Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. birželio 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 str. 2 d. 3 p., ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš R. N. priteista Valstybinei ligonių kasai prie LR Sveikatos apsaugos ministerijos 5172 Lt už I. V. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. N. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugsėjo 19 d., apie 01 val., (duomenys neskelbtini), I. V. priklausančio buto miegamajame kambaryje, konflikto metu, tyčia du kartus kumščiu smogė į kairį šoną sugyventinei I. V., padarydamas pastarajai trauminį blužnies plyšimą ir kairės pusės 7, 8, 9 šonkaulių lūžius, t. y. sunkiai sužalojo savo šeimos narį I. V. ir šiais veiksmais padarė LR BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikaltimą.

Nesutinka su teismo išvada, kad nukentėjusioji buvo jo šeimos narys. Nors jiedu ir turi sūnų, tačiau, anot apelianto, jie niekuomet nebuvo šeima, ką pripažino ir pati nukentėjusioji. Tvirtina tik ateidavęs pas I. V., suremontavęs jai butą, buvo tik draugai. Pabrėžia esąs registruotas kitame kaime (pas savo motiną), kur nuolat gyveno. Atkreipia dėmesį, kad teisme nukentėjusioji prašė jį nubausti lygtinai. Toliau nurodo, jog nukentėjusioji kreipėsi į Joniškio rajono apylinkės teismą, informuodama neva jis grasino ją nužudyti. Apelianto įsitikinimu, tokiu būdu I. V. kerštauja dėl to, jog jis nepadėjo išlaikyti sūnaus. Tvirtina byloje esant daug neaiškumų ir abejonių. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė, atsižvelgęs į eksperto išvadą bei tai, jog jis anksčiau daug kartų teistas.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistojo R. N. gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismas, pripažindamas R. N. kaltu pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p., rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismo išvada dėl R. N. kaltės tyčia sunkiai sužalojus savo šeimos narį padaryta remiantis paties nuteistojo bei nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada, eksperto ir liudytojų parodymais, taip pat kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad R. N. ginčija dvi esmines aplinkybes. Pirmiausia nuteistasis kategoriškai neigia padaręs nukentėjusiajai nustatytus sužalojimus. Tokia pozicija argumentuojama tuo, kad apeliantas tik pastūmė nukentėjusiąją I. V., dėl ko ši griūdama galėjo susižaloti pati. Kolegija kaip nepagrįstą atmeta šį nuteistojo teiginį. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, kad analogiška versija buvo iškelta ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas išdėstė išsamius motyvus, kuriais minėti nuteistojo R. N. parodymai buvo įvertinti kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, savo vaidmens sumenkinimas, todėl atmesti (t. 1, b. l. 193-194). Atsižvelgdama į tai, kad nuosprendyje yra detaliai aptarti įrodymai, patvirtinantys R. N. kaltę sunkiai sužalojus nukentėjusiąją I. V., kolegija iš naujo jų nedėstys, o tik paminės esmines aplinkybes.

Visų pirma reikšmingais laikytini pačių analizuojamo įvykio dalyvių – R. N. ir I. V. – parodymai. Štai rašytiniame pranešime, kurio pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusioji I. V. nurodė, jog ją sumušė R. N., dėl kurio smurtinių veiksmų jai plyšo blužnis ir lūžo šonkauliai (t. 1, b. l. 6). Apklausiama ji patvirtino, jog konflikto metu sugyventinis R. N. „rankos kumščiu smogė į kairį šoną, nuo smūgio jai atėmė kvėpavimą, pradėjo dusti ir nusirito nuo lovos“ (t. 1, b. l. 8-9). Po kelių mėnesių atliktos papildomos apklausos metu nukentėjusioji dar kartą patvirtino sulaukusi stipraus smūgio į kairį šoną, nuo kurio prarado sąmonę, tad negali pasakyti, ar buvo daugiau smūgių (t. 1, b. l. 11). Analogiškas aplinkybes I. V. paliudijo parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 13-16). Duodama parodymus teismo posėdyje nukentėjusioji vėlgi pripažino, jog R. N. kumščiu trenkė į kairį šoną, ji pradėjo dusti, matyt, prarado sąmonę, neatsimena, ar sugyventinis atliko dar kokius veiksmus (t. 1, b. l. 180). Tiesa, prieš baigiant įrodymų tyrimą nukentėjusioji staiga pakeitė savo poziciją, nurodydama nebegalinti patvirtinti ankstesnių parodymų dėl suduoto smūgio, teigė nežinanti, kaip buvo sužalota, aiškino paprasčiausiai „apsistumdžiusi“ su savo sugyventiniu (t. 1, b. l. 185). Suprantama, jog teismas vadovavosi ankstesniais ikiteisminio tyrimo bei teismo posėdžio metu duotais nukentėjusiosios parodymais, kuriuose ši nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, ir atmetė teisminio nagrinėjimo pabaigoje staiga pakitusius parodymus, kurių pasikeitimui I. V. negalėjo nurodyti jokio logiško paaiškinimo, o galiausiai nurodė apskritai nebenorinti apie tai kalbėti. Tad be abejonės teisingas teismo sprendimas vadovautis parodymais, kurių metu nurodytos analogiškos aplinkybės buvo patvirtintos beveik viso baudžiamojo proceso metu, bei kurie sutampa su kitais baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

Toliau trumpai apžvelgtini paties R. N. parodymai. Pažymėtina, jog nuteistojo pozicija dėl įvykio aplinkybių nebuvo nuosekli. Apklausiamas pirmą kartą apeliantas neminėjo sudavęs nukentėjusiajai smūgį, o tik ją stūmęs nuo savęs, dėl ko I. V., eidama atbulomis, neišlaikė lygsvaros ir virto ant lovos galo (t. 1, b. l. 43-44). Tuo tarpu vėlesnių apklausų turinys atspindi kur kas kitas aplinkybes, t. y. R. N. pripažino konflikto metu sudavęs stiprų smūgį į kairį šoną, neneigė, jog buvo labai supykęs, neapskaičiavo savo galimybių, todėl taip stipriai smūgiavo, dėl ko trūko blužnis bei lūžo šonkauliai (t. 1, b. l. 52). Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas buvo apklaustas ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kuriam taip pat patvirtino, jog dėl suduoto stipraus smūgio nukentėjusiajai galėjo kilti nustatyti sužalojimai (t. 1, b. l. 54-55). Analogiškos aplinkybės buvo nurodytos ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 58-61). Tad tokie nuteistojo parodymai pilnai sutapo su tais, kuriuos davė nukentėjusioji I. V., išskyrus pastarosios be motyvuotų priežasčių nurodytas aplinkybes įrodymų tyrimo pabaigoje. Nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje nuteistasis vėl pakeitė savo poziciją ir ėmė tvirtinti tik pastūmęs pastarąją, dėl ko I. V. griūdama trenkėsi į lovos kraštą ir susižeidė. Teigė, jog ankstesnį smūgį pripažino tik nukentėjusiosios pagrasintas, kadangi priešingu atveju pastaroji nebūtų leidusi auginti vaiko (t. 1, b. l. 181-182). Kolegija sutinka su apygardos teismo išvada, kuria pagrįstai nepatikėta R. N. teiginiais apie neva tik pačiam ginantis pastumtą nukentėjusiąją, kuri susižalojo atsitrenkdama į lovos kraštą. Tokie jo parodymai prieštarauja nukentėjusiosios I. V. duotiems parodymams, specialisto išvadai, taip pat teisme apklausto eksperto parodymams. Nors apeliantas tvirtina, jog nukentėjusioji susižaloti galėjo atsitrenkimo į lovos kraštą metu, tačiau teisme apklaustas ekspertas J. S. kategoriškai paneigė, jog blužnis galėjo plyšti nuo griuviminės traumos: „blužnies plyšimas būdingas tik smogiant į pilvą riboto paviršiaus kietu daiktu, nebūdingu griuviminei traumai“ (t. 1, b. l. 185). Be to, anot eksperto, nuteistojo minimu būdu nukentėjusioji negalėjo susižaloti, kadangi atsitrenkiant į medinį lovos kraštą ir patyrus sužalojimą į kairįjį šoną, kitas sužalojimas atsitrenkus į lovos kraštą turėtų būti kitoje pusėje, o tai nebūdinga griuviminei traumai po smūgio. Beje, atkreiptinas dėmesys, kad ekspertui paneigus apelianto versiją, pastarasis posėdyje užsiminė apie tai, kad I. V. griuvo virtuvėje ant kėdutės (t. 1, b. l. 185), kas tik dar kartą įrodo R. N. pastangas naujomis versijomis paneigti arba bent jau sušvelninti atsakomybę už savo neteisėtus veiksmus.

Kaip jau minėta, apklausiama nukentėjusioji nurodė patyrusi vieną smūgį į kairį šoną, dėl vieno suduoto smūgio ikiteisminio tyrimo metu prisipažino ir R. N., tuo tarpu specialisto išvadoje nustatyta, kad nukentėjusiajai I. V. padaryti sužalojimai buvo įvykdyti dviems smūgiais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog tuos smūgius sudavė R. N.. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nukentėjusioji galėjo būti sužalota kur nors kitur, kitų asmenų, kitomis aplinkybėmis. Tokių duomenų nenurodė nei R. N., nei I. V.. Suprantamas nuteistojo siekis sąmoningai sumažinti suduotų smūgių skaičių, o vėliau apskritai atsisakyti tokių parodymų, tuo tarpu iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, ar po suduoto smūgio į kairį šoną, sekė dar kokie smurtiniai R. N. veiksmai, kadangi ji pradėjo dusti, prarado sąmonę ir nieko neatsimena. Be to, teismas pagrįstai atsižvelgė ir į liudytojo V. P., taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotus I. P. parodymus, netiesiogiai patvirtinančius tyčinius smurtinius R. N. veiksmus prieš nukentėjusiąją.

Nors nuteistasis skunde teigia neva teismas neanalizavo daugelio bylos aplinkybių, o rėmėsi tik eksperto išvada, tačiau iš skundo turinio matyti, kad jame nenurodyta nė viena aplinkybė, kuri teismo tariamai nebuvo aptarta ar neišsiaiškinta. Ankstesni argumentai paneigia ir tai, jog teismas, pagrįsdamas nuteistojo kaltę, rėmėsi vieninteliu įrodymu – eksperto išvada. Šiuo atveju apeliantas sąmoningai nutyli savo paties, nukentėjusiosios, liudytojų bei eksperto parodymus, taip pat parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotus duomenis.

Įvertinusi anksčiau išdėstytas aplinkybes bei nuosprendžio motyvus, kuriuose analizuojami įrodymai bei pagrindžiama nuteistojo veikos juridinė kvalifikacija, kolegija konstatuoja, jog R. N. pagrįstai pripažintas kaltu sudavęs du smūgius nukentėjusiajai I. V. į kairįjį šoną, dėl ko pastarajai plyšo blužnis bei lūžo 7, 8 ir 9 šonkauliai, t. y. buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiosios sveikata. Tokie nuteistojo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p. R. N. kaltė yra pilnai įrodyta ir nekelia jokių abejonių.

Toliau kolegija pasisakys dėl kitos apeliaciniame skunde ginčijamos nuosprendžio išvados, jog nukentėjusioji I. V. buvo nuteistojo šeimos narys. Apeliantas įrodinėja negyvenęs su nukentėjusiąja šeimos gyvenimo, jie tik turi bendrą sūnų. Tvirtina, kad jis yra registruotas pas kitame kaime gyvenančią savo motiną, kur ir yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta, tuo tarpu pas I. V. jis tik taip užsukdavo, suremontavo jai butą, buvo paprasčiausi draugai. Tokie argumentai rodo, kad nuteistasis ginčiją sunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojantį požymį – sunkų sužalojimą ar susargdinimą, padarytą artimajam giminaičiui ar šeimos nariui (LR BK 135 str. 2 d. 3 p.). Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su nurodytu apelianto teiginiu, todėl atmeta jį kaip nepagrįstą. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus duomenis, teisingai nustatė, jog R. N. ir I. V., nors ir nebuvo įregistravę santuokos, tačiau gana ilgą laiką gyveno kartu kaip sugyventiniai, susilaukė sūnaus, todėl laikytina, kad jie buvo šeimos nariai. Ta aplinkybė, kad jų šeimyninis gyvenimas nebuvo darnus, dažnai konfliktavo, skyrėsi ir taikėsi, nereiškia, kad jie apskritai nevedė šeimos gyvenimo. Apklausiamas kaip įtariamasis R. N. parodė „su I. V. kartu gyvename apie 1,5 metų laiko bei mes turime bendrą vaiką“ (t. 1, b. l. 43-44), ikiteisminio tyrimo teisėjui jis taip pat patvirtino su nukentėjusiąją gyvenęs neregistruotoje santuokoje: „su I. V. neregistruotoje santuokoje gyvenu du metus laiko. Šeimoje auginame mano sūnų L., kuris šiuo metu yra 6 mėn. amžiaus. Mes gyvename (duomenys neskelbtini), I. V. savivaldybės skirtame bute“ (t. 1, b. l. 54-55). Analogiškas aplinkybes jis nurodė ir nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 181-182). Tad, kaip matyti, apeliantas viso proceso metu nekėlė nė menkiausios abejonės, jog jį ir I. V. sieja kitokie nei šeimyniniai santykiai. Skundo argumentas, jog jis yra registruotas pas savo motiną, su kuria ir gyvena, neturi jokio objektyvaus pagrindo. Byloje išties yra (duomenys neskelbtini) seniūnijos raštas, kuriame nurodyta, jog R. N. gyvena (duomenys neskelbtini) kaime (t. 1, b. l. 89), tačiau šis raštas nepaneigia, jog nuteistasis iki įvykio gyveno (duomenys neskelbtini), kartu su I. V.. Minėtas dokumentas yra išduotas 2009-12-02, t. y. vėliau nei buvo padarytas nusikaltimas, ir jis nepateikia jokių duomenų apie ankstesnę nuteistojo gyvenamąją vietą. Be to, pažymėtina, jog deklaruota ir faktinė gyvenamoji vieta gali nesutapti. Šiuo atveju R. N. viso proceso metu patvirtino gyvenęs kartu su nukentėjusiąja, vedęs su ja bendrą šeimos ūkį. Analogiškos aplinkybės atsispindi ir I. V. parodymuose. Pastaroji taip pat patvirtino gyvenusi kartu su R. N., pagimdžiusi jo sūnų (t. 1, b. l. 8-9), kalbėdama apie R. N., įvardija jį kaip sugyventinį (t. 1, b. l. 6, 8-9, 11, 12). Nors teisme I. V. tvirtino neva jos ir apelianto „negalima laikyti šeima“, tačiau parodymų turinys atskleidžia, kad nukentėjusioji nepaneigė bendro gyvenimo fakto, o tiesiog akcentavo prastus tarpusavio santykius, neigiamas R. N. savybes, dėl kurių ilgainiui bendras gyvenimas tapo vis sudėtingesnis (t. 1, b. l. 179-181). Be to, baigiant įrodymų tyrimų ji dar kartą patvirtino, jog iki įvykio abu gyveno kaip šeima (t. 1, b. l. 185). Ta aplinkybė, kad R. N. ir I. V. buvo sugyventiniai, akivaizdžiai matyti ir iš liudytojų V. P. ir I. P. parodymų (t. 1, b. l. 35-36, 182-183, 183-184).

Tad teismui nekyla jokių abejonių, jog R. N. ir I. V. buvo sugyventiniai. Pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p. atsako tas, kas sunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį. LR BK 248 str. 2 d. nustatyta, jog nusikaltimą padariusio asmens šeimos nariai yra kartu su juo gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai. Vadinasi, R. N., savo nusikalstamais veiksmais sunkiai sužalojęs savo šeimos narį – sugyventinę I. V., pagrįstai nuteistas pagal LR BK 135 str. 2 d. 3 p.

Apygardos teismas, skirdamas nuteistajam R. N. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str., ir išsamiai išdėstė su tuo susijusius motyvus. Teismas atsižvelgė, jog buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), tačiau įvertino, kad nuteistasis jo iš anksto neplanavo, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, didelis dėmesys skirtas asmenybės charakteristikai (apeliantui diagnozuota narkomanija, anksčiau ne kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, nusikalto neišnykus teistumui, dėl ko pripažintas recidyvistu (LR BK 27 str. 1 d.), baustas administracine tvarka, įvertinti policijos įstaigos pateikti duomenys dėl pakartotinio agresyvaus elgesio prieš I. V.), be to, teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji prašė neskirti realios laisvės atėmimo bausmės, taip pat tai, kad nuteistasis pats iškvietė medikus bei informavo nukentėjusiosios motiną, ir skyrė R. N. laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu daug mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra tinkama ir ne per griežta, todėl nėra jokio juridinio pagrindo ją dar labiau švelninti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. N. apeliacinį skundą atmesti.