Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 4–6, 50–52).

Pareiškėjas nurodė, kad Marijampolės pataisos namuose atlieka bausmę nuo 2007 m. gegužės 27 d. Apytiksliai 2013 m. sausio mėnesį dėl iškilusių nesutarimų atsisakė būrio, kuriame ilgą laiką gyveno, ir buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus 16 kamerą. Baudos izoliatoriuje, kuriame prabuvo nuo 2013 m. vasario iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio, buvo laikoma nuo 5 iki 6 ar 7 asmenų. Kameroje, kurioje yra trys dviejų aukštų lovos, buvo tamsu, drėgna, nebuvo ventiliacijos, čiužiniai nuolat buvo šlapi. Langai buvo nešvarūs, stiklas nebuvo skaidrus, jo nuvalyti nebuvo galimybių. Gulint pirmojo aukšto lovose, skaityti ar rašyti buvo neįmanoma. Apytiksliai vienas metras už lango yra plytų siena, kuri užstoja dienos šviesą. Tualetas – tik skylė grindyse. Pareigūnai ne visada noriai vykdydavo savo pareigas, tyčiodavosi. 2014 m. gruodžio mėnesį taip pat atsisakė būrio ir buvo laikomas Marijampolės PN baudos izoliatoriuje 25 kameroje. Toje kameroje yra pastoviai laikoma 8 ar 10 nuteistųjų. Buvo du langai, kurių pasiekti neįmanoma, dienos šviesos nelabai matosi, kadangi prieš langą yra grotos. Vietoje langų yra plastmasinės plokštės, kurios nepraleidžia oro. Nėra ventiliacijos, stalas įrengtas aštuoniems žmonėms, todėl, gavus maistą, reikia laukti kol kiti pavalgys, maistas atšąla. Dažnai tenka laukti eilėje tam, kad pasinaudoti tualetu kuris yra azijietiško tipo, t. y. skylė grindyse. Nurodė, kad serga psoriaze, tačiau Marijampolės PN medicinos dalis neskiria vaistų, kategoriškai atsisako gydyti. Baudos izoliatoriuje rašyti laiškus, eiti į pasimatymus griežtai draudžiama. Dėl to pašlijo santykiai su artimaisiais. Jam kaip nuteistajam nebuvo suteiktas minimalus teisės aktais numatytas plotas. Kameros, kuriose buvo laikomas neatitiko sanitarinių Higienos normų reikalavimų. Nurodė, kad yra palūžęs, jaučia nepilnavertiškumą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, pablogėjo sveikata, savijauta, negali ramiai miegoti, apsidarė dirglus, sutriko bendravimas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo baustas nuobaudomis, uždarant į kameras. Nuteistieji į kameras talpinami atsižvelgiant į joje esančių vietų skaičių. Nurodė, jog Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. Pažeidimų budos izoliatoriaus kamerose, kuriose bausmę atlikinėjo pareiškėjas, nenustatyta. Todėl pareiškėjo skundas dėl prastų gyvenimo sąlygų (nepakankamo apšvietimo, netinkamos temperatūros, ventiliacijos, nepakankamo oro judėjimo greičio, netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, per didelės santykinės oro drėgmės, šlapių čiužinių) baudos izoliatoriaus kamerose yra nepagrįstas. Baudos izoliatorių kamerų atskirose patalpose įrengti sanitariniai mazgai. Visuose sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniuose mazguose yra unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų 2003 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 35.6 punkte yra nustatyta, kad kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), kurių nuteistieji negalėtų išardyti, todėl kameroje esantis vienas stalas užtikrina minėtos nuostatos reikalavimą. Pažymėjo, kad Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Dėl pablogėjusios sveikatos, susijusios su laikymo sąlygų pažeidimais, į pataisos namų Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė. Todėl Marijampolės PN nuomone nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Be to Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu (b. l. 57–62) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė T. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 200 Eur (690,56 Lt) neturtinės žalos atlyginimo, dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.249 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais (neveikimu), jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad jis baudos izoliatoriuje kameroje Nr. 16 ir kameroje Nr. 25 buvo laikomas perpildytose patalpose, jam nebuvo užtikrintos teisės aktais garantuotos bausmės atlikimo sąlygos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 11¹.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010). Joje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Kadangi objektyvių duomenų apie Marijampolės PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje Pataisos namų baudos izoliatoriaus kameroje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotas konkrečios baudos izoliatoriaus kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Bausmės atlikimo metu pareiškėjas buvo baustas nuobaudomis uždarant jį į kameras. Teismas atsižvelgė į Marijampolės PN 2015 m. kovo 3 d. pažymos duomenis. Atsakovo pateikti duomenys patvirtino, kad baudos izoliatoriaus kameros Nr. 16 gyvenamasis plotas yra 20,20 kv. m, joje įrengta penkios miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 4,04 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, pareiškėjui kalint baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16, jam tenkantis plotas viršijo Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte reglamentuotą vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normą. Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 25 gyvenamasis plotas – 34,83 kv. m, miegamųjų vietų skaičius – 10, todėl vienam asmeniui tenka 3,48 kv. m gyvenamojo ploto. Akivaizdu, kad pareiškėjui 133 paras kalint Marijampolės PN budos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 nebuvo užtikrinamos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte reglamentuotos vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos (trūko 0,12 kv. m), taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodė, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16 buvo tamsu, drėgna, nebuvo ventiliacijos, čiužiniai buvo šlapi, tualetas – tik skylė grindyse, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 taip pat buvo tamsu, nebuvo ventiliacijos, stalas buvo skirtas 8 žmonėms todėl reikėjo laukti kol kiti pavalgys, todėl maistas atšaldavo, reikėjo laukti eilės į tualetą. Į bylą atsakovo atstovas pateikė įrodymus patvirtinančius, kad Marijampolės visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino kamerų Nr. 16 ir 25 santykinės oro drėgmės, temperatūros oro judėjimo greičio bei dirbtinės ir natūralios apšvietos atitiktį HN 76:2010 reikalavimams, kurių metu pažeidimai nebuvo nustatyti. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2012 m. rugsėjo 11 d. atlikto patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 16 nustatyta 57,3/57,4 proc. drėgmė ir konstatuota, kad išmatuoti parametrai atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus – šiltuoju metų periodu reglamentuojama santykinė oro drėgmė 35–65 proc. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. vasario 10 d. atlikto patikrinimo metu baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16 nustatyta: oro temperatūra 20,3 laipsnių, santykinė oro drėgmė 42,6/42,7 proc., oro judėjimo greitis 0,02 m/s, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 nustatyta: oro temperatūra 20,3/20,2 laipsnių, santykinė oro drėgmė 44,2/44,3 proc., oro judėjimo greitis 0,01 m/s ir konstatuota, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 26 punkte reglamentuotas vertes, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu 18–22 laipsnių, santykinė oro drėgmė 35–60 proc. Taip pat konstatuota, kad oro judėjimo greitis baudos izoliatoriaus kamerose mažesnis už reglamentuotą HN 76:2010 26 punkte, tačiau HN 76:2010 24 punktas numato, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Taip pat 2014 m. vasario 10 d. atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16 dirbtinė apšvieta 216 lx, kameroje Nr. 25 – 213 lx (reglamentuota dirbtinė apšvieta 200 1x). Taip pat nurodyta, kad natūralios apšvietos užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl vadovaujantis HN 76:2010 2 punkto nuostatomis, reikalavimai dėl natūralios apšvietos koeficiento netaikomi. Kitų įrodymų pareiškėjas teismui nepateikė. Todėl nesant konstatuotų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 pažeidimų pareiškėjo argumentai dėl to, kad baudos izoliatoriaus kamerose buvo tamsu, drėgna, nebuvo ventiliacijos, čiužiniai buvo šlapi laikyti nepagrįstais.

HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 10 d. atlikto patikrinimo metu konstatuota, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių patalpose yra įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniuose mazguose įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taigi baudos izoliatoriaus kamerų sanitariniai mazgai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Pareiškėjo teiginys, jog jam reikėdavo laukti eilėje prie tualeto yra subjektyvaus pobūdžio. Teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nustatyta, kad pataisos namų baudos izoliatorių kamerose be kita ko turi būti turi būti sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas) (1 komplektas). Vienu sanitariniu mazgu naudojantis keliems asmenims neabejotinai gali susidaryti situacija, kuomet norint juo pasinaudoti gali tekti laukti, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti pareiškėjo laikymo sąlygų baudos izoliatoriuje pažeidimą.

Taip pat paminėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose numatyta, kad pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose turi būti vienas pritvirtintas prie grindų stalas. Taigi, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 vienam stalui (šios aplinkybės neneigia ir pats pareiškėjas) nurodytos normos nebuvo pažeistos.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo suteikiami pasimatymai. BVK 146 straipsnio 1 dalis numato, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje pasimatymai negali būti suteikiami BVK 146 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pažymėta ir tai, kad į baudos izoliatorių pareiškėjas buvo patalpintas dėl to, kad buvo baustas nuobaudomis, taigi jo paties elgesys lėmė jo teisių apribojimą.

Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad pareigūnai nenoriai atliko savo pareigas, tyčiojosi, kad jam nebuvo suteikiamas gydymas, buvo abstraktūs, nekonkretūs, grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone. Be to, pažymėta, kad siekdamas neturtinės žalos, galimai atsiradusios dėl netinkamo gydymo, atlyginimo pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą turėtų pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Marijampolės PN 133 paras neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuota, kad Marijampolės PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Pažymėta, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo per mažas, tam, kad jis galėtų pakankamai judėti.

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, t. y. mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis.

Į bylą pateikti įrodymai patvirtino, kad pareiškėjas į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl emocinės būklės ir blogų gyvenimo sąlygų nesikreipė, į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos taip pat nesikreipė. Pareiškėjas mažesniame nei teisės aktų nustatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gyveno 133 paras, todėl nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas, nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, atsižvelgus į tai, kad minimalaus gyvenamojo ploto trūkumas buvo nedidelis (0,12 kv. m), pareiškėjas baudos izoliatoriaus kamerose buvo patalpintas dėl jo paties pasirinkto elgesio – t. y. dėl bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimų padarymo (atsisakius atlikti bausmę jam paskirtame būryje), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 200 Eur (690,56 Lt) suma.

Pareiškėjas T. D. apeliaciniu skundu (b. l. 67) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad skunde rėmėsi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, kurios nenumato jokio senaties termino. Pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas prašė taikyti 4 kv. m vienam asmeniui atskaičius baldus, europietišką standartą, teismo iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus atmetė nemotyvuotai. EŽTT yra numatęs orientacinio dydžio kompensacijas, tačiau pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šiais kriterijais. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos dydžio, pvz., Canali byloje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad pagrįsti yra tik pareiškėjo teiginiai dėl jam padarytos neturtinės žalos 133 paras kalinant Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 užtikrinant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto normos, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 200 Eur suma. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Pareiškėjas T. D. jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą sieja su Marijampolės PN administracijos veika (neveikimu), dėl kurios jam nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas plotas baudos kamerose Nr. 16 ir 25, kuriose gyvenamumo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1–11¹.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Iš atsakovo teismui pateiktos Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. kovo 3 d. pažymos „Dėl informacijos pateikimo į T. D. skundą Kauno apygardos administraciniam teismui“ (b. l. 14–15) matyti, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2015 m. kovo 3 d., pareiškėjas baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 16 nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatorių – atliko 151 parą, baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 25 – 133 paras. Kameros Nr. 16 plotas – 20,20 kv. m, čia įrengtos 5 gyvenamosios vietos. Kameros Nr. 25 plotas – 34,83 kv. m, čia įrengta 10 gyvenamųjų vietų. Vadovaudamasis šia Marijampolės pataisos namų pateikta pažyma, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, kuriais laikotarpiais ir kokiose kamerose buvo apgyvendintas pareiškėjas. Remdamasis šiais duomenimis, teismas apskaičiavo pareiškėjui kalinimo metu tekusį plotą (miegamųjų gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų (lovų) skaičiaus). Tokiu būdu buvo apskaičiuota, kad pareiškėjui 3,6 kv. m plotas Marijampolės PN nebuvo užtikrintas jam būnant kameroje Nr. 25, kadangi joje pagal įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių vienam asmeniui teko 3,48 kv. m. Atsižvelgiant į tai, byloje pagrįstai nustatyta, kad Marijampolės PN ginčo laikotarpiu 133 paras, t. y. laikotarpiais, kada pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 25, nebuvo užtikrintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtinto reikalavimo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, vykdymas, todėl Marijampolės PN administracija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, laikotarpį, kai nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Tuo tarpu pareiškėjo skundo teiginius dėl netinkamai įrengtų langų, tualetų, ventiliacijos nebuvimo, drėgmės kamerose paneigia byloje atsakovo pateikti įrodymai: baudos izoliatoriaus kameros Nr. 16 ir 25, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, bei Marijampolės PN patalpos bendrai buvo tikrintos Marijampolės visuomenės sveikatos centro, sudaryti patikrinimo aktai (2012 m. rugsėjo 11 d. Nr. Pa-270 (b. l. 23–24); 2014 m. vasario 10 d. Nr. PT-19 (b. l. 31–34); 2014 m. spalio 10 d. Nr. PT-342 (b. l. 38–40); 2012 m. kovo 22 d. Nr. Pa-69 (b. l. 41–42)), kuriuose pareiškėjo nurodyti pažeidimai nebuvo konstatuoti. Be to, pareiškėjas nepagrįstai skundėsi dėl jam būnant baudos izoliatoriaus kamerose nesuteiktos galimybės rašyti laiškus, eiti į pasimatymus: vadovaujantis BVK 146 straipsnio 1 dalimi, tai daryti nuteistieji, būdami baudos izoliatoriuose, neturi teisės. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, siekdamas neturtinės žalos, atsiradusios, kaip teigiama, dėl netinkamo gydymo, atlyginimo, turėtų pasinaudoti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Marijampolės PN 133 paras neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, normos, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas atmetė jo teiginius, pažymėtina, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismas vienus ar kitus įrodymus vertino netinkamai arba kodėl jo išvados dėl pareiškėjo skundo teiginių yra nepagrįstos.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teikia argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo, nors šiuo atveju ji ir nebuvo taikyta: pareiškėjas reiškė reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 16 ir Nr. 25 apytiksliai nuo 2013 m. sausio mėnesio, atsakovas neprašė jo reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti europietišką 4 kv. m gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui ir į šią normą neįskaičiuoti baldų užimamo ploto, taip pat nėra pagrįstas. Pareiškėjas nenurodo, kokiu aktu toks standartas yra nustatytas. Pabrėžtina, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekusio gyvenamosios patalpos ploto, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2 punkte įtvirtinta minimalia pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose vienam asmeniui turinčia tekti gyvenamųjų patalpų ploto norma – 3,6 kv. m.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint kamerų tipo patalpose neužtikrinant teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto priteisiama vidutiniškai apie 7 eurus (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016)), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų mastą, šių pažeidimų trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad pareiškėjui padaryta skriauda yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 100 000 Eur, ir mano, kad dėl pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nustatytina 900 Eur suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečią individualią situaciją, konkrečius neteisėtus veiksmus ir asmens patirtus išgyvenimus.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 900 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui T. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.