- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-10
- Bylos Nr.
- 2A-1762-643/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34357-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Margarita Stambrauskaitė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Atsakovas
- F. P.
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Laimos Ribokaitės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui F. P. dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir VPK) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti 8 548,26 Eur žalos atlyginimą bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. VPK nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 20 dieną, apie 21 val. atsakovas buvo sulaikytas policijos pareigūnų dėl neadekvataus elgesio viešoje vietoje ir sulaikymo metu atsakovas priešinosi jį sulaikančių pareigūnų reikalavimams, kelis kartus trenkė vienam iš jį sulaikančių pareigūnų, t. y. A. Š., bei įkando jam į kairės rankos ketvirtąjį pirštą. Kitam atsakovą sulaikančiam pareigūnui D. K. atsakovas trenkė į veidą, praskeldamas pareigūno lūpą. Sulaikymo metu atsakovas taip pat padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą ir greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojui A. P.. Greitosios medicinos pagalbos brigada A. Š. nuvežę į VšĮ Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, o D. K. nuvyko į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką.
3. Dėl įvykio buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmajame policijos komisariate, kuriame nukentėjusiais buvo pripažinti pareigūnai A. Š. ir D. K. bei greitosios medicinos pagalbos automobilio vairuotojas A. P.. Atsakovui buvo pareikšti įtarimai padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalis bei 286 straipsnyje nuostatose. Įtarus, jog atsakovas gali būti infekuotas užkrečiama liga, pareigūnas A. Š. buvo nukreiptas į LR Vidaus reikalų ministerijos Centrinę medicinos ekspertizės komisiją ir 2017 m. spalio 27 d. pažymoje apie pareigūno A. Š. traumos sunkumą Nr. 54030 buvo nurodyta diagnozė, t. y. kairės plaštakos ketvirtojo piršto voliarinio paviršiaus 2 cm kąstinė žaizda, dalinis TMFDP pažeidimas, ir šis sveikatos sutrikdymas nėra priskirtinas prie sunkių.
4. 2017 m. spalio 23 d. ieškovas atliko pareigūnų D. K. bei A. Š. nelaimingo atsitikimo darbe tyrimus, kurių išvadose buvo konstatuota, kad šie pareigūnai sužalojimus patyrė tarnybos metu ir konstatavus, jog pareigūnų sužalojimai yra patirti tarnybos metu, ieškovas išsiuntė tyrimų išvadas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių. Tarnybinio patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, jog pareigūno D. K. 2017 m. rugsėjo 20 d. patirtas sveikatos sutrikdymas yra priskirtinas sužalojimo dėl tarnybos kategorijai, o įtarus, kad pareigūnas A. Š. gali būti užkrėstas hepatitu C, ŽIV arba kita infekcija, tai jo sveikatos būklė buvo stebėta maksimalų tikėtinos užkrečiamos ligos inkubacinį periodą, kuris sudaro apie šešis mėnesius. Atsižvelgiant į patirtą traumą, pareigūnui A. Š. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, galiojęs laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 20 d. iki 2017 m. gruodžio 11 d. (imtinai) ir pareigūnas A. Š. šį laikotarpį negalėjo vykdyti jam priskirtų policijos pareigūno funkcijų. 2018 m. birželio 27 d. pagal LR Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, pareigūnui A. Š. buvo išmokėta 7 645,68 Eur suma kaip kompensacija už sveikatos sutrikdymą.
5. Pareigūnas D. K. gydymą tęsė VšĮ Stakliškių pirminės sveikatos priežiūros centre ir 2017 m. rugsėjo 29 d. pažymoje apie pareigūno D. K. traumos sunkumą Nr. 1 yra nurodyta diagnozė – dešinės veido pusės sumušimas. Atsižvelgiant į patirtą traumą, pareigūnui D. K. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe, galiojęs laikotarpyje nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. spalio 4 d. (imtinai). Pareigūnas D. K. nurodytą laikotarpį negalėjo vykdyti jam priskirtų policijos pareigūno funkcijų. 2018 m. birželio 27 d. pagal LR Vidaus tarnybos statuto 50 straipsnio 3 dalį, pareigūnui D. K. buvo išmokėta 902,58 Eur suma kaip kompensacija už sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
6. Ieškovas, išmokėdamas nurodytas išmokas minėtiems pareigūnams, patyrė turtinę žalą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnis bei CK 6.290 straipsnis), kuri šiuo konkrečiu atveju regreso teise turėtų būti išieškoma iš atsakovo, t. y. kaip kalto asmens. Ieškovo teigimu, dėl pareigūnų ligos išmokėtos ligos pašalpos bei socialinio draudimo įmokos yra turtinė žala, kurią patyrė ieškovas dėl neteisėtų kalto asmens, t. y. atsakovo, veiksmų. Pagal CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatas, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į žalą padariusį asmenį regreso teisę. Ieškovo teigimu, šiuo konkrečiu atveju egzistuoja visos atsakovo deliktinės atsakomybės sąlygos – priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, netesėti veiksmai bei žala.
Atsiliepimas
7. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo su ieškinio reikalavimais nesutiko ir nurodė, jog ieškinys yra nepagrįstas.
8. Atsakovas savo atsiliepime nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių argumentų bei įrodymų, iš kurių turinio būtų galima spręsti, jog visos ieškovo nurodytos išmokos įeina į žalos sumą. Be to, ieškovas taip pat nepateikė teismui duomenų, patvirtinančių tai, kad atsakovo padaryta žala atitinka ieškovo patirtas išlaidas.
9. Ieškovas nenurodė ir konkrečių išmokų, t. y. ligų pašalpų bei nedarbingumo išmokų, kurias pareigūnams D. K. bei A. Š. mokėjo jų nedarbingumo laikotarpiu. Atsižvelgiant į išdėstytą, atsakovo teigimu, ieškovo nukentėjusiesiems pareigūnams išmokėtų sumų negalima laikyti ieškovo patirtomis ligos pašalpos bei socialinio draudimo įmokomis, todėl ieškinys šiuo atveju yra laikytinas nepagrįstu.
Atsiliepimas
10. Atsakovo teigimu, ieškovas taip pat neįrodė ir vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo kaltės. Ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48711-17 atsakovui buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios akte buvo konstatuota, kad atsakovui baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu yra konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – delyras be demencijos. Atsakovas žalą padarė tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl už padarytą žalą šiuo atveju atsakovas ir neatsako (CK 6.268 straipsnio 1 dalis). Iš ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų turinio matyti, kad atsakovas prieš pat žalos padarymą elgėsi atsakingai, pagal visuomenėje priimtas elgesio taisykles, rūpinosi savo sveikata bei aplinkiniais, ėmėsi veiksmų, jog nepadarytų aplinkiniams žalos, tačiau sveikatos būklei pablogėjus, atsakovas tuo metu, t. y. būtent įvykio metu, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir juos valdyti.
11. Žala buvo padaryta ne pačiam ieškovui, o ieškovo darbuotojams - pareigūnams, kurie šiuo konkrečiu atveju iš atsakovo žalos atlyginimo nereikalauja, todėl šiuo atveju neturėtų būti taikomos CK 6.268 straipsnio 2 dalis nuostatos dėl žalos atlyginimo.
12. Valstybės institucija savo iniciatyva ir vadovaudamasi žalos kompensavimo būdais, nurodytais viešosios teisės aktuose, išmoka nukentėjusiems darbuotojams kompensacijas dar savaime nesukelia prievolių atsakovui ir neįpareigoja jo šių išmokų kompensuoti.
Atsiliepimas
13. Atsakovas papildomai nurodė, jog 2019 m. sausio 7 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi buvo konstatuota, kad atsakovas veikų prieš policijos pareigūnus padarymo metu buvo nepakaltinamas ir nesuvokė savo veiksmų bei jų pasekmių, baudžiamoji byla atsakovo atžvilgiu buvo nutraukta, o baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius teismas paliko nenagrinėtais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Pirmosios instancijos teismas 2019 m. vasario 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.
15. Sprendime teismas nurodė, kad policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes bei kitus reikšmingus kriterijus, tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, jog pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą.
16. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo kaltės, kadangi ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48711-17 atsakovui buvo paskirta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios akte buvo konstatuota, jog atsakovui baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu yra konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – delyras be demencijos ir pagal savo psichikos būklę baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti ir šiuo metu atsakovui konstatuojamas lengvas kognityvinis sutrikimas.
17. Vadovaudamasis psichiatrinės ekspertizės akto išvadomis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atsakovas žalą padarė tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti, todėl už padarytą žalą šiuo atveju atsakovas neprivalo atsakyti.
18. Sprendime teismas taip pat nurodė, kad atsakovas nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo labai aukštą kraujospūdį ir tiesiog laiku neišgėrė jam paskirtų vaistų, mažinančių kraujospūdį, ir dėl to atsakovas tam tikru momentu bei laikotarpiu dėl tokios savo sveikatos būklės laikinai tapo neveiksnus, be to, atsakovas pagal byloje esančius įrodymus apibūdinamas tik teigiamai ir neturintis jokių žalingų įpročių.
19. Sprendime atkreiptas dėmesys taip pat į tai, kad valstybės institucija savo iniciatyva ir vadovaudamasi žalos kompensavimo būdais, nurodytais viešosios teisės aktuose, išmoka nukentėjusiems darbuotojams kompensacijas ir tai dar savaime nesukelia prievolių atsakovui ir neįpareigoja jo šių išmokų kompensuoti.
20. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovo prašoma išieškoti iš atsakovo suma yra nepagrįsta, viršijanti realiai patirtą žalą, o apie realiai nukentėjusiųjų pareigūnų patirtą žalą civilinėje byloje duomenų nebuvo pateikta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Ieškovas VPK pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
22. Apeliantas nurodo, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę į žalą padariusį asmenį, šiuo atveju į atsakovą F. P., tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo.
23. Apeliantas nurodo, kad šiuo atveju egzistuoja visos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos. Nurodo, kad atsakovo neteisėtus veiksmus ir pasekmes – pareigūnų sveikatos sutrikdymą – sieja tiesioginis priežastinis ryšys, taigi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pareigūnai patyrė sveikatos sužalojimą. Dėl neteisėtų veiksmų buvo patirta žala, kadangi VPK, mokėdamas sužalotiems pareigūnams priklausančią nedarbingumo pašalpą ir socialinio draudimo įmokas, patyrė nuostolių.
24. Skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad žala buvo padaryta ne pačiam ieškovui, t. y. Vilniaus apskr. VPK, o ieškovo darbuotojams, kurie šiuo konkrečiu atveju žalos atlyginimo nereikalauja, todėl neturėtų būti taikomos CK 6.268 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl žalos atlyginimo.
25. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad civilinė byla buvo išnagrinėta formaliai, neįvertinus visų reikšmingų bylos aplinkybių.
Atsiliepimas
26. Atsakovas F. P. atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
27. Atsiliepime teigiama, kad apeliantas savo skunde nenurodo jokių naujų ir reikšmingų argumentų dėl jam padarytos žalos ir regreso instituto taikymo nagrinėjamu atveju.
28. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo nustatyta atsakovo kaltė, todėl nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.
29. Be to, ieškovas, atlyginęs dėl kalto asmens veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais.
30. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Vilniaus apskrities VPK patirti nuostoliai nėra lygūs nukentėjusiojo patirtai žalai negautų pajamų forma, nes darbdavio socialinio draudimo įmokos yra darbdavio išlaidos socialiniam draudimui, jo vykdomos socialinės funkcijos padarinys. Darbdavio socialinio draudimo įmokos yra nesusijusios su žalos padarymo faktu ir tai nėra išlaidos nukentėjusio darbuotojo žalai atlyginti. Kadangi regresinį reikalavimą pareiškusi įstaiga gali reikalauti tokio dydžio žalos atlyginimo, kokio galėtų reikalauti nukentėjusysis, tai nukentėjusiajam yra atlyginamos jo negautos pajamos, kurias atspindi nedarbingumo pašalpa, bet ne socialinio draudimo įmokos.
31. Apeliantas taip ir nedetalizavo, kas būtent sudaro minėtas sumas, pvz. kokio dydžio yra nedarbingumo pašalpa ir socialinio draudimo įmokos kiekvienam iš pareigūnų. Apeliantas nėra pateikęs įrodymų apie tai, kad visos jo nurodytos išmokos įeina į žalos sumą bei, kad atsakovo padaryta žala, atitinka apelianto patirtas išlaidas, kurias patvirtina tik du mokėjimo nurodymai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
32. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
33. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas. Byloje ginčas kilo dėl 8 548,26 Eur žalos VPK atlyginimo.
34. Byloje nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 20 d., apie 21 valandą, policijos pareigūnams sulaikant atsakovą dėl jo neadekvataus elgesio viešoje vietoje atsakovas sužalojo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato patrulius A. Š. bei D. K., t. y. A. Š. sužalojo įkandant į kairės rankos pirštą, o D. K. - suduodant smūgius į veidą. Atsakovą pareigūnams pavyko sulaikyti tik panaudojus prietaisą „Taser“ (b. l. 15-70).
35. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto policijos komisariato antrajame veiklos skyriuje 2017 m. spalio 17 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei 286 straipsnio 1 dalies nuostatas, nukentėjusiaisiais pripažįstant D. K., A. Š. bei A. P. (b. l. 71-72, 76-77, 79-80, 84, 87, 89-103).
36. 2018 m. balandžio 3 d. ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro nutarimu atsakovui ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-48711-17 buvo paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, prokurorui konstatavus, jog šioje byloje yra būtina skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kuri leistų atsakyti, ar veikų padarymo metu atsakovas dėl psichikos sveikatos būklės galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti ir kitus reikšmingus klausimus (b. l. 73-75).
37. 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo priimtas nutarimas perduoti šią bylą teismui dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo (b. l. 278-285).
38. 2018 m. liepos 12 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. 78TPK-147/2018 buvo konstatuota, jog atsakovui baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – delyras be demencijos ir pagal savo psichikos būklę baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti, be to, ekspertizės atlikimo metu atsakovui yra konstatuojamas lengvas kognityvinis sutrikimas ir ekspertizės atlikimo metu pagal savo psichikos būklę atsakovas gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti, be to, atsakovas pagal savo psichikos būklę gali dalyvauti teismo posėdyje ir duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau juos rekomenduojama vertinti kritiškai, atsižvelgiant į faktinę bylos medžiagą ir 2017 m. rugsėjo 20 d. atsakovui nustatytą sąmonės sutrikimą (delyrą), be to, atsakovui taikyti priverčiamąsias medicinines priemones šiuo metu nėra pagrindo (b. l. 287-294).
39. Vilniaus miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. M1-171-1058/2018 2019 m. sausio 7 d. buvo paskelbta nutartis, kuria teismas nusprendė baudžiamąją bylą atsakovo atžvilgiu nutraukti, netaikyti priverčiamųjų medicinos priemonių, perduoti atsakovu rūpintis jo dukrai J. P. – P., Vilniaus teritorinės ligonių kasos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriaus civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus (b. l. 326-331).
40. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų turinio nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. VšĮ Respublikinė Vilniaus ligoninė išrašė siuntimą pareigūnui A. Š., kuriame nurodyta, jog pacientas skundžiasi kairės plaštakos ketvirtojo piršto žaizda, trauma įvyko darbe, buvo sužalotas kitų, t. y. darbo metu į pirštą įkando sulaikomas asmuo (b. l. 104-105). Pareigūno A. Š. patirtas sveikatos sutrikdymas nėra priskiriamas prie sunkių (b. l. 222). Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atliko tyrimą dėl pareigūno A. Š. sužalojimo, kuriame buvo nustatyta, kad 2017 m. rugsėjo 20 d. įvykis, kurio metu pareigūnas A. Š. patyrė sužalojimą, yra pripažįstamas nelaimingu atsitikimu tarnyboje ir ši išvada buvo išsiųsta į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyrių dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju (b. l. 243-259). VPK dėl pareigūno A. Š. tarnybos metu patirtų sveikatos sutrikimų išsiuntė jį stebėti Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centrui (b. l. 208-221, 239-242). Pareigūnui A. Š. Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras 2017 m. gruodžio 15 d. nustatė, jog duomenų apie užkrečiamą ligą nėra, tęsiamas stebėjimas (b. l. 182-205, 263). Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija 2018 m. gegužės 24 d. nustatė, kad pareigūnas A. Š. yra tinkamas tolimesnei tarnybai, po sveikatos sutrikdymo likę sveikatos pakitimai (b. l. 206). VPK Imuniteto valdyba, atlikusi tarnybinį patikrinimą dėl pareigūno A. Š. sužalojimo tarnyboje, nustatė, kad pareigūnas A. Š. 2017 m. rugsėjo 20 d. sužalojimą patyrė atlikdamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas susijęs su didesniu pavojumi ir rizika, patvirtinus tarnybinio patikrinimo išvadą, buvo nutarta pasiųsti pareigūną A. Š. į Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją dėl jo sužalojimų sunkumų įvertinimo ir gavus išvadą, kurioje būtų konstatuotas sunkus, apysunkis ar lengvas A. Š. sveikatos sutrikdymas, buvo nutarta paskaičiuoti bei išmokėti kompensaciją dėl tarnybos metu patirtų sužalojimų (b. l. 227–238). VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE buvo pripažinta, jog pareigūnas A. Š. 2017 m. rugsėjo 20 d. patyrė sužalojimą tarnyboje ir jam buvo nuspręsta išmokėti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją bei 2018 m. birželio 27 d. mokėjimo pavedimu pareigūnui A. Š. VPK išmokėjo 7 645,68 Eur sumą (b. l. 172–181, 315 ).
41. Nustatyta, jog pareigūnas D. K. patyrė sužalojimus tarnybos metu (b. l. 117-119, 129-132, 223-226). VPK Vidaus tyrimų skyrius 2017 m. spalio 26 d. išsiuntė pareigūno D. K. nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadas ir su ja susijusią medžiagą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui bei Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijai (b. l. 116-145). Vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisija nustatė, jog pareigūnui D. K. po sveikatos sutrikdymo pakitimų neliko ir jis yra tinkamas tolimesnei tarnybai (b. l. 146-154). Nustatyta, kad pareigūnas D. K. atvyko į VšĮ VU Žalgirio kliniką 2017 m. rugsėjo 20 d. bei į VšĮ Stakliškių pirminės sveikatos priežiūros centrą 2017 m. rugsėjo 21 d. 9 val. su analogiška diagnoze, t. y. dešinės veido pusės sumušimu (b. l. 156-157). Laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 21 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. (imtinai) pareigūnas D. K. buvo gydomas VšĮ Stakliškių pirminės sveikatos priežiūros centre (b. l. 158-171). VPK viršininko įsakymu Nr. 10-TE buvo pripažinta, kad pareigūnas D. K. 2017 m. rugsėjo 20 d. patyrė sužalojimą tarnyboje ir jam buvo nuspręsta išmokėti vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją ir 2018 m. birželio 27 d. mokėjimo pavedimu pareigūnui D. K. Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas išmokėjo 902,58 Eur sumą (b. l. 106-112).
42. CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013; 2014 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2014).
43. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnis).
44. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo, kad ieškovas neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. atsakovo kaltės (CK 6.248 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CK 6.248 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Tačiau, nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad minėta kaltės prezumpcija buvo paneigta teisės aktuose nustatyta tvarka ir tinkamais bei pakankamais įrodymais. Tą pagrindžia byloje esantis 2018 m. liepos 12 d. teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-147/2018, kuriame konstatuota, jog atsakovui baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas – delyras be demencijos ir pagal savo psichikos būklę baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu atsakovas negalėjo suprasti savo veiksmų esmės bei jų valdyti.
45. Nustačius, kad viena iš būtinųjų civilinei atsakomybei kilti sąlygų – atsakovo kaltė – šiuo atveju yra paneigta (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), nėra pagrindo vertinti kitų civilinės atsakomybės sąlygų, kurias būtina įrodyti. Apeliantas skunde tik abstrakčiai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo bylą, tačiau nedetalizavo, ko teismas neištyrė, ar ką ištyrė netinkamai, priimdamas sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas byloje esančias aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas, todėl apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
46. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis), kurias sudaro 605 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš apelianto.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (į. k. 191688326) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) atsakovo F. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.