Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos ir Irenos Paulauskienės (pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. R. ir V. R. (V. R.) skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Paaiškina, kad jų tėvas V. R. (V. R.) buvo pateikęs žemėtvarkos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. R. (H. R.) iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 0,8745 ha ploto žemę, esančią Verkių seniūnijoje, buvusiame Dvariškių rėžiniame kaime, Vilniaus mieste (iš jos 0,6914 ha Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje ir 0,1831 ha Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje). V. R. mirė 1993 m. spalio 21 d.

2012 m. gavę NŽT pasiūlymą pasirinkti už valstybės išperkamą ir negrąžintą žemę kompensaciją pinigais, 2012 m. gegužės 29 d. pranešimu „Dėl atlyginimo už turėtą žemę Vilniaus mieste“ išreiškė valią žemę atkurti natūra buvusioje turėtoje vietoje, grąžinant likučius, kurie yra laisvi ir neužstatyti, tada gauti žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste kaip kompensaciją už negrąžintą žemę, o likusią užimą žemę grąžinti kaimo vietovėje.

NŽT Vilniaus miesto skyrius pakvietė 2016 m. birželio 12 d. atvykti į posėdį, kuriame turėjo būti svarstomas klausimas dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjai posėdyje dalyvavo, tačiau nesutiko su nuosavybės teisių atkūrimo būdu ir suma.

Pagal V. R. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises (0,8745 ha), nuosavybės teisės į 0,5714 ha žemės plotą buvo atkurtos 1992 m. gruodžio 8 d. valdybos sprendimu Nr. 233-1332-1 (0,2000 ha), NŽT 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 49S-41 (0,0806 ha), NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 15 d. išvada Nr. 49IP-348 (0,2908 ha). Atkreipia dėmesį į tai, kad NŽT nurodo, jog nuosavybės teisės į 0,12 ha bus atkurtos vėliau, o už likusį negrąžintą žemės plotą atsakovas priėmė vienašališką ir nepagrįstą sprendimą išmokėti pinigais (už 0,1831 ha – 132,36 Eur).

Pagal P. R. pateiktą prašymą atkurti nuosavybės teises (1,0950 ha), nuosavybės teisės į 1,0731 ha žemės plotą buvo atkurtos NŽT 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 49S-8 (0,1420 ha), NŽT Vilniaus miesto skyriaus išvada Nr. 49IP-348 (0,8330 ha), NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. liepos 27 d. išvada Nr. 49S-205 (0,0981 ha), o už likusį negrąžintą žemės plotą atsakovas priėmė vienašališką ir nepagrįstą sprendimą išmokėti pinigais (už 0,0219 ha – 39,58 Eur).

Pažymi, kad 2012 m. atsakovą informavo, kad minėtos piniginės kompensacijos atsisako, taip pat nurodė ir turėtos žemės Vilniaus mieste grąžinimo būdą, tačiau atsakovas sprendimus priėmė vienašališkai be jų rašytinio sutikimo, o apie juos informavo tik 2017 m. pabaigoje. Mano, kad ketinama išmokėti kompensacija (132,36 Eur už 0,1831 ha ir 39,58 Eur už 0,0219) už Vilniaus mieste Verkių seniūnijoje esančią žemę yra simbolinė ir negali būti laikoma teisingu atlyginimu.

NŽT 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 49S-8 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei P. R.“ atkūrė nuosavybės teises į savininko valdytą žemę, priskirtą Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m. birželio 1 d., grąžinant natūra 0,1420 ha žemės sklypo ploto dalį, esančią 0,747853 ha žemės ploto sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Pareiškėjai buvo informuoti, kad papildomai formuoti bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypus laisvuose (neužstatytuose) plotuose nėra galimybės. Taip pat nėra duomenų, kad įsakymas teisės aktų tvarka būtų apskųstas.

2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdą, t. y. atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. 2015 m. vasario 27 d. pareiškėjai pateikė prašymą už visą likusį neatkurtą žemės plotą (0,6037 ha žemės, priskirtos Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d., ir 0,2293 ha žemės, priskirtos Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d.) gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą pareiškėjų nurodytoje teritorijoje, o 0,012 ha žemės plotą pageidavo palikti neatkurtą.

NŽT 2015 m. liepos 27 d. sprendimu Nr. 49S-205 P. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0981 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Po šio nuosavybės teisių atkūrimo P. R. liko neatkurtas 0,0219 ha žemės plotas, todėl Vilniaus miesto skyrius pakartotinai informavo pareiškėjus, kad buvusio Dvariškių rėžinio kaimo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama, todėl už likusią neatkurtą 0,0219 ha bus atlyginama pinigais.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. R. nurodė, kad jis taip pat yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame Dvariškių kaime (turintis teisę atkurti nuosavybės teisės į 0,4914 ha žemės teritorijoje, Vilniaus miestui priskirtoje teritorijoje iki 1995 m. birželio 1 d., ir 0,1831 ha žemės teritorijoje, Vilniaus miestui priskirtoje po 1995 m. birželio 1 d.).

1992 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 233-1332-1 V. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko valdytą žemę, priskirtą Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m. birželio 1 d., suteikiant natūra neatlygintinai 0,20 ha ploto neviršijantį žemės sklypą individualiai statybai.

NŽT 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 49S-4 V. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko valdytą žemę, priskirtą Vilniaus miesto teritorijai iki 1995 m. birželio 1 d., grąžinant natūra 0,0806 ha ploto žemės sklypo dalį, esančią 1,1613 ha ploto žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

2014 m. lapkričio 11 d. Vilniaus miesto skyrius pareiškėjus informavo apie už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje. 2015 m. vasario 3 d. pareiškėjai pateikė prašymą, kuriame nurodė, kad pageidauja už visą likusį neatkurtą žemės plotą (0,2908 ha) gauti lygiavertį miško plotą jų nurodytoje vietoje. Taip pat nurodė prašantys palikti neatkurtą 0,012 ha žemės plotą, siekdami, kad ateityje jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės, suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai. Pareiškėjai savo pateiktame prašyme neišreiškė valios dėl buvusio savininko valdytos žemės, priskirtos Vilniaus miesto teritorijai po 1995 m. birželio 1 d. atkūrimo, todėl nuosavybės teisės į jų nurodytą 0,012 ha plotą šiuo metu nėra atkurtos, kadangi jie yra įrašyti į piliečių, pageidaujančių naujų sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Vilniaus miesto skyrius 2016 m. liepos 4 d. raštu Nr. 49SF-1467-(14.49.104) pareiškėjus informavo, kad buvusio Dvariškių rėžinio kaimo teritorija, priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., priskiriama valstybės išperkamai žemei, todėl atsižvelgiant į tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybes teises V. R. 1992 m. kovo 17 d. pateiktame prašyme nurodytu būdu, nuosavybės teisės į išperkamą 0,1831 ha žemės plotą bus atlyginamos pinigais. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju pretendentai išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į grąžintą žemę natūra, tačiau nėra galimybės papildomai formuoti grąžintinus natūra, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus laisvuose (neužstatytuose) plotuose, esančiuose buvusiame Dvariškių kaime.

Remiantis Įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi ir tuo, kad tolesnis nuosavybės teisių atkūrimas natūra nėra galimas, pareiškėjai yra įtraukti į piliečių eilę ir jiems suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai, buvo pasinaudota įstatymų leidėjo suteikta galimybe atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje, todėl nuosavybės teisės į likusį žemės plotą šiems piliečiams atkuriamos žemės vertę atlyginant pinigais.

Taigi pareiškėjai buvo informuoti apie Įstatymo pakeitimus ir atsiradusias galimybes keisti valią.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl NŽT 2016 m. rugpjūčio 12 d. priimto sprendimo Nr. 49S-496-(14.49.3) ir 2016 m. balandžio 28 d. priimto sprendimo Nr. 49S-186-(14.49.3) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų nustatyta, kad V. R. 1992 m. kovo 17 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises natūra (2 t., b. l. 1).

P. R. 1992 m. kovo 24 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (2,5 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniaus m.), grąžinant žemę natūra (1 t., b. l. 135). 2001 m. gruodžio 20 d. pateiktame prašyme prašė grąžinti likusią žemės dalį iš jos tėvui H. R. nuosavybės teise priklausiusios 5,45 ha žemės pagal anksčiau nagrinėtą bylą Nr. 1333 (1 t., b. l. 134). 2003 m. kovo 31 d. pateiktame prašyme prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko jos tėvo V. R. turėtą žemę (5 ha) Dvariškio k., Riešės valst., Verkių sen., (duomenys neskelbtini). Šiame prašyme nurodė, kad nori atgauti žemę (1 t., b. l. 131).

Pareiškėjai 2003 m. kovo 31 d. prašymuose taip pat prašė atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko H. R. turėtą žemę (5,45 ha) Riešės valst., Dvariškio k., Verkių sen., (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 197–198).

Po V. R. mirties (1993 m. spalio 21 d.) visą jo turtą paveldėjo sutuoktinė P. R. (1 t., b. l. 200–201), o po P. R. mirties jos turtą paveldėjo sūnūs Z. R. ir V. R. (pareiškėjai šioje byloje) (1 t., b. l. 93–98). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. balandžio 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6800-864/2012 buvo nustatytas juridinis faktas, kad pareiškėjai V. R. ir Z. R. priėmė P. R. palikimą, faktiškai pradėję jį valdyti, todėl tapo pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą įpėdiniai (1 t., b. l. 115–116).

Ginčijamu NŽT 2016 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 49S-186-(14.49.3) P. R. nuosavybės teisės atkurtos į 0,0219 ha žemės atlyginant pinigais (39,58 Eur) (1 t., b. l. 9–10), o NŽT 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 49S-496-(14.49.3) V. R. nuosavybės teisės atkurtos į 0,1831 ha žemės atlyginant pinigais (132,36 Eur) (1 t., b. l. 14–15).

V. R. nuosavybės teisės į 0,5714 ha žemės atkurtos Vilniaus miesto valdybos 1992 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. 233-1332-1 (0,2000 ha) (1 t., b. l. 199), NŽT 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 49S-41 (0,0806 ha) (1 t., b. l. 180–181), NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 19 d. išvada Nr. 49IP-335 (1 t., b. l. 163–164).

Ginčijamame 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendime nurodyta, kad į 0,1200 ha žemės nuosavybės teisės bus atkurtos vėliau.

P. R. nuosavybės teisės į 0,1420 ha žemės grąžinant natūra atkurtos NŽT 2013 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 49S-8 (1 t., b. l. 112–113), kuriame nurodyta NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2015 m. kovo 20 d. išvada Nr. 49IP-348 (0,8330 ha) (1 t., b. l. 90–91), NŽT 2015 m. liepos 27 d. sprendimas Nr. 49S-205 (0,0981 ha) (1 t., b. l. 77–78).

V. R. ginčijamu 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1831 ha žemės dalį, kurios savininkas buvo H. R., jos vertę atlyginant pinigais – 132,36 Eur, o liko neatkurta į 0,1200 ha žemės (b. l. 14–15).

Pareiškėjų manymu, ginčijami NŽT 2016 m. balandžio 28 d. ir 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, nes juos atsakovė priėmė vienašališkai parinkusi nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atlyginti pinigais – be jų rašytinio prašymo, o atlygintina suma yra simbolinė ir negali būti laikoma teisingu atlyginimu.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka).

Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2012 m. sausio 31 d.) 21 straipsnio 3 dalį, pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. galėjo pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. lapkričio 22 d.) 21 straipsnio 2 dalį, piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. galėjo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. spalio 1 d., t. y. priimant ginčijamus sprendimus) 21 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Remiantis Tvarkos (redakcija, galiojusi 2003 m. vasario 6 d.–spalio 18 d.) 3 punktu, jei iki 2003 m. balandžio 1 d. pilietis nepareiškia valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos prašymus nagrinėjančios institucijos parinktu būdu.

Kaip minėta, P. R. 2003 m. kovo 31 d. prašyme nurodė, kad nori „atgauti žemę“ (1 t., b. l. 131), tos pačios dienos prašymuose pareiškėjai taip pat nurodė, kad nori „atgauti žemę“ (1 t., b. l. 197–198). Taigi, laikytina, kad pareiškėjai iki teisės aktuose nustatyto termino nepakeitė valios dėl būdo, kuriuo bus atkuriamos nuosavybės teisės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) aiškindamas Tvarkos 3 punktą yra pažymėjęs, kad ilgai trunkant nuosavybės teisių atkūrimo procesui ir keičiantis teisiniam reguliavimui šiame punkte įtvirtinta pareiga raštu iki 2003 m. kovo 1 d. pasiūlyti piliečiui kitus šiame įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenustatytas Įstatyme, nėra savitikslė ar formali. Ja iš esmės siekiama užtikrinti, kad piliečių valia, esant reikalui, bus patikslinta atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reguliavimą (žr. LVAT 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2240/2014).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2526 „Dėl atlyginimo lygiaverčiu miško plotu“ informavo pareiškėjus, kad 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Įstatymo nuostatos, įtvirtinančios papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, būdą – atlyginimą lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, todėl pareiškėjams pasiūlė iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (1 t., b. l. 104). Taigi, NŽT buvo aktyvi ir atsižvelgdama į pasikeitusį teisinį reguliavimą siūlė galimus nuosavybės teisių atkūrimo būdus.

Byloje nėra ginčo, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirta valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėjai 2015 m. vasario 27 d. pateikė prašymą, kad pageidauja už visą likusį neatkurtą žemės plotą (0,6037 ha žemės, priskirtos Vilniaus miestui iki 1995 m. birželio 1 d., ir 0,2293 ha žemės, priskirtos Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d.) gauti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį miško plotą pareiškėjų nurodytoje teritorijoje, o 0,012 ha žemės plotą pageidavo palikti naujam sklypui (1 t., b. t. 92). Taigi, pareiškėjai pasinaudojo įstatymų leidėjo suteikta galimybe atkurti nuosavybės teises perduodant neatlyginant lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje dėl 0,6037 ha žemės dalies.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 49SF-654-(14.49.104) pareiškėjus informavo, kad buvusio Dvariškio rėžinio kaimo teritorija priskirta valstybės išperkamai žemei ir natūra negrąžinama. Šiame rašte pažymėjo, kad už neatkurtą buvusio savininko V. R. turėtą žemę Dvariškių rėžiniame kaime (0,0219 ha) bus atlyginta pinigais (1 t., b. l. 73–74).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2016 m. liepos 4 d. raštu Nr. 49SF-1467-(14.49.104) pareiškėjus informavo, kad buvusio Dvariškių rėžinio kaimo teritorija, priskirta Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d., priskiriama valstybės išperkamai žemei, todėl atsižvelgiant į tai, kad nėra galimybės atkurti nuosavybes teises V. R. 1992 m. kovo 17 d. pateiktame prašyme nurodytu būdu, nuosavybės teisės į išperkamą 0,1831 ha žemės plotą bus atkurtos atlyginant pinigais (1 t., b. l. 161–162).

Pareiškėjai šių NŽT Vilniaus miesto skyriaus raštų neginčijo.

LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad teisė įgaliotoms institucijoms parinkti nuosavybės atkūrimo būdą atsiranda tuomet, kai asmuo iki 2003 m. balandžio 1 d. apskritai nepareiškė jokios valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, arba iki nurodytos datos asmuo, pagal institucijos, nagrinėjančios prašymą, reikalavimą (kai asmens nurodytas būdas nenumatytas Įstatyme arba nurodytuoju būdu pagal šį įstatymą negalima atkurti nuosavybės teisių) nepareiškia tinkamo nuosavybės teisių atkūrimo būdo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A8-266-05, A525-1305/2009, A146-643/2009, A858-2240/2014).

Kadangi pareiškėjai pasinaudojo įstatymų leidėjo suteikta galimybe į dalį žemės (0,6037 ha) nuosavybės teises atkurti atlyginant lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, o dėl likusios žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei, ankstesniais prašymais išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Įstatymo nustatytu terminu nepateikė, o ši žemė priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama, NŽT pagrįstai ginčijamais sprendimais nuosavybės teises į 0,0219 ha žemės ir 0,1831 ha žemės plotą atkūrė žemės vertę atlyginant pinigais.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjai yra įtraukti į piliečių eilę ir jiems yra suteiktas naujas žemės sklypas individualiai statybai, nuosavybės teisės buvo atkurtos perduodant neatlygintinai lygiavertį miško plotą kaimo vietovėje, o procedūros atliekamos nuolat pareiškėjus informuojant apie jų galimybes, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą (1 t., b. l. 99–109, 111, 117,118–124, 128, 132, 148, 150–156,161–162,182–195).

Valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuojama taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintą Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodiką. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime akcentavo, kad, „sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius.“

Nagrinėjamu atveju atsakovas pagrįstai negrąžinamo natūra turto vertę skaičiavo pagal patvirtintą metodiką. Lietuvos valstybė nėra prisiėmusi besąlyginio įsipareigojimo atlyginti už turėtą žemę rinkos verte, to nenumato ir teisės aktai.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į valdytą žemę natūra, o vėliau pasirinktą atkūrimo būdą natūra pakeitė nurodydami vienintelį pageidavimą už visą neatkurtą žemės plotą gauti lygiavertį miško plotą pareiškėjų nurodytoje vietovėje, bei prašė palikti 0,012 ha žemės plotą, siekdami, kad jiems būtų atkurtos nuosavybės teisės suteikiant naują žemės sklypą individualiai statybai, o dėl likusios neatkurtos žemės dalies, kurią buvo prašę atkurti natūra, valios dėl atkūrimo būdo nepakeitė, nors atsakovas savo raštais pasikeitus teisiniam reguliavimui pareiškėjus nuolat informuodavo apie tokią galimybę, atsakovas pagrįstai atkūrė nuosavybės teises į likusią žemę atlyginant pinigais.

Atsakovo veiksmai atitinka ir formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad terminai, kuriuos įstatymo leidėjas yra nustatęs pareikšti valią, yra naikinamieji, o asmenys nerealizavę savo teisių per šiuos terminus vėliau jų įgyvendinti negali.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, o pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjų Z. R. (Z. R.) ir V. R. (V. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.