privalomojo nurodymo įvykdymui, vadovaujantis anksčiau minėtu teisiniu reglamentavimu ir suformuota teismų praktika, negalėjo būti tenkinamas, todėl atsakovas pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą nepratęsti privalomojo nurodymo termino.

Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog šiomis nuostatomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai bei motyvai. Iš ginčijamo 2018-07-13 Inspekcijos sprendimo Dėl privalomojo nurodymo termino įvykdymo nepratęsimo Nr. RE-264-(15.2), kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas, turinio matyti, kuo vadovaujantis priimtas pareiškėjui nepalankus sprendimas, juo išsamiai ir laiku atsakyta į pareiškėjo keltus klausimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamame sprendime neabejotinai atsispindi faktinis ir teisinis jo priėmimo pagrindas bei motyvacija, toks aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, todėl jį naikinti šiais motyvais taip pat nėra jokio pagrindo.

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturintys tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija nustačiusi, kad nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą, atmeta ir iš to kylantį bei tiesiogiai susijusį antrą skundo reikalavimą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo T. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjai Rimantas Giedraitis Audrius Grauželis Asta Urbonienė