- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-21
- Bylos Nr.
- 2K-130/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Pranas Kuconis, Lidija Liucija Žilienė (pran.)
- Kaltinamasis
- D. P.
- Nuteistasis
- V. A., A. M.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Prano Kuconio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. apeliacinis skundas patenkintas, Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 8 d. nuosprendis dėl D. P. panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 8 d. nuosprendžiu D. P. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams.
Šiuo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį taip pat nuteisti V. A. ir A. M. (A. M.), dėl jų kasacine tvarka nesiskundžiama.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo D. P. ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nuosprendžiu D. P. buvo nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. M. ir V. A. 2004 m. gegužės 30 d., apie 15.00 val., visi būdami apsvaigę nuo alkoholio, važiuodami automobiliu „Ford Sierra“ (valst. Nr. duomenys neskelbtini), priklausančiu UAB (duomenys neskelbtini), kurį vairavo S. F., Vilniuje, ties Žaliųjų ežerų g. 49, nurodė pasukti į mišką dešinėje pusėje ir pravažiavus 70 m A. M., kuris sėdėjo už vairuotojo S. F., apkabino ranka jo kaklą ir smaugė, reikalaudamas pinigų, o V. A., sėdėdamas šalia vairuotojo, padėjo A. M. – laikė nukentėjusįjį ir grasino fiziškai susidoroti, panaudodamas peilį; po to D. P., sėdėdamas šalia A. M., išlipo iš taksi automobilio, ir atidaręs vairuotojo dureles, ištempė nukentėjusįjį iš automobilio, nuplėšė taksi automobilio plafoną, išplėšė iš automobilio salono radijo stotį, o A. M. ir V. A. iš bagažinės ištraukė S. F. priklausančią striukę, išėmė iš jos 200 Lt ir visi trys sudavė nukentėjusiajam smūgius į galvą ir šoną; S. F. nugriuvus, V. A. atsisėdo prie taksi automobilio vairo, D. P. šalia jo, A. M. ant galinės sėdynės ir iš įvykio vietos išvažiavo, taip pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį 3000 Lt vertės automobilį „Ford Sierra“ ir nukentėjusiojo S. F. 200 Lt.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija dėl D. P. priėmė išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad įrodymai dėl D. P. atliktų veiksmų plėšimo metu prieštaringi, be to, būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistieji V. A. ir A. M. įvykio metu buvo girti, duodami parodymus galėjo siekti sumenkinti savo vaidmenį, sumažinti atsakomybės laipsnį, perkeldami dalį kaltės D. P. Teismo nuomone, remtis ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo S. F. parodymais, kurių jis nepatvirtino teisme, nesant kitų objektyvių įrodymų, nėra pakankamo pagrindo.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja prašo dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso pažeidimų panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nuosprendį dėl D. P. ir palikti galioti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. vasario 8 d. nuosprendį, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi nuteistojo D. P. parodymais ir nukentėjusiojo S. F. parodymais, kuriuos jis pakeitė teisme, o nuteistųjų A. M. ir V. A. parodymus apie D. P. veiksmus nepagrįstai atmetė, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą atskirai patikrinti iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją ir ją palyginti su informacija, gauta iš kitų šaltinių, t. y. įrodymus byloje vertinti kaip visumą, o ne atsietai vieną nuo kito. BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, nes netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. nepagrįstai pripažinta, kad D. P. nedalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 26 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ 1 punkte įtvirtintą nuostatą, kad siekdami, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.
Šalies argumentai
Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra patikimų įrodymų dėl D. P. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, yra klaidinga, nes nukentėjusysis S. F. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad pirmasis jį už kaklo griebė A. M., V. A. grasino jam peiliu, D. P. ištempė jį iš automobilio, nuplėšė taksi plafoną ir radijo stotį, po to jis buvo mušamas, o iš striukės, buvusios bagažinėje, buvo pagrobti 200 Lt. Taigi S. F. davė konkrečius parodymus apie kiekvieno asmens, dalyvavusio padarant plėšimą, veiksmus, konkrečiai įvardijo D. P. veiksmus, kad jis išlipo iš automobilio ir, atidaręs vairuotojo dureles, paėmė jį už apykaklės ir ištempė iš automobilio, tada nuplėšė taksi plafoną ir nutraukė radijo ryšio laidus. Pirminiuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose nukentėjusysis D. P. buvo įvardijęs kaip asmenį, sėdėjusį priekinėje keleivio sėdynėje, tačiau šis netikslumas buvo pašalintas vėlesnių apklausų metu (nukentėjusysis paaiškino, kad pirmosios apklausos metu buvo šoko būsenos, negalėjo visko suprasti, o duodamas patikslinimus aiškino, kad dabar yra atsigavęs). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis pakeitė parodymus ir paaiškino, kad D. P. prieš jį jokių veiksmų neatliko. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis patvirtino šiuos savo parodymus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas jo parodymuose, duotuose teisminio bylos nagrinėjimo metu, neįžvelgė esminių prieštaravimų, nors iš pradžių nukentėjusysis parodė, kad D. P. nieko nedarė, jis tik sėdėjo, plafono nejudino; vėliau aiškino, kad D. P. miegojo, nekalbėjo, jie buvo linksmi, rūkė; A. M. ir V. A. bendravo, o D. P. buvo apsvaigęs kaip nuo alkoholio; D. P. nieko nedarė, jis tik stovėjo prie mašinos, nes buvo labai girtas, jis negali tiksliai pasakyti, kad D. P. nuėmė plafoną. Kasatorė pažymi, kad nuteistųjų A. M. ir V. A. parodymai sutapo su nukentėjusiojo S. F. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais apie nusikaltimo įvykio eigą, todėl teismas neturėjo pagrindo atmesti šių nuteistųjų parodymų, įvertindamas juos kaip nepatikimus įrodymų šaltinius, motyvuodamas tuo, kad jie buvo girti ir nori sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padarymo metu, bei dalį atsakomybės perkelti D. P.
Kasatorė teigia, kad D. P. iškelta versija, jog nusikaltimo darymo metu jis snūduriavo ir nematė, kas vyksta automobilyje, nepagrįsta ir atmestina. Jis pats parodė, kad matė, kaip A. M. buvo uždėjęs rankas ant vairuotojo sėdynės, o miegodamas to matyti jis negalėjo. Be to, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis S. F. parodė, kad jam buvo neaišku, kodėl D. P. jį gynė, jiems liepė ramintis, dar mašinoje liepė palikti jį (nukentėjusįjį) ramybėje, kai tik pradėjo smaugti. Tokių nukentėjusiojo parodymų D. P. nepaneigė, atvirkščiai, pasakė, kad nukentėjusysis teisingai pasakoja. Šią D. P. iškeltą versiją paneigia ir tai, kad po automobilio pagrobimo nepasišalino iš įvykio vietos, o atvirkščiai, įsėdo į pagrobtą automobilį, juo važiavo vairuojant V. A., važinėjosi pagrobtu automobiliu iki tol, kol buvo sulaikytas policijos, taigi jis suprato savo veiksmų esmę. Visi D. P. ir nuteistųjų A. M. ir V. A. veiksmai rodo, kad jų veiksmai buvo bendri, papildė vienas kitą, siekiant užvaldyti automobilį.
Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad iškilus klausimui dėl nukentėjusiojo S. F. parodymų teisingumo, prokuroras prašė iškviesti į teismo posėdį ikiteisminio tyrimo tyrėją ir ją apklausti dėl nukentėjusiojo apklausos protokolo teisingumo, tačiau teismas atmetė prokuroro prašymą, motyvuodamas tuo, kad apklausti ikiteisminio tyrimo tyrėją netikslinga. Tokie teismo veiksmai neteisėti ir nepagrįsti, nes byloje liko neišaiškintos bylai svarbios aplinkybės – ar nukentėjusysis duoda teisingus parodymus.
Motyvuojamoji dalis
Generalinio prokuroro pavaduotojos kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalis dėl D. P. apeliacinio skundo naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu ir byla dėl to perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 331 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų laikymosi
Kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nepagrįstumo paremti duomenų, gautų ištyrus šioje instancijoje įrodymus, analize. Konstatuojant esminius prieštaravimus nenuosekliuose nukentėjusiojo S. F., nuteistojo D. P. parodymuose bei šių parodymų neatitikimą kitiems bylos duomenims, teigiama, kad jie neturi būti vertinami kaip pagrįsti ir teisinantys D. P., nes nepaneigia pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais pagrįstos išvados dėl D. P. dalyvavimo darant nusikaltimą. Taigi kasacinės instancijos teismui pateikiamas kitoks įrodymų, gautų apeliacinės instancijos teisme, vertinimas ir dėl to prašoma apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis. Tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. tikrina tik teismo sprendimų teisėtumą, pats įrodymų netiria ir iš naujo nevertina. Neperžengdamas kasacinio skundo ribų kasacinės instancijos teismas patikrina, ar apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nepažeidė bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, atsižvelgiant į BPK 331 straipsnio reikalavimus. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimą apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta ar kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Taigi apeliacinės instancijos teismas naujo nuosprendžio surašymui taiko pirmosios instancijos teismo nuosprendžio surašymo taisykles, t. y. turi išdėstyti įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), remdamasis išsamia įrodymų analize ir jų visapusišku įvertinimu. Tai daryti teismas turi laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimo – įrodymus vertinti kaip visumą, o ne atsietai vieną nuo kito.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžio dalis dėl D. P. išteisinimo neatitinka BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Jame teismo išvados pagrįstos tik tais nukentėjusiojo S. F. parodymų teiginiais, kuriais neigiamas D. P. dalyvavimas darant plėšimą, o išsamių ir konkrečių motyvų, kodėl teismas atmeta kitus šiems teiginiams prieštaraujančius byloje esančius įrodymus, nuosprendyje neišdėstyta. Tai yra esminis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dėl D. P. išteisinimo trūkumas, dėl kurio šis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu. Dėl to kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasacinio skundo argumentais, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas nuosprendį, nesilaikė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatose išdėstytų įrodymų vertinimo reikalavimų, nes kasacinio skundo teiginiai dėl prieštaringumo ir nenuoseklumo nukentėjusiojo S. F. ir išteisintojo D. P. parodymuose, kuriuose neigiamas pastarojo dalyvavimas darant nusikaltimą, bei jų neatitikimo kitiems bylos duomenims, yra teisingi. Šie prieštaravimai, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręsti, todėl kyla abejonių ir dėl išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nuosprendžio dalį dėl nuteistojo D. P. apeliacinio skundo ir bylą dėl to perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.