Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2020-01-30 · Civilinė byla Nr. e2-334-553/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-01-30
Bylos Nr.
e2-334-553/2020
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01243-2019-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
(nepasirinktas)
Teisėjas
Aldona Tilindienė (pirm.)
Atsakovas
UAB „DRT Group“
Ieškovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Suinteresuotas asmuo
Valstybinio Socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-334-553/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01243-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 30 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutarties, kuria atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „DRT Group“ atsisakyta iškelti bankroto bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

1. Byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą UAB „DRT Group“ pagrįstumo.

2. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „DRT Group“ iškėlimo. Nurodė, kad atsakovė valstybės biudžetui skolinga 15 353,15 Eur.

3. Atsakovė prašė bylos nagrinėjimą atidėti, atsižvelgiant į tai, kad įvykdė dalį įsipareigojimų ir derasi su pareiškėja dėl likusios skolos sumokėjimo atidėjimo.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB „DRT Group“ bankroto bylą.

5. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 6 dalis įpareigoja teismą juridinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą išspręsti per vieną mėnesį nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gavimo dienos. Nurodytas terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip dar vienam mėnesiui.

6. Teismas nurodė, kad byla pagal VMI pareiškimą teisme gauta dar 2019 m. rugpjūčio 26 d., teisėjai L. Gerasičkinienei nusišalinus nuo šios bylos nagrinėjimo, 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartimi byla perduota nagrinėti teisėjai O. Gasiulytei, kuri bylą paskyrė nagrinėti rašytiniame teismo posėdyje 2019 m. spalio 23 d., tačiau patenkinus atsakovės 2019 m. spalio 23 d. prašymą bylos nagrinėjimo terminas buvo pratęstas iki 2019 m. lapkričio 27 d.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog bankroto procese prioritetas turi būti skiriamas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tuomet, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-182/2009).

8. Teismas nurodė, kad atsakovė yra padengusi dalį skolos pareiškėjai ir siekia visiškai atsiskaityti bei tęsti veiklą, todėl sprendė nesant pagrindo konstatuoti atsakovės nemokumo.

9. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjos pareigą bendradarbiauti su teismu ir atsakove, pažymėdamas, kad ieškovė nepareiškė teismui nuomonės dėl tolimesnės bylos nagrinėjimo eigos, nenurodė, ar atsakovė iš dalies su ja atsiskaitė ir ar vis dar palaiko pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo. Teismas sprendė, kad dėl tokio ieškovės pasyvumo atsakovė neturi nukentėti.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. VMI atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Bankroto byla atsakovei buvo inicijuota, nes pastaroji teisės aktų nustatyta tvarka nesumoka priskaičiuotų mokesčių.

10.2. Teismas dėl atsakovės realios turtinės padėties, jos galimo nemokumo turėjo spręsti pagal aktualius bendrovės finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas nurodytų veiksmų nesiėmė, nesurinko pakankamai duomenų apie atsakovės turtinę padėtį, o išvadą apie bendrovės nemokumą padarė, vadovaudamasis pavieniais atsakovės veiksmais, kuriais, tikėtina, pastaroji siekė užvilkinti bylos nagrinėjimą.

10.3. Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas rėmėsi tik tuo, kad atsakovė sumokėjo dalį skolos pareiškėjai, tačiau nevertino, kokio dydžio skola atsakovei yra susidariusi dėl nesumokėtų mokesčių ir ar skoliniai įsipareigojimai toliau nedidėja.

10.4. Atsakovės prašymas dėl 12 474,56 Eur mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo iki 2021 m. lapkričio 30 d. neatitiko Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio ir kitų teisės aktų reikalavimų. Dėl to atsakovės buvo paprašyta iki 2019 m. lapkričio 12 d. pateikti trūkstamus papildomus dokumentus, kuriuos atsakovė pateikė tik 2019 m. lapkričio 20 d. VMI 2019 m. gruodžio 5 d. priėmė sprendimą neišdėstyti atsakovei mokestinės nepriemokos mokėjimo. Atsakovės prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis už nulį, pajamos turi tendenciją mažėti, įsipareigojimai padidėjo, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) duomenimis, atsakovės įsiskolinimas VSDF biudžetui buvo 1 410,92 Eur.

10.5. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos mokėjimo išdėstymo dėl atsakovės uždelstų veiksmų buvo priimtas tik 2019 m. gruodžio 5 d., pareiškėja papildomos informacijos teismui nepateikė, nes manė, jog tikslingiau informaciją apie atsakovės prašymo išnagrinėjimo rezultatą ir faktinę bendrovės mokestinę nepriemoką pateikti tada, kai šis prašymas bus išnagrinėtas.

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo

12. Prieš pasisakydamas dėl skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. ĮBĮ neteko galios ir šiuo metu įmonių bankroto teisiniai santykiai yra reglamentuojami Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) pagrindu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tikrina skundžiamo procesinio sprendimo, priimto pagal ĮBĮ, teisėtumą ir pagrįstumą, todėl JANĮ nuostatos, nagrinėjamu atveju netaikytinos (JANĮ 155 straipsnio 1 dalis).

13. ĮBĮ nustato griežtas bankroto bylos iškėlimo sąlygas bei įpareigoja teismą nuodugniai ištirti įmonės, kuriai siekiama iškelti bankroto bylą, finansinę padėtį. Kaip ne kartą teismų praktikoje buvo išaiškinta, pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Tačiau greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Todėl bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus bei kitus bankroto bylos iškėlimo pagrindus. Tai reiškia, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-611/2014; 2019 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1328-450/2019 ir kt.).

14. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl (ne) mokumo, bet atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: kokį turtą įmonė turi realiai, ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams ir pan. Taigi, įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu.

15. Nepaisant to, kad bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl pagrindo įmonei iškelti bankroto bylą, yra taikomas ir civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Sprendžiant bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).

16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakymą iškelti UAB „DRT Group“ bankroto bylą iš esmės motyvavo tuo, kad bendrovė padengė dalį mokestinio įsiskolinimo valstybei, pateikė prašymą pareiškėjai atidėti likusio įsiskolinimo sumokėjimą, siekia tęsti veiklą, ir todėl sprendė nesant pagrindo pripažinti ją nemokia. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas ĮBĮ nuostatas ir jų taikymo ir aiškinimo pagrindu suformuotą teismų praktiką, nesutinka su tokia apygardos teismo išvada.

17. Skundžiamoje nutartyje teismas rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimu, kad bankroto procese, sprendžiant klausimą dėl įmonės nemokumo, prioritetas turi būti taikomas reabilitaciniam tikslui ir bankroto byla įmonei turi būti keliama tik tuomet, kai teismui, išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių, kad įmonė yra nemoki, tačiau nagrinėjamu atveju prioritetas reabilitaciniam tikslui buvo suteiktas iš esmės netiriant jokių UAB „DRT Group“ finansinę padėtį apibūdinančių įrodymų, nevertinant jos galimybių vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir kitų reikšmingų duomenų, reikalingų juridinio asmens galimo nemokumo klausimui išspręsti.

18. ĮBĮ nustato, kad teismui priėmus pareiškimą dėl juridinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pastarojo vadovas ne vėliau kaip 5 dienas nuo pareiškimo gavimo dienos pateikia teismui įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuose nurodyti jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus. Jeigu įmonės vadovas be pateisinamos priežasties per nurodytą terminą nepateikia teismui nurodytų dokumentų, teismas arba teisėjas gali skirti įmonės vadovui iki 2 896 eurų baudą (ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis).

19. Kaip skundžiamoje nutartyje nurodo teismas, nagrinėjamu atveju ĮBĮ nustatytas pasirengimo bankroto bylos nagrinėjimui terminas buvo viršytas, tačiau ir per tris mėnesius nuo pareiškimo teismui pateikimo dienos atsakovė nepateikė ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nustatytų duomenų. Atsakovė 2019 m. rugsėjo 24 d. pateikė teismui prašymą pratęsti terminą pateikti atsiliepimą į pareiškimą bei bendrovės finansinę padėtį apibūdinančius dokumentus, kartu su šiuo prašymu pateikė kelis išrašus iš tinklapio www.rekvizitai.lt apie bendrovės pardavimo pajamas ir darbuotojų skaičių. 2019 m. spalio 23 d. prašyme atsakovė nurodė padengusi dalį įsiskolinimo valstybės biudžetui ir siekianti likusios skolos sumokėjimo atidėjimo. Su nurodytu prašymu atsakovė papildomai pateikė Nekilnojamojo turto registro išrašą, kurio pagrindu teigė, kad jos akcininkė sutinka įkeisti nuosavybės teise valdomą turtą atsakovės naudai ir tokie veiksmai užtikrina skolinio įsipareigojimo pareiškėjai įvykdymą. 2019 m. lapkričio 27 d. prašyme atsakovė nurodė, kad pareiškėja dar nėra priėmusi sprendimo dėl bendrovės skolos sumokėjimo atidėjimo, todėl prašė bylos nagrinėjimą atidėti bei įpareigoti pareiškėją pateikti atsiliepimą dėl taikaus šio ginčo išsprendimo galimybės.

20. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė siekė likusios skolos pareiškėjai sumokėjimo atidėjimo, nesudarė pagrindo iš esmės nespręsti bendrovės „DRT Group“ galimo nemokumo klausimo. Tuo labiau kad skolos sumokėjimo atidėjimo klausimas nebuvo išspręstas per kelis mėnesius. Ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo nuomone, turėjo būti vertinama atsakovės nenaudai, nes būtent ji, kaip skolininkė, buvo suinteresuota, kad pareiškėja operatyviai priimtų sprendimą, kuris patenkintų jos interesus. Tačiau atsakovė neveikė rūpestingai ir operatyviai, nes praleido pareiškėjos nustatytą prašymo atidėti skolos sumokėjimą trūkumų ištaisymo terminą, dėl ko nurodyto prašymo išsprendimas užtruko. Aplinkybė, kad sprendimas dėl atsakovės skolos sumokėjimo atidėjimo nebuvo priimtas per kelis mėnesius, turėjo būti vertinama skolininkės nenaudai dar ir atsižvelgus į tai, jog ir padengusi dalį skolos, atsakovė pareiškėjai liko skolinga 10 453,15 Eur. Tokia suma, pagal viešai prieinamus duomenis apie UAB „DRT Group“ (nekilnojamojo turto neturi, yra įsiskolinusi VSDF biudžetui, iš esmės visą 2018 m. balanse apskaitytą turtą sudaro trumpalaikis turtas – atsargos bei gautinos sumos (CPK 179 straipsnio 3 dalis)), bendrovei laikytina didele (CPK 185 straipsnis). Kaip teisingai skunde nurodo apeliantė, teismas nepagrįstai neatsižvelgė, ar atsakovės įsiskolinimai nuo pareiškimo teismui pateikimo dienos nepadidėjo. Kaip nurodo apeliantė, 2019 m. gruodžio 9 d. duomenimis UAB „DRT Group“ skola valstybės biudžetui išaugo iki 23 863,42 Eur. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad atsakovė 2019 m. nuolat buvo įsiskolinusi ir VSDF biudžetui.

21. Atkreiptinas dėmesys, kad prašymo pateikimas atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, kad atsakovė siekia susitarti su pareiškėja dėl skolos sumokėjimo atidėjimo, nesudarė pagrindo atsakovei nepateikti atsiliepimo į pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų. Tokių duomenų, atsižvelgiant į įstatyme nustatytą pareigą operatyviai spręsti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 9 straipsnio 6 dalis), turėjo papildomai pareikalauti ir teismas, kuris, atsakovei per nustatytą terminą nepateikus įrodymų apie skolos pareiškėjai padengimą, turėdamas atsakovės finansinę padėtį apibūdinančius duomenis, būtų galėjęs visapusiškai išnagrinėti jos nemokumo klausimą.

22. Nagrinėjamu atveju teismas atsisakė iškelti atsakovei bankroto bylą, iš esmės netyręs duomenų, apibūdinančių pastarosios finansinę padėtį, taip pat nepasisakė dėl pirmiau paminėtų atsakovės kartu su prašymais teismui pateiktų įrodymų. Tai, kad atsakovė turi 5 darbuotojus, o jos pajamos nuo 2013 m. augo ir 2017 m. sudarė 300 000-500 000 Eur neįrodo, kad atsakovė yra moki bendrovė. Atsakovės mokumo neįrodo ir kartu su 2019 m. spalio 23 d. prašymu pateiktas nekilnojamojo turto išrašas, kuris savaime nepatvirtina atsakovės nurodytos aplinkybės, kad jos akcininkė ketina jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą įkeisti bendrovės naudai (CPK 185 straipsnis).

23. Vienas iš skundžiamo procesinio sprendimo motyvų buvo tai, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju elgėsi pasyviai, nes nepateikė teismui nuomonės dėl atsakovės siekio atidėti skolos valstybės biudžetui sumokėjimą. Teismas sprendė, kad dėl tokio pareiškėjos neveikimo atsakovė neturėtų nukentėti.

24. Nesutikdamas su tokia apygardos teismo pozicija, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, pirma, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo bendrovei klausimą, mokumo pagrindimo našta yra nustatyta atsakovei, antra, teismas pats nedėjo jokių pastangų išsiaiškinti atsakovės finansinę padėtį, nors bankroto bylose vyraujantis viešasis interesas lemia aktyvesnį negu įprastai teismo vaidmenį sprendžiant nurodytą klausimą.

Dėl procesinės bylos baigties

25. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, todėl klausimas dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo galėjo būti išspręstas neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti nutarties iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 8 dalis), todėl konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, skundžiama nutartis panaikinama ir klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „DRT Group“ iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Aldona Tilindienė