Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Vytauto Masioko ir pranešėjo Josifo Tomaševičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios T. B. ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. F. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 3 dalį, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartis, kuria atmesti nukentėjusiosios T. B. ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniai skundai.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimo, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus patenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. F. buvo kaltinama tuo, kad, vairuodama transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t. y. ji 2005 m. rugsėjo 16 d., apie 13.40 val., vairuodama troleibusą „Škoda TR14“, išlaipinusi keleivius (duomenys neskelbtini) visuomeninio transporto stotelėje, esančioje (duomenys neskelbtini) gatvėje, Vilniuje, būdama neatidi bei neatsargi, t. y. dėl nusikalstamo nerūpestingumo, pradėjo važiuoti neįsitikinusi, kad tai daryti yra saugu, ir troleibuso dešinės pusės priekiniu ratu užvažiavo ant pėsčiosios T. B. ir padarė nukentėjusiajai sunkų sveikatos sutrikdymą. Šiais veiksmais R. F. pažeidė Kelių eismo taisyklių 53 punktą, kuris nustato, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, bei 145 punktą, kuris nustato, kad prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji T. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimų.

T. B. teigimu, buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata, nes įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas visų bylos aplinkybių išsamiu ir nešališku išnagrinėjimu. Teismai didžiausią dėmesį kreipė į liudytojų subjektyvius pojūčius – kas girdėjo užsidarančių durų garsą, ką rodė durų indikatoriaus mygtukas ir t.t., bet neištyrė ir neįvertino objektyvių duomenų: nukentėjusiosios padėties prie troleibuso iš karto po įvykio, kuri užfiksuota visų įvykį mačiusių asmenų parodymuose.

Be to, teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimą, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismai nepagrįstai įrodymais pripažino V. M. parodymus, nes šis liudytojas paties įvykio nematė.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaryta esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą: pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis, 332 straipsnio 3 dalis.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, padarė neteisingas išvadas ir išteisino R. F. pagal BK 281 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nesiekė, kad nagrinėjant bylą būtų pašalintos visos abejonės ir prieštaravimai, savo išvadas grindė nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, taip pažeisdamas BPK 1 ir 20 straipsnių reikalavimus.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, savo išvadas grindė kaltinamosios R. F., liudytojų V. M. ir R. P. parodymais, kritiškai vertindamas ir atmesdamas nukentėjusiosios T. B. bei liudytojo A. R. parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nukentėjusiosios ir prokuroro apeliacinius skundus, neatsakė į pagrindinius apeliacinių skundų argumentus apie tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi kaltinamosios R. F. ir liudytojų V. M. bei R. P. parodymais, nes nei vienas iš jų nematė priekinių troleibuso durų tuo metu, kai jos buvo uždarinėjamos ir troleibusas pajudėjo iš stotelės.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepagrįstai teigiama, kad R. F. parodymai yra vienodi ir nuoseklūs, nes yra akivaizdžių prieštaravimų, kurie liko neįvertinti. Ikiteisminio tyrimo metu R. F. nurodė, kad ji sustojusi stotelėje pasižiūrėjo į dešinės pusės veidrodį, į vairuotojo kabinoje esantį veidrodį, į vairuotojo kabinos duris ir įsitikinusi, kad visi keleiviai įlipo, paspaudė durų uždarymo mygtukus, palaipsniui uždarydama galines, vidurines ir priekines duris. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu R. F. iš esmės savo parodymus patvirtino, tik papildomai parodė, kad žiūrint į dešinės pusės šoninį veidrodį, nematyti, kas vyksta gatvėje prie priekinių durų, matyti tik lipančio į troleibusą žmogaus galva. Jei žmogus bandys įropoti pro priekines duris, jo veidrodyje nesimatys. Norint pamatyti tokį žmogų, reikėtų atsistoti nuo vairuotojo kėdės ir pažiūrėti pro vairuotojo kabinos duris. Be to, jei tarp durų tarpinių gumų patenka plonas daiktas, tai tarpo tarp durų nesimato ir durų indikatoriaus lemputė nedega, t. y. parodo, kad durys uždarytos. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje R. F., priešingai nei pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad tarp durų pakliuvus kokiam nors daiktui, net ir labai plonam, durų indikatoriaus lemputė parodytų, kad durys neužsidarė, šiuo atveju lemputė rodė, kad durys uždarytos. R. F. parodė, kad pajudėjusi iš stotelės, ji išgirdo smūgį į priekines troleibuso duris ir pagalvojo, kad turbūt mergaitė ištraukė prispaustą kuprinę. Taigi akivaizdu, kad, pajudėdama iš stotelės, R. F. nežiūrėjo nei į priekines duris, nei į durų uždarymo indikatoriaus lemputę.

Išteisinamąjį nuosprendį teismas grindė ir liudytojo V. M. parodymais, nors šis liudytojas įvykio metu troleibuso priekinių durų nestebėjo, į dešinės pusės veidrodį nežiūrėjo, durų uždarymo indikatoriaus lemputės nematė, todėl ir negalėjo pasakyti, ar buvo visiškai uždarytos priekinės durys, sprendė tik pagal garsą, kad durys užsidarė. Apeliacinės instancijos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertindamas V. M. parodymus, akcentavo tik tuos šių parodymų teiginius, kurie reikalingi kaltinamosios nekaltumui pagrįsti, ir nevertino jo parodymų visumos, nors šie argumentai buvo išdėstyti apeliaciniuose skunduose.

Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kritiškai vertino liudytojo A. R. parodymus ir jais nesivadovavo.

Kasatorius pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios T. B. parodymus vertino kritiškai, atsižvelgdamas į jos girtumą įvykio metu, kuris galėjo trukdyti jai tinkamai ir adekvačiai suvokti ir atsiminti įvykio aplinkybes. Tačiau vertinant T. B. parodymus, reikėjo juos sugretinti su liudytojo A. R. parodymais bei teismo medicinos specialisto išvada. Įvykio pradžią A. R. ir T. B. paaiškino analogiškai, kad ji bandė įlipti į troleibusą pro priekines duris, užsikėlė ant laiptelio krepšius, lipo į troleibusą, užsikabino už turėklų, tuo metu troleibuso durys užsidarė, prispaudė jai koją ir troleibusas pajudėjo. Taigi girtumas nesutrukdė nukentėjusiajai tiksliai atsiminti įvykių.

Nukentėjusiosios T. B. ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 369 straipsnio reikalavimų

Kasacine tvarka įsiteisėję nuosprendis ar nutartis gali būti apskundžiami pagrindais, numatytais BPK 369 straipsnio 1 dalyje. Šiame straipsnyje numatytų kasacinio apskundimo pagrindų sąrašas yra išsamus.

Pagal BPK straipsnio 2 dalies nuostatą kasaciniame skunde turi būti nurodyti nuosprendžio ar nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai. Nei nukentėjusiosios T. B., nei Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasaciniuose skunduose kasacinio apskundimo pagrindai aiškiai neišryškinti. Iš skundų turinio daroma išvada, kad jie paduoti dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 1 d. nuosprendžio pagrįstumo. Nors Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nutartimi nukentėjusiosios T. B. apeliacinis skundas atmestas ir nutartyje pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o nukentėjusiosios kasacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, kasaciniame skunde nenurodyti apeliacinės instancijos teismo nutarties apskundimo pagrindai ir motyvai. Prokuroro kasaciniame skunde nors ir nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tačiau faktiškai skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo.

Dėl BPK 376 straipsnio 1 dalies reikalavimų

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalies nuostatą kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. kasacinės instancijos teismas tikrina, ar pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, ar byloje nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas.

Kasatoriai nesutinka su Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 1 d. išteisinamojo nuosprendžio išvada, kad kaltinamoji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 3 dalyje, požymių. Iš esmės kasatoriai nesutinka su įrodymų įvertinimo motyvais, t.y. ginčija nuosprendžio pagrįstumą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas įsitikina, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti ir ar gauti įstatymo nustatyta tvarka. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, tikrindama Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. kovo 1 d. nuosprendžio pagrįstumą, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų nenustatė ir 2007 m. birželio 29 d. nutartimi pripažino pirmosios instancijos teismo nuosprendį pagrįstu ir teisėtu.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat atliko įrodymų tyrimą ir tinkamai įgyvendino įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad šioje byloje, vertindamas įrodymus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir nešališkai patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, proceso metu dar kartą patikrino įrodymų patikimumą, teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus. Patikrinusi kasacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė, o kasacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų netiria ir jų nevertina.

Dėl BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų

Apeliacinės instancijos teismo nutartis surašoma laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų. Šio straipsnio 3 dalyje išdėstyti reikalavimai apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomajai daliai. Vienas iš reikalavimų yra tas, kad apeliacinės instancijos teismas aprašomojoje nutarties dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Teismų praktikoje laikoma, kad, nesant motyvuotų išvadų dėl apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu.

Nors prokuroro kasaciniame skunde ir nurodoma į BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų pažeidimą, tačiau toks skundo teiginys pateiktas jo nemotyvuojant, todėl neaišku, kokie konkrečiai pažeidimai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. nutartis atitinka BPK 332 straipsnio reikalavimus. Prokuroro apeliacinio skundo argumentų esmė – pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytų išvadų dėl įrodymų įvertinimo kritika. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytas išsamus įrodymų, išvardytų prokuroro apeliaciniame skunde, įvertinimas, kuris sutampa su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis. Tai, kad prokuroras nesutinka ir su apeliacinio teismo išvadomis dėl įrodymų įvertinimo, nėra pagrindas pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Įrodymų įvertinimas yra teismo prerogatyva.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, kasaciniai skundai netenkintini.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nukentėjusiosios T. B. ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro kasacinius skundus atmesti.