Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Antanui Jonikaičiui, atsakovo atstovei Akvilei Kalantaitei, vertėjai Eleonorai Pikulik,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. Š. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja G. Š. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama panaikinti 2012 m. balandžio 24 d. Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – Departamentas) direktoriaus įsakymą Nr. V-44 „Dėl nuobaudos BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ bankroto administratoriaus UAB „Versluva“ įgaliotam asmeniui G. Š. skyrimo“.

Skunde pareiškėja paaiškina, kad buvęs BUAB „Gilojos transportas“ direktorius V. Š. (V. Š.), nepaisydamas siunčiamų raginimų, laiku neperdavė BUAB „Gilojos transportas“ bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų ir turto. 2009-03-20 V. Š. pateikė bankroto administratoriui pranešimą, kad įmonės dokumentus ir turtą perduos 2009-03-27, tačiau nurodytu laiku dokumentų neperdavė, o 2009 m. balandžio mėnesį atvykęs pas bankroto administratorių pateikė tik įmonės registravimo pažymėjimą, įstatus bei antspaudą, atsisakydamas pasirašyti jų perdavimo aktą. V. Š. vėliau pateikė bankroto administratoriui raštišką paaiškinimą, kad perduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų negali, nes jie yra saugomi UAB „Germalita accounting & Consulting“, kuri tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą iki bankroto bylos iškėlimo. Dalis įmonės dokumentų iki bankroto bylos iškėlimo buvo paimta policijos į baudžiamąją bylą, iškeltą V. Š., kita dalis dokumentų dar iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo paimta Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, tikrinusios įmonės veiklą. 2010-01-06 nutartimi teismas patvirtino administratoriaus pateiktą įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, tarp jų ir pirmos eilės kreditorių (darbuotojų) pradinį sąrašą. Įmonės pirmos eilės kreditorių sąrašas bankroto proceso metu buvo patikslintas 2010-04-15 ir 2012-02-17 teismo nutartimis, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus gautus įmonės dokumentus ir duomenis, susijusius su darbo santykiais. Bankroto administratoriui rengiant paraišką, buvo nustatyta, kad dar trūksta dalies įmonės dokumentų, susijusių su darbo santykiais, ir dėl šios aplinkybės kilo problemos užpildant paraiškos lenteles bei detalizuojant įsiskolinimo darbuotojams atskiras pozicijas. Dėl šių objektyvių priežasčių paraiška dėl lėšų iš Garantinio fondo skyrimo buvo pateikta vėliau nei nustato Garantinio fondo įstatymo 6 str. 2 d.

Dėl BUAB „Aldrėja“ pareiškėja nurodo, kad bankroto administratorius negalėjo laiku pateikti nurodytos bendrovės paraiškos dėl su darbo santykiais susijusių dokumentų trūkumo. Buvęs įmonės direktorius po bankroto bylos įmonei iškėlimo perdavė bankroto administratoriui įmonės steigimo, buhalterinės apskaitos dokumentus bei dokumentus ir duomenis apie įmonės darbuotojus už 2005–2008 m. Buvęs įmonės direktorius buvo raginamas perduoti bankroto administratoriui papildomus su darbo santykiais susijusius dokumentus už 2009 metus, tačiau žodžiu paaiškino, kad tokių dokumentų neturi ir jų negali perduoti, nes 2009 metais įmonė tapo nemoki, neturėjo lėšų apmokėti už buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl dokumentai nebuvo užpildyti ir išsaugoti. Dokumentai ir duomenys, reikalingi įforminti įmonės darbuotojų atleidimą įtraukti juos į kreditorių sąrašą bei į paraišką buvo ieškomi ir renkami įvairiais būdais: pateikiant paklausimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, iš teismo medžiagos, esančios įmonės bankroto byloje bei iš pačių darbuotojų. 2010-10-22 nutartimi teismas patvirtino bankroto administratoriaus pateiktą įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą, kuris buvo patikslintas 2012-03-20 teismo nutartimi, atsižvelgiant į bankroto administratoriaus gautus papildomus duomenis, susijusius su darbo santykiais bei atliktus perskaičiavimus. Dėl šių objektyvių priežasčių paraiška dėl lėšų iš garantinio fondo skyrimo buvo pateikta vėliau nei nustato Garantinio fondo įstatymo 6 str. 2 d.

Teigia, kad Departamento direktoriaus 2012-04-24 įsakymas Nr. V-44 buvo priimtas pažeidžiant teisės normas, nustatančias, kad viešojo administravimo aktas turi būti motyvuotas ir paremtas objektyviais duomenimis (faktais). Įsakyme nėra nurodomos konkrečios aplinkybės ir konkretūs motyvai, dėl kurių yra priimamas atitinkamas sprendimas, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, viešojo administravimo akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Departamento direktorius, priimdamas ginčijamą įsakymą, nevertino pažeidimo reikšmingumo, neįvertino aplinkybės, kad paraiška dėl lėšų iš Garantinio fondo skyrimo buvo pateikta vėliau dėl objektyvių priežasčių. Konstatuotas formalus pažeidimas turėjo būti įvertintas kaip nereikšmingas bankroto procesui, todėl už jį nuobauda neturėjo būti skiriama.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtinta, kad bausmė gali būti skiriama ir taikoma tik remiantis įstatymu. Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintas konstitucinis principas, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Būtent konstituciniais principais privalėjo vadovautis ir Departamentas, tačiau to nedarė.

Teigia, kad Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punkte išdėstyta formuluotė rodo, kad Departamento direktorius gali pasirinkti skirti ar neskirti nuobaudas ir šis sprendimas priklauso nuo to, kaip Departamentas įvertina pažeidimą – reikšmingas jis ar nereikšmingas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad ne tik turi būti konstatuojamas neva formalus teisės aktų pažeidimas, tačiau ir įvertinamas šio pažeidimo mastas, padariniai ir tik tada padaroma išvada, ar šis pažeidimas yra reikšmingas ar nereikšmingas.

Pažymi, kad pareiškėjai G. Š. nuobauda yra skiriama už veiklą iki 2011 m. rugsėjo mėn., nors ji nebėra įgaliotas asmuo BUAB „Gilojos transportas“ bankroto byloje nuo 2011 m. rugsėjo mėn. Atkreipia dėmesį, kad 2011 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė įstatymą Nr. XI-1867 (Žin., 2012-01-06, Nr. 4-112), kuriuo pakeitė Įmonių bankroto įstatymą ir jame įtvirtino administratoriaus atsakomybę (11⁷ straipsnis). Šis įstatymas ir taip pat Įmonių bankroto įstatymo 11⁷ straipsnis įsigaliojo nuo 2012-03-01. Vadovaujantis teisinės valstybės principu, teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, būtina laikytis principo lex retro non agit, teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių, turi būti užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Vadovaujantis minėtomis nuostatomis, atsakomybė pagal reguliavimą, nustatytą nuo 2012-03-01, gali būti taikoma tik pažeidimams, kurie yra padaryti po šio įstatymo įsigaliojimo, taigi šiuo atveju Departamento direktoriaus 2012-04-24 įsakymas Nr. V-44 yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus. Akcentavo tai, kad taikyti atsakomybę už veiksmus, už kuriuos tokia atsakomybė jų atlikimo metu nebuvo nustatyta, nėra teisinio pagrindo, be to, pareiškėja G. Š. nebėra įgaliotas asmuo BUAB „Gilojos transportas“ bankroto byloje nuo 2011 m. rugsėjo mėn., o nuo 2011-09-09 jos nesieja darbo santykiai su UAB „Versluva“. Taigi ir teisinė atsakomybė galėtų būti taikoma tik už pažeidimus, padarytus iki 2011-09-09.

Atsakovas prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 13–18) paaiškino, kad vadovaudamasis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006-10-10 įsakymu Nr. 4-377 (toliau – Taisyklės) 22 punktu, atlikdamas nuolatinę bankroto administratorių veiklos stebėseną, nustatė, kad UAB „Versluva“, administruodama BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“, galimai nepateikė Garantinio fondo administratoriui – Departamentui, dokumentų dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti per Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo (toliau – GFĮ) 6 str. 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos.

Nurodo, kad BUAB „Gilojos transportas“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010-01-06 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010-01-16, taigi administratorius turėjo pateikti BUAB „Gilojos transportas“ paraišką Departamentui iki 2010-03-16, tačiau ji buvo pateikta tik 2012-02-10, t. y. praleidus GFĮ 6 str. 2 d. nurodytą terminą. BUAB „Aldrėja“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010-10-22 nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010-11-04, administratorius turėjo pateikti šios bendrovės paraišką iki 2011-01-04, tačiau pateikė tik 2012-03-05. Daro išvadą, kad administratorius netinkamai vykdė ĮBĮ 11 str. 3 d. 12 p. įtvirtintą pareigą, per GFĮ 6 str. 2 d. nustatytą terminą pateikti paraišką Departamentui.

Teigia, kad ĮBĮ 11 str. 3 d. 12 p. nustato pareigą bankroto administratoriui per 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos pateikti paraišką Departamentui ir nei GFĮ, nei kiti teisės aktai nenustato šios nuostatos nesilaikymo išimčių, išskyrus turėjimą pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir akcentuoja, kad administratoriaus nurodytos aplinkybės, susijusios su tuo, kad jam nebuvo perduoti įmonių dokumentai, nelaikytina svarbiomis priežastimis, dėl kurių paraiškos negalėjo būti pateiktos laiku. Administratorius, neturėdamas reikiamų įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, turi teisę vadovautis GFĮ 5 str. 4 d., nustatančia, kad kai nėra dokumentų, pagal kuriuos apskaičiuojamos šio įstatymo 5 str. 1 d. nurodytos išmokos, bet yra kiti duomenys, patvirtinantys darbuotojų teisę gauti su darbo santykiais susijusią išmoką, Garantinio fondo tarybos nutarimu jiems skiriamos išmokos iš Garantinio fondo, bet ne daugiau kaip trys minimaliosios mėnesinės algos.

Pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-1867 nenustatė naujo administratoriaus atsakomybės reguliavimo, o į jį buvo perkeltos Taisyklių, galiojusių iki 2012-03-30, nuostatos. Šiuo atveju materialinės ĮBĮ teisės normos (11 str.) apibrėžia, ką bankroto administratorius gali ar privalo daryti bankroto procese, o procesinės ĮBĮ normos (11⁷ str.) nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę įstatymo teisės normą ir užtikrinti jos įgyvendinimą, todėl Departamentas taikė procesinę normą, galiojančią sprendimo priėmimo metu ir toks taikymas nepaneigia lex retro non agit principo.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundo netenkinti.

Skundas tenkintinas.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad Departamentas, vadovaudamasis Taisyklių 22 punktu, atlikdamas nuolatinę bankroto administratorių veiklos stebėseną, nustatė, kad UAB „Versluva“, administruodama BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“, galimai nepateikė Garantinio fondo administratoriui – Departamentui, dokumentų dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti per GFĮ 6 str. 2 dalyje nustatytą 2 mėnesių terminą nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos. Departamentas nusprendė atlikti UAB „Versluva“ veiklos patikrinimą.

Atlikus patikrinimą, 2012-04-13 surašyta išvada „Dėl bankroto administratoriaus UAB „Versluva“ vykdomų bankroto procedūrų, administruojant BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ (b. l. 23–26), kurioje konstatuota, kad bankroto administratorius netinkamai vykdė ĮBĮ 11 str. 3 d. 12 p. nustatytą pareigą: per GFĮ 6 str. 2 d. nustatytą terminą nepateikė Departamentui paraiškos dėl BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ pirmosios eilės kreditorių (darbuotojų), o administratoriaus nurodytos vėlavimo priežastys nepripažintinos pateisinančiomis netinkamą įstatyme nustatytos pereigos vykdymą. Išvadoje pasiūlyta bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui G. Š. skirti ĮBĮ 11⁷ str. nustatytą nuobaudą.

Departamento direktorius 2012-04-24 įsakymu Nr. V-44, atsižvelgdamas į išvadoje nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. , G. Š. skyrė įspėjimą (b. l. 20, 21).

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Departamento direktoriaus 2012-04-24 įsakymo Nr. V-44 teisėtumas ir pagrįstumas.

GFĮ 6 str. 2 d. nustatyta, kad bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, per 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad BUAB „Gilojos transportas“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010-01-06 nutartimi (b. l. 34–36). Vilniaus apygardos teismas 2012-04-06 rašte „Dėl tarnybinės pagalbos“ nurodo, minėta nutartis įsiteisėjo 2010-01-16 (b. l. 40). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad administratorius BUAB „Gilojos transportas“ paraišką Departamentui turėjo pateikti iki 2010-03-16, tačiau ši paraiška Departamente gauta tik 2012-02-10 (b. l. 126–130).

BUAB „Aldrėja“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2010-10-22 nutartimi (b. l. 31–32), kuri, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2012-04-03 rašto „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ (b. l. 39), įsiteisėjo 2010-11-04. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad administratorius BUAB „Aldrėja“ paraišką Departamentui turėjo pateikti iki 2011-01-04. Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad BUAB „Aldrėja“ paraiška pateikta 2012-03-05 (b. l. 69–71).

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, daro išvadą, kad BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ paraiškos Departamentui pateiktos nesilaikant GFĮ 6 str. 2 d. nustatyto 2 mėnesių nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo termino.

Ginčijamas Departamento direktoriaus įsakymas, kuriuo G. Š. skirtas įspėjimas, grindžiamas ĮBĮ 11⁷ str. 1 d. nuostatomis, nustatančiomis, kad už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria šias nuobaudas: 1) įspėjimą; 2) viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.

Nurodytos ĮBĮ nuostatos atsirado 2011 m. gruodžio 22 d. priėmus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 11¹ straipsniu ir trečiuoju¹ skirsniu įstatymą Nr. XI-1867, kuris įsigaliojo nuo 2012-03-01.

Ginčijamu įsakymu pareiškėja nubausta dėl to, kad per GFĮ 6 str. 2 d. nustatytą terminą, t. y. 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos, nepateikė Departamentui BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ dokumentų dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais. Kaip minėta, BUAB „Gilojos transportas“ paraiška Departamentui turėjo būti pateikta iki 2010-03-16, o BUAB „Aldrėja“ – iki 2011-01-04.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamame Departamento direktoriaus įsakyme nurodytas pažeidimas, už kurį nubausta pareiškėja, padarytas 2010 ir 2011 metais, t. y. iki 2012-03-01, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 1, 4, 5, 6, 8, 9, 10, 11, 12, 18, 21, 23, 26, 33, 35, 36, 37 straipsnių pakeitimo ir papildymo, įstatymo papildymo 11¹ straipsniu ir trečiuoju¹ skirsniu įstatymui Nr. XI-1867.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą savo nutarimuose yra pažymėjęs, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka (lex retro non agit), nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignor retro agit). Nei įstatymu, nei poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius. Taigi teisės aktai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Teisės aktų galia visada yra nukreipta į ateitį. Neleidžiama iš teisinių santykių dalyvių reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurios neegzistavo jam darant veiką, kadangi nebuvo įmanoma žinoti būsimų reikalavimų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-440/2010). Kaip ne kartą yra pažymėjęs savo nutarimuose Konstitucinis Teismas, teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais juos darant, bus laikomi teisėtais. Konstitucinis Teismas 1994 m. balandžio 21 d. nutarime yra pripažinęs, kad retroaktyvaus (atgal galiojančio) įstatymo priėmimas neigiamai paveiktų asmens teises, įsibrautų į galiojusio įstatymo reguliavimo sritį ir pakeistų galiojusio įstatymo nustatytas asmens teises ir pareigas, todėl atsirastų teisinių padarinių, kurie galėtų būti palankūs vienai teisinio santykio šaliai, bet kitai nepalankūs.

Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakomybė pagal reguliavimą, nustatytą nuo 2012-03-01, gali būti taikoma tik pažeidimams, kurie yra padaryti po šio įstatymo įsigaliojimo. Nagrinėjamu atveju buvo pažeistas lex retro non agit principas – pareiškėjai G. Š. pritaikyta atsakomybė pagal teisės aktą, kurio nuostatos įsigaliojo vėliau nei buvo padaryti pažeidimai. Dėl nurodytų priežasčių Departamento direktoriaus 2012-04-24 įsakymas Nr. V-44 laikytinas neteisėtu.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2011-10-28 pranešimu Departamentas informuotas, jog bankroto administratoriaus įgaliotu asmeniu BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ bankroto bylose vietoje G. Š. paskirtas V. J. (V. J.) (b. l. 27–28). Pareiškėja nurodo, o atsakovas neginčija, kad nuo 2011-09-09 pareiškėjos ir UAB „Versluva“ nebesieja darbo santykiai.

Ši aplinkybė, teismo vertinimu, taip pat įrodo, kad pareiškėjai G. Š. atsakomybė už padarytus pažeidimus BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ bankroto bylose gali būti taikoma tik už veiksmus, atliktus iki 2011-09-09.

Pažymėtina, kad iki 2012-03-01, kai įsigaliojo ĮBĮ 11⁷ str. nuostatos, bankroto administratoriaus atsakomybę reglamentavo Taisyklių 17 punkto nuostatos, kuriose buvo įtvirtinta, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės mėn. 21 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 buvo pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Ūkio ministerija, įstatymo įgyvendinamuoju teisės aktu – Taisyklėmis – nustatydama teisines sankcijas administratoriams, privalėjo atsižvelgti į Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą principą, kuris inter alia suponuoja, jog valdžios institucijos privalo veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, bei laikytis tam tikrų reikalavimų, kylančių iš konstitucinio teisinės valstybės principo, inter alia kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Ūkio ministerija, ginčijamame Taisyklių 17 punkte nustatydama teisines sankcijas bankroto administratoriams, pažeidė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančius reikalavimus bei nepaisė Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos. Šis sprendimas yra paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“, yra įsiteisėjęs.

Taigi teisinis reguliavimas, galiojęs iki 2012-03-01, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl pareiškėjos atžvilgiu Taisyklių nuostatos dėl atsakomybės už BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ dokumentų dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais nepateikimą per 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos, negalėtų būti taikomos.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamento direktorius 2012-04-24 įsakymas Nr. V-44 yra neteisėtas, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 1 p.), todėl yra naikintinas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos G. Š. skundą tenkinti.

Panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2012 m. balandžio 24 d. įsakymą Nr. V-44 „Dėl nuobaudos BUAB „Gilojos transportas“ ir BUAB „Aldrėja“ bankroto administratoriaus UAB „Versluva“ įgaliotam asmeniui G. Š. skyrimo“.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.