Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irmos Čuchraj, Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Vaidai Vasiliauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos N. N. atstovei Svietlanai Baracevičienei, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atstovei Olgai Aleksierienei, 2008 m. gegužės 20 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. N. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2006-04-06 sprendimo Nr. N176 panaikinimo ir įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažinimo draudiminiu įvykiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Tretysis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos po bylos atnaujinimo kito atsiliepimo nepateikė. Tik gautas prašymas bylą nagrinėti atstovui nedalyvaujant (b.l. 76).

Pareiškėja, tinkamai informuota apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką (b.l. 82), į teismo posėdį neatvyko, negautas prašymas bylos nagrinėjimą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjai bei trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Teisėjų kolegija konstatuoja.

Teismas, nagrinėdamas šią bylą, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (Nr. VIII-1509) 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-211 redakcija, įsigaliojusi nuo 2005 m. liepos 1 dienos) 1 punktas (2003 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. IX-1819 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punkto pirma pastraipa (2004 m. kovo 22 d. redakcija, įsigaliojusi 2004 m. kovo 26 d.) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai ir 52 straipsniui ir sustabdė šios bylos nagrinėjimą (b.l. 43-46, 55-58).

Konstitucinis Teismas ištyrė minėtą kreipimąsi, 2008 m. balandžio 29 d. priimdamas nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostatos ir dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (b.l. 62-67).

Nelaimingo atsitikimo darbe aktu (b.l. 23-24) nustatyta, kad J. N. mirė dėl deguonies trūkumo laivo triume. Nelaimingo atsitikimo priežastimis nurodomos šios priežastys: 1) laivo įgulos narių nusileidimas į laivo triumą, esant pavojingai mažai deguonies koncentracijai ore; 2) laivo įgulos neinformavimas apie pavojingus ir kenksmingus rizikos veiksnius, nesupažindinimas su saugiais darbo būdais, laivo įgulos nežinojimas kokios saugos priemonės turi būti naudojamos dirbant triume ir kaip elgtis įvykus nelaimingam atsitikimui, susidarius pavojingai situacijai.

J. N. kraujyje rasta 0,46 promilių etilo alkoholio. Tačiau Mykolo Riomerio universiteto teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus vedėjas 2006 m. kovo 1 d. rašte Nr. 104-A nurodė, kad ši aplinkybė įtakos J. N. mirčiai neturėjo, nes iš pateiktų dokumentų matyti, jog Švedijoje nustatyta, kad jūrininkas J. N. mirė nuo uždusimo, kurį sukėlė deguonies trūkumas aplinkos ore (b.l. 26).

Ginčijamu 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. N176 Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius nusprendė J. N. 2005 m. birželio 28 d. įvykusį nelaimingą atsitikimą darbe pripažinti nedraudiminiu įvykiu, remdamasis Švedijos Lundo miesto Teismo medicinos institucijos Teismo medicinos filialo 2005 m. liepos 1 d. pažyma Nr. D05-0682 ir Mykolo Riomerio universiteto teismo medicinos instituto Klaipėdos skyriaus 2006 m. kovo 1 d. raštu Nr. 104-A, nes apdraustasis buvo neblaivus. Teisinis šio sprendimo pagrindas nurodytas Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktas bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 ir 31 punktai (b.l. 25).

Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 1 punkte (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) nustatyta, kad draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, pakeliui į darbą ar iš darbo arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šio įstatymo nustatytas sąlygas, tačiau jie įvykę esant bent vienai iš įstatyme nurodytų aplinkybių, inter alia – kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) pirmoje pastraipoje nustatyta, kad draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie atitinka šių Nuostatų 7, 8, 10 ar 11 punktuose nustatytas sąlygas, tačiau įvykę esant bent vienai iš šių Nuostatuose nustatytų aplinkybių, inter alia – kai apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis.

Konstitucinis Teismas 2008 m. balandžio 29 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe <...> arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> jie įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 1) apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotikų, toksinių ar psichotropinių medžiagų ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“ (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotikų, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 309 „Dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13 punkto (2004 m. kovo 22 d. redakcija) nuostata „Draudiminiais įvykiais taip pat nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad <...> įvykę esant bent vienai iš šių aplinkybių: 13.1. apdraustasis buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, ir tai nebuvo susiję su jam draudėjo pavesto darbo technologijos ypatybėmis“ ta apimtimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe arba nustatytos ūmios profesinės ligos, kuriuos ištyrus nustatoma, kad jie įvykę apdraustajam esant neblaiviam arba apsvaigusiam nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų, bet nelaimingus atsitikimus darbe arba ūmias profesines ligas lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo narkotikų, toksinių ar psichotropinių medžiagų, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti <...> socialinę apsaugą nedarbo atveju“, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucijos 52 straipsnyje, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.

Aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs: pagal Konstituciją Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, socialiniam aprūpinimui, t.y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie dėl įstatymuose numatytų priežasčių negali apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas konstitucinės vertybės statusas; socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją, padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimų socialinių rizikų. Konstitucijos 52 straipsnyje nurodytos pensijos ir socialinė parama yra vienos iš socialinės apsaugos formų; Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos, laiduojančios teisę į socialinį aprūpinimą, įpareigoja valstybę nustatyti pakankamas tos teisės įgyvendinimo ir teisinio gynimo priemones. Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais, kurie nustatyti įstatymais.

Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią kiekvienas žmogus turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, suponuoja ir valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų sudarytos teisinės prielaidos įgyvendinti šią teisę. Tai darydama valstybė kartu privalo nustatyti ir veiksmingus šios konstitucinės teisės įgyvendinimo kontrolės mechanizmus.

Konstitucinis Teismas nurodė, jog negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad Konstitucijoje garantuotos asmens, kurio sveikatai pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ir nesveikų darbo sąlygų (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas) teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su konstituciškai nepagrįstomis sąlygomis, kurių nors institucijų, ar pareigūnų subjektyviais sprendimais arba kitomis aplinkybėmis, negalėjusiomis lemti tokio pakenkimo asmens sveikatai (juolab sukėlusio asmens mirtį).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją negali nustatyti ir tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta dėl netinkamų, nesaugių ar nesveikų darbo sąlygų, nepriklausančių (ir negalėjusių priklausyti) nuo šio asmens veiksmų ir būsenos (įskaitant nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas), teisės į socialinę paramą atsiradimas būtų susietas su šio asmens būsena (inter alia jo neblaivumu ar apsvaigimu nuo narkotinių, toksinių ar psichotropinių medžiagų), kai tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai. Nustačius tokį teisinį reguliavimą būtų nepagrįstai suabsoliutintas vienas iš minėtų socialinės paramos, kuri kyla iš Konstitucijos, netekimo pagrindų – asmens būsena, taip pat nepaisoma ir Konstitucijos, iner alia jos 48 straipsnio 1 dalies, 52 straipsnio 1 dalies, konstitucinio teisinės valstybės principo, kylančių imperatyvų.

Kaip minėta, 2006 m. kovo 25 d. nelaimingo atsitikimo darbe akte nustatyta, jog J. N. mirė dėl deguonies trūkumo triume ir jo neblaivumas (lengvas girtumas) mirčiai įtakos neturėjo. Konstituciniam Teismui konstatavus, kad Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalis bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų 13.1 punktas ta dalimi, kuria draudiminiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai darbe, jei apdraustasis buvo neblaivus, bet nelaimingus atsitikimus darbe lėmė ne jo neblaivumas, o netinkamos, nesaugios, nesveikos darbo sąlygos prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, šie teisės aktai negali būti taikomi (Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis).

Esant šioms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, ginčijamas Valstybinio socialinio fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2006 m. balandžio 6 d. sprendimas, kuriuo J. N. 2005 m. birželio 28 d. įvykęs nelaimingas atsitikimas darbe pripažintas nedraudiminiu įvykiu, yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Reikalavimas įvykusį nelaimingą atsitikimą pripažinti draudiminiu įvykiu nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, nes administracinis teismas nevykdo viešojo administravimo įgaliojimų. Pagal Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatų normas kompetentinga viešojo administravimo institucija, turinti teisę pripažinti nelaimingą atsitikimą darbe draudiminiu, yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniai skyriai – šiuo atveju Klaipėdos teritorinis skyrius, kuris įgaliotas priimti sprendimą dėl J. N. 2005 m. birželio 28 d. įvykusio nelaimingo atsisiekimo darbe pripažinimo draudiminiu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 dalimi, 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendė:

pareiškėjos N. N. skundą patenkinti.

Panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą N176 „Dėl J. N. nelaimingo atsitikimo darbe“.

Įpareigoti atsakovą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių J. N. 2005 m. birželio 28 d. įvykusį nelaimingą atsisiekimą darbe pripažinti draudiminiu įvykiu.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.