Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2014-02-13 · Byla Nr. ATP-101-107/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-02-13
Bylos Nr.
ATP-101-107/2014
Teisminio proceso Nr.
4-46-3-01706-2013-7
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Stasys Valužis
Kategorijos
  • 45.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. ATP-101-107/2014Teisminio proceso Nr. 4-46-3-01706-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4.; 79.1.(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. vasario 13 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Stasys Valužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs A. J. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus viršininko Kęstučio Lukošiaus 2013-09-18 nutarimas, kuriuo A. J., gim. (duomenys neskelbtini) , pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį buvo nubaustas 1500 Lt dydžio bauda, pagal ATPK 127 straipsnio 1 dalį paskirta 2500 Lt dydžio bauda, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, A. J. paskirta galutinė subendrinta nuobauda –2500 Lt dydžio bauda, paliktas nepakeistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus viršininko Kęstučio Lukošiaus 2013-09-18 nutarimu A. J. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 127 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. birželio 3 d. 13 val. (duomenys neskelbtini) , vairavo automobilį „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, sankryžoje išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią, nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui ir su juo susidūrė, eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai bei nukentėjo keleivis J. S., kurio sveikata sutrikdyta nežymiai.

A. J. Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus viršininko K. Lukošiaus 2013-09-18 nutarimą apskundė apylinkės teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-12-12 nutartimi Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus viršininko K. Lukošiaus 2013-09-18 nutarimą paliko nepakeistą.

Apeliaciniame skunde A. J. tvirtina, kad teismas neatkreipė dėmesio į A. L. paaiškinimą, jog jis, vairuodamas automobilį miesto ribose, t. y., esant maksimaliam leistinam greičiui iki 50 km per val., prieš lenkimą važiavo 60 km per val. greičiu, todėl, A. J. nuomone, jis pastebėti iš šalutinio kelio išvažiuojančio automobilio vairuotojo galvos padėties, vairuotojo žvilgsnio negalėjo fiziškai. A. L. teismo posėdyje prisipažino, kad iš vakaro buvo vartojęs alkoholinius gėrimus, po eismo įvykio, įvykusio 13.10 val., alkotesteris parodė 0,29 promilės alkoholio koncentraciją kraujyje. Nors A. L. buvo nustatytas leistinas alkoholio kiekis, tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, kad jis buvo lengvai apgirtęs, todėl turėjo būti paimtas jo kraujas girtumui nustatyti ir paskirta ekspertizė.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog fotonuotraukose matyti, kad automobilio „Audi A4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadinta ne tik priekinė dešinė pusė, bet ir priekinė kairė pusė, tai parodo, jog susidūrimas įvyko važiuojant automobiliams priešpriešiais. A. J. tvirtinimu, jis Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimo nepažeidė, tuo momentu, kai A. L. vairuojamas automobilis atsitrenkė į jo vairuojamą automobilį, jau buvo išvažiavęs iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią ir pasukęs link (duomenys neskelbtini) miesto centro. Apeliantas nurodo, kad prieš (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžą, yra kelio ženklas 201 – „Pagrindinis kelias“, kuris kategoriškai draudžia šiuo ženklu pažymėtose sankryžose lenkti išvažiuojant į priešpriešinio eismo juostą. Jeigu A. L. vairuodamas automobilį „Mazda 626“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių 145, 145.1. punktų reikalavimų, nebūtų viršijęs leistiną 50 km per val. greitį, nebūtų pradėjęs lenkti automobilio dar iki sankryžos, kadangi lenkimą galėjo užbaigti jau už sankryžos, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Policijos pareigūnai eismo įvykį ištyrė nevisapusiškai, eismo įvykio schema nubraižyta nebuvo, automobilių padėtys po susidūrimo neužfiksuotos, įvykio vieta net nenufotografuota, atkurti eismo įvykio aplinkybes bandoma nebuvo. Be to, A. L. eismo įvykio deklaracijoje įvardijo save kaip įvykio kaltininką.

Apeliantas pažymi, kad administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai, t. y. būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu. Mano, kad jo veiksmuose administracinių teisės pažeidimų, numatytų ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, 127 straipsnio 1 dalyje, įvykio ir sudėties nėra, todėl prašo skundžiamą nutartį panaikinti, administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus viršininkas K. Lukošius tvirtina, kad A. J., išvažiuodamas iš šalutinio kelio į pagrindinį, privalėjo duoti kelią pagrindiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms. Be to, jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, nes tokia teisė jam buvo atimta. Prašo A. J. apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Tokioje situacijoje, kai apie įvykį iš įvairių šaltinių yra gaunama skirtinga informacija, sprendimas priimamas nustačius, kurie iš duomenų laikytini patikimais ir kurių patikimumas kelia abejonių. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Eismo įvykio deklaracijoje „Mazda 626“ vairuotojas A. L. pažymėjo savo automobilio sužalojimo vietą, nurodė, kad dėl sukelto eismo įvykio yra kaltas. A. J. eismo įvykio deklaracijoje automobilio „Audi A4“ sužalojimo vietos nenurodė (b. l. 6).

Tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas A. J. tvirtino, kad jis jau buvo įsukęs į (duomenys neskelbtini) gatvę ir ne mažiau kaip 100 metrų važiavo tiesiai miesto kryptimi. Staiga priešpriešine eismo juosta atvažiuojantis automobilis „Mazda 626“ pradėjo lenkti ta pačia kryptimi važiuojantį automobilį, išvažiavo į jo eismo juostą ir priekiu trenkėsi į jo vairuojamą automobilį. Po eismo įvykio buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija. Kodėl eismo įvykio deklaracijoje nepažymėjo savo automobilio apgadinimo vietos, A. J. pasakyti negalėjo (b. l. 23–24).

Teismo posėdyje liudytoja D. V. tvirtino, kad A. J. jau buvo išvažiavęs į pagrindinį kelią ir važiavo pagrindiniu keliu, kai priešpriešiais išlindo A. L. vairuojamas automobilis ir automobiliai susidūrė. A. J. įvykio dieną išvažiavo iš jos gyvenamosios vietos, tuo metu jie kartu dar negyveno (b. l. 55).

Tiek A. J., tiek jo artima draugė D. V. tvirtino, kad dėl eismo įvykio kaltas yra A. L., kuris atsitrenkė į A. J. vairuojamą automobilį, kai A. J. jau važiavo pagrindiniu keliu, tačiau tokie A. J., D. V. parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems, teismo posėdyje ištirtiems ir nutartyje aptartiems įrodymams.

Tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas A. L. parodė, kad įvykio metu važiavo 40–50 km per val. greičiu, baigiantis (duomenys neskelbtini) miestui, prisivijo ta pačia kryptimi važiavusį automobilį „Toyota“ ir leidžiamoje lenkti vietoje norėjo jį aplenkti. Iš priekio atvažiuojančių automobilių nebuvo. Kai lenkimo metu susigretino su lenkiamu automobiliu, kairėje pusėje pamatė šalutiniu keliu atvažiuojantį automobilį, kurio vairuotojas, nestabdydamas automobilio, pasižiūrėjo į kairę pusę, o į A. L. pusę net nepažiūrėjo, išvažiavo į pagrindinį kelią, susidūrė su A. L. vairuojamu automobiliu. A. L. vairuojamas automobilis atsitrenkė į automobilio „Audi A4“ priekinį dešinįjį kampą, nes „Audi A4“ dar išsukinėjo iš šalutinės gatvės. Po susidūrimo A. J. pažįstami asmenys dėl eismo įvykio pradėjo kaltinti A. L.. Atvažiavę policijos pareigūnai dėl kaltės nieko nepasakė, pasiūlė užpildyti eismo įvykio deklaraciją. A. L. dėl eismo įvykio kaltu nesijautė, tačiau buvo išsigandęs ir pasimetęs, A. J. artimi žmonės įtikino, kad dėl eismo įvykio kaltas jis. Kodėl A. J. nepažymėjo eismo įvykio deklaracijoje savo automobilio apgadinimo vietos, liudytojas nežinojo. Liudytojui atėjus į draudimo kompaniją, jam pasakė, kad dėl eismo įvykio jis nekaltas (b. l. 21–22).

Teismo posėdyje liudytojas A. L. parodė analogiškai, tvirtino, kad jis lenkimo manevrą būtų pabaigęs dar prieš šalutinį kelią, tačiau automobilis „Audi A4“ buvo tik pradėjęs išsukti į pagrindinį kelią ir įvyko susidūrimas. A. L. vairuojamas automobilis priekiu atsitrenkė į automobilio „Audi A4“ priekinį dešinįjį kampą (ties keleivio sėdėjimo vieta). Eismo įvykio deklaraciją pildė A. J.. Jis schemoje savo automobilio apgadinimų nepažymėjo (b. l. 58–59).

Atvykę policijos pareigūnai pasiūlė A. J. ir A. L. užpildyti eismo įvykio deklaraciją, tačiau A. J. šią deklaraciją užpildė nevisiškai, joje savo automobilio sužalojimo vietos nepažymėjo, o jeigu tai būtų padaręs, tokiu atveju automobilių susidūrimo aplinkybės nebūtų atitikusios A. J. parodymų. Tiek tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, tiek teismo posėdyje A. L. paaiškino, kad po autoįvykio buvo išsigandęs, prisiimti kaltę vertė į įvykio vietą prisistatę A. J. pažįstami asmenys. Liudytoja D. V. parodė, kad į įvykio vietą buvo nuėjusi ir ji. Tai, kad A. L. kaltę prisiėmė nepagrįstai, patvirtino byloje atliktas tyrimas. Liudytojas J. S. patvirtino, kad A. J. ir jo pažįstami asmenys po eismo įvykio vietoje A. L. darė psichologinį poveikį, grasino.

Tarnybiniame pranešime dėl eismo įvykio, kurio metu buvo sužalotas J. S., Tauragės apskrities VPK NTS tyrėjas O. Š. nurodė, kad 2013-06-03, apie 13.10 val., S. Dariaus ir S. Girėno ir Ramiosios gatvių sankryžoje A. L., vairuodamas automobilį „Mazda 626“ pagrindiniu keliu, susidūrė su automobiliu „Audi A4“, kurį vairavo A. J. ir kuris iš šalutinio kelio išvažiavo į pagrindinį (b. l. 15).

Po autoįvykio atvykę policijos pareigūnai eismo įvykio vietos schemos nenubraižė, o A. J. eismo įvykio deklaracijoje savo automobilio sužalojimo vietų nenurodė, eismo įvykio tyrimo metu nustatytos aplinkybės su aplinkybėmis, kurias nurodė A. L., visiškai sutapo, tas aplinkybes patvirtino ne tik nukentėjęs liudytojas J. S., bet ir teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas V. G., kuris buvo atvykęs į įvykio vietą, eismo įvykio aplinkybes išsiaiškino įvykio vietoje.

Tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas J. S. parodė, kad jis A. L. automobilyje važiavo kaip keleivis. Jie važiavo pagrindiniu keliu, A. L. lenkė automobilį, kuris važiavo ta pačia kryptimi. J. S. matė, kad automobilis „Audi A4“ važiavo šalutiniu keliu. Kai automobiliui „Audi A4“ iki pagrindinio kelio dar buvo likę važiuoti apie 10–15 metrų, J. S. nusuko žvilgsnį į kitą pusę, o nusisukęs išgirdo A. L. sakant: „kur lendi“, po to pajuto smūgį, automobiliai „Mazda 626“ ir „Audi A4“ atsitrenkė vienas į kitą (b. l. 19–20).

Teismo posėdyje liudytojas J. S. parodė, kad susidūrimo metu A. J. vairuojamas automobilis visiškai iš šalutinio kelio į pagrindinį kelią išvažiavęs nebuvo, tuo metu darė posūkį ir buvo pasisukęs kampu. Automobilis „Mazda 626“ priekiu trenkėsi į automobilio „Audi A4“ priekinį dešinės pusės sparno kampą, keleivio sėdimos vietos pusėje. Jeigu automobilis „Audi A4“ būtų važiavęs pagrindiniu keliu, tai automobiliai būtų susidūrę priekiais. Eismo įvykio deklaracijoje automobilio „Audi A4“ stovėjimo vieta po eismo įvykio nubraižyta neteisingai. Automobilis „Audi A4“ po eismo įvykio stovėjo šalutiniame kelyje tiesiai, bet A. J. jį patraukė apie 5 metrus link tos vietos, kur ant žolės po automobilių susidūrimo atsigulė J. S. (b. l. 57–58).

Teismo posėdyje liudytojas V. G. parodė, kad, atvykęs į eismo įvykio vietą, vieną automobilį rado stovintį pagrindiniame kelyje, o kitą – šalutiniame kelyje. Įvykio vietoje liudytojas nustatė, kad vienas automobilis važiavo pagrindiniu keliu ir lenkė ta pačia kryptimi važiavusį automobilį, o jam nebaigus atlikti manevro, iš šalutinio kelio išsuko kitas lengvasis automobilis ir įvyko susidūrimas. Buvo akivaizdu, kad iš šalutinio kelio išvažiavęs automobilis nedavė kelio pagrindiniu keliu važiavusiam automobiliui. Eismo įvykio vietoje sankryžos nebuvo. Lenkti pagrindiniame kelyje draudžiama nebuvo. Šalutiniame kelyje buvo ženklas „Duoti kelią“ (b. l. 59).

Netikėti aptartais duomenimis, kad A. L. važiavo pagrindiniu keliu, leistinoje vietoje lenkė kitą automobilį, kai, pažeisdamas Kelių eismo taisykles, iš šalutinio kelio išsuko A. J. vairuojamas automobilis „Audi A4“, todėl ir įvyko susidūrimas, nėra jokio pagrindo. Kad dėl sukelto eismo įvykio kaltas A. J., bet ne A. L., patvirtina ir byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad apgadinta automobilio „Audi A4“ priekinė dešinė pusė (b. l. 27, 28), o tai patvirtina aplinkybę, kad iki automobilių susidūrimo automobilio „Audi A4“ vairuotojas į pagrindinį kelią sukti tik buvo pradėjęs, nes kitu atveju A. L. ir A. J. priešpriešiais vairuojami automobiliai vienas į kitą būtų atsitrenkę kaktomuša arba būtų atsitrenkta į automobilio „Audi A4“ kairę pusę, tokiu atveju automobilio „Audi A4“ apgadinimai dešinėje priekinėje pusėje atsirasti negalėjo.

Iš Tauragės apskrities VPK 2013-09-18 nutarimo turinio matyti, kad nutarimo priėmimo metu A. J. savo kaltės neneigė, dėl padarytų pažeidimų nuoširdžiai gailėjosi (b. l. 29). A. J. automobilį vairavo neturėdamas tam jokios teisės (b. l. 29, 34), neteisėtas jo pasirodymas kelyje su transporto priemone sukėlė eismo įvykį. Jeigu A. J. automobilio nebūtų vairavęs, o tokia teisė jam buvo atimta, būtų netrukdęs pagrindiniame kelyje vykstančiam eismui, eismo įvykio nebuvę būtų iš viso. Ar įtakos eismo įvykiui kilti turėjo tai, kad A. L. automobilį vairavo būdamas neblaivus, tačiau neviršijęs vairuoti leidžiančią 0,4 promilės ribą, nenustatyta.

Esant aptartoms aplinkybėms, Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-12-12 nutartis, kuria Tauragės apskrities VPK Kelių policijos skyriaus viršininko K. Lukošiaus 2013-09-18 nutarimas, kuriuo A. J. nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, 127 straipsnio 1 dalį, paliktas nepakeistas, laikytina pagrįsta ir teisėta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-12-12 nutartį palikti nepakeistą, A. J. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjas Stasys Valužis