- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-04-11
- Bylos Nr.
- I-2382-428/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00067-2016-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- E. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
nedalyvaujant pareiškėjui E. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus atstovui,
rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų jį laikant Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2013 m. spalio mėn.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6) nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau TI) jis buvo laikomas pažeidžiant jo teises dėl netinkamo kalinimo. Teigė, kad gyvenamojo ploto vienam asmeniui teko mažiau, nei numatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad mažose kamerose dar būdavo daug daiktų (dviaukštės lovos, sanitarinis mazgas, spintelės ir kt.), kas dar labiau sumažindavo ir taip mažą kameros plotą. Nurodė, jog dėl šių aplinkybių pareiškėjui trūko oro, skaudėjo galvą, buvo sudėtinga miegoti, tapo labai irzlus ir nervingas. Prašė skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 4‘000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b.l. 9-13) nurodė, jog teisinis reglamentavimas nenurodo, kad skaičiuojant kalinčiam asmeniui plotą reikia atmesti tam tikrų baldų ar įrenginių (stalo, lovos, kėdės, sanitarinio mazgo ir kt.) užimamą plotą. Teigė, kad net ir esant sąrašiniam didesniam nuteistųjų kameroje skaičiui, tikrasis kameroje esančių asmenų skaičius yra mažesnis pasivaikščiojimo metu, medicininių apžiūrų metu, prausimos metu, dalis nuteistųjų būna ne gyvenamosiose patalpose. Nurodė, jog Kauno TI pradėjo veikti 2004 metais, ji yra viena iš moderniausių kardomojo kalinimo vietų, visiškai atitinkanti Lietuvos higienos normos HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas", patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2009 m, gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081 (Žin., 2009, Nr. 159-7219), reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma higienos normoje nustatyta temperatūra, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, sanitariniai mazgai pilnai atitverti. Kauno tardymo izoliatorius pripažįsta, kad atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, tačiau tai tiesiogiai susiję su suimtųjų skaičiumi ir suėmimo vykdymo rėžimo reikalavimais, kas objektyviomis aplinkybėmis, nuo tardymo izoliatoriaus nepriklauso ir yra besąlygiškai vykdomos. Pažymėjo, kad laikymas mažesnio, nei normoje nustatytas ploto sąlygomis vyko trumpais periodais ir negalėjo sukelti neigiamų pasekmių pareiškėjo fizinei ir psichikos sveikatai. Prašė daliai skundo taikyti trijų metų senaties terminą, likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Visos bylos šalys apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo informuotos tinkamai - įteikiant joms teismo šaukimus, tačiau nė viena jų į posėdį neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – Kauno TI), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė būdamas Kauno TI atskirais laikotarpiais nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2013 m. spalio mėn.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011m. kovo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2016 m. sausio 13 d. (b.l. 6A), svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti senaties terminą, nenurodė. Todėl, vadovaujantis CK 1.127 str. 1 d., 1.131 str. 2 d., senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2013 m. sausio 13 d. Tokia teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2015 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-46-442/2015).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo sąlygos (per mažas miegojimo patalpos plotas), aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau- EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas žalą kildina iš atsakovo veiksmų neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų. Nurodo, kad jo buvimo laikotarpiu Kauno TI kamerose buvo mažai vietos, t.y. trūko ploto.
Dėl pareiškėjo laikymo izoliatoriaus kameroje, kurioje vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja teisės aktai.
Bylos duomenimis nustatyta jog pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI nuo 2012 m. liepos 23 d. iki 2013 m. spalio 30 d., kadangi daliai laikotarpio yra taikomas trijų metų senaties terminas, ginčas dėl pažeisto ploto ir neturtinės žalos atlyginimo bus nagrinėjamas laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 13 d. iki 2013 m. spalio 30 d.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jo manymų, vienam asmeniui kalint Kauno tardymo izoliatoriuje turėjo tekto 5 kv.m. ploto. Teismas išaiškina, jog nuo 2009-04-01 įsigaliojusioje Suėmimo vykdymo įstatymo redakcijoje plotas, tenkantis vienam asmeniui nebuvo iš viso reglamentuotas. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau - Higienos norma), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999-10-22 įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punkte (2 lentelė) buvo nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m. vienam žmogui. 2010-03-30 Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-241 2.2 punktu ši higienos norma buvo pripažinta netekusi galios, o minimalus plotas minėtu įsakymu nebuvo nustatytas. Iki 2009-06-10 galiojusių Kardomojo kalinimo taisyklių 11.1 punkte buvo nustatyta, kad tardymo izoliatorių kameros gyvenamojo ploto norma asmeniui turi būti ne mažiau kaip 5 kv. m. Nuo 2009-06-10 galiojančiose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse šis dydis nebuvo taip detaliai reglamentuotas. 2010-05-11 Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte buvo numatyta minimali ploto, tenkančio vienam suimtajam, norma – 3,6 kv. m. Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2010-04-30 įsigaliojo 2010-04-26 Teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo" pakeitimo". Šių Taisyklių 11-1.1 punktai nustatė minimalų 3,1 kv.m. gyvenamosios patalpos plotą vienam pataisos namuose atliekančiam bausmę nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktai – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI (pažeidžiant teisės aktų nustatytas kalinimo sąlygas), kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,44 kv. m iki 3,05 kv. m., 171 parą. Todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir neužtikrino jo teisės į 3,6 kv.m. plotą. Atsakovas neginčija fakto, jog nustatyti teisės aktų reikalavimai gyvenamojo ploto normai tam tikrą laiką buvo pažeisti. Todėl konstatuotina, kad Kauno TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam privalėjo būti užtikrinta ne mažiau nei 3,6 kv.m. kameros ploto norma, tenkanti vienam asmeniui. Šiame kontekste pažymėtina, jog Įsakymas Nr. V-124 nenumato, kad į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų ginčo laikotarpiu suimtiesiems tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikru laikotarpiu pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.
Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.
Darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu kalint Kauno TI 171 parą nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Dėl pablogėjusios sveikatos.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad maži kamerų plotai ir netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė jam galvos skausmus, oro trūkumą, jis tapo suirzęs. Atsakovo pateikti medicininiai dokumentai, t.y. duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę (b.l. 27-31), patvirtina, kad pareiškėjas ne kartą yra tikrintas Sveikatos priežiūros tarnybos specialistų. Į bylą pateiktoje asmens sveikatos istorijos kopijoje yra užfiksuota, jog pareiškėjas kreipėsi į gydytojus dėl galvos skausmo (b.l. 31). Tačiau atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjui galvą skaudėjo, ne dėl per mažo kamerų ploto, o todėl, kad pareiškėjas turėjo joje žaizdą. Byloje nenustatyta, kad Kauno TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo išvadai, jog dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų galėjo pasireikšti pareiškėjo nurodytos netinkamo kalinimo sąlygų pasekmės, taip pat negali konstatuoti, jog yra neginčijamas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos veikos ir pasekmių.
Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, teismas daro išvadą, jog atsakovas Kauno TI atitinkamais periodais pareiškėją laikydamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, neužtikrino teisės aktuose nustatytos normos, todėl pažeidė teisės aktų nuostatas, dėl ko pareiškėjas patyrė neigiamų fizinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tenkant per mažai ploto, ir patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Aplinkybė, kad Kauno TI administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Dėl to, kad nagrinėjamu atveju, Kauno TI administracija ir darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Kauno TI buvo pažeista (iš viso 171 parą buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui teko mažiau nei teisės aktuose nustatyta ploto norma), atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje, kaip minėta, nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Įvertinus byloje esančią pareiškėjo asmens sveikatos istoriją (b. l. 27 - 31), nenustatyta, kad būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei tai, kad pareiškėjo patalpinimą į bausmės atlikimo įstaigą iš dalies sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios to pasėkoje kils pasekmės, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1100 Eur suma.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti E. K., a.k. (duomenys neskelbtini), iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.