Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-469-348/2011

Teisėja Vaidutė Stangvilienė Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01038-2010-04 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2011 m. birželio 22 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Reginos Cemnolonskienės ir Evaldo Gražio, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui, nuteistajam E. K., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundą dėl 2011 m. balandžio 15 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo E. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal LR BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 mėnesiams;

pagal LR BK 135 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 10 mėnesių.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 5 d. bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas vieneriems metams dešimčiai mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš E. K. priteista: Ž. S. 50 000 Lt neturtinės žalos, Valstybinei ligonių kasai 7825,77 Lt gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. K. nuteistas už tai, kad 2010-10-04 apie 14 val. (duomenys neskelbtini) ties namu Nr. 28 viešoje vietoje – pėsčiųjų take E. K. įžūliais veiksmais, pasinaudodamas nereikšminga dingstimi, tyčia prikibo prie M. M., sudavė jam rankomis ir kojomis smūgius į įvairias kūno vietas, stumdė, tuo sukeldamas fizinį skausmą bei demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomeninę rimtį.

Be to, E. K. nuteistas už tai, jog 2010-10-04 apie 14.20 val. (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“ E. K. konflikto metu, tyčia sudavė du smūgius peiliu Ž. S. į pilvą ir jį sužalojo, tuo sunkiai sutrikdydamas sveikatą dėl durtinės-pjautinės kiauryminės pilvo sienos žaizdos su daugybiniais plonžarnių sužalojimais.

Be to, skunde nurodoma, jog BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Apeliantas pažymi, kad šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Apeliantas sutinka, kad. Ž. S. veiksmai vartojant smurtą prieš jį nėra adekvatūs ir aiškiai jo gynyba neatitiko nukentėjusio Ž. S. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, todėl pagal bylos aplinkybes jo veiksmus teismas turėjo įvertinti pagal LR BK 28 str. 3 d. ir 135 str. l d.

Dėl netinkamo materialinės teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimo , taikymo

Skundo autoriaus teigimu, teismas nepakankamai tinkamai taikė ir aiškino žalos atlyginimą reglamentuojančias materialinės teisės normas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Anot apelianto, vienas iš kriterijų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė. jis neneigiu, kad veiksmais buvo padaryta žala nukentėjusiajam, tačiau teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad pats nukentėjusysis buvo šio nusikaltimo iniciatorius ir tik atsiradusios sunkos pasekmės suteikia jam teisę neturtinės žalos atlyginimą. Jis šiuo metu mokosi, neturi asmeninio turto, yra tėvų išlaikomas. Teismas pasinaudojo jo ne patirtimi ir konstatavo, kad jis sutiko su 50000 Lt. neturtine žala. Tačiau teismas privalėjo atsižvelgti į teisingumo ir protingumo kriterijus, netgi į valstybinio kaltintojo nuomonę. Todėl nuosprendis, neturtinės žalos priteisimo, dalyje turėtų būti panaikintas.

Tai pat apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad jis yra neigiama asmenybė. Kadangi jis mokosi, turi gyvenimo tikslą, o tai, kad jam mokslas sekasi ne taip gerai, kaip kitiems negali būti pagrindas vertinti jo asmenybę, kaip neigiamą. Nors buvo baustas administracine tvarka, tačiau iš to padarė tinkamas išvadas, daugiau administracinių nusižengimų nedaro. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pilnai prisipažino ir labai gailisi. Pilnai atlygino materialinę žalą ir iš dalies neturtinę žalą. Teismas teisingai kvalifikavo mano veiką pagal BK 284 str. 1 d. tačiau neteisingai paskyrė bausmę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad jis nusikalto pirmą kartą, anksčiau teismo neteistas, kad padarė nesunkų nusikaltimą. Nors teismas formaliai paminėjo jo veiką lengvinančias aplinkybes, tačiau jų nepritaikė skirdamas bausmę už pirmą kartą veiką numatytą LR BK 284 str. 1 d. Už šią veiką teismas turėjo skirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu - laisvės apribojimą. Anot apelianto, perkvalifikavus jo veiką iš BK 135 str. 1 d. į BK 28 str. 3 d. ir 135 str. l d. ir atsižvelgus į visas aplinkybes yra pakankamas pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 62 str. (BK 59 str. 1 d. 2 p. 3 p. 9 p.) ir skirti jam bausmę - laisvės apribojimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. K. ir jo gynėjas advokatas V. Pacevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

Prokurorės prašė nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo E. K. apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. K. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimų, numatytų LR BK 135 str. 1 d., 284 str. 1 d. padarymą.

Nuteistasis pripažįsta, kad peiliu sudavė nukentėjusiajam, tačiau teigia, kad tai padarė gindamasis nuo nukentėjusiojo ir peržengdamas būtinosios ginties ribas. Dėl to, jo veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal LR BK 28 str. 3 d. ir 135 str. 1 d. Tačiau kolegijos nuomone, paminėti apelianto teiginiai neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

LR BK 28 str. 1 d. yra nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. O šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Teismų praktikoje būtinosios ginties situacijos buvimas konstatuojamas tada, kai pavojingas kėsinimasis į asmenį yra realus, t. y. egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, yra akivaizdus, t.y. pradėtas ar tiesiogiai gresiantis besiginančiojo ar kito asmens teisėms. Menka, abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo galėtų būti užpultas, negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis į jį. Būtinosios ginties situacijos nėra ir tada, kai asmuo, kilus abipusiam konfliktui, smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Nors apeliantas tvirtina, jog nukentėjusiajam dūrė dėl jo pavartoto smurto, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis duodamas parodymus nebuvo nuoseklus. Teisiamojo posėdžio metu kaltinamasis parodė, jog nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, priėjęs nukentėjusysis Ž. S. paklausė ko kaltinamasis lenda prie jo žmonos ir kirto smūgius į galvą. Nuo smūgių apsvaigo galva, aptemo akys. Tuo metu jis išsitraukęs peilį iš rankovės dūrė nukentėjusiajam du kartus į pilvą. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu, jis kaltinamasis nurodė iš dalies kitokias įvykio aplinkybes, t.y. tai, jog nukentėjusysis du kartus sudavė ranka per sprandą. Kad būtų blogai pasijutęs nuo šių smūgių nenurodė. Taip pat kaltinamasis parodė, jog jam nebūtinai reikėjo nukentėjusiajam durti peiliu. Parodymų keitimas rodo, kad nuteistasis siekia sušvelninti sau padėtį, nes nenurodo teisingų įvykio aplinkybių.

Nepagrįstai skunde nurodoma, jog nukentėjusysis Ž. S. ir liudytoja R. S. davė nenuoseklius parodymus, todėl teismas juos turėjo vertinti kritiškai. Kolegija susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiojo Ž. S. ir liudytojos R. S. parodymais bei jų parodymais duotais teisiamojo posėdžio metu, konstatuoja, jog jų parodymai iš esmės yra nuoseklų ir jais netikėti nėra pagrindo. Kadangi nei nukentėjusysis Ž. S. nei liudytoja R. S. neneigė, jog Ž. S. du kartus pliaukštelėjo kaltinamajam.

Net jei ir patikėti kaltinamojo E. K. teisme duotais parodymais, kad Ž. S. kaltinamajam smūgį sudavė į galva, nuo kurio apsvaigo galva ir aptemo akyse, tai jokiu būdu nereiškia, jog tokie jo veiksmai sukėlė realų pavojų kaltinamojo gyvybei ar sveikatai t.y. buvo pavojingi, nuo kurių būtų reikėję gintis peiliu padarant nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo Ž. S. veiksmai negali būti įvertinti kaip pradėtas ar tiesiogiai gresiantis bei pavojingas kėsinimasis į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, sąlygojęs būtinosios ginties situacijos atsiradimą. Todėl teigti, kad nagrinėjamo įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Nenustačius tokių aplinkybių, E. K. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip sunkus sveikatas sutrikdymas (LR BK 135 str. 1 ).

Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visus tyrimo metu surinktus faktinius duomenis ir priėmė nuosprendyje aptartais įrodymais pagrįstą nuosprendį. Kadangi nenustatyta, jog kaltinamasis E. K. nukentėjusiajam Ž. S. padarė sunkų sveikatos sužalojimą peržengdamas būtinosios ginties rimas, todėl nėra pagrindo taikyti LR BK 62 str. 2 d. 5 p., 3 d. 3 p. ir paskirti švelnesnę bausmės rūšį. Kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nėra nustatytos būtinosios sąlygos taikyti LR BK 62 str. 2 dalį ir paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę. Kadangi pagal susiformavusią teismų praktiką LR BK 62 str. 2 d. taikymas galimas tik tada, kai be kitų sąlygų, numatytų šio straipsnio 2 d. 1-6 punktuose, nustatomos mažiausiai dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir yra bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta. Tik konstatavęs šių sąlygų visumą, teismas gali svarstyti LR BK 62 str. 2 d. taikymo tikslingumą.

Bausmė E. K. paskirta teisingai ir jos mažinti nėra teisinio pagrindo. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė (BK 54 str.). Teismas, skirdamas nuteistajam E. K. bausmę, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į kaltinamosios asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę, sunkinančių aplinkybių nebuvimą bei kitas bylos aplinkybes.

Skundžiamu nuosprendžiu E. K. pripažinta kaltas padaręs tyčinius, vieną nesunkų ir vieną bei du sunkius nusikaltimus. Skirdamas bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė, į nusikalstamų veikų skaičių, jų pobūdį, į tai, jog jis anksčiau neteistas, dėl nusikalstamų veikų kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, tai, kad atlygino turtinę žalą. Be to, teismas skirdamas bausmę pagrįstai atsižvelgė į tai, jog E. K. eilę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis. Alytaus profesinio rengimo centro Statybos technologijų ir verslo skyriaus charakteristikoje E. K. charakterizuojamas tik patenkinamai, labai dažnai praleidinėja pamokas be pateisinamos priežasties, bėga iš jų, dėl to daro blogą įtaką grupės draugams. Vertinant nuteistajam paskirtą bausmę LR BK 41 straipsnio aspektu, atsižvelgiant į visus tikslus, kurių siekiama skiriant bausmę, nėra pagrindo laikyti, kad už sunkią nusikalstamą veiką paskirta vienerių metų ir dešimt mėnesių laisvės atėmimo bausmė, yra aiškiai neteisinga. Ši laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms, ir neprieštarauja teisingumo principui. Todėl, atsižvelgusi į nuteistojo padarytų veikų pavojingumą, kolegija konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta teisingai, nėra per griežta, yra teisinga ir neprieštarauja teisingumo principui. Todėl jos keisti ar mažinti nėra pagrindo.

Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog apylinkės teismas neteisingai nustatė neturtinės žalos dydį. Nors iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog apylinkės teismas nepakankamai motyvuotai nustatė nukentėjusiajam Ž. S. padarytos neturtinės žalos dydį, tačiau tai nėra pagrindas jos mažinti. Apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog kaltinamasis sutiko su nukentėjusiojo pareikštu ieškiniu, nes iš tiesų teisiamojo posėdžio metu E. K. sutiko sumokėti nukentėjusiojo prašomą neturtinę žalą (b. l. 163). Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog teismas pasinaudojo kaltinamojo ne patirtimi ir konstatavo, jog jis sutinka su nukentėjusiojo pareikštu 50 000 Lt ieškiniu. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, kaltinamasis net kelis kartus patvirtino, jog sutinka su prašomu neturtinės žalos dydžiu, teisiamojo posėdžio metu dalyvavo ir jo gynėjas, todėl šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje klausimą, vadovautasi Civilinio kodekso normomis. Šio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais (LR CK 6.250 str. 1 d.).

Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu, negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusio asmens padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Apylinkės teismas, spręsdamas klausimą dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, vadovaudamasis LR CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, kur nurodyta, jog nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Iš specialisto išvados matyti, jog nukentėjusiajam Ž. S. buvo padaryta durtinė – pjautinė kiauryminė pilvo sienos žaizda su daugybiniais plonžarnių sužalojimais. Dėl šio sužalojimo nukentėjusiajam buvo atlikta operacija, po kurios jis patyrė didelių nepatogumų. Dėl patirto sužalojimo nukentėjusysis neteko 50 % darbingumo. Įvertinusi padaryto nusikaltimo sunkumą, konkrečias jo aplinkybes, nuteistojo kaltę, pasekmes nukentėjusiojo sveikatai, o taip pat atsižvelgus į jauną nuteistojo amžių bei galimybę atlyginti padarytą žalą, kolegija daro išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta piniginė kompensacija nėra aiškiai per didelė ir atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina tai, jog LR CK 6.282 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydi, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į LR BK 135 straipsnio 1 dalies nuostatomis saugomų vertybių svarbą, atsižvelgė į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, teisingai suprato įtvirtintus įstatyme t.y. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.251 straipsnio 2 dalyje, 6.282 straipsnio 3 dalyje, neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė.

Apylinkės teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistojo E. K. apeliacinį skundą atmesti.