- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-09-27
- Bylos Nr.
- 2-615/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vincas Verseckas, Audronė Jarackaitė, Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- valstybės įmonės Valstybės turto fondas
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės ir Vinco Versecko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo valstybės įmonės Valstybės turto fondas atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. B2-225-436/2007 pagal ieškovo – Valstybės įmonės Valstybės turto fondas – ieškinį atsakovui – bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Čiaupas“ – dėl patalpų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, nuomos mokesčio, nuostolių ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas VĮ Valstybės turto fondas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė išreikalauti patalpas, esančias A. Juozapavičiaus pr. 34 ir Sandėlių g. 4D, Kaune, iš svetimo neteisėto valdymo ir iškeldinti iš jų atsakovą, priteisti iš atsakovo 3 150,62 Lt nuomos mokesčio, 8 718,58 Lt nuostolių ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui VĮ Valstybės turto fondas. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti likviduojamos UAB „Čiaupas“ administratorių rezervuoti lėšas administravimo išlaidų sąmatoje pareikštų reikalavimų tenkinimui.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Nurodė, kad 2006 m. spalio 25 d. nutartimi buvo patikslintas BUAB „Čiaupas“ kreditorių sąrašas ir iš jo išbraukti visi įmonės kreditoriai, su kuriais administratorius visiškai atsiskaitė. Šiuo metu BUAB „Čiaupas“ kreditorių sąrašą sudaro tik antrąja eile tenkintinas kreditoriaus – Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos – reikalavimas, todėl patenkinus ieškovo reikalavimą, šis būtų trečiąja eile tenkinamu reikalavimu. Teismas priėjo prie išvados, kad teismo nutarties dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo patvirtinimo įvykdymas nepasunkės ar nepasidarys neįmanomas.
Šalies argumentai
Ieškovas atskirajame skunde Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutartį prašo panaikinti, taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti likviduojamos UAB „Čiaupas“ administratorių rezervuoti lėšas administravimo išlaidų sąmatoje. Skunde nurodė, kad atsakovas negrąžina jam patalpų, todėl šis nuolat patiria nuostolius, išreikštus negautomis patalpomis, negali patalpų išnuomoti. Ieškovas kiekvieną mėnesį patiria 1 150 Lt nuostolius, o šiuo metu nuostolių suma siekia 8 718,58 Lt. Atsakovas yra jau bankrutavusi ir likviduojama įmonė. Bankroto procesas yra baigiamojoje stadijoje, kurios metu realizuojamas likęs turtas ir tenkinami kreditorių reikalavimai. Kadangi dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovo nuostoliai nuolat didėja, užbaigus atsakovo likvidavimo procesą, teismo sprendimo vykdymas gali pasidaryti neįmanomas, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsisakydamas taikyti šias priemones, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, o bankroto administravimo išlaidos mažina ieškovo galimybes į nuostolių atlyginimą. Skundžiama nutartis pažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalis). Remiantis minėta įstatymo norma, darytina išvada, kad konkreti laikinoji apsaugos priemonė gali būti pritaikyta tik tada, jei ji gali padėti užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tais atvejais, kad laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su būsimo teismo sprendimo įvykdymo apsauga, ji negali būti taikoma.
Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bankroto bylose, turi būti vadovaujamasi ne tik CPK normomis, bet ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliai – ĮBĮ) nuostatomis. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 2 punktą teismas areštuoja įmonės turtą iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tokia nuostata įtvirtinta tam, kad areštas nevaržytų bankroto eigos ir teisėtų administratoriaus veiksmų, kadangi įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės turto rėžimas pasikeičia ir jis yra imperatyviai reglamentuotas Įmonių bankroto įstatymo normomis. Bankrutuojančios įmonės administratorius, užtikrindamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3, 14, 20 punktai). Administratorių kontroliuoja ir nurodymus jam duoda kreditorių susirinkimas ir bylą nagrinėjantis teismas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 6 punktas, 11 straipsnio 3 dalies 20 punktas, 23 straipsnis). Kreditoriniai reikalavimai yra tenkinami Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka, tai yra reikalavimų tenkinimo tvarka ir eiliškumas yra griežtai reglamentuoti ir nuo jų negalima nukrypti.
Minėtų ir kitų Įmonių bankroto įstatymo normų analizė rodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tuo atveju, jeigu būtų patenkintas VĮ Valstybės turto fondo pareikštas UAB „Čiaupas“ reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo bei nuostolių atlyginimo ir šis reikalavimas būtų įtrauktas į UAB „Čiaupas“ kreditorių sąrašą, teismo nutarties dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo patvirtinimo įvykdymas nepasunkės ir nepasidarys nebeįmanomas, nes disponavimas bankrutuojančios įmonės turtu, kaip minėta, imperatyviai, detaliai reglamentuotas ir administratorius, kontroliuojamas kreditorių susirinkimo ir teismo, gali juo disponuoti tik pagal minėtų Įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės normų (pvz. reglamentuojančių varžytinių organizavimo tvarką) nurodymus.
Kolegija atmeta apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pažeidžia šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principus. Pažymėtina, kad visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka yra aiškiai sureguliuota įstatyme. Tokio reguliavimo tikslas yra vienodai apsaugoti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus, kad nebūtų pažeistos vienų ar kitų kreditorių teisės, todėl nėra pagrindo teigti, kad reikalavimų tenkinimas laikantis įstatyme nustatytos tvarkos ir eiliškumo pažeidžia šalių interesų pusiausvyros principą ir pastato apeliantą į blogesnę padėtį lyginant su kitais kreditoriais. CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reikalavimas taikyti laikinąsias apsaugos priemones laikantis ekonomiškumo principo reiškia, kad gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios atitinka reikalavimo esmę ir yra susijusios su sprendimo vykdymu, nes su reikalavimo tenkinimu nesusijusių ar jam įtakos neturinčių apribojimų taikymas būtų neteisėtas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes įmonei iškėlus bankroto bylą, jos turto teisinis rėžimas pasikeičia, kreditorių reikalavimai yra tenkinami Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu, įmonės administratoriaus veiklą kontroliuoja kreditorių susirinkimas ir teismas, todėl, esant imperatyviai sureguliuotam bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo procesui, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi jų taikymas nėra reikalingas ir nesukuria realios kreditoriaus interesų apsaugos, o netgi priešingai, gali trukdyti administratoriui atlikti jam Įmonių bankroto įstatyme numatytas funkcijas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,
nutaria:
palikti Kauno apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 8 d. nutartį nepakeistą.