Vilniaus apygardos teismo nutartis

2011-01-06 · Civilinė byla Nr. 2A-1162-275/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-01-06
Bylos Nr.
2A-1162-275/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė (pran.), Henrichas Jaglinskis, Petras Jaržemskis
Ieškovas
A., A. J.
Atsakovas
A. K., A.
Kategorijos
  • 34.4.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja Danutė Kutrienė Civilinė byla Nr. 2A-1162-275/2010

Teisėja Ramunė Valiulytė Procesinio sprendimo kategorija 34.4.8.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. sausio 6 d.,

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Kutrienės,kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Petro Jaržemskio,sekretoriaujant J.Markovičiūtei,

dalyvaujant ieškovui A. J., jo atstovui adv. J.Korsakui, atsakovui A. K., atsakovų atstovei adv. I.Slavinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo A. J. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo A. J. ieškinį atsakovams A. K., A. M., J. K., Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl susitarimų, sprendimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį tikslino šešis kartus (t. 1 b. l. 18, 187; t. 2 b.l. 27, 155). Juo prašė:

1. Pripažinti negaliojančiu E. K. 1991-11-27 prašymą, atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir V. S. žemę (duomenys neskelbtini);

2. Pripažinti negaliojančiu, pretenduojančių į buvusių savininkų J. ir V. S. 23,44 ha žemės valdą, turėtą (duomenys neskelbtini), 1993-05-15 (surašyto 1992-02-07) V. S., S. M., E. K. ir J. R., susitarimą;

3. Pripažinti negaliojančiu, pretenduojančių į buvusių savininkų J. ir V. S. 23,44 ha žemės valdą, turėtą (duomenys neskelbtini), 1994-04-22 V. S., S. M., G. K. ir J. R., susitarimą;

4. Pripažinti, kad S. M. terminą pateikti dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį su buvusiais savininkais praleido dėl svarbios priežasties ir jį atnaujinti;

5. Panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo (viršininko) administracijos 1995-09-01 sprendimą Nr. 79-1815 iš dalies, t.y. panaikinti G. K. atstatytas nuosavybės teises į 5,86 ha žemės sklypo dalį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

6. Įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos suprojektuoti žemės sklypą ir atkurti nuosavybės teises S. M. į 7,80 tenkančią žemės sklypo dalį žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

7. Panaikinti Trakų r. notaro biuro notarės D. M. Uldukienės 2000-03-17 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. 1046, išduoto paveldėtojams, 9 p. iš dalies, t.y. panaikinti J. K., A. M. ir A. K. teises į 5,86 ha žemės sklypo dalį nuo 20,85 ha, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

8. Pripažinti negaliojančia Trakų r. notaro biuro notarės D. M. Uldukienės patvirtintą 2000-04-21 dovanojimo sutartį Nr. 1594 iš dalies, kuria A. M. ir A. K. dovanojo J. K. 2/3 nuo 20,85 ha žemės sklypo dalis, nustatant 2/3 dalis nuo 14,99 ha žemės sklypo dalis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

9. Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. Staskonytės-Malcienės 2004-10-04 dovanojimo sutartį Nr. 2-5694 iš dalies, kuria J. K. dovanojo A. K. 20,85 ha žemės sklypą, nustatant 14,99 ha žemės sklypą, unikalus (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad yra S. M. vaikaitis ir testamentinis įpėdinis. S. M. 2005-10-07 testamentu paliko jam žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri jai priklauso po jos tėvų J. S. ir V. S. mirties. S. M. mirė 2006-10-30. 2007-01-12 ieškovas kreipėsi į notarą dėl S. M. palikimo priėmimo pagal testamentą. Ruošdamas dokumentus notarui apie testamente nurodytą turtą, jis sužinojo, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą, nurodytą testamente, S. M. nėra atkurtos; kad ginčijamais pretendentų (V. S., S. M., E. K., J. R. ) susitarimais dėl nuosavybės teisės atkūrimo S. M. atsisakė žemės kitų pretendentų naudai ir kad nuosavybės teisės į S. M. tenkančią dalį yra atkurtos G. K. Po G. K. mirties žemę paveldėjo atsakovai J. K., A. M. ir A. K., o ginčijamų sandorių pagrindu žemė atiteko atsakovui A. K. Paaiškėjo, kad E. K. prašymas atkurti jai nuosavybės teises yra pasirašytas ne pačios E. K., todėl jis laikytinas negaliojančiu. Tai reiškia, kad ji nėra padavusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir dėl to likusiems pretendentams, jų tarpe ir S. M., atkūrus nuosavybės teisės į J. S. ir V. S. iki nacionalizacijos turėtą žemę, turėjo tekti didesnė turto dalis - po 7,80 ha. 1992-02-07 pretendentų susitarimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iš viso negalėjo būti sudarytas, nes pretendentams galimybė perleisti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą atsirado tik nuo 1993-07-28, kai 1993-07-15 įstatymu Nr. I-229 buvo papildytas 1991-06-18 įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. nustatant, kad teisės į nuosavybės teisių atkūrimą gali būti perleistos notariškai patvirtinta sutartimi ir tik įstatyme apibrėžtam asmenų ratui - vaikams, tėvams, sutuoktiniui bei vaikaičiams. Todėl S. M. negalėjo atsisakyti savo dalies kitų pretendentų - savo brolio ir seserų - naudai. Byloje esančių susitarimų formą Vyriausybė patvirtino 1992-01-31 nutarimu Nr. 64, o tokio susitarimo taikymo tvarką Vyriausybė reglamentavo tik 1994-01-26 Nutarimu Nr. 55, kurio 5 p. nurodyta, kad toks susitarimas gailimas tik tuo atveju, kai pretendentai į tą pačią žemę ar mišką pageidauja didesnės ar mažesnės dalies, negu jiems priklauso pagal įstatymą, o ne visiškai atsisakyti kitų pretendentų naudai. Ir toks susitarimas buvo galimas tik nuo 1994-02-02. Todėl ankstesni susitarimai negalėjo būti sudaryti ir negali būti įrodymais byloje. Iš 1993-05-15 susitarimo, surašyto 1992-02-07 matyti, kad juo dalijamasi ne Juozui ir V. S. priklausę 23,44, o 24,44 ha. 1993-05-15 susitarime visai nėra pretendentų parašų, o šis susitarimas pasirašytas tik viršaitės B. A. 1994-04-22 susitarimas pasirašytas tik G. K., jame nėra visų pretendentų valios išraiškos, todėl jis pripažintinas negaliojančiu. Susitarimai turėjo būti tvirtinami notariškai. O susitarimą gyvenamojoje vietovėje, kurioje nėra notarinių kontorų, notarinius veiksmus galėjo atlikti Darbo žmonių deputatų tarybų vykdomojo komiteto pirmininkas, jo pavaduotojas ar sekretorius, kuriems atitinkamos tarybos vykdomojo komiteto sprendimu pavesta atlikti notarinius veiksmus. Tuo tarpu Trakų rajone visada veikė notaras, kas duoda pagrindą teigti, kad (duomenys neskelbtini) viršaitei tokie įgaliojimai nebuvo suteikti, todėl susitarimus laikyti notariškai patvirtintais nėra jokio pagrindo. 1994-04-01 įsigaliojus 1994-03-24 įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos 1974 m. Valstybinio notariato įstatymo kai kurių straipsnių pratęsimo“ apylinkių viršaičiai galėjo liudyti tik parašo dokumentuose tikrumą, o ne tvirtinti sutartis. Kadangi minėti susitarimai yra negaliojantys, o pagal įstatymą S. M. negalėjo savo teisės atkurti nuosavybės teises atsisakyti kitų pretendentų naudai, tai teisė į nuosavybės teisių atkūrimą jai išliko iki pat jos mirties, kurią ir paveldėjo ieškovas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Trakų rajono apylinkės teismas 2010-02-08 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, priteisti iš A. J. A. K. 2 100 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad iš S. M. testamento 1 p. matyti, jog testatorė ieškovui paliko žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Tačiau, kaip matyti iš byloje esančių įrodymų ir šalių paaiškinimų, nei testamento sudarymo metu, nei palikimo atsiradimo momentu S. M. testamente nurodyta žemė jai nepriklausė. Minėtu testamentu S. M. ieškovui taip pat nepaliko jokių savo teisių ar pareigų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Todėl paaiškėjus, kad palikimo atsiradimo momentu testamente nurodyto turto S. M. neturėjo, ieškovas jo ir nepaveldėjo ir juo labiau neįgijo teisės ginčyti priimtus sprendimus ir susitarimus, testatorės sudarytus nuosavybės teisių atkūrimo procese. Teisę ginčyti susitarimus ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per įstatymu nustatytus terminus turėjo pretendentė į nuosavybės teisių atkūrimą S. M. Tačiau ji to nedarė. Todėl pasibaigus trejų metų ieškinio senaties terminui (1964 m.CK 84 str. 1 d ir 1991-06-18 įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 20 str. 1995-07-03 įst. Nr. I-987 redakcija) 1992-05-07 ir 1994-04-22 susitarimams ir 1995-09-01 sprendimui Nr. 79-1815 ginčyti, net jeigu ir pati S. M. reikštų ieškovo keliamus reikalavimus, atsakovams reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jos reikalavimai negalėtų būti tenkinami (CK 1.126 str. 2 d; 1.131 str.). Todėl ieškovui, laikančiam save S. M. teisų perėmėju, senaties terminai nepradedami skaičiuoti iš naujo (CK 1.128 str.). Ieškovui pagal S. M. testamentą nepaveldėjus nei turto, nei teisių ar pareigų, teismas ieškinį vertino kaip pareikštą asmens, neturinčio reikalavimo teisės (netinkamo ieškovo) ir atmetė neanalizuodamas kiekvieno reikalavimo pagrįstumo atskirai. Teismas taip pat nurodė, kad asmens pareiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra sandoris ir pats savaime nesukelia jokių civilinių teisinių pasekmių. Jis yra tik vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo proceso dokumentų, būtinų įgyjant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kuriuo teisę turintis asmuo pareiškia apie savo valią šią teisę realizuoti. Todėl ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu E. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo nenagrinėtinas teisme, o byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta CPK 293 str. 1 d. pagrindu. 1992-02-07 pretendentai atkurti nuosavybės teises į J. ir V. S. žemę 23,44 ha (duomenys neskelbtini) – buvusių savininkų vaikai V. S., S. M., E. K. ir J. R. sudarė susitarimą dėl kiekvienam pretendentui tenkančio žemės ploto, pagal kurį S. M. gauti žemės nepretendavo. Teismas sprendė, kad šis susitarimas nėra sutartis dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimą perleidimo, kaip nurodo ieškovas. Todėl ieškovo argumentus dėl susitarimo esmės, turinio ir formos prieštaravimo galiojusiems teisės aktams teismas vertino kaip sau naudinga teisės aktų interpretacija. Teismas sprendė, kad esant nurodytoms aplinkybėms, 1992-02-07 susitarimą laikyti negaliojančiu nėra pagrindo. Ieškinyje minimas 1993-05-15 susitarimas, surašytas 1992-02-07, yra ne susitarimas, bet 1993-05-15 patvirtintas 1992-02-07 susitarimo nuorašas, todėl jo, kaip sandorio, galiojimo klausimas negali būti keliamas. Teismas taip pat konstatavo, kad kaip matyti iš 1992-02-07 susitarimo, pretendentai pasidalino ne priklausančius 23,44 ha žemės, bet 24,44 ha. Todėl, kaip nurodė atsakovas, pastebėjus klaidą 1994-04-22 buvo įformintas naujas susitarimas, atitinkami sumažinant kiekvienam pretendentui tenkančios žemės plotą, sutartą pagal 1992-02-07 susitarimą. Antrojo susitarimo sudarymo laiku V. S. E. K. ir J. R. buvo mirę, todėl susitarimą pasirašė jų įpėdinai. Tačiau S. M. atsisakius jai priklausančios žemės dalies pirmu susitarimu, vėlesnis pretendentų susitarimas nėra reikšmingas sprendžiant apie ieškovo teises į žemę.

III. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovas A. J. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį patenkinti, t.y.

1. Pripažinti negaliojančiu E. K. 1991-11-27 prašymą, atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir V. S. žemę (duomenys neskelbtini);

2. Pripažinti negaliojančiu, pretenduojančių į buvusių savininkų J. ir V. S. 23,44 ha žemės valdą, turėtą (duomenys neskelbtini), 1993-05-15 (surašyto 1992-02-07) V. S., S. M., E. K. ir J. R., Susitarimą;

3. Pripažinti negaliojančiu, pretenduojančių į buvusių savininkų J. ir V. S. 23,44 ha žemės valdą, turėtą (duomenys neskelbtini), 1994-04-22 V. S., S. M., E. K. ir J. R., Susitarimą;

4. Pripažinti, kad S. M. terminą pateikti dokumentus patvirtinančius giminystės ryšį su buvusiais savininkais, praleido dėl svarbios priežasties ir jį atnaujinti;

5. Konstatuoti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija S. M. atkurti nuosavybės teises vilkino ir pažeidė jos teisėtų lūkesčių, teisinės valstybės ir teisinio tikrumo principus, panaikinti Vilniaus apskrities valdytojo (viršininko) administracijos 1995-09-01 sprendimą Nr. 79-1815 iš dalies, t.y. panaikinti G. K. atstatytas nuosavybės teises į 7,80 ha žemės sklypo dalį, žemės sklype kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) ir įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities viršininko administraciją, per trijų mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, suprojektuoti žemės sklypą ir atkurti nuosavybės teises S. M. į 7,80 ha tenkančią žemės sklypo dalį žemės sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

6. Panaikinti Trakų rajono notaro biuro notarės D. M. Uldukienės 2000-03-17 Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo Nr. 1046, išduoto paveldėtojams, 9 p. iš dalies, t.y. panaikinti J. K., A. M. ir A. K. teises į 7,80 ha žemės sklypo dalį nuo 20,85 ha, žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

7. Pripažinti negaliojančią Trakų rajono notaro biuro notarės D. M. Uldukienės patvirtintą 2000-04-21 dovanojimo sutartį Nr. 1594 iš dalies, kuria A. M. ir A. K. dovanojo J. K. 2/3 nuo 20,85 ha žemės sklypo dalis, nustatant, kad dovanoja 2/3 dalis nuo 13,05 ha žemės sklypo dalies, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

8. Pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. Staskonytės -Malcienės 2004-10-04 dovanojimo sutartį Nr. 2-5694 iš dalies, kuria J. K. dovanojo A. K. 20,85 ha žemės sklypą, nustatant, kad dovanoja 13,05 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini);

9. Priteisti iš atsakovų Vilniaus apskrities viršininko administracijos, A. K., J. K. ir A. M. solidariai ieškovo A. J. naudai sumokėtą žyminį mokestį, ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir išlaidas susijusias su bylos nagrinėjimu.

Nors teismas ir nustatė, kad ieškovas 2009-03-19 patikslintu ieškiniu suformulavo galutinius reikalavimus ir prašė, tačiau ieškovo reikalavimai išdėstyti 2009 03 19 patikslintame ieškinyje yra visai ne tokie, kuriuos teismas nustatė 2010-02-08 sprendimu, įskaitant ir reikalavimų apimtį, ir žemės sklypų dalies dydžius, jau neskaitant ir sprendime esamų eilės techninių klaidų (teismas nustatė, kad atsakovai paveldėjo 9,2085 ha, nors tik 20,85 ha, šiuo metu 20,25 ha žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1992-05-07 ir 1994-04-22 susitarimams, nors turi būti 1992-02-07 ir kt.) dėl ko pripažintina, kad teismas bylą išnagrinėjo atmestinai, netinkamai ir ne visa apimtimi, kas bus aptarta žemiau, dėl ko ir šiuo pagrindu teismo sprendimas pripažintinas nepagrįstu, neteisėtu ir naikintinas.

Atsiliepimas

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1997-07-01 Nr. VIII-359, (įsigaliojo 1997-07-09) (Žin., 1997, Nr. 65-1558, aktuali redakcija ieškinio padavimo 2007-11-14 metu nuo 2007-07-05 iki 2009-05-25, nors tokia nuostata numatyta ir kitose įstatymo redakcijose) 2 str. 2 d. numatyta, kad jeigu piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Taigi, iš S. M. testamento, kur ji daro patvarkymą ir jo 1 p., kur testatorė savo mirties atveju žemę, esančią (duomenys neskelbtini), kuri priklauso jai po tėvų J. ir V. S. mirties, skiria ieškovui A. J., yra aiški testatorės valia žemę, t.y. atkurtas nuosavybės teises į savo tėvų žemę, palikti ieškovui, o atsižvelgiant į įstatymo nuostatą, kad piliečiai kurie yra mirę, nuosavybės teisės iš pradžių atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, tai pagrįstai teigtina, kad šioje byloje ieškovo A. J. pagal testamentą paveldėto turto turinį sudaro ne tik pati žemė, bet ir teisės į ją, dėl ko jis byloje pripažintinas tinkamu ieškovu.

S. M. ar ieškovui E. K. 1991-11-27 prašymas bei 1993-05-15 ir 1994-04-22 susitarimai, kuriuos ginčydamas (jų pagrindu) ieškovas ginčija ir Vilniaus apskrities valdytojo (viršininko) administracijos 1995-09-01 sprendimą Nr. 79-1815, įteikti nebuvo, kaip nebuvo įteiktas ir pats sprendimas, o apie tai, kad 1995-09-01 sprendimu Nr. 79-1815 atkūrus nuosavybės teises ginčo žemės sklypas priklauso atsakovui A. K., ieškovas sužinojo tik 2007-11-28 iš VĮ Registrų centras rašto Nr. RA(5.1.32.)-46001, o pirminis ieškinys paduotas 2007-11-14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, kad skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovui susipažįstant su dokumentais Elektrėnų žemėtvarkos skyriuje, jų buvo tik dalis, o nuosavybės teisių į S. ir K. žemės sklypus atkūrimo bylos buvo pateiktos teismui tik jau nagrinėjant bylą teisme 2008-04-04 protokoline teismo nutartimi įpareigojant Vilniaus apskrities viršininko administraciją jas pateikti iki 2008-04-21, todėl pagrįstai teigtina, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d. nustatytas apskundimo teismui 30 dienų terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kai Vilniaus apskrities viršininko administraciją nuosavybės teisių į S. ir K. žemės sklypus atkūrimo bylas pateikė teismui ir ieškovas galėjo susipažinti su visais dokumentais ir jų turiniu, tačiau kadangi ieškinys nagrinėjamas civilinio proceso tvarka, tai ieškovo reikalavimams taikytini civilinio proceso nustatyti senaties terminai, nes tokią teismų praktiką yra suformavęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civilinė byla Nr. 3K-3-181/2005). Ir kita, ieškovas skundžia 1993-05-15 (surašytą 1992-02-07) susitarimą, o jį teismui pripažinus negaliojančiu, tai tuo pagrindu ir Vilniaus apskrities valdytojo (viršininko) administracijos 1995-09-01 sprendimą Nr. 79-1815 iš dalies, tačiau tokio susitarimo nei originalo, nei kopijos nuosavybės teisių į S. ir K. žemės sklypus atkūrimo bylose (pagrindinių bylų originaluose) apskritai nėra, o tokio susitarimo kopiją teismui buvo pateikta atsakovų A. K. ir J. K. tik su 2008-01-02 Atsiliepimu į ieškinį ir patikslintą ieškinį, dėl ko darytina pagrįsta išvada, kad ieškovas jokių senaties terminų nėra praleidęs.

Nesant pretendentės E. K. prašymo, t.y. valios išreiškimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, S. M. dalis padidėja nuo jai tenkančios 5,86 ha iki 7,80 ha, kas daugiau negu akivaizdu, jog teismui pripažinus E. K. 1991-11-27 prašymą negaliojančių būtų įtakojamos E. K. paveldėtojų ir ieškovo turtinės teisės, kurios yra ginamos teismine tvarka (CK 1. 112 str., 1.136 str., 1.138 str., CPK 5 str.) bei pagrindas ieškovui ginčyti ir Vilniaus apskrities valdytojo (viršininko) administracijos 1995-09-01 sprendimą Nr. 79-1815 iš dalies, o taip pat teismui tenkinti ir kitus ieškovo reikalavimus. CK 1.63 str. numato, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas, todėl E. K. prašymo padavimas (veiksmai) kaip valios išreiškimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo laikytinas vienašaliu sandoriu siekiant įgyti turtines teises ir pareigas, kas paneigia ir pirmos instancijos teismo išvadą, jog asmens prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra sandoris ir pats savaime nesukelia jokių civilinių teisinių pasekmių.

Iš į bylą išreikalautų Nuosavybės teisės atkūrimo bylų dokumentų originalų matyti, kad tokio 1992-02-07 susitarimo nei originalo, nei jo kopijos nėra, todėl pagrįstai teigtina, jog Vilniaus apskrities viršininko administracija atkurdama nuosavybes teises ir priimdama 1995-09-01 sprendimą Nr. 79-1815, tokiu susitarimu nesivadovavo. Beje, tokią aplinkybė patvirtino ir pati apskritis 2008-01-11 atsiliepimu į patikslintą ieškinį, o 2009-04-20 atsiliepimu į patikslintą 2009-03-18 ieškinį, ji teigia, kad 1995-09-01 sprendimas Nr. 79-1815 yra priimtas vadovaujantis nuosavybės teisių atkūrimo bylose esančiais dokumentais, todėl šioje byloje 1992-02-07 susitarimas apskritai nepripažintinas įrodymu ir negali būti vertinamas. 1994-04-22 susitarimo nepasirašė nei V. S., nei jo įpėdiniai, todėl darytina išvada, kad VAVA ir jos Elektrėnų žemėtvarkos skyrius nepagrįstai teigia, jog S. M. savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą atsisakė kitų pretendentų naudai ir šio susitarimo pagrindu. Byloje nustatyta, kad 1994-04-22 susitarimą pasirašė ne susitarime nurodyta J. R., o jos žentas S. V., kuris tokio įgaliojimo net neturėjo, ką byloje patvirtino ir liudytoja R. V., nes J. R. dar 1994-04-13 jau buvo mirusi. Taigi, byloje nustačius, kad 1994-04-22 susitarimą pasirašė ne nurodyta J. R., o kitas asmuo, ir tai, kad šį susitarimą pasirašė tik vienas G. K., tai toks susitarimas nelaikytinas visų pretendentų notariškai patvirtintos valios išraiška dėl ko ir pripažintinas negaliojančiu.

1991-06-18 įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, (įsigaliojusio 1991-08 -01) 10 str. nenumatė pretendentui reikalavimo pateikti giminystės ryšį su savininku įrodančių dokumentų, o užteko pateikti tik prašymą ir pilietybę bei nuosavybę patvirtinančius dokumentus, o atsakovų nurodytas Tvarkos 4 p. numatytas reikalavimas pridėti giminystę patvirtinančius dokumentus, numatytas tik tuo atveju, jeigu apylinkės agrarinės reformos tarnybos negali kitaip nustatyti asmens tapatumo, tuo tarpu, kad S. M. yra J. ir V. S. duktė, agrarinės reformos tarnybai klausimų nekilo, ką patvirtina ir byloje esantys dokumentai, dėl ko šis atsakovų nurodytas argumentas atmestinas. Ir tik 1997-07-01 priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą Nr. VIII-359, (įsigaliojo 1997-07-09), toks reikalavimas buvo nustatytas 10 str. 3 d, o 2003-06-19 10 str. pakeitimo įstatymu Nr. IX-1634, tokių dokumentų pateikimo terminas buvo pratęstas iki 2003-12-31. Iš bylos dokumentų matyti, kad S. M. dokumentus patvirtinančius giminystės ryšį su buvusiais savininkais J. ir V. S. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė, kuriuos ji gavo 2005-05-12. Atsakovė gavusi S. M. dokumentus patvirtinančius giminystės ryšį su buvusiais savininkais, tuos dokumentus priėmė, o jai jokių pretenzijų dėl pavėluoto pateikimo net neturėjo (šiuo klausimu jokio rašto jai nesiuntė), dėl ko pagrįstai pripažintina, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nelaikė, jog ji nurodytus terminus praleido.

Vilniaus apskrities valdytojo (viršininko) administracija neteisėtai ir nepagrįstai nuosavybės teises į S. M. priklausančią žemės sklypo dalį atstatė G. K., viso į 20,85 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko jos sprendimas naikintinas velionei S. M. priklausančia dalimi, o pripažinus E. K. prašymą grąžinti žemę negaliojančiu, likus trims pretendentams, tai S. M. nuo 23,44 ha (V. S. 11,72 ha, J. R. 3,92 ha) tenka 7,80 ha žemės sklypo dalis. O kadangi Vilniaus apskrities valdytojo (viršininko) administracija neteisėtai ir nepagrįstai nuosavybės teises į S. M. priklausančią žemės sklypo dalį atstatė G. K., tai ir paveldėtojai po G. K. mirties, tos žemės sklypo dalies negalėjo nei paveldėti, nei dovanoti vienas kitam, todėl iš dalies naikintinas ir 2000-03-17 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas, ir vėliau sudarytos tarp paveldėtojų, t.y. žmonos (mamos) J. K. ir jos vaikų A. M. ir A. K. dovanojimo sutartys (CK 6. 153 str.), pagal kurias apdovanotieji nelaikytini sąžiningais įgijėjais, nes jie yra artimi giminaičiai, t.y. šeimos nariai, todėl byloje taikytina ir turto restitucija.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoj a:

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad teismo sprendime teigiama, jog atsakovai, greta kito turto, lygiomis dalimis paveldėjo ir 9,2085 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir priklausiusį mirusiajam G. K. pagal 1995-09-01 Vilniaus AVA sprendimą Nr. 79/1815 (b.l.27, t. I). Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovai yra paveldėję 20,85 ha, todėl teismo sprendime tuo padaryta techninė klaida. Ieškovas turėjo galimybę pasinaudoti LR CPK 276 straipsnio 2 dalyje numatyta teise kreiptis dėl rašymo apsirikimų ištaisymo teismo sprendime, tačiau šia teise nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismas ieškovo argumentus dėl klaidos teismo sprendime pripažįsta nepagrįstais. Patikrinus byloje esantį paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo turinį (b.l.27, t. I) matyti, jog jo 8 punkte nurodyta, kad paveldimą G. K. turtą sudaro 11,61 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 9,2085 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Taigi, teismo sprendime darant išvadas tik apie vieną iš dviejų žemės sklypų, kuriuos paveldėjo atsakovai A. K., A. M. ir J. K., ir nurodant, kad (duomenys neskelbtini) esantį turtą jie paveldėjo greta kito turto, nepadaryta klaidos.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas neįgijo teisės ginčyti priimtus sprendimus ir susitarimus, testatorės sudarytus nuosavybės teisių atkūrimo procese, yra pagrįstas, ieškovas turi tokią reikalavimo teisę, nes paveldėjo mirusiosios teises į turtą, t.y. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), tačiau bylos esmę sudaro nustatymas aplinkybių, ar mirusioji turėjo teises į žemę, nurodytą kaip palikimas ieškovui testamente. Be to, teismo sprendime nurodyti argumentai ir tam atvejui, kai daroma prielaida, jog ieškovas byloje yra tinkamas (b.l.61, t. III).

Vienu iš ieškinio atmetimo motyvų yra tai, kad ieškovas praleido ieškininės senaties terminą ginčyti 1992-02-07 ( b.l.87, t. I) ir 1994-04-22 susitarimus atstatyti nuosavybės teises į žemę. Teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad senaties terminas prasidėjo nuo susitarimo pasirašymo dienos ir jis baigėsi po trejų metų, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai S. M., kurios teises ginčyti susitarimus ir sprendimus perėmė ieškovas, atsirado teisė ginčyti priimtus susitarimus, sprendimą ir kt. Apeliaciniame skunde ieškovas nenurodo, kad šios teismo sprendimo išvados būtų nepagrįstos, nurodydamas argumentus tik dėl aplinkybės, kada jis pats sužinojo apie ginčijamus dokumentus. Taigi, ieškovui nurodant tokias aplinkybes dėl susitarimo neteisėtumo kaip 1992-02-07 originalo nebuvimas, kad susitarimo kopija yra suklastota ir todėl byloje turėjo būti nevertinama, kad mirusioji S. M. nebuvo atsisakiusi nuo jai priklausančios žemės dalies, teismas turėjo daryti išvadą, kada apie susitarimus bei 1995-09-01 Vilniaus AVA sprendimą ( b. l. 60, t. I) atkurti nuosavybės teises G. K., sužinojo S. M. Tai, kad S. M. gyveno (duomenys neskelbtini), o žemė, dėl kurios kilęs ginčas, yra toje pačioje savivaldybėje, ją dirbo iki mirties H. K., mirusiosios sūnėnas, leidžia daryti išvadą, kad S. M. turėjo žinoti apie nuosavybės teisių atkūrimą ir apie žemės naudojimą jos giminaičių., todėl tikėtina, kad jau 1995 metais jai buvo žinoma apie žemės priklausymą kitiems pretendentams. Byloje yra pateiktas S. M. notarine tvarka patvirtintas sutikimas, rašytas 2005-03-22 ( b.l.15, t. II), kuriame nurodyta, kad jai žinoma, ir ji sutinkanti, kad jai priklausanti dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), atstatyto po tėvo K. J. mirties, yra perrašyta A. K. jos sutikimu. Šio sutikimo neatitikimo mirusiosios valiai ieškovas neginčijo, todėl pripažintina, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įrodymų visuma leidžia teigti, jog S. M. sutiko, jog jai tenkanti nuosavybės, kurią turėjo J. ir V. S., dalis, būtų atstatyta kitiems pretendentams, kad žemę ir toliau dirbtų toje vietovėje gyvenantis ir ūkininkaujantis A. K. Tai, kad 2005-10-07 dienos testamente S. M. yra nurodžiusi, kad žemę skiria A. J., gyv. (duomenys neskelbtini) mieste, tikėtina, kad dėl senatvės ( jai tuo metu buvo 88 metai amžiaus) ji galėjo būti pamiršusi, jog jau 1992 m. atsisakė jai priklausančios žemės dalies kitų pretendentų – giminaičių naudai. 1994-04-22 susitarimas tarp pretendentų negaliojančiu negali būti pripažintas dėl to, kad jis nesukėlė jokių teisių ir pareigų S. M., todėl ir ieškovas jo neturi teisės ginčyti. S. M. ankstesniu 1992-02-07 susitarimu jau buvo atsisakiusi nuosavybės teisių atkūrimo jai asmeniškai.

Teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1991-11-27 E. K. prašymą, nes ieškovas neįrodė, kad E. K. nesiekė, jog jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į tėvų turėtą žemę. Tai, kad už E. K. galėjo pasirašyti kitas asmuo, būtų reikšminga tuo atveju, jei ieškovas reikalavimą grįstų tuo pagrindu, kad E. K. nesiekė, jog jai būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, to nenorėjo. Jos parašas 1992-02-07 susitarime leidžia daryti išvadą, kad jos valia buvo siekti tėvų turėtos žemės nuosavybės atstatymo sau ir savo vaikų naudai.

Nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje dėl ieškovo pirmojo reikalavimo- pripažinti negaliojančiu E. K. 1991-11-27 prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų J. ir V. S. žemę nurodyta, jog šioje dalyje byla nutrauktina, nes toks reikalavimas nenagrinėtinas teisme, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodyta apie bylos nutraukimą dalyje, todėl darytina išvada, kad teismas atmetė šį ieškovo reikalavimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. J. ( a/k (duomenys neskelbtini)) 15,55 Lt pašto išlaidų, turėtų procesinių dokumentų išsiuntimui apeliacinės instancijos teisme, valstybei, įpareigojant ieškovą sumokėti šią sumą Valstybinei mokesčių inspekcijai, į AB Swedbank esančią Surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Kolegijos pirmininkė Danutė KutrienėKolegijos teisėjai Henrichas JaglinskisPetras Jaržemskis