- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-29
- Bylos Nr.
- ATP-749-581/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 4-50-3-00612-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jolanta Raščiuvienė
- Nukentėjusysis
- J. Š.
- Kategorijos
- 3.26.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo teisėja Jolanta Raščiuvienė išnagrinėjusi nukentėjusio J. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015-10-30 nutarties B. B. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės vyresnysis tyrėjas 2015-05-06 B. B. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 110 straipsnio 10 dalį už tai, kad B. B., pažeidė Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-28 įsakymu Nr. AĮ-1024 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Utenos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ 6,2, 42 ir 58 punktų reikalavimus, 2015-05-05 apie 7 val. 30 min. B. B. neaptvertoje žemės valdoje, į kurią galima lengvai patekti, esančioje (duomenys neskelbtini) rajone, laikė nepririštus du nenustatytos veislės, nustatyta tvarka neregistruotus (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, šunis, kurie lakstydami palaidi (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, J. Š. priklausančioje ganykloje papjovė laikomas šešias avis, bei keturias apkandžiojo ir apdraskė, tuo nukentėjusiam J. Š. padarė 1300 Eur žalą.
Žemesnės instancijos teismas
Administracinė komisija prie Utenos rajono savivaldybės tarybos 2015-06-03 nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą B. B. atžvilgiu ATPK 250 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Utenos rajono apylinkės teismas 2015-10-30 nutartimi netenkino nukentėjusio J. Š. skundo ir Administracinės komisijos prie Utenos rajono savivaldybės tarnybos 2015-06-03 nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. Š. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismas 2015-10-30 nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – nukentėjusio J. Š. skundą tenkinti. Nurodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad įvykio dieną ir laiku B. B. laikomi šunys buvo pabėgę. Liudytojų parodymais jie buvo pastebėti ir prie nukentėjusiojo avių aptvaro. Tai patvirtino apklausti J. J. ir A. J.. M. J. ir S. P. patvirtino, kad šunų kailiai buvo akivaizdžiai kruvini. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai liudytojų J. parodymus vertino kaip nepakankamai informatyvius, o M. J. ir S. P. kaip prieštaringus. Atkreipia dėmesį, kad nors į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas nepastebėjo ant šunų kraujo, tačiau nurodė, kad jie buvo agresyvūs. Todėl neatmeta galimybės, kad kraujas jau buvo nuplautas. Apeliantas nesutinka ir su veterinarijos gydytojo R. T. (apelianto įvardytas T.) parodymų vertinimu. Mano, kad šis liudytojas patvirtino, kad nukentėjusiojo ėriukus galėjo papjauti būtent nedideli šunys, o ne kaip teismas nurodė - vilkai ar šakalai, kurie paprastai ėriukus nusineša. Be to, šis liudytojas parodė matęs įvykio vietoje nedidelio šuns pėdsaką, todėl J. Š. nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad jo avis (ėriukus) išpjovė B. B. šunys.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Administracinė komisija prie Utenos rajono savivaldybės tarybos prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2015-10-30 nutartį palikti nepakeistą ir J. Š. skundo netenkinti.
Nurodo, kad teismas išsamiai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą bylos įrodymų visuma, procesinį sprendimą. Teigia, kad nukentėjusiojo nurodomas liudytojas J. J. į šio įvykio tyrimą buvo įtrauktas tik teisminio nagrinėjimo metu. Apie jo nurodomas aplinkybes nebuvo žinoma nei protokolą surašiusiam pareigūnui, nei Administracinei komisijai. Kartu su šiuo liudytoju važiavęs A. J. liudijo, kad nematė kaip šunys vaiko avis, o J. J. nurodė tai matęs ne inkriminuoto pažeidimo metu, t. y. 2015-05-05, o 2015 m. liepos mėnesį. Liudytojo M. J. parodymai išsiskyrė kartu su juo buvusio P. Š. parodymais. M. J. aiškino matęs kruviną šuns kailį, o P. Š. šių aplinkybių nepatvirtino. Nukentėjusiojo skunde nurodoma aplinkybė, kad M. J. ir S. P. šunis matė iš arčiau nei kiti liudytojai, nepagrįsta faktiniais duomenimis bei šių liudytojų parodymais, nes jie buvo kartu ir šunis matė iš vienodo atstumo. Komisijos nuomone, šioje byloje nėra įrodyta, kad apskritai avis papjovė būtent šunys, o ne vilkai. Atkreipia dėmesį, kad Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014-07-30 įsakymu Nr. AĮ-735 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų (vilkų) padarytos žalos ūkiniams gyvūnams atlyginimo skyrimo ir 2014-06-27 įsakymu Nr. AĮ-643 „Dėl medžiojamųjų gyvūnų (vilkų) padarytos žalos ūkiniams gyvūnams atlyginimo“ asmenims buvo skirta piniginė kompensacija už vilkų padarytą žalą ūkiniams gyvūnams – avims. Mano, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir pritaria pirmosios instancijos teismo nuomonei, jog ištyrus byloje esančius įrodymus matyti, kad nė vienas liudytojas, taip pat ir nukentėjusysis nematė, kokie ir kam priklausantys gyvūnai sukandžiojo J. Š. avis.
Asmuo, kurio atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena nutraukta – B. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Utenos rajono apylinkės teismo 2015-10-30 nutartį palikti nepakeistą ir J. Š. skundo netenkinti. Nurodo, kad jai surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nėra suformuluoti konkretūs kaltinimai, o tiesiog aprašoma tam tikra situacija. Protokole nenurodoma kokius konkrečiai neteisėtus veiksmus ji atliko, kokia jos kaltės forma. Be to, atkreipia dėmesį, kad yra suėjęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nurodytas patraukimo administracinėn atsakomybėn senaties terminas. Teigia, kad Gyvūnų laikymo Utenos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklės pagal Vietos savivaldos įstatymo nuostatas turėjo būti patvirtintos ne Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus, o savivaldybės tarybos. Todėl mano, kad ji kaltinama pažeidusi poįstatyminį aktą, kuris pavirtintas tokios teisės neturinčio subjekto.
B. B. nuomone, teismas pagrįstai nukentėjusiojo nurodytų liudytojų parodymus vertino kaip prieštaringus ir keliančius abejonių dėl patikimumo. Teigia, kad byloje apklaustas veterinarijos gydytojas R. T., išsakė subjektyvią nuomonę, kad avis (ėriukus) galėjo išpjauti tiek šuo, tiek vilkas, tiek šakalas. Pabrėžia, kad nei liudytojai Š., nei į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. Č. nematė, kad jos šunys buvo kruvini, o iškelta versija, kad jie buvo nuprausti yra nepagrįsta, jos nepatvirtino ir M. Č., nes nematė, kad šunys būtų šlapiu ar drėgnu kailiu.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
ATPK 302¹¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
ATPK 110 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių gyvūnų gerovės ir apsaugos bei atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus, pažeidimą. To paties straipsnio 10 dalyje numatyta atsakomybė už 1 dalyje numatytas veikas, dėl kurių atsirado žala asmens sveikatai ir turtui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, padarė išvadą, jog nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad B. B. padarė teisės pažeidimą, numatytą ATPK 110 straipsnio 10 dalyje.
ATPK 110 straipsnio 10 dalis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus. Šiuo konkrečiu atveju B. B. buvo inkriminuoti ir Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-11-28 įsakymu Nr. AĮ-1024 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Utenos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių“ (toliau – Taisyklių) 6.2, 42 ir 58 punktų reikalavimų pažeidimai. Taisyklių 6.2 punktas numato, kad gyvūnų laikytojas <...> turi užtikrinti, kad laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių gyvybei, sveikatai, turtui, kitų gyvūnų gyvybei ar sveikatai bei nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taisyklių 42 punktas nurodo, kad neaptvertose žemės valdose, į kurias galima laisvai patekti, šunys turi būti laikomi uždaryti voljeruose ar pririšti, bet ne palaidi. O taisyklių 58 punktas įtvirtina nuostatą, kad savininkai privalo registruoti ir ženklinti laikomus gyvūnų augintinius (šunis, kates), kad būtų galima nustatyti jų vakcinacijos nuo pasiutligės duomenis<...>.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus pagrįstai konstatavo, kad nė vienas liudytojas, taip pat nukentėjusysis nematė, kokie ir kam priklausantys gyvūnai sukandžiojo J. Š. avis. Aukštesnysis teismas taip pat sutinka ir su apylinkės teismo atliktu liudytojų parodymų vertinimu dėl kraujo pėdsakų ant B. B. šunų kailių pastebėjimo ar jų bėgiojimo po J. Š. avių aptvarą. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo liudytojas J. J. nurodė, kad važiuodamas su sūnumi A. J. matė, kaip Š. avių aptvare bėgioja du šunys. Liudytojas nors iš pradžių įvardijo tikslų laiką kada matė šį atvejį, t.y. 2015-05-05 7 val. ryto, tačiau vėliau teigė matęs šunis prieš du mėnesius iki teismo posėdžio (posėdis vyko 2015-09-16), galiausiai, kad tikslaus laiko neprisimena (b.l.81). Kartu važiavęs liudytojas A. J. nurodė, kad 2015-05-04 ar 2015-05-05 matė aptvare šunis, avių nepastebėjo, nes jis vairavo, o po savaitės sužinojo apie įvykį (b.l.81). Taigi akivaizdu, kad šie liudytojai negalėjo įvardinti, ar būtent įvykio dieną, t. y. 2015-05-05, kai buvo išpjautos ir sužalotos J. Š. avys, matė įvykio vietoje būtent B. B. priklausančius šunis. Liudytojas S. P. (b. l. 102) tvirtino išgirdęs aptvare bliaunančias avis, todėl 2015-06-05 apie 7 val. 30 min. nuvažiavo pasižiūrėti ir matė bėgantį baltą iškruvintu šonu B. B. šunį. Liudytojas M. J. apklausiamas parodė, kad, sužinojęs apie išpjautas avis, jis nuvažiavo pas B. B. ir matė, kad vienas iš jos šunų buvo kruvinas (b. l. 81). Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas D. Č., kurio parodymų objektyvumu nėra jokio pagrindo abejoti, atvykęs pagal iškvietimą į įvykio vietą ir liudytojai J. Š. ir P. Š. (b. l.80-81) paneigė tiek M. J., tiek S. P. nurodomas aplinkybes dėl kraujo pėdsakų ant B. B. šunų kailio (b. l. 96).
Taigi aukščiau aptarti duomenys patvirtina, kad liudytojų J. J., A. J., M. J. ir S. P. parodymai yra prieštaringi, netikslūs, keliantys abejonių ir nepatvirtinti kitais objektyviais bylos įrodymais, todėl aukštesnysis teismas pritaria, kad abejotinais duomenimis grįsti B. B. kaltę dėl jai inkriminuoto pažeidimo nėra teisinio pagrindo.
Liudytoju apklaustas veterinarijos gydytojas R. T., nors ir neatmetė galimybės, kad jo matytus J. Š. avių sužalojimus galėjo padaryti ir nedidelio ūgio šunys, tačiau, kartu pabrėžė, kad įkandimų jokiais metodais nenustatinėjo, jokių tyrimų neatliko, todėl neatmetė galimybės, kad avis sužaloti ar papjauti galėjo ne tik šunys, bet ir vilkas ar šakalas.
Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, daroma išvada, jog byloje nėra patikimų ir neginčytinų įrodymų, jog 2015-05-05 būtent palaidi B. B. šunys bėgiojo ir papjovė ir sužalojo J. Š. avis. Būtina pažymėti, kad pagal formuojamą teismų praktiką teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę jam inkriminuojamo teisės pažeidimo padaryme. Teismo procesiniame sprendime pateikti įrodymai ir jų analizė negali sukelti abejonių teismo išvadomis dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo fakto. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių visuma sukelia abejonių ir neaiškumų dėl pažeidimo, numatyto ATPK 110 straipsnio 10 dalyje, sudėties buvimo B. B. veiksmuose, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.
Apeliaciniame skunde jokių naujų B. B. kaltę patvirtinti galinčių aplinkybių nenurodoma, o skunde keliami klausimai apylinkės teismo yra detaliai išanalizuoti, todėl teigti, kad skundžiama nutartis priimta išsamiai ir objektyviai neįvertinus visų bylos aplinkybių, nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad byloje nėra surinkta patikimų ir neginčytinų įrodymų, kurie leistų B. B. nurodytas aplinkybes, paneigiančias jos kaltę dėl jai inkriminuoto pažeidimo vertinti kitaip nei tai įvertino apylinkės teismas. Nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių B. B. kaltę dėl jai inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo padarymo, administracinės bylos teisena dėl ATPK 110 straipsnio 10 dalyje įtvirtinto pažeidimo padarymo jos atžvilgiu nutraukta pagrįstai.
Remdamasis išdėstytais argumentais teismas daro išvadą, jog Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ją nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 ¹⁰ straipsniu, 302 ¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartį palikti nepakeistą ir J. Š. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis neskundžiama.