Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2018-01-31 · Administracinė byla Nr. eA-2944-442/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-31
Bylos Nr.
eA-2944-442/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02759-2017-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Dainius Raižys, Laimutis Alechnavičius, Ramūnas Gadliauskas
Pareiškėjas
S. C.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eA-2944-442/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02759-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 31 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas S. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2017 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-104 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ ir įpareigoti Migracijos departamentą suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą.Pareiškėjas paaiškino, kad, būdamas (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu ir išpažindamas (duomenys neskelbtini) religiją, turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamu savo tėvynėje. Baimę būti persekiojimu motyvavo tuo, jog 89,7 proc. (duomenys neskelbtini) Respublikos gyventojų yra musulmonai. (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini) religinė bendruomenė yra mažuma ir persekiojama. Pareiškėjas nesutinka su skundžiamame sprendime nurodytu motyvu, jog pavojus tapti persekiojimo ar smurto aukomis kyla tik (duomenys neskelbtini) bendruomenės aktyvistams. Teigė, kad smurtiniai veiksmai vykdomi tiek aktyvistų, tiek paprastų bendruomenės narių atžvilgiu. Todėl jam taip pat kyla pagrįstas pavojus būti persekiojamam dėl praktikuojamos religijos ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas nurodė, kad tiesioginė grėsmė patirti persekiojimą jam kyla iš musulmonų šeimos, kuri (duomenys neskelbtini) Respublikoje laikoma įtakinga. Šioje šeimoje, pareiškėjo teigimu, jis buvo prievarta laikomas tarnu nuo (duomenys neskelbtini) metų, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) metų amžiaus. Nurodyta musulmonų šeima gyvena prestižiniame (duomenys neskelbtini) sostinės (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) gatvėje. Gyvendamas šioje šeimoje patyrė fizinį ir psichologinį smurtą dėl to, kad išpažino (duomenys neskelbtini) religiją. Ne kartą bandė bėgti, bet prievarta buvo grąžinamas atgal į šeimą. Dėl pabėgimų buvo baudžiamas fizinėmis bausmėmis. (duomenys neskelbtini) Respublikos policija ir kitos valdžios įstaigos dėl korupcijos ir dėl minėtos musulmonų šeimos socialinio statuso atsisakydavo suteikti pagalbą.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas paaiškino, kad Migracijos departamentas atlikęs tyrimą nenustatė, jog pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jam kiltų reali grėsmė patirti žalą iš privačių asmenų, t. y. musulmonų šeimos, kurioje jis dirbo. Pareiškėjas nei vienos apklausos metu nenurodė, kada ir kokių grasinimų jis buvo sulaukęs iš šios šeimos. Pats pareiškėjas apklausų metu pripažino, kad su šeima nebendrauja. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų jo nurodyti veiksmai iš privačių asmenų pusės. Įvertinus turimą informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje, buvo konstatuota, kad pavojus kyla tiems (duomenys neskelbtini), kurie imasi aktyvių veiksmų viešumoje, socialiniuose tinkluose, politikoje, ar tiems asmenims, kurie gyvena vietovėse, kuriose yra didžiulės (duomenys neskelbtini) diasporos, ar tiems asmenims, kurie lankosi maldos namuose ar kitose (duomenys neskelbtini) susirinkimų vietose. Prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs politiškai aktyvus, būtų pasisakęs internetinėje erdvėje ir aplinkinės visuomenės pareiškėjas gali būti suvokiamas, kaip (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, pareiškėjui, vien dėl jo paties savęs suvokimo kaip (duomenys neskelbtini), grįžimo į kilmės valstybę atveju nekyla pavojus patirti žalą, kiek tai susiję su jo deklaruojama religija. Atsakovo teigimu, dėl šių priežasčių pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Remiantis Migracijos departamento informacija, (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas). Taigi, atsakovo nuomone, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę jam nekyla jokia reali grėsmė patirti veiksmus, nurodytus Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Atsakovas atsiliepime rėmėsi Internetinio portalo BBC pateikiama informacija apie (duomenys neskelbtini), tikėjimo tradicijas, dievybes. Migracijos departamentas pažymėjo, kad užsienietis negalėjo atpažinti nei vienos šventyklos, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, kuriame jis dirbo ir gyveno, ir nurodė, kad per visą savo gyvenimą šventykloje buvo tik tris kartus, ir jis nėra šventyklos narys. Pareiškėjas apklausos metu negalėjo papasakoti apie pagrindines religijos tradicijas, apie tai, kaip yra meldžiamasi ar švenčiamos šventės, negalėjo nurodyti dievybių (išskyrus Krišna), kurios yra garbinamos (duomenys neskelbtini) išpažįstančių žmonių. Pareiškėjas apklausos metu taip pat negalėjo nurodyti kaip atrodo Krišna. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad Krišna yra pagrindinis, vienintelis, kitų dievų nėra, o visi jam žinomi žmonės Krišną vadina vieninteliu dievu. Pareiškėjas teigė, kad jo malda, tai kaip jis kalbasi su dievu, tai paprastas pokalbis (duomenys neskelbtini) kalba ir nurodė jam žinomą (duomenys neskelbtini) šventę (duomenys neskelbtini), kuri, užsieniečio teigimu, švenčiama kiekvieną mėnesį. Migracijos departamentas, remdamasis turima informacija, teigė, kad (duomenys neskelbtini) tai ritualas, kada yra meldžiamasi dievybėms, o maldos gali būti atliekamos tiek šventyklose, tiek namuose, tiek viešose erdvėse. Be to, atsakovas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) švenčia šventę pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo turimos žinios apie (duomenys neskelbtini) yra paviršutiniškos, abstrakčios, nepasižymi pakankamu detalumu, be to, dalis pasakojimo prieštarauja Migracijos departamento surinktai informacijai. Įvertinęs visą informaciją, Migracijos departamentas konstatavo, kad nėra pagrindo pareiškėją priskirti praktikuojantiems (duomenys neskelbtini) bei padarė išvadą, jog mažai tikėtina, kad kitų asmenų pareiškėjas galėtų būti suvokiamas kaip (duomenys neskelbtini). Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad aplinkybę, jog pareiškėjas laiko save (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas laiko nustatytu faktu ir šį faktą vertino spręsdamas dėl prieglobsčio pareiškėjui nesuteikimo. Migracijos departamento tvirtinimu, pareiškėjo skunde nurodytuose straipsniuose pateikta informacija apie (duomenys neskelbtini) šventyklos patarnautojo, vienuolio patirtus veiksmus neprieštarauja Migracijos departamento surinktai informacijai. Migracijos departamento 2017 m. liepos 11 d. išvadoje Nr. (15/6-13)13PR-104RN (toliau – ir Išvada), kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, pateikta išsami kilmės valstybės informacija apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas užsieniečio prieglobsčio prašymą, vertino individualią prieglobsčio prašytojo situaciją. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs politiškai aktyvus. Prašymo nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas būtų pasisakęs viešoje erdvėje. Tikimybė, kad pareiškėjas aplinkinės visuomenės gali būti matomas kaip (duomenys neskelbtini), yra maža. Vien tai, kad pats pareiškėjas save suvokia kaip (duomenys neskelbtini), negali būti pagrįsta grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.Teismas nustatė, kad 2017 m. vasario 23 d. į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių atvyko asmuo, prisistatęs (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiu S. C., gim. (duomenys neskelbtini), ir pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2017 m. balandžio 12 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-13) 15PR-61 pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės. Pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa atlikta 2017 m. balandžio 12 d. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyrius 2017 m. liepos 11 d. parengė išvadą Nr. (15/6-13)13PR-104RN, kurioje siūloma nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, kadangi jo pateikti argumentai neatitinka Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalyje ir Įstatymo 86 straipsnyje numatytų priežasčių, taip pat siūloma nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, kadangi nėra priežasčių taikyti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį. Migracijos departamentas, remdamasis šia Išvada, 2017 m. liepos 13 d. priėmė sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-104, kurio teisėtumą bei pagrįstumą ir ginčija pareiškėjas.Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 76 straipsnio 2 dalimi, 83 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 dalimi, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas), 96, 116 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-359/2014.Teismas nurodė, kad bylos duomenys rodo, jog prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Užsieniečio tapatybė, t. y. tai, kad jis yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis, nustatyta iš jo žodžių. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad prieglobsčio prašytojas yra už savo kilmės valstybės ribų. Pareiškėjas 2017 m. vasario 23 d. prieglobsčio prašyme ir prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nurodė, kad prieš išvykdamas iš kilmės valstybės dirbo tarnu musulmonų šeimoje, (duomenys neskelbtini) mieste. Užsienietis pasakodamas apie gyvenimą musulmonų šeimoje bei gyvenamąją vietą nurodė, kad jis buvo mušamas dėl to, jog neteisingai atlikdavo namų ruošos darbus, teigė manantis, kad jį galėjo mušti ir dėl to, jog jis yra (duomenys neskelbtini). Užsieniečio pasakojimas, kiek tai susiję su gyvenimu ir darbu musulmonų šeimoje, nėra patvirtintas jokiais pareiškėjo pateiktais įrodymais ir remiasi išimtinai vien jo pasakojimu. Migracijos departamentas, nenustatęs esminių prieštaravimų tarp informacijos pareiškėjo pateiktos skirtingų apklausų metu, pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pasakojimas apie darbą ir gyvenimą musulmonų šeimoje yra labiau tikėtinas, negu netikėtinas, todėl pagrįstai laikė nustatytu faktu. Apklausų metu pastarasis nurodė, kad maldos namuose nesilankė, melsdavosi su dievu (duomenys neskelbtini) kalba ir išskirtinai tik namuose, nežinojo ir nešventė jokių religinių (duomenys neskelbtini) švenčių. Migracijos departamentas, apibendrinęs visą prieglobsčio prašytojo pateiktą informaciją, susijusią su jo priklausymu (duomenys neskelbtini), nepriskyrė pareiškėjo praktikuojantiems (duomenys neskelbtini) bei padarė išvadą, kad mažai tikėtina, jog pareiškėjas kitų asmenų galėtų būti suvokiamas kaip (duomenys neskelbtini). Tačiau Migracijos departamentas laikė nustatytu faktu, jog pareiškėjas pats save laiko (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo laikė, kad pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra baimė patirti šeimos, kurioje jis dirbo, narių smurtą, ir (duomenys neskelbtini) religijos išpažinimas. Migracijos departamentas tyrė, ar pareiškėjo pasakojimas atitinka tikrovę ir, ar egzistuoja Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos, kurioms esant suteikiamas prieglobstis. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į nustatytus faktus, vadovavosi surinkta informacija apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Remiantis šia informacija nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje (duomenys neskelbtini) priskiriami religinėms mažumoms. Šalyje pasitaiko atvejų, kada šalies Vyriausybės pareigūnai elgdavosi vangiai, teikdami apsaugą piliečiams, tiriant nusikaltimus, įskaitant ir nusikaltimus nukreiptus prieš religinių mažumų narius. Pripažįstama, kad iš (duomenys neskelbtini) išpažįstančių asmenų dažnai atimamos jiems priklausančios žemės, tai yra jų nekilnojamas turtas, todėl jie priversti persikelti į kitas vietoves, priešrinkiminiu laikotarpiu šalyje buvo kėsinamasi į (duomenys neskelbtini), buvo apiplėšiami jų namai. Smurtiniai veiksmai, įvykdyti prieš (duomenys neskelbtini), ne tik dėl jų priklausymo tam tikrai religinei bendruomenei, tačiau ir dėl jų politinių pažiūrų. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje, padarė išvadą, kad pavojus kyla tiems asmenims, kurie imasi kokių nors aktyvių veiksmų viešumoje, socialiniuose tinkluose, politikoje ar tiems asmenims, kurie gyvena vietovėse, kur yra didžiulės (duomenys neskelbtini) diasporos, taip pat tikėtina, kad pavojus kyla ir tiems asmenims, kurie lankosi maldos namuose ar kituose (duomenys neskelbtini) susirinkimų vietose. Iš pareiškėjo apklausų nustatyta, kad pareiškėjas kilmės valstybėje nebuvo politiškai aktyvus, jokių aktyvių veiksmų viešumoje, socialiniuose tinkluose neatliko. Vien dėl jo paties suvokimo kaip (duomenys neskelbtini) nekyla grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju. Apklausų metų pareiškėjas nenurodė, kad jis būtų sulaukęs ir grasinimų iš šeimos, kurioje dirbo. Priešingai, pats pareiškėjas apklausų metu pripažino, kad šeima neprieštaravo jo išvykimui. Migracijos departamento surinkta informacija nustatyta, kad pareiškėjo kilmės valstybėje gyvena 163 mln. žmonių. (duomenys neskelbtini) miesto populiacija siekia 9 – 10 mln.Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, priėjo išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie tai, jog jam kyla grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju, yra hipotetinio pobūdžio bei grindžiama menka ir neapibrėžta tikimybe, todėl nesudaro pagrindo šią prieglobsčio prašytojo baimę laikyti visiškai pagrįsta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyta informacija apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje iš esmės nesiskiria nuo atsakovo surinktos informacijos apie kilmės valstybę. Taigi, ginčo dėl (duomenys neskelbtini) padėties (duomenys neskelbtini) Respublikoje nėra, tačiau įvertinus pareiškėjo paaiškinimus, duotus apklausų metu, darytina išvada, kad ši informacija nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo apie jam gresiantį pavojų kilmės valstybėje. Jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių konstatuoti pagrįstą tikimybę, jog pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę atsirastų persekiojimo grėsmė dėl išpažįstamos religijos, ar musulmonų šeimos, kurioje jis gyveno, byloje nenustatyta. Todėl ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą nėra pagrįsta, todėl jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.Teismas taip pat nenustatė, kad (duomenys neskelbtini) Respublikoje šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl nurodė, jog pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto sąlygotas pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog išsiuntus jį į kilmės valstybę jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra.Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė persekiojimo baimės pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, t. y. nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę. Pareiškėjo bendro pobūdžio, nepagrįsti konkrečiais duomenimis teiginiai neįrodo realios, pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos prasme. Pareiškėjas taip pat nepateikė argumentų, pagrindžiančių jo kilmės valstybėje esančią situaciją, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad atsakovas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo. Migracijos departamento 2017 m. liepos 13 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

III.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2017 m. liepos 13 d. sprendimo panaikinimo patenkinti bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.Pareiškėjas nurodo, kad prieglobsčio prašymą grindžia diskriminacija dėl turimų religinių įsitikinimų. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei neužtikrino prieglobsčio prašymo nagrinėjimo tikslo. Atsakovas, vertindamas pareiškėjo pasakojimo patikimumą, turėjo atsižvelgti į jo socialinį statusą, išsilavinimo stoką bei ekonominę padėtį, kas turi įtakos pareiškėjo žinių kiekiui ir kokybei apie (duomenys neskelbtini), t. y. pareiškėjui neturint jokio išsilavinimo, nuo vaikystės dirbant tarnu, ir visas turimas žinias gavus iš tetos, natūralu, jog jo žinios itin ribotos, tačiau tai nereiškia, kad asmuo neišpažįsta (duomenys neskelbtini) religijos. Pareiškėjas fizinį smurtą bei diskriminacinius veiksmus patyrė būtent dėl savo išpažįstamos religijos ((duomenys neskelbtini)) bei statuso – tarnas, kas turėtų būti vertinama kaip priskiriama socialinei grupei, dėl ko praeityje patirtas fizinis bei psichologinis smurtas turėtų būti laikoma persekiojimo veiksmais. Nagrinėdamas prieglobsčio prašymus, Migracijos departamentas privalo įvertinti tiek asmens nurodytas aplinkybes, tiek specifinę ir bendrą informaciją apie situaciją kilmės valstybėje, siekiant nustatyti, ar įvyko įvykiai, patvirtinantys baimės patirti persekiojimą pagrįstumą. Atsakovas be pagrindo nesurinko ir nevertino šios pareiškėjo prieglobsčio prašymą patvirtinančios/paneigiančios informacijos: teisėsaugos institucijų efektyvumas pagalbos kreipiantis žemesnio luomo asmenims (ypač jei prašoma suteikti pagalbą dėl smurtaujančių šeimininkų), vyraujantis elgesys su tarno statusą turinčiais asmenimis (pvz., darbo santykių reguliavimas, neteisėtų veiksmų prieš tarnus panaudojimo kriminalizavimas), religinių mažumų ((duomenys neskelbtini)) diskriminavimas skirstant pagal turimą socialinį statusą. Nesurinkus informacijos apie nurodytas aplinkybes, iš pareiškėjo buvo atimta teisė į išsamų ir objektyvų jos bylos nagrinėjimą. Pareiškėjo įsitikinimu, yra akivaizdu, kad jis atitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijus.Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismo išvados yra grindžiamos. Išvadoje, kurios pagrindu priimtas ginčijamas sprendimas, aiškiai nurodyta, kad aplinkybę, jog pareiškėjas laiko save (duomenys neskelbtini), Migracijos departamentas laikė nustatytu faktu ir vertino sprendžiant dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo. Tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo suteikti pareiškėjui prieglobstį. Nagrinėjamu atveju ginčijamas sprendimas priimtas atlikus tyrimą ir padarius motyvuotą išvadą, kad mažai tikėtina, jog kitų asmenų, visuomenės pareiškėjas galėtų būti suvokiamas kaip (duomenys neskelbtini). Ši išvada padaryta atsižvelgus į tai, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jis nesilankė maldos namuose, melsdavosi tik kalbėdamasis su dievu (duomenys neskelbtini) kalba ir išskirtinai tik namuose, nežinojo ir nešventė jokių religinių (duomenys neskelbtini) švenčių. Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus ir kilmės valstybės informaciją, pagrįstai nusprendė, kad nėra jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, jog pareiškėjo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta. Tiek Migracijos departamentas, tiek teismas, atsižvelgę į paties pareiškėjo paaiškinimus, pagrįstai įvertino, kad pareiškėjas kilmės valstybėje nebuvo politiškai aktyvus, jokių aktyvių veiksmų viešumoje, socialiniuose tinkluose neatliko, o vien dėl jo paties suvokimo kaip (duomenys neskelbtini) nekyla grėsmė grįžimo į kilmės valstybę atveju. Nei vienos apklausos metu pareiškėjas nenurodė, kad jis būtų sulaukęs kokių nors grasinimų iš šeimos, kurioje dirbo. Vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, tarptautinė apsauga (prieglobstis) asmeniui suteikiama nuo jam gresiančių veiksmų, o ne nuo tų, kuriuos jis jau yra patyręs, kadangi neįmanoma apsaugoti žmogaus nuo to, kas jau įvyko. Atsakovas taip pat pažymi, kad teisės aktų nuostatos nenustato, jog visais atvejais turėtų būti parengta pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje. Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino aktualią kilmės valstybės informaciją. Ši informacija surinkta iš keleto šaltinių, pateikti šaltiniai tarpusavyje neprieštarauja ir yra darnūs. Apeliaciniame skunde nurodyta informacija (teisėsaugos institucijų efektyvumas, vyraujantis elgesys su tarno statusą turinčiais asmenimis, religinių mažumų ((duomenys neskelbtini)) diskriminavimas skirstant pagal turimą socialinį statusą) nėra būtina ir reikalinga, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio pareiškėjui suteikimo. Apklausos metu pareiškėjas aiškiai nurodė, kad į policiją nesikreipė. Kaip nurodyta anksčiau, mažai tikėtina, kad pareiškėjas visuomenės galėtų būti suvokiamas kaip (duomenys neskelbtini), todėl nebuvo poreikio ir būtinybės rinkti informaciją (duomenys neskelbtini) diskriminavimą skirstant pagal turimą socialinį statusą. Be to, Migracijos departamentas surinko informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. (15/6-9)12PR-104 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) Respubliką“ teisėtumo ir pagrįstumo.Ginčijamu sprendimu nuspręsta nesuteikti (duomenys neskelbtini) Respublikos piliečiui S. C. prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje, nes jis nepateikė jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, jog jo baimė kilmės šalyje patirti persekiojimą ar smurtą yra pagrįsta.Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalyje (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.Iš šios nuostatos matyti, kad prieglobsčio prašytojo visiškai pagrįsta baimė grįžti į valstybę, kurios pilietis jis yra, turi būti susijusi ne su bet kokiomis minėtoje valstybėje įvykusiomis aplinkybėmis, bet su prieglobsčio prašytojo persekiojimu dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Taigi pabėgėlio statuso suteikimas siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, atitinkamo tikėjimo išpažinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5326-822/2017). Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-359/2014). Pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).Byloje nustatyta, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, kurias apklausose nurodė pareiškėjas, jis prašymą dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) suteikimo grindė tuo, jog kilmės valstybėje yra baimė patirti šeimos, kurioje dirbo, narių smurtą, ir (duomenys neskelbtini) religijos išpažinimas. Kadangi pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertinamos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Atsakovas pareiškėjo pasakojimą apie jo darbą ir gyvenimą musulmonų šeimoje pripažino nustatytu faktu, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų bei nenurodė jokių aplinkybių, kad egzistuoja reali grėsmė, jog musulmonų šeima, kurioje jis dirbo ir gyveno, jį persekiotų dėl religijos ar priklausymo tam tikrai socialinei grupei. Pareiškėjas apklausų metu nenurodė, kad būtų sulaukęs grasinimų iš musulmonų šeimos, kurioje dirbo ir gyveno, po to kai išvyko, nenurodė priežasčių dėl ko ši musulmonų šeima jį gali persekioti. Priešingai, apklausų metu pareiškėjas nurodė, kad minėta šeima neprieštaravo jo išvykimui. Atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, surinko informaciją apie (duomenys neskelbtini), kuriems pareiškėjas save priskiria, padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog ši informacija nėra išsami, tačiau ta papildoma informacija, kurią, pareiškėjo nuomone, atsakovas privalėjo surinkti, nėra tiesiogiai susijusi su aplinkybėmis, kuriomis pareiškėjas grindė prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, atliko neišsamų tyrimą. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie paneigtų atsakovo surinktą minėtą informaciją. Migracijos departamentas, apibendrinęs surinktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje, priėjo išvadą, kad pavojus kyla tiems asmenims, kurie imasi kokių nors aktyvių veiksmų viešumoje, socialiniuose tinkluose, politikoje ar tiems asmenims, kurie gyvena vietovėse, kur yra didžiulės (duomenys neskelbtini) diasporos, taip pat tikėtina, kad pavojus kyla ir tiems asmenims, kurie lankosi maldos namuose ar kituose (duomenys neskelbtini) susirinkimų vietose.Atsižvelgiant į atsakovo surinktą informaciją apie bendrą (duomenys neskelbtini) padėtį (duomenys neskelbtini) Respublikoje bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog ši informacija nepatvirtina pareiškėjo pasakojimo apie jam gresiantį persekiojimo dėl religijos pavojų kilmės valstybėje.Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkta medžiaga taip pat leidžia prieiti išvadą, jog atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, nes nenustatyta nei individualaus, nei bendro pobūdžio grėsmių, nurodytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje, kurios grėstų pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę.Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė motyvus dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Dėl šių motyvų teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, patikrino ginčijamo atsakovo sprendimo pagrįstumą įvertindamas ir atsakovo surinktus bylai reikšmingus faktinius duomenis. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šių taisyklių nagrinėjamu atveju buvo laikytasi tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo reikalavimą, atsižvelgė į jo skunde ir atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus bei posėdžio metu patikslintus argumentus, byloje surinktų duomenų visumą, pagal įrodymų vertinimo taisykles ir Įstatymo kontekste išsamiai patikrino ginčijamo atsakovo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. C. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDainius Raižys