Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. V. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu A. V. pripažintas kaltu padaręs teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 130 str. 1 d., 187 str. 2 d., 124¹ str. 2 d., ir jam paskirtos nuobaudos: pagal ATPK 130 str. 1 d. – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams, pagal ATPK 187 str. 2 d. – 86 Eur bauda, pagal ATPK 124¹ str. 2 d. – 28 Eur bauda. Vadovaujantis ATPK 33 str., A. V. paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 868 Eur bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu trejiems metams.

A. V. nubaustas už tai, kad pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 7, 16, 82.2 p. reikalavimus, 2015 m. sausio 25 d. 21.25 val. Anykščių r., (duomenys neskelbtini) k., vairavo transporto priemonę – automobilį „Toyota Rav4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę neparodė įspėjamojo posūkio šviesos signalo, nepakluso policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę ir nevykdė policijos pareigūno teisėto reikalavimo.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

A. V. apeliaciniame skunde ginčija įrodymų vertinimą ir teismo konstatuotus faktus, laikosi tos pačios versijos, jog jis jam inkriminuotų teisės pažeidimų nepadarė, kairį posūkį lyg ir rodė, visada posūkius rodo, taip pat nematė, kad jį būtų stabdę policijos pareigūnai, reikalavimo sustoti taip pat negirdėjo, todėl ir nesustojo.

Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinių teisės pažeidimų padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, aukštesnės instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis ATPK 257 str. įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl A. V. kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, numatytus ATPK 124¹ str. 2 d., 187 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. Apylinkės teismas skundžiamą nutarimą grindė byloje surinktais ir teismo posėdžio metu patikrintais įrodymais, išanalizavęs kiekvieną iš jų atskirai bei įvertinęs jų visumą, nurodė, kuriais iš jų remiasi, o kuriuos atmeta, išdėstė ir tokio įrodymų vertinimo motyvus, su kuriais visiškai sutinka ir skundą nagrinėjantis teismas. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių, jog A. V. padarė jam inkriminuotus pirmiau nurodytus teisės pažeidimus, o apeliaciniame skunde dar kartą pakartojama versija, kad jis nematė ir negirdėjo jį stabdančių policijos pareigūnų, taip pat negirdėjo jokio reikalavimo sustoti, todėl ir nesustojo, yra ne tik nelogiška, bet ir motyvuotai paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, todėl vertinama tik kaip apelianto bandymas išvengti atsakomybės. Vien tai, kad apylinkės teismo atliktas įrodymų vertinimas ir padarytos išvados netenkina apelianto norų bei jo interesų, savaime nereiškia, kad teismas buvo šališkas, o priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Jokių konkrečių duomenų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, byloje nėra.

Apylinkės teismas visiškai pagrįstai rėmėsi policijos pareigūnų P. L. ir O. G. teisme duotais parodymais, kurie yra aiškūs, nuoseklūs, detalūs, taip pat atitinka kitus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus (jų tarnybinius pranešimus, garso bei policijos automobilyje įrengto registratoriaus vaizdo medžiagą), ir kurie visumoje, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų apelianto padarytų administracinių teisės pažeidimų vaizdą. Policijos pareigūnai aiškiai ir detaliai paaiškino, kaip netrumpą kelio atkarpą vyko A. V. vairuojamo automobilio persekiojimas ir stabdymas. Policijos pareigūnai nėra kaip nors susiję su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniu. Aplinkybių, kad policijos pareigūnai būtų šališki, turėję pagrindą apeliantą apkalbėti ar suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti jį nebūtų teisės pažeidimų padarymu, taip pat nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats A. V.. Policijos pareigūnai atliko savo tarnybines pareigas, į kurias įeina ir eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų fiksavimas, todėl netikėti jų paaiškinimais, abejoti pareigūnų parodymų patikimumu ir jais nesiremti nebuvo jokio pagrindo. Policijos pareigūnai P. L. ir O. G. nurodė, kad pastebėję (duomenys neskelbtini) kaime automobilį, kurio vairuotojas A. V., sukdamas į kairę, nerodė kairio posūkio signalo, nutarė jį patikrinti, po ko tarnybiniu automobiliu prisiviję minėtą automobilį, įsijungė šviesos bei garso signalus ir ėmė stabdyti A. V., kuris nepakluso jų reikalavimui sustoti, o tik padidinęs greitį nuvažiavo. A. V. įsukus į savo namo kiemą, jie įvažiavo jam iš paskos. A. V. išlipęs iš automobilio bėgo į namą, toliau nepaklusdamas policijos pareigūno P. L. reikalavimui nebėgti, sustoti, po ko, įbėgęs į namą užsirakino ir garsiai sušuko „dabar pagauk mane“. A. V. iš namo daugiau neišėjo. Šie policijos pareigūnų teisme duoti parodymai sutampa su jų tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis A. V. vairuojamo automobilio persekiojimo ir stabdymo aplinkybėmis, taip pat vaizdo medžiaga, kurioje aiškiai matyti, kaip policijos pareigūnų automobilis netrumpą kelio atkarpą vejasi A. V. automobilį su įjungtais šviesos signalais, nes matyti, kaip mirksi kelio stulpelių atvaizdai. Matyti, kad A. V. važiuoja didesniu nei 100 km/h greičiu, jį toliau vis didindamas, nors eismo sąlygos nėra geros, kelias slidus. Tačiau kelias yra gana tiesus, matomumas irgi pakankamai geras, kitų eismo dalyvių kelyje nebuvo. Vaizdo įraše taip pat aiškiai matyti, kaip A. V. įsukus į keliuką į jo namus, policijos pareigūnų automobilis važiuoja jam iš paskos. Kieme A. V. sustoja ir palikęs savo automobilio įjungtas šviesas, išlipa iš jo ir sparčiu žingsniu nueina. Jį vejasi policijos pareigūnas, tačiau jo nesulaiko. Taigi nors viso proceso metu apeliantas teigė, kad jis nematė policijos pareigūnų bei negirdėjo reikalavimo sustoti, todėl ir nesustojo, tačiau pirmiau aptarti įrodymai, paties A. V. elgesys rodo priešingai. Be to, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, kartu su A. V. važiavo E. K.. Policijos pareigūnams paimant iš jo paaiškinimą buvo daromas garso įrašas. E. K. patvirtino, kad policijos pareigūnų sireną jis išgirdo maždaug už 50 metrų, taip pat sėdėdamas automobilyje girdėjo, kaip policijos pareigūnas nueinančiam į namus A. V. šaukė „stok, šausiu, policija“. E. K. paaiškinti, kodėl A. V. nestojo, palikęs automobilį nuėjęs į namą užsirakino, negalėjo. Iš E. K. parodymų matyti ir tai, kad jis visą dieną su A. V. tvarkė jo namuose mėsą, o aptariamo įvykio metu jie važiavo iš parduotuvės, kur E. K. pirko alkoholio. Patikrinus E. K. blaivumą, jam buvo nustatytas 1,34 promilės girtumas. Teisme apklaustas tame pačiame name kaip ir pažeidėjas gyvenantis jo brolis S. V. taip pat patvirtino, jog būdamas namuose girdėjo policijos pareigūnų sirenų garsą, o atsidaręs balkono duris išgirdo ir žodžius „stok, šausiu“. Taigi šių pirmiau aptartų duomenų visumos kontekste A. V. paaiškinimai, kad jis jokių teisės pažeidimų nepadarė, jį stabdančių policijos pareigūnų nematė, reikalavimo sustoti negirdėjo, yra nelogiški, neįtikinantys, niekuo nepagrįsti ir prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Įvertinus tai, kad A. V. vairuojamas automobilis buvo stabdomas netrumpą kelio atkarpą, taip pat atsižvelgus į tai, kad policijos pareigūnai reikalavimą transporto priemonę vairuojančiam A. V. sustoti buvo išreiškę aiškiai, šį reikalavimą patvirtino girdėjęs namuose buvęs A. V. brolis S. V., taip pat jį už maždaug 50 metrų atstumo išgirdo kartu su A. V. viename automobilyje važiavęs E. K., darytina išvada, kad šio reikalavimo nepastebėti nebuvo įmanoma, juolab kad visas veiksmas vyko tamsiu paros metu, kuomet pareigūnų signalizavimas švyturėliais yra labai gerai matomas. O tai, kad apeliantas suprato aiškiai išreikštą reikalavimą sustabdyti vairuojamą transporto priemonę rodo jo paties veiksmai, kuomet policijos automobiliui su įjungtais švyturėliais ir garso signalu priartėjus prie jo automobilio, A. V. padidino važiavimo greitį ir važiavo toliau jį vis didindamas, nors eismo sąlygos nebuvo geros, buvo slidu, išlipęs iš automobilio ir palikęs įjungtas šviesas sparčiu žingsniu nuėjo į namus, juose užsirakino ir policijos pareigūnui per duris pasakė „dabar pagauk mane“.

Apibendrinus darytina išvada, kad apylinkės teismas įrodymus vertino pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, pagrįstai vadovavosi byloje nesuinteresuotų policijos pareigūnų parodymais ir kitais pirmiau aptartais įrodymais, kurių visuma neabejotinai patvirtina, jog apeliantas suprato, jog yra stabdomas, tačiau nepakluso teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams sustabdyti transporto priemonę bei nevykdė policijos pareigūno teisėto reikalavimo sustoti, taigi veikė tiesiogine tyčia, ir nesivadovavo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens A. V. parodymais, kuriais akivaizdžiai buvo siekiama išvengti administracinės atsakomybės. Nagrinėjamoje byloje nekyla jokių abejonių dėl A. V. kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, numatytus 124¹ str. 2 d., 187 str. 2 d. ir 130 str. 1 d., todėl jo atžvilgiu nutraukti bylą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nėra jokio pagrindo.

Galimybė skirti mažesnę administracinę nuobaudą nei numatyta sankcijoje arba neskirti administracinės nuobaudos yra numatyta ATPK 30¹ str.

ATPK 30¹ str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 str. 2 d., taip pat į šio kodekso 31 str. nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos.

Teismų praktikoje susiformavusi pozicija, jog administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ str. nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai. Tuo tarpu nesant tokių ypatingų aplinkybių, mažesnė nei įstatymo numatyta už konkretaus administracinio teisės pažeidimo padarymą nuobauda negali būti skiriama.

Nagrinėjamu atveju jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų galima skirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje, nenustatyta. Pažeidėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra ūkininkas ir jam teisė vairuoti transporto priemones reikalinga dirbant kasdienius ūkio darbus tam, kad galėtų išlaikyti savo šeimą, nelaikytinos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą skirti mažesnę nei įstatymo numatytą nuobaudą ar jos visai neskirti. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad apsunkinta pažeidėjo padėtis atsirado tik dėl jo paties netinkamo elgesio – nenoro laikytis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių ir reikalavimų. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taip pat pažymėtina, kad įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones, ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinant nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, įvykdžiusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su įvykdytu pažeidimu.

Iš bylos duomenų matyti, kad apylinkės teismas, skirdamas A. V. administracinę nuobaudą, įvertino jo padarytų teisės pažeidimų pobūdį bei asmenybę (yra baustas, galiojančių nuobaudų neturi). A. V. savo kaltės nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių ir sukinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi įvertinus šias aplinkybes nėra pagrindo spręsti, kad A. V. už jo padarytus teisės pažeidimus skirtos minimalios administracinės nuobaudos neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų ir kad apeliantui paskirta administracinė nuobauda yra neadekvati jo padarytų teisės pažeidimų ir asmenybės pavojingumui.

Remdamasis išdėstytais argumentais aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. V. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Anykščių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 20 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis yra neskundžiama.