Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – LAVL), atlyginimo.

Šalių rašytiniais paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 23 d. ir nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 17 d. palatose, kuriose nuo 6.00 iki 22.00 val. laisvu laiku nuo procedūrų, galėjo laisvai judėti skyriaus lokaliniame sektoriuje.

Ginčo dėl pareiškėjo gydymo laikotarpio byloje nėra. Pareiškėjas teigia, kad neturtinę žalą patyrė dėl netinkamų jo laikymo sąlygų LAVL, t.y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos palatose pažeidimo, bei antisanitarinių sąlygų, t.y. palatose kaupėsi drėgmė, buvo šalta, prastas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, sanitarinis mazgas įrengtas netinkamai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog jam gydantis LAVL buvo pažeista ploto norma.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau –Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.4 punkte numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Nagrinėjamos bylos medžiagoje nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 23 d. bausmę atliko Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 ir nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 17 d. bausmę atliko Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7, kuriose nuo 6.00 iki 22.00 val. laisvu laiku nuo procedūrų, galėjo laisvai judėti skyriaus lokaliniame sektoriuje. Ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma palatose kartu su pareiškėju (atsiliepime nurodė, jog tokie duomenys nefiksuojami). Atsižvelgiant į tai, kad Ligoninė negali nurodyti, kiek tiksliai buvo laikoma asmenų kartu su pareiškėju minėtoje palatoje, vertintina pareiškėjo naudai ir tikėtina, jog tuo metu kartu su pareiškėju buvo gydomi ir kiti asmenys (ne vienas pareiškėjas). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog įrodinėjimo našta, kad pareiškėjui buvo užtikrinta vienam asmeniui tenkanti minimalaus ploto norma, tenka atsakovei. Tai ne kartą pažymėjo ir Lietuvos vyriausiais administracinis teismas bei Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje. Kadangi LAVL nepateikė duomenų kiek kiekvienu laikotarpiu kartu su pareiškėju palatose buvo gydoma asmenų, skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis plotas atsižvelgiant į palatoje esančių lovų skaičių. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjui gydantis LAVL laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. vasario 23 d. Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3 teko 3,3 kv. m., t.y. pareiškėjui trūko 1,8 kv. m. gyvenamojo ploto. Pareiškėjui bausmę atliekant LAVL laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 17 d. Psichiatrijos skyriaus palatoje Nr. 7, ploto teko 5,17 kv. m, todėl reglamentuota ploto norma pažeista nebuvo (b.l. 9, 14).

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius Laisvės vietų atėmimo ligoninės neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Įvertinus byloje LAVL pateiktus duomenis, darytina išvada, jog pareiškėjui vertinamuoju laikotarpiu gydantis LAVL 8 paras buvo pažeista jo subjektinė teisė būti gydomam įstatymų nustato ploto palatose, kuomet asmeniui tenka ne mažiau nei 5,1 kv. m.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių, jog palatose kaupėsi drėgmė, buvo šalta, prastas apšvietimas, sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas tinkamai.

Pareiškėjo teigimu, jo laikymo LAVL metu buities sąlygos neatitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytų reikalavimų. Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – vėdinimu, apšvietimu, temperatūra. Daugumą šių klausimų reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau ir Higienos norma HN 134:2015). Pažymėtina, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie minėtos higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais.

Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 62 straipsnio 2 dalį, laisvės vietų atėmimo ligoninė prilyginama laisvės atėmimo bausmę vykdančiai įstaigai. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktas nustato, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad tualetas buvo tik tūpimas. Pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, laisvės atėmimo kamerų tipo patalpose turi būti įrengta po vieną klozetą arba unitazą bei plautuvę. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012, 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtintoje 2001 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr.622) 3.4. punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Nors pareiškėjas skunde teigė, kad tualete negalėjo tilpti, kadangi sienelė buvo netinkamai įrengta, tačiau minėtus pareiškėjo argumentus paneigia į bylą atsakovės atstovės pateikti duomenys – foto lentelė (b.l. 24), iš kurios matyti, jog palatoje sanitarinis mazgas atskirtas tinkamai. Atsakovės atstovė atsiliepime akcentavo, kad palatose sanitarinio mazgo sienelės nuo likusio kameros ploto atitvertos ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara. Atsižvelgiant į išdėstyta, pripažintina, kad atsakovė teisės aktų reikalavimų nepažeidė.

Dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog palatose kaupėsi drėgmė, buvo šalta, prastas natūralus ir dirbtinis palatų apšvietimas. Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė, kad remonto darbai buvo atliekami periodiškai, pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, tačiau, visi pateikti aktai yra neaktualiu ginčui laikotarpiu. Nurodyta aplinkybė, jog įstaiga turi įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją, negali būti vertinama, kaip paneigianti pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kadangi ji suteikia įstaigai teisę verstis medicinos praktika, tačiau neatspindi įstaigoje esančių palatų būklės. Todėl atsakovės pateikti duomenys, negali būti vertinami, kaip pareiškėjo nurodytas aplinkybes paneigiantys įrodymai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Vertinant byloje esančius duomenis, pareiškėjo parodymus, teismas mano, jog LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą.

Dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui jo hospitalizavimo Ligoninėje metu (laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d iki 2016 m. vasario 23 d. ), nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, atsakovė nepateikė, pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl palatose besikaupusios drėgmės, temperatūros ir prasto apšvietimo, paneigiančių įrodymų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalimo sąlygų prašo priteisti iš atsakovės 1200 Eur neturtinei žalai atlyginti, nurodydamas, kad patyrė didelį pasityčiojimą, buvo padaryta žala sveikatai. Aplinkybė, kad pareiškėjui kalint nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, nepatogumų.

Įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui jo hospitalizavimo Ligoninėje metu (laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 15 d iki 2016 m. vasario 23 d.), nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus palatos plotas, tenkantis vienam asmeniui, be to atsakovas nepateikė Teismui paneigiančių duomenų, dėl pareiškėjo laikymo užtikrinant kamerose Higienos normą HN 134:2015, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 56 str.).

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos pablogėjimą bei informacijos, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi LAVL administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 80 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K., a.k. 36914271490, skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. K., a.k. 36914271490, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.