Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė), Egidijos Smalakienės ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjai V. M., atsakovo atstovams Ignui Kerbeliui ir Rimantui Zaleckiui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Steponui Januškai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. M., V. S., A. S. skundą dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2008 m. vasario 8 d. sprendimo Nr. 31N-M-2014-228 panaikinimo, atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo Telšių apskrities viršininko administracija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjų skunde keliamas reikalavimas panaikinti melagingą Žemės ūkio ministerijos 2008 02 08 atsakymą Nr. 31N-M-2014-228 bei perduoti medžiagą baudžiamosios bylos iškėlimui žemėtvarkininkams.

Skunde pareiškėjai paaiškina, kad jau 15 metų susirašinėja su Žemės ūkio ministerija, tačiau ministerijos atsirašinėjimuose vien melas, šmeižtas, tikrovės neatitinkančių faktų skleidimas, atviras ciniškas valdininkų tyčiojimasis. Dėl to jau 15 metų pareiškėjams negrąžinama buvusio savininko A. S. žemės ir miško dalis.

Nesutinka su atsakyme dėstomais faktais, kad V. S. rašė du prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teigia, kad jis rašė tik vieną prašymą 1991 12 30, kuris yra panaikintas Rietavo žemėtvarkininkų, o vietoj to atsirado du melagingi prašymai, neva rašyti V. S. ir V. S., kur suklastoti parašai ir kiti duomenys, t. y. prašymas suteikti kompensaciją. Teigia, kad dokumentus klastojo žemėtvarkininkai ir jie tokiu būdu pareiškėjų senelio žemę išdalijo svetimiems asmenims.

Nesutinka su ministerijos rašto teiginiais, kad 1992 10 05 Lietuvos valstybės archyvas būtų pateikęs kokius nors duomenis dėl A. S. valdytos žemės, nes tokio dokumento nėra nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Nesutinka su rašto teiginiais, kad buvusio savininko žemė būtų buvusi kaip nors matuota. Nesutinka su šio rašto teiginiais, kad 1993 04 28 keliuose prašymuose atkurti nuosavybės teisę nurodyti pretendentai bendru sutarimu, kurį patvirtino Rietavo apylinkės viršaičio pavaduotojas, tarpusavyje pasidalijo buvusio savininko A. S. 68,26 ha žemės. Mano, kad tai dokumentų klastojimas, nes patys žemėtvarkininkai teigė, kad pretendentai prašė kompensacijos, tai neaišku, kodėl jie pasidalijo žemę. Nesutinka su teiginiais dėl 8 ha, kurie buvo priskirti asmeninio ūkio žemei, o po to tas plotas vėl grąžintas prie buvusio savininko žemės. Teigia, kad problema neišspręsta iki šiol, nes pareiškėjų senelio žemė neteisėtai už 20 metrų ribos nuo pareiškėjų pastatų žemėtvarkininkų parduota kaimelyje gyvenantiems ir neteisėtu verslu užsiimantiems Kupetauskams. Teigia, kad tai melas, kad 8 ha prijungti prie grąžintinos žemės, nes planuose beliko tik 4,22 ha žemės, o toje pačioje vietoje atkuriant nuosavybę žemės plotas negali keistis. Nesutinka su teiginiu, kad pasidalijus 68,26 ha žemės plotą, pareiškėjai V. M. buvo skirta 16,12 ha, bet jie savo dalies atsisakė ir padavė prašymą dėl 6,12 ha perdavimo V. S.. Patvirtina, kad 1993 04 28 bendru giminės susitarimu buvo tarpusavyje pasidalinta žemė ir miškas ir pareiškėjai V. M. priklausė 16,12 ha žemės ir miško, bereikėjo tik atmatuoti natūroje. Tačiau iš tiesų žemės matavimas buvo vilkinamas, todėl pareiškėja V. M. buvo priversta dokumentaliai perleisti broliui Vidmantui, nes reikėjo iš jo paramos. Nesutinka su rašto teiginiais, kad 1997 10 30 Rietavo seniūnijos žemėtvarkos skyriui V. S. pateikė prašymą jam atmatuoti 3 ha žemės ir 4,36 ha miško valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise su motina ir broliu. Aiškina, kad brolis A. S. ir motina S. S. (mirusi) buvo taip pat prašę atmatuoti žemės, bet jų prašymai dingo po to, kai jie pareikalavo leisti susipažinti su nuosavybės teisių atkūrimo byla. Nesutinka su rašto teiginiais, kad 1997 11 07 vyko kokie nors žemės ženklinimai. Nesutinka su teiginiais dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies traktuote ir aiškina, kad jie buvo tinkamais pretendentais nuo pat prašymo 1991 12 30 padavimo dienos, jie visą laiką gyveno toje pačioje vietovėje, buvo parašę prašymus, bet Rietavo žemėtvarkininkai tuos prašymus panaikino. 1993 04 28 giminės susitarimas yra iki šiol, bet žemėtvarkininkai šį susitarimą melagingai pertaisė, atsirado dar du susitarimai tuo pačiu numeriu. Nesutinka su rašto teiginiais, kad jiems buvo siųsti kokie nors pranešimai į žemės ženklinimą. Aiškina, kad jiems rašytuose raštuose ir ministerijai pateiktoje informacijoje skiriasi buvusių planuotų žemės matavimų datos, į kuriuos jie neva buvo kviečiami, bet neatvyko. Taip pat nebuvo ir žemės matavimo 2000 01 27, kadangi pareiškėjai gyvena turėtos žemės vietoje ir jokių matavimų jie nematė. Taip pat teigia, kad jokia komisija žemės sklypų netikrino ir 2007 03 01. Teigia, kad dabar pateiktos grąžintinos žemės ribos visiškai neatitinka buvusio savininko turėtos žemės ribų, o tai patvirtina žemės pirminių matavimų duomenys (Telšių AVA viršinkės atsakymas pareiškėjai). Teigia, kad jiems nebuvo pranešta ir apie nuosavybės teisių atkūrimo bylos svarstymą ir nei vienas jų tame svarstyme nedalyvavo. Nesutinka su rašto teiginiu, kad nuosavybės teisės grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise buvo atkurtos bendrasavininkiams į 5,80 ha žemės ir 37,52 ha miško, nes atkurta nuosavybės teisė tik į 4,22 ha, nes tiek teliko planuose. Nors visi pretendentai prašė atkurti nuosavybės teisę į jų prašymuose nurodytus plotus, tačiau jų prašymai panaikinti. Dėl to rašte neteisingai rašoma, kad Telšių AVA 2000 06 13 sprendimu Nr. 68-12829 V. S. pilnai atkurtos nuosavybės teisės į visą jam priklausiusią buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdyto ploto dalį – 7,36 ha žemės ir miško, kadangi realybėje liko tik 4,22 ha žemės, kuris priklauso šešiems pretendentams.

Ministerija paaiškina, kad savo pozicijos nekeičia ir palaiko teiginius, kuriuos išdėstė pareiškėjai 2008 02 08 rašte. Teigia, kad, pagal kompetenciją išnagrinėjusi pareiškėjos nurodytus faktus, įvertinusi tyrimo metu iškilusias aplinkybes, susipažinusi su Plungės rajono žemėtvarkos skyriaus pateiktais dokumentais, nustatė, kad pareiškėjai ir jos broliui V. S. nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdyto 68,26 ha žemės ploto dalį atkurtos tinkamai ir laikantis teisės aktų reikalavimų. Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje Žemės ūkio ministerijos atstovai palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti. Pažymėjo, kad pareiškėjai pateikė informacinio pobūdžio atsakymą, kuris buvo parengtas pagal iš institucijų gautą medžiagą.

Paaiškina, kad iš archyvo buvo gauti dokumentai, patvirtinantys, jog A. S. Užpelių kaime, Rietavo savivaldybėje valdė 68,26 ha žemės. Archyvinės ribos buvo neišlikusios, todėl 1994 metais ribos buvo nustatomos pagal liudininkų J. K., J. K., s. J., bei V. M. parodymus, V. M. akte nepasirašė. Žemė buvo trijuose sklypuose. Su nustatytomis ribomis nesutiko V. S., tačiau kitų liudininkų, galinčių paliudyti ribas tiksliau, nesurado.

1997 03 10 buvo kartografuotos Užpelių kaimo buvusių savininkų žemių ribos. Ribas parodė A. K., J. K. ir A. P.. Buvusio savininko A. S. 68,26 ha žemės pretendentai žemę pasidalijo tarpusavyje 1993 04 28 susitarimu, patvirtintu Rietavo apyl. viršaičio pavaduotojo. Keturi pretendentai jiems tenkančios žemės dalies atsisakė, liko 13, iš kurių 3 pareiškė valią, kad jiems būtų taikoma kompensacija. V. M. teko 16,12 ha, bet V. M. 1996 04 04 ir 1996 08 15 pareiškimais šios žemės ir savo teisių į ją atsisakė A. S. ir brolio V. S. naudai. Teigia, kad dėl to V. M. nėra pretendentė atkurti nuosavybės teises.

Po to, pagal pretendentų prašymus buvo bandyta atmatuoti žemę bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau dalis pretendentų nesutiko. Dėl to vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 2 dalimi žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje bendrosios nuosavybės teise.

Paaiškina, kaip buvo taikomas Vyriausybės 1998 04 01 nutarimas Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“. 1998 05 15 kvietimai išsiųsti visiems pretendentams registruotais laiškais į 1998 06 10 vyksiantį matavimą, tačiau matavimas neįvyko, nes neatvyko visi pretendentai. 1999 06 07 kvietimai išsiųsti V. S., P. S., S. S., V. S. į 1999 06 29 numatytą matavimą, kiti informuoti telefonu. Matavimas neįvyko neatvykus visiems pretendentams. 1999 12 07 vėl buvo paskirtas matavimas, pretendentai buvo kviečiami, matavimas neįvyko, nes neatvyko visi pretendentai. 1999 12 07 susitarta su pretendentais, kad kitas matavimas bus 2000 01 06, siųsti kvietimai, į šį matavimą susirinko pretendentai, išskyrus V. S., A. S., S. S., vėl neįvykus matavimui, susitarta, kad kitas matavimas su komisija bus 2000 01 27. Šis matavimas įvyko. Sklypų parodymo paženklinimo akte pasirašė V. S., A. S., P. S. ir D. S. už A. S. pagal įgaliojimą.

Po to buvo tiriamas V. S. skundas dėl ribų, ribos buvo apeitos ir jis sutiko, kad ribos apytikriai ėjo buvusia vieta. Po šių veiksmų parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla svarstyta 2000 05 18, dalis pretendentų pasirašė byloje, paruoštuose planuose ir sprendimo projekte, prašė priimti sprendimą jiems nedalyvaujant.

2004 04 28 Telšių apskrities viršininko sprendimai buvo išsiųsti pretendentams, tačiau grįžo neįteikti, atsisakius priimti.

Paaiškina, kad nuosavybės teisės atkurtos natūroje 8 pretendentams 43,32 ha plote trijuose sklypuose 2000 06 13 sprendimais. Paaiškina, kad vadovavosi ir 1998 04 23 Žemės ir miškų ministerijos įsakymu Nr. 207 patvirtinta metodika, kurioje numatyta, kad grąžinamo sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis. Suprojektuoti ir sugrąžinti sklypai atitinka šios metodikos reikalavimus. V. S. naudojasi sugrąžintos žemės dalimi. Paaiškina, kad nuolat skundžiamam kaimynui J. K. lygiaverte natūra sklypas formuotas po to, kai sklypai A. S. įpėdiniams buvo natūroje paženklinti. Paaiškina, kad 2004 06 02 Plungės rajono apylinkės teismas nagrinėjo V. ir A. S. ieškinį atsakovams P., V., A., V., D. S. ir S. S. dėl naudojimosi tvarkos sugrąžinta žeme nustatymo. Teismas priėmė sprendimą, kaip bus naudojamasi sugrąžinta žeme. Teismo proceso metu Vidmantas ir A. S. bei S. S. pareiškė priešieškinį dėl priimtų Telšių apskrities viršininko sprendimų ir nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, bet A. S. ir S. S. teismo posėdžio metu tokio pareiškimo atsisakė, o V. S. priešieškinį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Plungės rajono apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2005 02 10.

Paaiškina, kad V. ir A. S. nuosavybės teisių atkūrimo dokumentai yra parengti ir jie gali tuos dokumentus atsiimti. Pažymi, kad V. M. rašyti skundai V. ir A. S. vardu dėl negrąžintos žemės yra nepagrįsti. Prašo spręsti ginčą teismo nuožiūra.

Teismo posėdyje atstovas palaikė visus atsiliepimo argumentus ir prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėjęs bylos rašytinę medžiagą, išklausęs proceso dalyvių paaiškinimus, teismas daro išvadą, kad skundas atmetamas dėl to, kad yra nepagrįstas.

Visų pirma teismas daro išvadą, kad šio ginčo dalykas yra Žemės ūkio ministerijos, kaip viešojo administravimo subjekto, rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Ypatingai vertintina šio rašto teisinė prigimtis. Teismas šiuo atveju pirmiausia vadovaujasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 22 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsniu, apibrėžiančiu teisę kreiptis gynybos į teismą. ABTĮ 5 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Dėl to svarbu nustatyti, ar pareiškėjai V. M., V. S. ir A. S. šiuo atveju gina būtent pažeistą teisę ar įstatymu saugomą interesą. Iš jų skundo turinio matyti, kad jie įsitikinę, jog Žemės ūkio ministerija skundžiamu raštu jų teises ir įstatymu saugomus interesus pažeidė, nes faktiškai netyrė nurodytų pareiškėjos V. M. skunde Seimo komisijai pažeidimų, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Tam, kad būtų nustatyta, ar pareiškėjai visi turi reikalavimo teisę prašyti ginti jų pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, būtina įvertinti skundžiamą dokumentą – Žemės ūkio ministerijos 2008 02 08 raštą Nr. 3IN-M-2014-228, kuris adresuojamas V. M., o kopija siunčiama LR Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijai (t. I, b. l. 100-104). Vertinant teismui pareikštą reikalavimą, daroma išvada, kad šis ginčas nėra dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o tik dėl to, ar teisingai Žemės ūkio ministerija išnagrinėjo pagal savo kompetenciją Lietuvos Respublikos Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos persiųstą (2007 12 12 lydraštis Nr. 2007-S-11506, t. I, b. l. 154) ministerijai pareiškėjos V. M. (su vaikais) kartotinį skundą (t. I, b. l. 155-162).

Dėl to, teismas iš karto pasisako, jog du pareiškėjai – V. S. ir A. S. neturi reikalavimo teisės ginčyti Žemės ūkio ministerijos raštą, kadangi šis raštas skirtas išimtinai V. M., kuri kreipėsi į atitinkamą Seimo komitetą dėl jos šeimos garbės ir orumo gynimo, t. y. gindama savo vaikų interesus. Minėti du pareiškėjai klaidingai mano, kad šio ginčo metu gali būti išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimai. Skundus teismui visų trijų pareiškėjų vardu pasirašė V. M.. Byloje yra 2003 11 24 įgaliojimas V. M., išduotas V. S., kuris suteikė pareiškėjai V. M. teisę pasirašyti šio pareiškėjo vardu skundą (t. I, b. l. 69, 70). Šis įgaliojimas buvo išduotas 5 metams, todėl jo galiojimas baigiasi 2008 11 25. Taip pat byloje yra 2007 03 14 A. S. įgaliojimas V. M., kuris taip pat suteikia V. M. teisę pasirašyti už šį asmenį teismui paduodame skunde (t. I, b. l. 71). Taigi skundą visų pareiškėjų vardu V. M. pasirašė teisėtai.

Tačiau skundas dalyje dėl pareiškėjų V. S. ir A. S. reikalavimų atmetamas, nes Žemės ūkio ministerijos raštas skirtas ne jiems ir jų teisėms ar interesams jokios įtakos neturi.

Dėl pareiškėjos V. M. teisių pažeidimo ir teisėtų interesų gynimo.

Pareiškėja kreipėsi į Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininką 2007 11 20 kartotiniu skundu. Šiame skunde nurodoma, kad pareiškėjai negrąžinama jos senelio žemė, nurodoma, kad valdininkai, kurie sprendė šį klausimą, elgėsi itin blogai, nurodo, kad valdininkai korumpuoti, žemėtvarkininkai (nurodomos ir valdininkų pavardės) vilkino žemės grąžinimą, slėpė aferas, metė šmeižikiškus ir melagingus kaltinimus. Pareiškėja dėstė ir nuosavybės teisių atkūrimo į jos senelio A. S. žemę eigą. Prašė Seimo komisijos principingai, sąžiningai, nešališkai ir kompetentingai ištirti visus pareiškėjos skunde – pareiškime išdėstytus faktus.

Šį skundą Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisija persiuntė Žemės ūkio ministerijai (t. I, b. l. 154). Lydraštyje nurodė, kad šiame skunde pareiškėjos vienas iš aštriausių keliamų klausimų yra nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimas, kad skunde pateikiami kaltinimai žemėtvarkos tarnybos specialistams. Siekiant išaiškinti šią konfliktinę situaciją Rietavo savivaldybėje (pareiškėjos skunde yra pasisakyta ir dėl savivaldybės valdininkų), prašo išnagrinėti visus V. M. keliamus klausimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo teisėtumo ir ieškoti galimybių išspręsti iškilusį konfliktą.

Kadangi pareiškėjos V. M. skundas buvo persiųstas ministerijai galutinio sprendimo priėmimui, teismas vertina, kiek Žemės ūkio ministerija, pagal jai teisės aktais suteiktą kompetenciją, gali spręsti prašomus išspręsti klausimus, bei tai, ar prašymas išspręstas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.

Pirmiausiai teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos keliami klausimai yra dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisėtumo. Tai nurodyta ir Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijos lydraštyje, kuriuo pareiškėjos skundas buvo persiųstas Žemės ūkio ministerijai. Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas). Taip pat reikšmingiausius nuosavybės teisių atkūrimo proceso klausimus reglamentuoja Vyriausybės 1997 09 29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka (toliau – Tvarka). Ikiteisminę nuosavybės teisių atkūrimo procese kylančių ginčų nagrinėjimo tvarką nustato ir Žemės reformos įstatymo 18 straipsnis. Žemės reformos įstatymo 18 str. nustatyta, kad: “skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemėnaudų tinkamumo, žemės privatizavimui ir nuomai parengtų dokumentų bei įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų neatitikimo nagrinėja apskričių viršininkai ir Vyriausybės įgaliota institucija. Vyriausybės įgaliota institucija nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų“. Tokia institucija yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (Vyriausybės 2001 06 12 nutarimas Nr. 709). Iš bylos duomenų matyti, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ne kartą nagrinėjo pareiškėjos skundus (t. I, b. l. 170, 171, 172-173, 174-177), tačiau pareiškėja Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų teismui neskundė.

Taigi pagal išvardytus teisės aktus piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę nagrinėja ir sprendimus priima apskrities viršininko administracija. Šiuo atveju prašymus nagrinėjo ir sprendimus priėmė Telšių apskrities viršininko administracija. Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnį apskrities viršininko administracijos sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti skundžiami tiesiogiai teismui. Tuo tarpu, kaip minėta pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio nuostatas ir Tvarkos 122 straipsnį, iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, ginčai nagrinėjami Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. iki sprendimo priėmimo atlikti kokie nors neteisėti veiksmai ar priimti tarpiniai sprendimai (pvz. žemės ribų pažymėjimo aktai, išvados, įsakymai dėl eiliškumo, įsakymai, kuriais patvirtinamas žemės reformos žemėtvarkos projektas, ir kt.) skundžiami pirmiausiai apskrities viršininkui, po to jo sprendimas skundžiamas Nacionalinei žemės tarnybai, o Tarnybos sprendimas - administraciniam teismui. Pareiškėja V. M. niekada jokių neteisėtų apskrities viršininko administracijos padalinių, tame tarpe ir žemėtvarkos skyriaus veiksmų pirmiau nurodyta tvarka neskundė, todėl teismai niekada nėra įvertinę kokio nors pareiškėjos nurodomo veiksmo ar akto kaip neteisėto ir pažeidžiančio pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Taigi, kol teismas neįvertino nuosavybės teisių atkūrimo procese apskrities viršininko administracijos ar atskirų jos pareigūnų veiksmų kaip neteisėtų, Žemės ūkio ministerija negali vykdyti teisingumo ir spręsti, ar teisėtai šiuo atveju buvo atkurta nuosavybės teisė, ar priimti teisėti sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei ar teisėtai priimti kiti aktai šio proceso metu. Netgi pasisakiusi, kad yra koks nors pažeidimas, ministerija negalėtų dėl to priimti jokio sprendimo, kuris sukeltų kokius nors teisinius padarinius pareiškėjai. Šiuo atveju teismas vertina tik Žemės ūkio ministerijos raštą, nes atsakovu byloje yra Žemės ūkio ministerija. Atsižvelgiant į visą prieš tai išdėstytą nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų tarpinių ir galutinių sprendimų, o taip pat ir vilkinimo atkurti nuosavybes teisę apskundimo tvarką bei tokių ginčų nagrinėjimo tvarką, teismas šioje byloje nevertina jokių prieš tai vykusių nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisėtumo ir priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teisę teisėtumo, nes tai nėra šio ginčo dalykas – byloje neginčijamas joks Telšių apskrities viršininko administracijos sprendimas ar veiksmas, nes šiuo klausimu joks reikalavimas nekeliamas. Reikalavimas yra tik dėl Žemės ūkio ministerijos rašto panaikinimo. Reikalavimas pripažinti šį raštą melagingu ir suklastotu negali būti tenkinamas, nes administraciniai teismai nenustatinėja juridinę reikšmę turinčių faktų. Tai galima nustatyti įvertinus Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio nuostatas. Šis reikalavimas vertintinas kaip motyvacinė skundo dalis.

Žemės ūkio ministerijos kompetencija apibrėžta Vyriausybės 1998 09 15 Nutarimu Nr. 1120 patvirtintais Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos nuostatais (toliau – Nuostatai). Teismas vadovaujasi nuostatų redakcija, galiojusia nuo 2003 12 16 iki 2008 04 22. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą netiesiogiai liečia nuostatų 5.2 punktas (nustatytas uždavinys – dalyvauti formuojant valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo, žemės reformos kartografijos srityje); atitinkamai 6.32 punkte nurodytos funkcijos minėto uždavinio įgyvendinimui – ministerija metodiškai vadovauja vykdant žemės tvarkymą ir administravimą, žemės reformą, žemėtvarkos projektavimą. Šios nuostatos reiškia, kad visais nurodytais klausimais ministerija leidžia norminio pobūdžio teisės aktus, kaip pavyzdžiui Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 04 23 įsakymu Nr. 207 patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodika ir kt. Žemės ūkio ministerijos teisės nurodytos Nuostatų 7 ir 8 punktuose. Nei Nuostatuose, nei kokiame nors kitame teisės akte nenustatyta Žemės ūkio ministerijai nei uždavinys, nei funkcija, nei teisė tikrinti nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumą, juo labiau ministerija neturi teisės tikrinti apskrities viršininko administracijos tarnautojų veiklos atkuriant nuosavybės teises teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo 4 straipsnį apskrities viršininkas atskaitingas Vyriausybei ir jos nustatyta tvarka jos įgaliotoms institucijoms. Kaip minėta, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos turi tam tikrus įgaliojimus spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę teisėtumo.

Žemės ūkio ministerija kaip ir bet kuri kita viešojo administravimo institucija nagrinėja piliečių skundus, tai buvo numatyta Nuostatų 6.47 punkte. Šių skundų nagrinėjimo tvarka nustatyta Viešojo administravimo įstatyme. Šiuo atveju skundas persiųstas iš kitos valdžios institucijos, todėl laikytina, kad taikytos minėto įstatymo 23 straipsnio 4 dalies nuostatos. Viešojo administravimo įstatymo 37 – 40 straipsnių nuostatos dėl tarnybinės pagalbos teikimo čia netaikytinos, nes Seimo komisija prašė ministerijos galutinai išspręsti skunde keliamus klausimus, o ne vien atlikti tyrimą. Skundo nagrinėjimas pagal šias įstatymo nuostatas suponuoja, kad skundas nagrinėjamas tos institucijos, kuriai jis persiųstas, kompetencijos ribose. Šiuo atveju pagal Viešojo administravimo nuostatas ministerija jau negalėjo dar kokiai nors institucijai, įgaliotai spręsti keliamus klausimus, persiųsti skundą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėja neskundė Žemės ūkio ministerijos atsakymo dėl kokių nors procedūrinių klausimų, t. y., kad atsakyta ne laiku, ne tokia forma. Teismas taip pat tokių pažeidimų nenustatė. Dėl to naikinti skundžiamą raštą dėl procedūrinių pažeidimų nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo naikinti skundžiamą atsakymą dėl to, kad ministerija neįgaliota spręsti keliamų klausimų. Kaip minėta, gautą iš kitos institucijos skundą, ministerija privalėjo nagrinėti. Skundžiamas atsakymas dėl to, kad ministerija nesiėmė sutvarkyti keliamo klausimo iki galo, pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimo teisingumu ir nesiėmė nustatyti ir bausti kaltininkų. Minėta, kad tokie dalykai neįeina į ministerijos kompetenciją.

Taigi, ministerija 2008 02 08 raštu Nr. 3IN-M- 2014-228 atsako V. M. į jos kartotinį skundą, paduotą Seimo Šeimos ir vaiko reikalų komisijai. Iš šio atsakymo matyti, kad ministerija išanalizavo nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentus ir nupasakojo pareiškėjai visą šį procesą: kokie dokumentai ir kada buvo gauti, kas juose rašoma, kokie veiksmai buvo atlikti formuojant žemės sklypą, kokie sprendimai priimti dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuo pačiu pareiškėjai aprašomas Plungės rajono apylinkės teismo 2004 06 02 sprendimas. Ministerija pagal aprašytus dokumentus tik konstatuoja, kad nuosavybės teisės pareiškėjai ir jos broliui buvo atkurtos į buvusio savininko A. S. nuosavybės teise valdyto 68,26 ha žemės ploto dalį, atkurtos tinkamai ir laikantis teisės aktų reikalavimų.

Atsižvelgiant į visus prieš tai minėtus teisės aktus – Atkūrimo įstatymą, Vyriausybės nutarimu patvirtintą Tvarką, Žemės reformos įstatymą, daroma išvada, kad skundžiamas Žemės ūkio ministerijos atsakymas jokių teisių pareiškėjai nesuteikia, bei jokių teisių neatima, jokių pareigų pareiškėjai neuždeda. Skundžiamas atsakymas vertintinas kaip informacinio pobūdžio raštas, kitaip tariant, ataskaita apie susipažinimą su dokumentais ir kartu rašte išdėstoma ministerijos nuomonė dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumo, kuri pareiškėjai nesukelia jokių teisinių padarinių ir jų sukelti negali pagal ministerijos kompetenciją, t. y. dėl to, kad ministerija negali priimti jokių imperatyvių sprendimų nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Be to, Žemės ūkio ministerija negali šiuo klausimu imtis ir kokių nors konkrečių veiksmų, tame tarpe negali tikrinti Telšių apskrities viršininko administracijos valdininkų ar darbuotojų veiksmų, nes tai neįeina nei į ministerijos uždavinius, nei į funkcijas nei į teises, t. y. nepriklauso ministerijos kompetencijai. Ministerija nuosavybės teisių atkūrimo klausimu vadovauja tik metodiškai, t. y. gali leisti teisės aktus, kuriais reglamentuojama, kaip vykdyti žemės reformą, kitus žemės tvarkymo darbus, atlikti kadastrinius matavimus, kartografiją.

Pareiškėjos skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas individualaus pobūdžio administraciniu aktu ar individualaus pobūdžio teisės aktu, kuriuo išsprendžiamas jos skundas. Kartu tai ne ministerijos kaltė, kad ji pareiškėjos skundo neišsprendė iš esmės, nes ministerija neturi tokios galimybės pagal jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Ministerija atliko tuos veiksmus, kuriuos atlikti jai leidžia pirmiau nurodyti teisės aktai, - susipažino su visais nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentais ir pareiškė dėl jų savo nuomonę. Skundas buvo persiųstas institucijai (Žemės ūkio ministerijai), kuri neįgaliota išspręsti visus pareiškėjos skunde keliamus klausimus, o dar kartą persiųsti skundą ministerija negalėjo pagal įstatymą. Todėl pareiškėjos prašymas panaikinti šį aktą negali būti tenkinamas. Žemės ūkio ministerija pareiškėjos teisių (teisėtų interesų) šiuo raštu nepažeidė, o pareiškėjos skundą nagrinėjo dėl to, kad pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas privalėjo tai padaryti.

Teismas nesiima spręsti dėl informacinio pobūdžio raštų teisingumo, nes tokie raštai neatitinka individualaus teisės akto sąvokos pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir pagal ABTĮ 2 straipsnio 14 ir 15 dalies nuostatas. Teismas, kaip minėta pirmiau, sprendžia ginčus dėl teisės (ABTĮ 5 straipsnis), o šiuo atveju tokio ginčo būti negali, nes, kaip paaiškėjo išnagrinėjus bylą, skundžiamas raštas jokių teisinių padarinių pareiškėjai V. M. nesukelia. Minėta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai. Į nustatytą sąrašą nepatenka reikalavimas dėl informacinio pobūdžio rašto panaikinimo. Teismas gali nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos, o ne paaiškinama pareiškėjui, kaip buvo taikyti teisės aktai, kokia dokumentacija yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje. Dėl to teismas neanalizuoja ir nevertina visų pareiškėjos nurodomų Telšių apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriaus darbuotojų ar valdininkų veiksmų teisėtumo. Tai administracinis teismas vertintų ir tirtų tik tuo atveju, jeigu nagrinėtų bylą, kurioje atsakovu būtų Telšių apskrities viršininko administracija ir jos darbuotojai. Dėl to šis sprendimas neatima iš pareiškėjos galimybės ginti jos manymu pažeistas teises nuosavybės teisių atkūrimo klausimu tiek administraciniuose teismuose, tiek bendros kompetencijos teismuose (jeigu yra konfliktas tarp buvusių pretendentų dėl miško naudojimo ar pan.).

Teismas taip pat atmeta pareiškėjos argumentus, kad Žemės ūkio ministerijos raštas yra suklastotas. Raštą pasirašė ministerijos valstybės sekretorius, parašas patvirtintas antspaudu ir ministerija neneigia surašiusi šį raštą, todėl reikalavimas panaikinti suklastotą Žemės ūkio ministerijos raštą atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl įpareigojimo, kad ikiteisminio tyrimo institucijos (Gen. Prokuratūra, STT) ištirtų padarytas nusikalstamas veikas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 109 straipsnyje pasakyta: jeigu nagrinėdamas administracinę bylą teismas nustato proceso šalies arba kito asmens veiksmuose nusikalstamos veikos požymių, tai praneša apie tai prokurorui. Ką nors šiuo klausimu įpareigoti teismas negali nei pagal ABTĮ nuostatas, nei pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Tokios bylos nepriskirtos administracinių teismų kompetencijai pagal ABTĮ 15 straipsnio nuostatas. Reikalavimas įpareigoti generalinę prokuratūrą ištirti žemėtvarkininkų padarytas nusikalstamas veikas, klastojant dokumentus ir parašus, ir iškelti baudžiamąją bylą žemėtvarkininkams negali būti tenkinamas, nes administraciniai teismai nenagrinėja tokio pobūdžio bylų ir negali įpareigoti nei STT, nei Generalinę prokuratūrą atlikti prašomus veiksmus. Šioje byloje taip pat nėra pagrindo ir pranešti apie nusikalstamas veikas, nes teismas netyrė ir negalėjo šioje byloje tirti žemėtvarkininkų veiksmų.

Dėl priimamo procesinio sprendimo. Iš šios bylos matyti, kad pareiškėjų keliamas ginčas turi administracinio ginčo požymių. Konfliktas tarp pareiškėjų ir Žemės ūkio ministerijos kilo dėl pareiškėjų manymu neteisingo jų skundo tyrimo (ministerija netikrino konkrečių žemėtvarkininkų atliktų veiksmų, netikrino pareiškėjų nurodomų klastojimo faktų ir pan.). Todėl pareiškėjų keliami argumentai, nurodomi motyvai turi būti tiriami ir nagrinėjami administraciniame teisme, nes būtina išsiaiškinti, ar skundžiamas atsakymas išdėstytas Žemės ūkio ministerijos 2008 02 08 rašte, ABTĮ 22 straipsnio 1 dalies, 2 straipsnio 14 ir 15 dalies (apibūdinančios aktų sąvokas) taikymo prasme gali būti ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu. Teismas, nagrinėdamas bylą, nustatė, kad skundžiamas aktas nėra individualus teisės aktas, nėra ir administracinis aktas, todėl teismas negali spręsti iš esmės šio informacinio rašto pagrįstumo klausimo. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymas šioje byloje suponuoja, kad kreiptis į teismą pakanka ir to, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Dėl to teismas priėmė skundą nagrinėti. Tačiau nurodytos ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodomas pažeidimas. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas privalo nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2 – 4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių (kad teisės pažeidžiamos) teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Šiuo atveju pareiškėjos skundą nagrinėjo institucija, kuri jį privalėjo išnagrinėti, tačiau ši institucija įstatymais ar kitais teisės aktais neįgaliota spręsti skunde keliamų klausimų. Neatsižvelgiant į tai, institucija neatrašė pareiškėjai, kad ji neįgaliota spręsti keliamų klausimų, o ištyrė visą su skundu susijusią medžiagą ir ją aprašė, išdėstė savo nuomonę. Tik teismui išnagrinėjus bylą buvo nustatyta, kad administracinio ginčo požymių turinčio konflikto pasekmėje priimtas skundžiamas V. M. skirtas raštas, kuris pareiškėjams jokių teisinių padarinių nesukelia. Tik išnagrinėjus bylą buvo nustatyta ir tai, kad ministerija negalėjo priimti kitokio sprendimo, kuriuo iš esmės išspręstų konfliktą. Todėl ministerija teisėtai ir pagrįstai, išnagrinėjusi pareiškėjos V. M. skundą, surašė tik informacinio pobūdžio raštą, kuris pareiškėjos teisių nepažeidžia. Ministerijos nuomonė taip pat neturi jokios įtakos pareiškėjai ginant jos manymu pažeistas teises. Teismams nagrinėjant bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso teisėtumo, toks raštas neturėtų netgi jokios įrodomosios reikšmės. Dėl šių aplinkybių teismas vadovaujasi ABTĮ 13 straipsniu, Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir išspręsdamas šią bylą bei priimdamas atitinkamą procesinį sprendimą vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, duotu 2006 10 17 nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-1692/2006, ir priima sprendimą skundą atmesti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-88 str. 1 p., 127 str., teismas

nusprendė:

pareiškėjų V. M., V. S. ir A. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.