- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-29
- Bylos Nr.
- 2-390/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Konstantinas Gurinas (pran.), Marytė Mitkuvienė
- Ieškovas
- D. V. S.
- Trečiasis asmuo
- I. A. K.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės D. V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2 – 1846 – 43/2006 pagal ieškovės D. V. S. ieškinį atsakovams antstoliui Gintarui Matkevičiui, T. B., trečiasis asmuo I. A. K. dėl turto iš pirmųjų varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė D. V. S. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė pripažinti negaliojančiu 2006 m. vasario 13 d. turto pardavimo iš pirmųjų varžytinių aktą, kuriuo parduotas T. B. ieškovei asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantis sodo pastatas, (duomenys neskelbtini). Kartu pašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti atsakovui T. B. nuosavybės teise priklausantį turtą: sodo pastatą, (duomenys neskelbtini), padarant įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo. Nurodo, kad jai tapo žinoma, jog atsakovas ruošiasi parduoti žemės sklypą ir sodo namą, ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2006 m. gegužės 17 d. nutartimi prašymą patenkino ir taikė laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui T. B. nuosavybės teise priklausantį sodo pastato, (duomenys neskelbtini), areštą ir įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl nuosavybės teisės į nurodytus nekilnojamuosius daiktus perleidimo draudimo. Nurodė, kad nesiėmus minėtų priemonių, atsakovas T. B. šiuo metu jam nuosavybės teise priklausančius ginčo nekilnojamuosius daiktus gali perleisti tretiesiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas ir ginčo turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo gali pasidaryti nebeįmanomas. Teismas šį klausimą išsprendė nepranešus atsakovui (CPK 148 str. 1 d.).
Atsakovas T. B. padavė atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutarties ir prašo ją panaikinti. Nurodo, kad pagal susiformavusią teisės praktiką, teismai taiko laikinąsias apsaugos priemones gaudami ieškovų prašymus dėl vindikacinių ieškinių, o šis ieškinys nepriskirtinas minėtos daiktinės teisės ieškinių kategorijai. Sutinka su tuo, kad ieškovė savo reikalavimus grindžia CPK normų pažeidimais, kuriuos padarė antstolis G. Matkevičius, vykdydamas 2005 m. gegužės 9 d. Vilniaus m. 1 apylinkės teismo nutartį dėl priverstinio ieškovei priklausančių hipoteka įkeistų nekilnojamųjų daiktų pardavimo. Teigia, kad ieškovė faktiškai skundžia antstolio veiksmus vykdymo procese, kurių apskundimo naikinamasis 30 dienų senaties terminas jau pasibaigė (CPK 512 str.), o tai daro netikslingu laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Remiasi tuo, kad įstatymas imperatyviai nustato, jog nekilnojamasis daiktas, kuris perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka, negali būti išreikalautas iš daikto įgijėjo, kurio sąžiningumas preziumuojamas, todėl net jei ir būtų konstatuoti antstolio pažeidimai vykdymo procese, nebūtų teisinio pagrindo taikyti restituciją ir iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamuosius daiktus. Tvirtina, kad dar neišnagrinėjus civilinės bylos pirmosios instancijos teisme, akivaizdu, kad ieškovė elgėsi nesąžiningai, ką patvirtina ieškovės pateikta teismui medžiaga. Nurodo, kad nuo hipotekos lakšte nurodytos paskolos grąžinimo datos, t.y. 2002 m. gruodžio 1 d. iki priverstinio ieškovės turto pardavimo 2006 m. vasario 13 d., ji faktiškai vengė geruoju grąžinti skolą, slėpdavosi, neimdavo procesinių dokumentų, nesidomėjo vykdomosios bylos eiga. Taip pat nurodo, kad po priverstinio ieškovės turto pardavimo, jos veiksmai nepasikeitė, o tai buvo daroma siekiant laimėti laiką, kad pateikti teismui ieškinį ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Atsiliepimas
Ieškovė D. V. S. pateikė atsiliepimą į atsakovo T. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutarties, prašo ją palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
Apeliantė atsakovo argumentą dėl praleisto 30 dienų termino antstolio veiksmams apskųsti atmeta kaip nepagrįstą, nes ji prašo pripažinti negaliojančiu 2006 m. vasario 13 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą ir nurodo, kad toks ginčas bus nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka, todėl CPK 512 straipsnyje numatyti terminai netaikytini (Teismų praktika, Nr. 24, 80 psl.). Apeliantė atsakovo teiginį, kad net ir konstatavus antstolio padarytus pažeidimus nebus pagrindo taikyti restituciją ir iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamuosius daiktus, laiko nepagrįstu, remiasi CK 4.96 straipsniu. Teigia, kad šiuo atveju taikomos sandorio negaliojimo taisyklės ir pagal bendro pobūdžio taisyklę sandorį pripažinus negaliojančiu, šalys grąžinamos į pradinę padėtį (Teismų praktika Nr. 11, nutarimas Nr. 17, 177 psl.).Atsakovo argumentas, kad ieškovė elgiasi nesąžiningai, nesidomėjo vykdomosios bylos eiga yra nesuprantamas, nes apie priverstinį vykdymą ji sužinojo, kai jau buvo įvykusios varžytinės.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, rėmėsi CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, nustatančia, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai yra grėsmė, jog jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad ieškinio, kurio suma 127 730 Lt, reikalavimas yra pripažinti negaliojančiu 2006 m. vasario 13 d. turto pardavimo iš pirmųjų varžytinių aktą, kuriuo parduotas atsakovui ieškovei nuosavybės teisėmis priklausęs turtas, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes yra reali grėsmė, kad nepritaikius minėtų priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Apeliantas byloje taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumą ginčija ieškovės jam pareikšto ieškinio nepagrįstumu. Tačiau proceso įstatymas nereikalauja, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, būtų įvertintas ieškinio pagrįstumas. Ieškinio pagrįstumo klausimas vertinamas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės. Tuo tarpu taikant laikinąsias apsaugos priemones, vertinamos kitos aplinkybės – grėsmė, jog ateityje galimas palankus ieškovei teismo sprendimas gali likti neįvykdytas. Todėl nagrinėdama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teisėjų kolegija dėl šio argumento nepasisako.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palieka nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.